A-602-1910-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1910/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00644-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei I. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto arešto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas; Kauno AVMI) 2011 m. liepos 26 d. turto arešto aktą Nr. N11-14 (toliau – ir Turto arešto aktas).

Skunde paaiškino, kad Kauno AVMI Turto arešto aktu areštavo pareiškėjo asmeninį ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą pažeisdama Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausiantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Manė, kad mokesčių administratoriui surašant skundžiamą Turto arešto aktą nebuvo nei vienos iš būtinų sąlygų taikyti mokesčių mokėtojo nekilnojamojo turto areštą. Pabrėžė, kad Turto arešto akte nėra nurodyta, kokius mokesčių įstatymų pažeidimus yra padaręs ar galimai padaręs mokesčių mokėtojas. Turto arešto akte yra tik nurodyti MAĮ straipsniai, susiję turto arešto taikymu, tačiau nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų ar leistų daryti prielaidas apie mokesčių mokėtojo padarytus ar galimai padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus, t. y. nėra nurodytas teisės normų taikymo faktinis pagrindas ir jį patvirtinantys įrodymai.

Atsakovas turto arešto akte nenurodė visiškai jokių argumentų, jog yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, o tik perrašė teisės normos turinį ir išvardino areštuojamą turtą. Taip pat iš turto arešto akto turinio visiškai neaišku, kokiais duomenimis remiantis, atlikus gyventojo pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, numatoma į biudžetą papildomai priskaičiuoti 96450 Lt.

Kartu pažymėjo, kad Turto arešto akte nurodoma, jog turto arešto mastas 96450 Lt, tačiau turto realiai areštuota už žymiai didesnę sumą, t. y. už 119008,33 Lt. Teigė, jog tokie mokesčių administratoriaus veiksmai pažeidžia proporcingumo principą. Be to, vertinant Turto arešto akto teisėtumą, atsižvelgtina ir į tai, jog jame ne tik nėra nurodyta jokių duomenų apie jo taikymo būtinumą, bet apskritai nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas nuo mokestinio tyrimo pradžios kokį nors nekilnojamąjį turtą pardavė ar kaip nors kitaip perleido.

Priešingai – Turto arešto akto priėmimo metu jau buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo BUAB „Nijonė“ ieškinys V. J. dėl pripažinimo negaliojančias tarp šių šalių 2009 m. kovo 26 d. sudarytų pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties Nr.7KV-973 ir 2009 m. kovo 26 d. šio turto perdavimo-priėmimo akto bei dėl restitucijos taikymo. Taigi, surašant ginčijamą arešto aktą jau buvo pripažinta, jog pastatas įsigytas teisėtai už 457000 Lt.

Atsakovas Kauno AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 22 d. pavedimu tikrinti Nr. AU2-50, pradėtas pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Dėstė, jog mokesčių mokėtojo patikrinimas inicijuotas atlikus UAB „Nijonė“ mokestinį patikrinimą. 2010 m. gruodžio 29 d. Kauno AVMI I patikrinimų skyrius raštu Nr. (18.6-20)-AU-631 kreipėsi į Nepriemokų išieškojimo skyrių, informuodamas, kad UAB „Nijonė“ mokestinio tyrimo metu, kurio rezultatai įforminti tyrimo ataskaita Nr. AU18-104, nustatyta, kad pareiškėjas pirko iš bendrovės 539,71 kvadratinių metrų bendro ploto buitinio aptarnavimo pastatą už 475 000 Lt, nors VĮ „Registrų centras“ duomenimis pastato vidutinė rinkos vertė 1 100 00 Lt, t. y. 2,4 karto mažesnė už įsigijimo kainą.

Atsižvelgiant į tai, kad įsigyto pastato rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo didesnė nei jo įsigijimo kaina, pastato tikrosios rinkos kainos ir pareiškėjo sumokėtos kainos skirtumas prilyginamas nepiniginei dovanai, kuri pripažįstama pajamomis, gautomis natūra pagal 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnį. Mokesčių mokėtojas nuo pajamų gautų natūra mokesčių neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą mokėtino gyventojų pajamų mokesčio. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu išankstiniais duomenimis numatoma apskaičiuoti apytiksliai 96 450 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

Vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-130 patvirtintų mokesčio mokėtojo turto arešto taikymo kriterijų (toliau – ir Turto arešto taikymo kriterijai) 6.2 ir 7.10 punktais, siekiant užtikrinti patikrinimo metu numatomų apskaičiuoti mokesčių ir su jais susijusių sumų išieškojimą Kauno AVMI nepriemokų išieškojimo skyrius 2011 m. liepos 26 d. surašė Turto arešto aktą, kuriuo areštavo, nurodytą paties pareiškėjo, jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.

Atsiliepime pabrėžė, kad Turto arešto taikymo kriterijų 6.2 punktas numato, jog turto arešto procedūra gali būti taikoma, kai patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčio įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, o kriterijų 7.10 punktas numato, kad vertinant sąlygas, kuriomis gali būti konstatuojama, kad yra pavojus (pagrįsta rizika), jog mokesčių mokėtojas (skolininkas) jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusias sumas, turi būti atkreiptas dėmesys į aplinkybes ir faktus ir tai, ar mokesčių mokėtojas pažeidė įstatymus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi MAĮ 2 straipsnio 12 dalimi, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis, taip pat apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes. Akcentavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendimo dėl turto arešto pagrindu buvo nurodytas atliekamas gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas ir numatoma į biudžetą papildomai priskaičiuoti 96450 Lt suma, todėl priimtas sprendimas dėl turto arešto, kuriuo Kauno AVMI nusprendė areštuoti pareiškėjo turtą (bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius 16,67 % pastato-sandėlio su administracinėmis patalpomis, unikalus Nr. 7794-2000-9010, esančio (duomenys neskelbtini); asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, sklypo Nr. 32, unikalus Nr. 4400-1004-6129, esantį (duomenys neskelbtini); asmeninės nuosavybės teise priklausančius 50 % 2 kambarių buto su rūsiu, unikalus Nr. 1998-3003-3011:0042, esančio (duomenys neskelbtini), atitinka vieną iš MAĮ 101 straipsnyje įvardintų turto arešto akto surašymo atvejų.

Pridūrė, jog antroji sąlyga, be kurios turto arešto akto surašymas būtų nepagrįstas bei neteisėtas, - egzistavimas realaus pavojaus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Tokio realaus pavojaus egzistavimą, atsakovas sieja su Turto arešto taikymo kriterijų 7.10 punktu, kuris numato, kad vertinant sąlygas, kuriomis gali būti konstatuojama, kad yra pavojus (pagrįsta rizika), jog mokesčių mokėtojas (skolininkas) jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusias sumas, turi būti atkreiptas dėmesys į aplinkybes ir faktus ir tai ar mokesčių mokėtojas pažeidė įstatymus.

Pažymėjo, kad ši sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Nurodė, jog teismui abejonių dėl šios sąlygos nekyla, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjui gali būti priskaičiuotos didelės mokesčio bei su juo susijusios sumos ir tokių sumų padengimui būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turėtų pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Akcentavo, jog šiuo atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei apžvelgęs bylos faktines aplinkybes padarė išvadą, jog priimtas sprendimas areštuoti pareiškėjo turtą, numatant į biudžetą papildomai priskaičiuoti 96450 Lt buvo akivaizdžiai pagrįstas, nes pastato tikrosios rinkos vertės ir pareiškėjo sumokėtos kainos skirtumas prilyginamas nepiniginei dovanai, kuri pripažįstama pajamomis, gautomis natūra ir apmokestinama 15 procentų pajamų mokesčiu (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnis). Pridūrė, jog atsižvelgiant į numatomą priskaičiuoti 96450 Lt pajamų mokesčio sumą ir viso areštuoto turto vertę spręstina, kad toks santykis neprieštarauja MAĮ 101 straipsnio 2 dalies nurodymui, jog mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Tuo tarpu tos skunde nurodytos aplinkybės, jog Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu pripažino, kad pastatas įsigytas teisėtai už 457000 Lt, nelaiko reikšminga, nes paminėtoje byloje buvo tikrinamas sandorio teisėtumas, o skundžiamas arešto aktas buvo priimtas ne dėl nepagrįstai sudaryto pastato (duomenys neskelbtini) sandorio, o dėl pajamų gautų natūra neapskaičiavimo, nedeklaravimo ir gyventojų pajamų mokesčio į biudžetą nesumokėjimo.

Teismas akcentavo ir tai, jog turto arešto forma patvirtinta VMI viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. VA-74. Šioje formoje nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaujantis yra priimamas sprendimas dėl turto arešto. Padaryta nuoroda ir į MAĮ 101 straipsnį be konkrečios dalies, tačiau skliausteliuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada gali būti areštuojamas turtas (patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti). Akcentavo, jog sprendžiant pagal šį sąrašą mokesčių administratoriaus pareigūnui paliekama teisė spręsti, atsižvelgiant į konkrečią faktinę situaciją, koks atvejis taikytinas individualioje mokestinėje byloje. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju surašant ginčijamą turto arešto aktą buvo nurodyta, jog vadovaujamasi MAĮ 101 straipsniu ir skliausteliuose pažymėtas konkretus įstatymų leidėjo leidžiamas turto arešto atvejis – kai patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Padarė išvadą, jog mokesčių administratorius, surašydamas turto arešto aktą, nuosekliai laikėsi tokio akto turiniui keliamų reikalavimų. Taip pat pažymėjo, jog patvirtinta turto arešto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto. Pridūrė, jog pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83 – 87), kuriuo prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei panaikinti Kauno AVMI 2011 m. liepos 26 d. Turto arešto aktą Nr. 11-14.

Apeliacinį skundą grindžią šiais kertiniais motyvais:

1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos sprendžiant turto arešto pagrįstumo ir teisėtumo klausimus. Remiasi LVAT 2005 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-77-05, kurioje pažymėta, kad <...> įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę mokesčių administratoriui taikyti mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą priverstinį laikiną apribojimą, nustatė reikalavimus ir būtinas sąlygas, kuriomis galimas turto areštas. Pažymi, jog iš MAĮ 101 straipsnio 4 dalies matyti, kad iš esmės yra nustatytos dvi privalomos sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę:

1) atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų;

2) yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja abi būtinosios sąlygos. Akcentuoja, jog teismas visiškai nevertino, ar mokesčių mokėtojas buvo informuotas, kokiu faktiniu pagrindu pradėtas jo mokestinis patikrinimas ir ar turto arešto akte nurodyta, kokie faktiniai duomenys sudaro pagrindą taikyti jo turto areštą, be to, teismas neįvertino, kad Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 22 d. pavedime tikrinti Nr. AU2-50, kurio pagrindu buvo pradėtas pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas, nėra visiškai jokių faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuo būtent pasireiškė mokesčio mokėtojo mokesčių įstatymų pažeidimai, neva sudarę pagrindą pradėti pareiškėjo mokestinį patikrinimą.

Priduria, jog skundžiamame Turto arešto akte taip pat nėra nurodyta, kokius mokesčių įstatymų pažeidimus yra padaręs ar galimai padaręs mokesčių mokėtojas, t. y. šiame akte nurodyti tik MAĮ straipsniai, susiję turto arešto taikymu, tačiau nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų ar leistų daryti prielaidas apie mokesčių mokėtojo padarytus ar galimai padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus. Pažymi ir tai, jog teismas sprendime taip pat visiškai nevertino aplinkybės, jog atsakovas turto arešto akte nenurodė visiškai jokių argumentų, jog yra antroji minėtoji privaloma sąlyga taikyti mokesčių mokėtojo nekilnojamojo turto areštą, o tik perrašė teisės normos turinį ir išvardino areštuojamą turtą.

Remiasi LVAT 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1067/2009 pateiktu išaiškinimu, kad kai turto arešto akte nenurodoma visiškai jokių argumentų privalomų turto arešto sąlygų buvimui pagrįsti, o tik perrašomas teisės normos turinys ir išvardijamas areštuojamas turtas, toks mokesčio administratoriaus sprendimas areštuoti pareiškėjo turtą, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nepagrįstas objektyviais bylos duomenimis, negali būti vertinamas kaip teisėtas, ir vien šios aplinkybės pakanka tokį aktą panaikinti.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra abi būtinos sąlygos turto arešto taikymui, nepagrįstai nustatė įrodinėjimo pareigą tarp bylos šalių. Pažymi, jog iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad jis pripažino, jog būtent pareiškėjas turi įrodyti nesant realaus pavojaus, kad jis jam priklausančio turto nepaslėps, neparduos ar kitokiu būdu jo nepraras ir dėl to nepasunkės arba nepasidarys neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mano, kad toks įrodinėjimo pareigos paskirstymas prieštarauja VAĮ 8 straipsniui, numatančiam viešojo administravimo subjekto pareigą pagrįsti savo sprendimus objektyviais bylos duomenimis.

Priduria, jog net ir pripažinus, kad mokesčio mokėtojas turi įrodyti, jog turės turto, iš kurio būtų galima vykdyti galimą mokestinės prievolės išieškojimą, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, jog tokių duomenų pareiškėjas nepateikė. Šiuo aspektu pažymi, jog teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas nuo mokestinio tyrimo pradžios (t. y. 2010 m. rugsėjo 29 d.) ar nuo mokestinio patikrinimo pradžios (t. y. 2010 m. gruodžio 22 d.) kokį nors nekilnojamąjį turtą pardavė ar kaip nors kitaip perleido.

Priešingai – Turto arešto akto priėmimo metu jau buvo įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo BUAB „Nijonė“ ieškinys atsakovui V. J. dėl pripažinimo negaliojančiais tarp šių šalių 2009 m. kovo 26 d. sudarytų pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 7KV-973 ir 2009 m. kovo 26 d. šio turto perdavimo-priėmimo akto bei dėl restitucijos taikymo. Be to, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinta Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – V.

J. priklausančio pastato, kurio unikalus Nr. 1997-1014-1018, esančio (duomenys neskelbtini), areštas. Teigia, jog tai rodo, kad surašant 2011 m. liepos 26 d. Turto arešto aktą pareiškėjo turtinė padėtis buvo net geresnė, nei mokestinio patikrinimo pradžioje, nes jau buvo panaikintas jam priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), areštas, taikytas civilinėje byloje, kurioje pripažinta, jog jis šį pastatą įsigijo teisėtai už 457000 Lt. Akcentuoja, jog nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas turi pakankamai turto, kurio nesiekia paslėpti, parduoti ar kitaip perleisti, todėl nėra jokio realaus pavojaus, kad gali pasunkėti arba bus neįmanoma įvykdyti galimą mokestinės prievolės išieškojimą.

Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad vien didelė galimos mokestinės prievolės 96450 Lt suma yra pagrindas taikyti turto areštą.

3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl turto arešto aktu areštuota žymiai daugiau nei reikia realiai ir visiškai užtikrinti galimų mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Remiasi MAĮ 101 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad Turto arešto akte nurodoma, jog turto arešto mastas 96450 Lt, tačiau skundžiamu aktu turto realiai areštuota už žymiai didesnę sumą, t. y. už 119008,33 Lt. Pažymi, jog teismas nenurodė argumentų, kuriais remiantis padarė išvadą, kad 22558,33 Lt skirtumas tarp turto arešto masto ir realiai areštuoto turto vertės neprieštarauja MAĮ 101 straipsnio 2 daliai. Teigia, jog akivaizdu, kad 22558,33 Lt suma yra nerealiai didelė galimoms su turto areštu bei išieškojimu susijusioms išlaidoms padengti. Priduria, jog teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad turto arešto akte areštuoto nekilnojamojo turto vertės nurodytos nepagrįstai mažos (nerealu, kad (duomenys neskelbtini) esančio 0,1391 ha žemės sklypo, kurio paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, vertė tik 925 Lt).

4. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl civilinėje byloje priimto sprendimo įtakos, nustatant parduodamo objekto rinkos kainą. Teigia, jog teismas, konstatuodamas, kad Kauno apygardos teismo 2011 gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pastatą už 457000 Lt įsigijo teisėtai, nelaikytinas reikšminga aplinkybe, neįvertino, kad civilinėje byloje pastato pirkimo-pardavimo sutartis kaip tik ir buvo ginčijama tuo pagrindu, kad turtas neva parduotas už nepagrįstai mažą kainą. Taigi, civilinėje byloje buvo nustatinėjama, ar turtas parduotas už rinkos kainą. Bendrosios kompetencijos teismas nustatė, kad turtas parduotas už realią rinkos kainą ir ieškinį atmetė, todėl šis teismo sprendimas turi būti vertinamas kaip vienas esminių įrodymų nustatinėjant parduoto turto rinkos kainą. Taip pat atkreipia teismo dėmesį, jog pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis 2012 m. sausio 1 d. parduoto pastato vidutinė rinkos vertė 550000 Lt, t. y. dvigubai mažesnė nei ta, kuria remiasi mokesčių administratorius. Mano, kad ir ši aplinkybė patvirtina, jog mokesčių administratoriaus nurodoma pastato vidutinė rinkos vertė, buvusi jo pardavimo metu, ypatingai atsižvelgiant į per 2008-2011 m. laikotarpį vykusius ypač neigiamus ekonomikos pokyčius, yra akivaizdžiai per didelė.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92 – 93) prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto iš esmės tapačius motyvus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai remiasi MAĮ 101 straipsniu bei atkreipia dėmesį, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto arešto bei išieškojimu susijusias išlaidas. Priduria, jog pagal šios kategorijos bylose formuojamą LVAT (administracinė byla Nr. A6-96/2007) praktiką, „teisiniu požiūriu reikšmingas ne registruojamo turto kiekis, kuriuo disponuoja mokesčių mokėtojas, o pagrįstos rizikos, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, faktas“.

Išdėsto, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 34 straipsnis). Turto arešto forma patvirtinta VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11, joje taip pat nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaujantis yra priimamas sprendimas dėl turto arešto. Padaryta nuoroda ir į MAĮ 101 straipsnį be konkrečios dalies, tačiau skliausteliuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada gali būti areštuojamas turtas (mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų/mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti/patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti).

Sprendžiant pagal šį sąrašą mokesčių administratoriaus pareigūnui paliekama teisė spręsti, atsižvelgiant į konkrečią faktinę situaciją, koks atvejis taikytinas individualioje mokestinėje byloje. Mano, jog patvirtinta turto arešto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto akto, bet pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo. Apibendrina, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 26 d. turto arešto akto Nr. N11-14, kuriuo areštuotas pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis 1/6 pastato-sandėlio su administracinėmis patalpomis, unikalus Nr. 7794-2000-9010, esantis (duomenys neskelbtini) (16,67 %); asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, sklypo Nr. 32, unikalus Nr. 4400-1004-6129, esantis (duomenys neskelbtini); asmeninės nuosavybės teise priklausantis 2 kambarių butas su rūsiu, unikalus Nr. 1998-3003-3011:0042, esantis (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje inter alia minimas ir turto areštas, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas.

Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

MAĮ 101 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

Šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Taigi, MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (LVAT 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-850/2008).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo turtą areštuoti mokesčių administratorius nusprendė, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Šis patikrinimas buvo pradėtas pagal Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 22 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-50, o turėjo būti baigtas 2011 m. vasario 14 d. Iš pavedimo tikrinti matyti, kad šis mokestinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu nuo 2011 m. sausio 17 d. buvo sustabdytas iki bus gauta papildoma informacija iš JAV mokesčių administracijos. Byloje esantys taip pat duomenys rodo, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas inicijuotas atlikus UAB „Nijonė“ mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas pirko iš minėtos bendrovės 539,71 kv. m bendro ploto buitinio aptarnavimo pastatą už 475 00 Lt, nors VĮ Registrų centras duomenimis minėto pastato vidutinė rinkos vertė siekė 1 100 000 Lt, t. y.

šio pastato įsigijimo kaina buvo kur kas mažesnė už vidutinę rinkos vertę. Atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius išankstiniais duomenimis pareiškėjui numatė apytiksliai paskaičiuoti 96 450 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), prilygindamas sandorio turto kainos skirtumą nepiniginei dovanai, kuri pripažįstama pajamomis, gautomis natūra pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnį, ir yra atitinkamai apmokestinama. Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad minėtos papildomos mokesčių sumos paskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjo galimai padarytais mokesčių įstatymo pažeidimais, o mokesčių administratorius galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei kaip jos užtikrinimo būdą.

Atkreiptinas dėmesys, jog tai, kad pagal 2010 m. gruodžio 22 d. pavedimą Nr. AU2-50 atliekamas GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas ir numatoma į biudžetą papildomai priskaičiuoti 96 450 Lt buvo tiesiogiai nurodyta ir ginčijamame turto arešto akte, todėl tie pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog šiame akte nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, bylojančių apie jo (galima) padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl viešojo administravimo subjekto sprendimas yra nemotyvuotas, yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad atsakovo bei pirmosios instancijos teismo motyvai dėl to, kad yra patvirtinta turto arešto akto forma, todėl šis aktas laikomas motyvuotu, nėra teisingi. Tai, kad yra patvirtinta turto arešto akto forma, nėra kliūtis įrašyti į šią formą motyvus, dėl kurių taikomas yra areštas (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Nagrinėjamu atveju yra surinkti įrodymai ir pareiškėjui išaiškinti motyvai, dėl kurių yra taikomas areštas, todėl nepakankama motyvacija, nurodyta pačiame skundžiamame akte, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo naikinti šį aktą.

Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos pažymėtina, kad siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (LVAT 2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Kaip yra pažymėjęs LVAT administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuojama didelė mokestinės prievolės suma (96 450 Lt), o jis savo ruožtu nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių duomenų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės. Pagal LVAT praktiką ši aplinkybė gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. administracinę bylą Nr. A442-1497/2011), todėl tie jo teiginiai, kad tokiu būdu jam iš esmės nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo pareiga taip pat yra nepagrįsti. Pridurtina, jog aplinkybe, pateisinančia turto arešto taikymą LVAT praktikoje yra pripažįstama ir tai, jog mokesčio mokėtojo veikla yra susijusi su turimo (nekilnojamojo) turto pardavimu (žr. LVAT 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-907/2011). Iš byloje esančio pareiškėjo susirašinėjimo su mokesčių administratoriumi matyti, kad jis užsiima nekilnojamojo turto prekyba, šio turto nuoma, bei pats pažymi turįs pajamų ir išlaidų žurnalą iš „individualios veiklos“ (b. l. 40; 69). Teisėjų kolegijos nuomone, šios priežastys taip pat sudaro papildomą pagrindą manyti, kad vykdydamas individualiąją veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto prekyba, mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali parduoti, tokiu būdu apsunkindamas arba padarydamas neįmanoma išieškoti jo atžvilgiu papildomai paskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Pridurtina, jog šių dviejų MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų egzistavimo konkrečioje situacijoje nepaneigia ir pareiškėjo argumentai dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo, pareiškėjo nuomone, pripažįstama, jog jis pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl kurio įsigijimo apmokestinimo mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu inicijavo patikrinimą, įsigijo teisėtai už 457 000 Lt. Šiuo aspektu pasakytina, jog pareiškėjo cituojamoje civilinėje byloje, be kita ko, buvo nagrinėjamas ne šio sandorio apmokestinimo klausimas, bet tikrinamas jo galiojimas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog sandoris minėtoje byloje ir buvo ginčijamas tuo pagrindu, kad turtas neva parduotas už nepagrįstai mažą kainą, pastebėtina, jog tai tebuvo vienas iš sandorio ginčijimo pagrindų, dėl kurio teismas pasisakė, jog ieškovas (bankrutuojanti UAB „Nijonė“) nepateikė įrodymų, duodančių pagrindą manyti, kad pastato rinkos vertė jo pardavimo metu buvo ne 455 000 Lt, tačiau pastebėtina, jog toks teismo išaiškinimas dar nereiškia, kad minėta aplinkybė nebus nustatyta mokestinio patikrinimo, kurį reglamentuoja viešosios teisės normos, metu.

MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, jog mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.

Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad pareiškėjas taip pat ginčija jam pritaikyto turto arešto apimtį. Pareiškėjo teigimu, turto arešto aktu yra areštuojama žymiai daugiau turto, nei reikia realiai užtikrinti galimų mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su tokiu išieškojimu susijusias išlaidas, t. y. iš viso turto ginčijamu aktu areštuota už 119 008,33 Lt, nors į biudžetą papildomai priskaičiuota 96 450 Lt.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą bei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą apie pareiškėjui priklausantį areštuotą turtą, su šiais jo motyvais iš dalies sutinka ir sprendžia, jog turto arešto apimtis peržengia MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kriterijų, t. y. turto areštuota daugiau, negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu susijusias išlaidas. Teismo vertinimu, 22 558,33 Lt (skirtumas, susidaręs tarp papildomai planuojamos į biudžetą paskaičiuoti mokesčio sumos ir viso areštuojamo turto vertės) suma, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, yra neproporcingai didelė. Be to, iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, jog (duomenys neskelbtini) esantis pastatas-sandėlis su administracinėmis patalpomis priklauso keliems bendrasavininkiams, todėl pagrįstai tikėtina, jog vėlesnis šios sandėlio areštuotos dalies (16,67 %) išieškojimas sukels neproporcingų pasekmių minėtų bendrasavininkių atžvilgiu, galimai pažeis jų teises ir teisėtus interesus. Manytina, jog, vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 2 dalimi bei teisingumo ir protingumo kriterijumi, planuojamai 96 450 Lt GPM sumai užtikrinti visiškai pakanka vieno objekto turto arešte nurodomo, pareiškėjui asmenine nuosavybės teise priklausančio, nekilnojamojo turto objekto – buto (unikalus Nr.:1998-3003-3011:0042), esančio (duomenys neskelbtini) – arešto. Teisėjų kolegijos nuomone, šio buto vertė (104 000 Lt) visiškai užtikrins (galimos) mokestinės nepriemokos išieškojimą ir padengs dėl turto arešto bei išieškojimo potencialiai kilsiančias išlaidas.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjo turtas buvo areštuotas nepažeidžiant MAĮ 101 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Tačiau areštuoto turto mastas, įvertinus (galimos) mokestinės nepriemokos dydį ir su tuo susijusias išieškojimo išlaidas, nagrinėjamu atveju neatitinka MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog turto arešto apimtis neprieštarauja MAĮ 101 straipsnio 2 daliai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra naikintinas, priimant naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo V. J. skundą patenkinti iš dalies, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 26 d. turto arešto aktą Nr. N11-14 panaikinti toje dalyje, kuria nustatomas turto areštas pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam 1/6 pastatui-sandėliui su administracinėmis patalpomis, unikalus Nr. 7794-2000-9010, esančiam (duomenys neskelbtini) (16,67 %) bei pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, sklypo Nr. 32, unikalus Nr. 4400-1004-6129, esančiam (duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan