2022-03-23 Nr. AB-7612-3-62-3-02983-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1640-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02983-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21S36157 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1614 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad Departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėjas apklausos metu nurodė pakankamas aplinkybes dėl prieglobsčio suteikimo.

3. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad galimai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio, turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Asmenys persekiojami kilmės šalies policijos dėl savo įsitikinimų yra priskiriami padidintos rizikos grupėms, todėl šiuo atveju atsakovas privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjui dėl jo veiklos ir įsitikinimų gresia reali grėsmė gyvybei. Pareiškėjas savo kilmės šalyje patyrė ne tik realią grėsmę, bet ir persekiojimą, engimą.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuoširdžiai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nenusižengė įstatymams ar galiojančiai sulaikymo teisei, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jis atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Logiška ir tai, kad prašymą dėl prieglobsčio prašytojas pateikė tik sulaikytas, kadangi sulaikymo metu dalyvavę pareigūnai buvo pirmasis jo kontaktas Lietuvos Respublikoje.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad, siekdamas išsaugoti savo gyvybę ir bėgdamas nuo persekiojimo savo šalyje, neturėjo galimybės susipažinti su Lietuvos Respublikoje galiojančia tvarka. Priešingai, nei vertino atsakovas, pareiškėjas elgėsi atsakingai ir rūpestingai, nes prieglobsčio prašymą pateikė iš karto, kai sutiko pareigūnus ir gavo galimybę tokį prašymą pateikti. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjas gali pasislėpti. Iš esmės tais pačiais motyvais atsakovas rėmėsi nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas teigė, kad šis terminas nėra proporcingas, nes pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas suprantamo tikslo – siekio saugiai gyventi.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl didelio darbo krūvio, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, teisingai įvertinti jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, naujausios ir susijusios informacijos apie kilmės valstybę. Departamento sprendimas turi būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

8. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog norėjo išvykti iš savo šalies ir studijuoti Europoje, pats pareiškėjas teigė, kad jokiai politinei partijai nepriklauso, jokia grėsmė jo kilmės valstybėje jam negresia.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikį. Pareiškėjas konkrečių ir individualių grėsmių kilmės valstybėje neįvardijo, t. y. pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgęs į tai, Departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas – pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas

12. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog jo tikslas yra studijos Europoje, o kilmės valstybėje grėsmės ar persekiojimo pareiškėjas nepatyrė. Tyrimo metu Departamentas nenustatė, o ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jų asmeninių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Departamentas teigė, kad šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

14. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti termino, atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Departamento sprendime.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 2) pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą; 4) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), iš šalies išvyko apie 2021 m. birželio 20 d., nes (duomenys neskelbtini) yra pavojinga dėl partijos ir politikos. Pareiškėjas atvyko per (duomenys neskelbtini), turėdamas turistinę vizą, vėliau atvyko į (duomenys neskelbtini) ir per mišką pateko į Lietuvą. Tokias aplinkybes pareiškėjas nurodė pirminės apklausos metu. 2021 m. spalio 25 d. antrinės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad išvyko iš savo šalies, nes norėjo studijuoti Europoje. Jis jokiai politinei partijai nepriklauso, jokia grėsmė jo kilmės valstybėje jam negresia. (duomenys neskelbtini) liko žmona ir dviejų metų vaikas, sugrįžti namo nenori.

17. Teismas nurodė, kad Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas, apžvelgęs Konvencijoje, Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

19. Teismas konstatavo, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, analizuoti ir įvertinti iš esmės visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės dėl partijos ir politikos (duomenys neskelbtini) iš esmės prieštarauja Departamento sprendime surinktai ir nurodytai kilmės šalies informacijai.

20. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo pačio subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų nepateikta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog norėjo studijuoti Europoje, o tai parodo, jog pareiškėjo išvykimas iš kilmės šalies buvo nulemtas ekonominių priežasčių.

21. Vadovaudamasis Tvarko aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą Komisijoje nekviečiant šalių, pareiškėjas neįvardijo išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas, be to, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje, todėl pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo visiškai užtikrinta.

22. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas ir sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

23. Teismas nurodė, kad Departamento sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įvertinęs Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija), (toliau – ir Tvarka), nuostatas (5 p., 44 p., 44.3 p., 44.3.1–44.3.6 p.), Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, teismas pažymėjo, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

24. Teismas padarė išvadą, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka Tvarkos kriterijų. Teismas nurodė, kad, nors pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas konstatavo, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos.

25. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau, vadovaujantis Įstatymu ir Tvarkos 44.3.1 punktu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 straipsnio 1 ir 3 dalį, todėl teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažino nurodytus laikotarpius iki dvejų metų.

26. Nurodęs, kad nenustatė pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, teismas netenkino pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą jo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

30. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Be to, pareiškėjas realiai gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys, neatspindi pareiškėjo kilmės valstybės realijų.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

32. Pareiškėjo teigimu, panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovas pabrėžia, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 21S36157 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 6K-1614 ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

37. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad tik pateikus paaiškinimus žodžiu, teismas turės galimybę objektyviai įvertinti bylos duomenis, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodamas, kad jis pagrindė, jog kilmės valstybėje jo persekiojimo grėsmė yra reali, atsakovas jo pasakojimo pagrįstumo nepaneigė, be to, atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

40. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

42. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

43. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

44. Vadovaujantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

45. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).

46. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad nori studijuoti Europoje. Iš Departamento sprendimo matyti, jog, įvertinus prašymą suteikti prieglobstį ir atlikus pareiškėjo apklausą, įvertinus situaciją kilmės valstybėje, Departamentas konstatavo, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo kilmės valstybėje jis būtų persekiojamas. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra grindžiamas iš esmės tuo, kad nori studijuoti Europoje, pareiškėjas pats nurodė, kad jam jokia grėsmė jo kilmės valstybėje negresia, jokiai politinei partijai jis nepriklauso.

47. Įvertinusi pareiškėjo Departamentui teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neturi jokios baimės būti persekiojamam, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir spręstina, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų – jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nevertino individualių pareiškėjo savybių santykyje su bendra kilmės valstybės informacija, tačiau nėra konkrečiai nurodoma, kokios pareiškėjo nurodytos ar susiklosčiusios individualios aplinkybės buvo neįvertintos. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

48. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš ginčijamo Departamento sprendimo turinio, Departamentas pareiškėjo nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Be to, deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nesivadovavo naujausia, aktualiausia kilmės valstybės informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad nėra individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės patirti didelę žalą (mirties bausmės įvykdymas, kankinimas), taip pat jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietovėje) nenustatytas toks beatodairiškas, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių duomenų ir (ar) jų šaltinių, paneigiančių minėtas išvada. Byloje taip pat nenustatyta, kad apsauga pareiškėjui kilmės šalyje nėra prieinama.

49. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

50. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeistas Departamento sprendimas, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė