2019-12-30 Nr. AB-43-3-61-3-02202-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5653-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02202-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3; 20.2.1.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. V. (Č. V.), G. V. (G. V.), J. V. ir E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. V., G. V., J. V. ir E. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Č. V. (Č. V.), G. V. (G. V.), J. V. ir E. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:

1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 48S-133-(14.48.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam R. V. (toliau – ir Sprendimas Nr. 48S-133), taip pat 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 48S-134-(14.48.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui Č. V. (toliau – ir Sprendimas Nr. 48S-134).

1.2. Įpareigoti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėją į Pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos projekto sąrašą įtraukti mirusiojo R. V. teisių perėmėjus ir Č. V. su 1999 m. gruodžio 8 d. juridinių dokumentų patvirtinimo data, dėl l,09 ha žemės sklypo suprojektavimo ir nuosavybės teisių į jį atkūrimo.

1.3. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, Č. V. naudai 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

1.4. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, mirusiojo R. V. teisių perėmėjams J. V., E. G. ir G. V. 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjai skunde išdėstė aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimo Č. V. ir R. V. į buvusio savininko J. N. (J. N.) turėtą žemę procedūromis, trukusiomis nuo 1999 metų, pažymėjo, kad 1,09 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), iki šiol nebuvo suprojektuotas ir jiems nuosavybės teisės į jį neatkurtos, tokiu būdu nevykdant teismų sprendimų. Tik iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties pareiškėjai sužinojo, kad Tarnyba yra pateikusi teismui jiems nežinomus Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134, pagal kuriuos jiems atkurta nuosavybės teisė į 0,5730 ha žemės ūkio paskirties sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, minėti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Tarnybai nuolat buvo aiškinama, kad iki pretendentų susirinkimo būtina įvykdyti teismo sprendimą ir kad pareiškėjų negalima įtraukti į tą patį sąrašą kartu su pretendentais, pateikusiais juridinius dokumentus 2002 metais ir vėliau, kadangi pareiškėjai visus dokumentus pateikė dar 1999 m. gruodžio 8 d. Šią aplinkybę nustatė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į l,09 ha žemės sklypą. Žemės sklypo ribų paženklinimo darbai atlikti 2015 m. gruodžio 8 d., t. y. jau po R. V. mirties, jų nederinant su jo teisių perėmėjais. Č. V. nesutiko su žemės sklypo vieta ir ribų paženklinimų, apie nesutikimą pažymėjo 2015 m. gruodžio 8 d. akte, tačiau Tarnyba to nepaisė. Be to, Sprendimuose Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 nurodyta, kad grąžinamas natūra bendras 0,5730 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, nors žemės sklypo plane nurodyta, kad šis sklypas susideda iš 430 kv. m vandenų, 4 864 kv. m pelkių ir tik 436 kv. m ariamos žemės. Taigi grąžinamas sklypas nelygiavertis turėtajam sklypui. Pareiškėjai skunde pabrėžė, kad jiems nuosavybės teisės neatkuriamos jau 17 metų, tai lėmė neteisėti atsakovų veiksmai, dėl to pareiškėjai patyrė didelę žalą. Neatlaikęs tokių patyčių ir neteisybės R. V. mirė. Dėl pareiškėjams priklausančio žemės sklypo atidavimo kitiems asmenims, biurokratizmo, nepagarbos žmogui, melo ir apgaulės pareiškėjai patyrė daug neigiamų išgyvenimų ir dvasinio skausmo, prarado sveikatą ir viltį.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba atsiliepime nurodė, kad Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2292-(14.48.2.) (toliau – ir Įsakymas Nr. 48VĮ-2292) buvo patvirtintas Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas (toliau – ir Žemėtvarkos projektas), kuriame R. V. ir Č. V. buvo suprojektuotas 0,57 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtą žemės sklypą jie pasirinko pasirašydami 2015 m. liepos 8 d.

Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 metais rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštyje. Todėl pareiškėjų argumentai, jog su jais nebuvo suderinta žemės sklypo vieta ir ribos, yra nepagrįsti. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2446-(14.48.2.) (toliau – ir Įsakymas Nr. 48VĮ-2446) buvo patvirtintas Pretendentų, kuriems Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektuose suprojektuoti žemės sklypai 2015 metų IV ketvirtyje bus ženklinami iš Žemės reformos vykdymo programai įgyvendinti skirtų valstybės lėšų, sąrašas (toliau – ir Sąrašas), kuriame nurodyta, kad R.

V. ir Č. V. Žemėtvarkos projekte suprojektuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (kaip ir visi kiti Sąraše nurodyti žemės sklypai) turi būti paženklintas iki 2015 m. gruodžio 30 d. Tarnybos teigimu, Žemėtvarkos projektas ir Sąrašas buvo paskelbti jos interneto svetainėje. Dėl pareiškėjų argumentų, kad Č. V. 2015 m. gruodžio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte padarė prierašą „Nesutinku su sklypo vieta V.“, o R. V. išvis nedalyvavo žemės sklypo paženklinimo procedūroje, Tarnyba atsiliepime pažymėjo, kad, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 106 punktu, jeigu pretendentas nesutinka su žemės sklypo vieta arba ribomis, jis turi teisę per 30 dienų Tarnybai raštu pateikti motyvuotas pastabas. Pareiškėjai Tarnybai jokių pastabų nepateikė, todėl nebuvo jokių kliūčių suprojektuoti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) bei priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises. Tarnybos teigimu, pareiškėjų teiginiai, kuriais grindžiamas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (dėl sąmoningo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo nevykdymo, Tarnybos nusikalstamų veiksmų, R.

V. mirties priežasčių, pareiškėjų patirtų neigiamų išgyvenimų ir dvasinio skausmo), yra teorinio pobūdžio, abstraktūs ir nepagrįsti. Be to, neturtinė žala yra tiesiogiai susijusi su asmeniu, todėl R. V. teisių perėmėjai, reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo, negali remtis mirusiųjų išgyvenimais. Be to, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai elgėsi neteisėtai ar pažeidė galiojančius teisės aktus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-492-142/2017 pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – panaikino Tarnybos Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisė Č. V. 1 000 Eur, J. V. – 300 Eur, G. V. – 300 Eur, E. G. – 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

6. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad pretendentai Č. V. ir R. V. sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis ir vieta taip, kaip tai nustatyta Metodikoje, tačiau byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjai iš tiesų pasirinko tą žemės sklypą, į kurį jiems buvo atkurta nuosavybės teisė. Remdamasis žiniaraščiais, kuriuose pasirašė R. V. ir Č. V., teismas sprendė, kad šie asmenys buvo suklaidinti, nes žiniaraščiuose prie sklypo aprašymo jie pasirašė už tai, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), 0,57 ha, yra žemės ūkio paskirties, o tai neatitinka tikrovės. Sprendimais Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 pažeistos pareiškėjų teisės, nes vietoje žemės ūkio paskirties sklypo jie gavo 0,5730 ha žemės sklypą, kurio tik 436 kv. m sudarė ariama, t. y. žemės ūkio paskirties, žemė. Žemės sklypo planas buvo sudarytas tik po jo ribų paženklinimo vietoje (2015 m. gruodžio 8 d.), sklypo plano suderinimai datuoti tik 2016 metais ir tik iš šio sklypo plano matyti, kokią sklypo dalį sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Taigi, dalyvaudami pretendentų susirinkime ir pasirašydami už šio sklypo formavimą žiniaraštyje, pretendentai nežinojo, jog didžiąją jo dalį sudaro pelkė ir vandenys. Teismas nusprendė, kad Sprendimai Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 yra neteisėti iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsniui, be to, juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žiniaraštyje, kuriame pasirašė pretendentai, klaidingai nurodyta žemės paskirtis), todėl yra naikintini.

7. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Č. V. apie savo teisių pažeidimą galutinai sužinojo tada, kai sužinojo apie 2000 m. kovo 31 d. pažymų Nr. 2133 ir Nr. 2134 praradimą ir tai, kad dėl šių dokumentų praradimo pretendentai nebuvo įtraukti į žemėtvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Ž49-4036. Apie pažymų praradimą pretendentai turėjo sužinoti susipažinę su nurodytu žemės reformos žemėtvarkos projektu, vėliausiai gavę Tarnybos 2011 m. gegužės 2 d. raštą, kuriame atsakyta į jų atstovo skundą dėl teismo sprendimo nevykdymo. Kadangi konstatuotas tik vienas aiškus pažeidimas, kurį padarė nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, dėl šio pažeidimo pareiškėjai prarado galimybę atkurti nuosavybės teisę 2010 metais, teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad pažeidimas buvo tęstinis. Vėliau, rengiant kitus žemės reformos žemėtvarkos projektus, nebuvo nustatyta, kad Tarnyba vilkino kokių nors veiksmų atlikimą, nes kitas žemėtvarkos projekto papildymas pradėtas rengti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-4681, o projektas patvirtintas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 4 d. Įsakymu Nr. 48VĮ-2292. Tai naujas nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpis, kurio metu nenustatyti kokie nors kiti nei nurodyti šiame teismo sprendime pareiškėjų teisių pažeidimai. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atsakovo prašymu pritaikė ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjų reikalavimo dalį atmetė.

8. Vertindamas kitus pažeidimus teismas nurodė neturintis pagrindo nepritarti pareiškėjų pozicijai, kad Č. V. patyrė neturtinę žalą, kai sužinojo, kad didžioji ginčo sklypo dalis yra pelkė ir vanduo, t. y. jis turėjo pasijusti apgautas, galėjo būti pažemintas, patirti dvasinius išgyvenimus. Įvertinęs pažeidimo laikotarpį bei paties pareiškėjo nepakankamą atidumą (jis nesidomėjo sklypo būkle, nesikreipė konsultacijų į žemėtvarkos skyriaus specialistus), teismas pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad R. V. situacija buvo tokia pati, tačiau pastarasis jau nesužinojo apie nuosavybės teisių atkūrimą, nesusipažino su sklypu vietoje. Kita vertus, jo paveldėtojai sužinojo, jog nuosavybės teisė atkurta į sklypą, kuris nėra žemės ūkio paskirties, nors sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo įrašyta, kad žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Tai turėjo jiems sukelti dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Todėl J. V., E. G. ir G. V. įgijo savarankišką teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurią teismas kiekvienam įvertino po 300 Eur suma.

III. 9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-203-629/2019 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad byloje nevisapusiškai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo ribų tinkamo suderinimo su pareiškėjais, o teismo padarytos išvados šiuo aspektu yra prieštaringos ir paneigia viena kitą. Tą patį apeliacinės instancijos teismas pastebėjo ir dėl aplinkybių, susijusių su žemės sklypo naudojimo paskirties nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išanalizavęs ginčui aktualias Metodikos nuostatas, priėjo išvadą, kad pretendentai Č.

V. ir R. V. sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis ir vieta taip, kaip nustatyta Metodikoje, tačiau vėliau šią išvadą paneigė nurodydamas, kad teismas nenustatė pagrindo išvadai, jog pareiškėjai iš tiesų pasirinko būtent tą žemės sklypą, į kurį jiems buvo atkurta nuosavybės teisė. Tarnybos Sprendimai Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 pripažinti neteisėtais iš esmės, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Žemės įstatymo 25 straipsniui, tačiau nėra aišku, kuo remiantis daromos tokios išvados, kadangi vadovaujantis to paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus.

Pirmosios instancijos teismo sprendime neanalizuoti kiti teisės aktai, reguliuojantys ginčo santykius, teigiama, kad priimant skundžiamus Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žiniaraštyje, kuriame pasirašė pretendentai, klaidingai nurodyta žemės paskirtis), tačiau šios aplinkybės neanalizuojamos ir nenurodomos konkrečios taisyklės, kurių atsakovas nesilaikė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pastebėjo, jog iš žemės sklypo plano, kuris yra sudedamoji ginčijamų Sprendimų Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 dalis, matyti, kad dalį žemės sklypo, į kurį pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės, sudaro vandenys, tačiau apie šių vandenų pobūdį bei teisinį statusą byloje nėra jokių duomenų.

Vadovaujantis Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, į žemės ūkio paskirties žemę patenka ir kitos šiuose žemės plotuose įsiterpusios ne žemės ūkio naudmenos. Tai gali būti želdiniai, pelkės, vandens telkiniai ir kita žemė, nepriskirtina žemės naudmenoms. Vandens telkiniui pagal Žemės įstatymą gali būti priskirti žymesni vandens telkiniai, susikaupę žemės paviršiuje, tačiau šiam ginčui yra reikšminga ir tai, ar konkrečiam vandens telkiniui yra taikoma Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo 4 straipsnyje numatyta apsauga, taip pat ar pelkė pagal jos užimamo ploto santykį su ginčo žemės sklypo plotu gali būti priskirta ne žemės ūkio naudmenai, įsiterpusiai į žemės ūkio paskirties žemę.

Tik išsamiai nustačius ir išnagrinėjus byloje reikšmingas faktines aplinkybes dėl Tarnybos priimtų ginčo Sprendimų Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 teisėtumo ir pagrįstumo, gali būti vertinamos aplinkybės, susijusios su neturtinės žalos atlyginimu, nustatomos taikytinos materialiosios teisės normos, apibrėžiančios ieškinio senatį, tęstinio pobūdžio pažeidimą bei civilinės atsakomybės sąlygas.

IV. 11. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2019 m. gegužės 13 d. priimtas pareiškėjų patikslintas skundas, kuriuo pareiškėjai prašė:

11.1. Panaikinti Tarnybos Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134.

11.2. Įpareigoti Tarnybos Vilniaus rajono skyrių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą ir suprojektuoti pareiškėjams jų pasirinkimu 1,09 ha ploto žemės sklypą iš laisvos žemės fondo Vilniaus rajone.

11.3. Priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą: Č. V. – 100 000 Eur; J. V., E. G. ir G. V. – po 33 000 Eur.

12. Patikslintame skunde pareiškėjai nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, vilkinant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, prarandant pareiškėjų dokumentus, nesilaikant teisės aktuose nustatytų procedūrų ir kitaip pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias normas, jie prarado galimybę atkurti nuosavybės teises į jiems jau suprojektuotą žemės sklypą Vilniaus miestui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, taip pat ir į bet kurį kitą sklypą Vilniaus miestui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, nes nuosavybės teisės buvo atkurtos kitiems pretendentams.

Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo Įsakymu Nr. 48VĮ-2292 buvo patvirtintas Žemėtvarkos projektas, kuriame R. V. ir Č. V. buvo suprojektuotas 0,57 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypas Nr. (duomenys neskelbtini); 2015 m. gruodžio 8 d. surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas. Žemės sklypo matavimuose bei surašant šį aktą dalyvavo Č. V. ir R. V. paveldėtojai, tačiau jiems pasirašyti, kad susipažino su aktu ir nesutinka su ženklinimu, nebuvo leista. Matininkė atsisakė fiksuoti jų dalyvavimą, o Č.

V. pasirašydamas aktą nurodė, kad nesutinka su sklypo vieta. Neatsižvelgdama į tai, Tarnyba 2016 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje ir apie tai informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą. Remdamasis šia aplinkybe Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi antstolio R. V. prašymą pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką atmetė. Pareiškėjai tik iš 2016 m. gegužės 25 d. gautos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties sužinojo apie teismui pateiktus Tarnybos Sprendimus.

Vietoje 1,09 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo pareiškėjams atkurta nuosavybės teisė į bendrą 0,57 ha žemės sklypą, kurio didžiąją dalį sudaro pelkė ir vandenys ir tik 436 kv. m sudaro ariama, t. y. žemės ūkio paskirties, žemė. Žemės sklypo planas buvo sudarytas tik po jo ribų paženklinimo vietoje 2015 m. gruodžio 8 d. ir tik iš šio sklypo plano matyti, kokią dalį sklypo sudaro žemės ūkio paskirties žemė, todėl dalyvaudami pretendentų susirinkime ir pasirašydami žiniaraštyje pareiškėjai nežinojo ir net neturėjo realios galimybės sužinoti, kad didžiąją sklypo dalį sudaro pelkė ir vandenys.

Iš žemės sklypo plano akivaizdžiai matyti, kad žemės ūkio paskirties žemė yra įsiterpusi į vandenis ir pelkes, nes iš 0,5730 ha sklypo ploto žemės ūkio naudmenos (ariama žemė) užima tik 0,0436 ha sklypo ploto, pelkė – 0,4864 ha, o vanduo – 0,0430 ha sklypo ploto (vanduo ir pelkė užima 0,5294 ha sklypo). Įrašydamas pastabą, jog nesutinka su sklypo vieta, pareiškėjas Č. V. pagrįstai tikėjosi, kad į tai bus atsižvelgta, tačiau Tarnybos Sprendimuose Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 į tai nebuvo atsižvelgta, be to, nuspręsta nuosavybės teises pareiškėjams atkurti ne į 1,09 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o į 0,57 ha pelkes ir vandenis.

Pareiškėjų teigimu, žemės sklypas buvo projektuojamas ir Tarnybos Sprendimai Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjai prašymą dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo pateikė dar 1995 m. birželio 23 d., pagal šį prašymą 1995 metais buvo pradėta formuoti žemėtvarkos byla, 1999 m. gruodžio 8 d. Vilniaus rajono komisijos protokolu buvo konstatuota, kad pateiktų dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į 1,09 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą (duomenys neskelbtini), atkurti ir nuspręsta Č.

V. ir R. V. parengti pažymas; 2000 m. kovo 2 d. pretendentai pateikė prašymus dėl žemės sklypų suformavimo, 2000 m. kovo 31 d. parengtos pažymos Nr. 2133 ir 2134 „Dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų“, tačiau 2009 metais paaiškėjo, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje, neaiškiomis aplinkybėmis ir nežinia kada bei kur „dingo“ Č. V. ir R. V. vardu išduotos pažymos; po ilgo susirašinėjimo su įgaliotomis valstybės institucijomis ir Č. V. bei R. V. pastangų dėka, jiems patiems iš naujo surinkus ir pateikus visus dokumentus, Tarnybos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius R.

V. ir Č. V. 2011 m. vasario 9 d. išdavė naujas pažymas Nr. 48PAŽ-1 ir Nr. 48PAŽ-2 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“; Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 48VĮ-534-(14.48.2.) patvirtintas „Pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę, mišką ar vandens telkinį natūra, gauti nuosavybėn neatlygintinai, norinčių pirkti ar nuomoti valstybinius žemės sklypus teritorijoje, kurioje rengiamas Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas“ sąrašas, kuriame paskutiniais numeriais įrašyti R.

V. ir Č. V., nurodant, kad jie pageidauja susigrąžinti žemę natūra pagal 2011 metais išduotas pažymas. Pasak pareiškėjų, atsakovas ne tik nepagrįstai neatlieka veiksmų, kurie būtini pareiškėjų teisei realizuoti visa apimtimi, t. y. atkurti nuosavybės teises į 1,09 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, bet ir nevykdo jį įpareigojančio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo. Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti, o pareiškėjų teisių pažeidimas tęsiasi iki šiol.

Viso nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo proceso metu nė viename iš atsakovo raštų nėra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjams apskritai nėra galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos kadastro vietovėje. Pareiškėjai viso žemės atkūrimo proceso metu aktyviai domėjosi nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo eiga, nuolatos valstybės įgaliotoms institucijoms rašė prašymus, raginimus, skundus, ne vieną kartą įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į antstolius, į teismą dėl įsiteisėjusio sprendimo įvykdymo.

Tokie atsakovo veiksmai / neveikimas yra neteisėti, prieštarauja įstatymo viršenybės, teisėtumo ir efektyvumo principams, neatitinka nei viešo administravimo principų, nei visuomenės lūkesčių. Akivaizdu, kad asmuo, ilgą laiką (šiuo atveju beveik 25 metus) susiduriantis su netinkamu viešojo administravimo subjekto veikimu, patiria įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus, kurie gali būti individualizuojami ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Dėl besitęsiančių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) nuosavybės teisių atkūrimo procese (atsakovas vilkino atlikti įstatymais jam priskirtas funkcijas, delsė perduoti pareiškėjų pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių į žemės ūkio paskirties žemę atkūrimo, vėliau dokumentus prarado, pats pripažino, kad nesilaikė teisės aktų reikalavimų, tvarkos, neįtraukė pareiškėjų dokumentų į laiku priimamus sprendimus (įsakymus) dėl žemės atkūrimo, vėliau pareiškėjų dokumentus įtraukė į bendrą eilę su visais pretendentais ir suprojektavo tik pusę jiems priklausančio sklypo ploto ir netgi ne ten, kur buvo aptarę ir suderinę, o naujai suprojektuotas žemės sklypas neatitinka žemės paskirties reikalavimų, t. y. suprojektuotas ne žemės ūkio paskirties žemės sklypas, o pelkė) pareiškėjai patyrė žymiai stipresnius dvasinius išgyvenimus, nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat nusivylimą ir neteisybės jausmą, pareiškėjams kilo nepasitikėjimas ir nusivylimas valstybės institucijomis, žymiai pablogėjo jų emocinė būklė, sveikata.

Patiriami išgyvenimai tęsiasi iki šiol ir yra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais pažeidimais.

13. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į patikslintą pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

14. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjai ginčo žemės sklypą išsirinko laisva valia, jiems buvo sudarytos visos sąlygos susipažinti su ginčo žemės sklypo turiniu, tačiau jie nesidomėjo ir nerealizavo savo teisių reikšti pretenzijas, pareiškėjų pasyvumą nėra pagrindo vertinti kaip Tarnybos netinkamą pareigų vykdymą. Tarnyba nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, tinkamai atkūrė pareiškėjams nuosavybės teises. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo Įsakymu Nr. 48VĮ-2292 buvo patvirtintas Žemėtvarkos projektas, kuriame R.

V. ir Č. V. buvo suprojektuotas 0,57 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Šį žemės sklypą jie pasirinko pasirašydami 2015 m. liepos 8 d. žiniaraštyje, todėl pareiškėjų argumentai, jog su jais nebuvo suderinta žemės sklypo vieta ir ribos, yra nepagrįsti, tai patvirtina ne tik minėtas žiniaraštis, bet ir 2015 m. liepos 8 d. Pretendentų, dalyvaujančių Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto susirinkime, sąrašas.

Minėtus dokumentus 2015 m. liepos 5 d. pasirašė tiek R. V., tiek Č. V. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo Įsakymu Nr. 48VĮ-2446 buvo patvirtintas Sąrašas, kuriame nurodyta, kad R. V. ir Č. V. Žemėtvarkos projekte suprojektuotas žemės sklypas turi būti paženklintas iki 2015 m. gruodžio 30 d. Nuo ginčo žemės sklypo pasirinkimo (2015 m. liepą) iki Žemėtvarkos projekto viešo svarstymo ir patvirtinimo (2015 m. lapkritį) praėjo beveik 4 mėnesiai, todėl pareiškėjai, būdami atsakingi ir rūpestingi, turėjo visas galimybes domėtis, nuvažiuoti ir apžiūrėti ginčo žemės sklypą vietoje, gauti išsamesnę informaciją bei reikšti pasiūlymus arba pretenzijas dėl jiems suprojektuoto žemės sklypo.

Pelkės vieta Žemėtvarkos projekte yra aiškiai pažymėta sutartiniais ženklais, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai nebuvo supažindinti su žemės sklypo turiniu. Atsižvelgiant į tai, kad Č. V. nesutiko su ginčo žemės sklypo vieta, valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Valstybės žemės fondas (Žemėtvarkos projekto autorius) 2016 m. kovo 3 d. raštu Nr. KM-3537 informavo Č. V. apie teisę per 30 dienų pateikti Tarnybai pastabas dėl ginčo žemės sklypo, prie rašto buvo pridėtas ginčo žemės sklypo planas, iš kurio aiškiai matyti, kokios naudmenos (kokie plotai) yra pažymėtos žemės sklype.

Taigi pareiškėjams buvo sudarytos visos galimybės ginti savo interesus. Pareiškėjai Tarnybai pretenzijų dėl suprojektuoto ir paženklinto ginčo žemės sklypo nepateikė, todėl 2016 m. balandžio 19 d. buvo priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai painioja žemės sklypo projektavimo etapą su žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų paženklinimo vietovėje etapu. Pasisakydama dėl žemės sklypo naudmenų Tarnyba nurodė, kad natūralios pelkių naudmenos yra priskiriamos prie žemės ūkio paskirties žemės, ginčo žemės sklypo kadastro duomenys yra įrašyti Nekilnojamojo turto registre, todėl yra teisingi.

Pareiškėjai neginčija Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 48SK-1111-(14.48.111.), kuriuo buvo nustatyti ginčo žemės sklypo kadastro duomenys, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamus Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134. Reikalaudami įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybę kitoje Vilniaus rajono vietoje, pareiškėjai iš esmės prašo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o tai nėra nustatyta Atkūrimo įstatyme, be to, taip būtų pakeista Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I³-1453/01 vykdymo tvarka, o to daryti neleido Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4456-790/2016.

Dėl pareiškėjų prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą Tarnyba nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas skaičiuojamas ne nuo prašymo pateikimo dienos, o nuo žemėnaudos suprojektavimo žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje. Ginčo žemės sklypas buvo paženklintas 2015 m. gruodžio 8 d., o sprendimai atkurti nuosavybės teises priimti 2016 m. balandžio 19 d., todėl 6 mėnesių terminas nebuvo praleistas. Pareiškėjų argumentai dėl ilgai užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso bei dingusių dokumentų jau išnagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4624-910/2015, kurioje nurodytos aplinkybės, lėmusios tokį ilgą nuosavybės atkūrimo procesą.

Ginčo žemės sklypą pasirinko ne tik Č. V., bet ir R. V., pastarasis skundo teismui neteikė, todėl nėra galimybės išsiaiškinti jo tikrąją valią dėl pasirinkto žemės sklypo ir nėra jokio pagrindo teigti, kad R. V. buvo apgautas ir jo įpėdiniams dėl to priteisti neturtinę žalą. Be to, neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, nepaveldimos, todėl R.

V. teisių perėmėjai prašydami neturtinės žalos atlyginimo, negali remtis mirusio R. V. išgyvenimais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas.

V. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: R. V. ir Č. V. buvo pareiškę valią atkurti nuosavybės teises natūra buvusio savininko J. N. turėtos žemės vietoje – rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-1453/01 tenkino R. V. ir Č. V. skundą bei įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją suprojektuoti pareiškėjams 1,09 ha žemės sklypą iš laisvo žemės fondo pagal pareiškėjų pasirinkimą (duomenys neskelbtini), ir atkurti į jį nuosavybės teises; Sprendime Nr. 48S-133, kuriuo nuosavybės teisė atkurta R. V., nurodyta, kad grąžinama natūra bendrosios nuosavybės teise su bendraturčiais 0,2865 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. kartu su Č. V., kuriam grąžinama 0,2865 ha (bendras viso sklypo plotas 0,5730 ha) žemės ūkio paskirties žemės sklypo, neatkurta nuosavybės teisės dalis į 0,2585 ha žemės sklypą bus atkurta vėliau, sprendimo priedas Žemės sklypo (Nr. (duomenys neskelbtini)) planas; Sprendimu Nr. 48S-134 nuosavybės teisė į to paties sklypo dalį (0,2865 ha) atkurta bendraturčiui Č. V., iš sprendimo priedu esančio Žemės sklypo plano nustatyta, kad žemės sklypo, į kurį atkurta nuosavybės teisė, bendras plotas yra 5 730 kv. m, iš jų 430 kv. m – vandenys, 4 864 kv. m – pelkė ir 436 kv. m – ariama žemė.

17. Atsakydamas į pareiškėjų skundo argumentus dėl skundžiamų Sprendimų Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 neteisėtumo ir nepagrįstumo, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 23 punktu, Metodikos 13, 40, 55, 56, 58, 61, 79, 80, 88, 89 ir 91 punktais, konstatavo, jog pretendentams R. V. bei Č. V. nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, dėl to žemės sklypo projektavimas ir nuosavybės teisių atkūrimas į jį turėjo būti (ir turi būti) vykdomas laikantis minėtose teisės normose nustatytos tvarkos bei terminų, t. y. žemės sklypas turėjo būti grąžinamas tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus ir patvirtintus pagal Metodikoje nustatytas taisykles, o sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti priimamas per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinimo vietovėje.

18. Iš byloje pateikto 2015 m. liepos 8 d. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus susirinkimo protokolo Nr. 48NS-(14.48.65)-67 teismas nustatė, kad Žemėtvarkos projekto autorius dalyvius informavo apie projektavimo eigą, laisvos valstybinės žemės fondą, nurodydamas, kad laisvos valstybinės žemės poreikis yra didesnis nei esamas žemės fondas; pretendentams Č. V. ir R. V. suprojektuotas natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (0,57 ha) iš dalies laisvos valstybinės žemės masyvo Nr. 1, pretendentai savo pasirinkimą suderino pasirašydami 2 ir 5 prieduose. Byloje taip pat yra 2015 m. liepos 8 d. Pretendentų, dalyvaujančių Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto susirinkime, sąrašas iš kurio teismas nustatė, kad pretendentai R. V. ir Č. V. dalyvavo susirinkime, pasirašė dalyvių sąraše. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (savivaldybės) Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 metais rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto priede prie pretendentų 2015 m. liepos 8 d. susirinkimo protokolo Nr. 2 nurodyti sklypų numeriai, plotas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas, pobūdis, numatomi nustatyti servitutai ir suprojektuoto žemės sklypo vietos ir ribų suderinimas su pretendentu bei pastabos. Šiame sąraše pasirašė R. V. ir Č. V., jiems priskirtas 0,57 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). VĮ Valstybės žemės fondo Vilniaus žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus 2015 m. liepos 8 d. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Buivydiškių kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 metais rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštyje nurodyta, kad R. V. ir Č. V. priskirtas 0,57 ha sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), o jie savo parašais patvirtino, kad žemės sklypų ribos ir vietos suderintos.

19. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pretendentai Č. V. ir R. V. sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribomis ir vieta taip, kaip tai nustatyta Metodikoje. Tai, kad nurodyti asmenys galbūt nesuprato, ką jie pasirašo, esmės nekeičia, nes jie galėjo nepasirašyti, konsultuotis su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais ar gauti kitą konsultaciją, be to, juos nuo 2011 metų atstovavo advokatas. Pasirašę žiniaraščiuose nurodyti asmenys galėjo skųsti tokį sprendimą Metodikos 55, 61 ir 80 punktuose nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėse paskelbta informacija laikoma viešai paskelbta informacija. Žemėtvarkos projektas, kuriame pareiškėjams buvo suprojektuotas ginčo žemės sklypas, buvo paskelbtas viešai Tarnybos internetinėje svetainėje, todėl pareiškėjams buvo prieinamas. Nuo ginčo žemės sklypo pasirinkimo 2015 m. liepą iki Žemėtvarkos projekto viešo svarstymo ir patvirtinimo 2015 m. lapkritį praėjo beveik 4 mėnesiai, todėl teismas laikė, kad pareiškėjai, būdami atsakingi ir rūpestingi, turėjo visas galimybes domėtis jiems priskiriamu žemės sklypu, nuvažiuoti ir jį apžiūrėti vietoje, gauti išsamesnę informaciją iš projekto rengėjo bei Tarnybos specialistų, įvertinti, kiek jų pasirinktas žemės sklypas atitinka jų interesus, bei manydami, kad sklypas yra netinkamas, reikšti pasiūlymus arba pretenzijas dėl jiems suprojektuoto žemės sklypo.

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjai jokių skundų, pretenzijų ar pasiūlymų dėl jiems projektuojamo ginčo žemės sklypo iki Žemėtvarkos projekto viešo svarstymo pabaigos nepateikė. Pagal Metodikos 89 punktą Tarnybos specialistai, atliekantys valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą, priėmė išvadą, kad tikslinga tvirtinti Žemėtvarkos projektą, todėl Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjas Įsakymu Nr. 48VĮ-2292 patvirtino Žemėtvarkos projektą, kuriame R. V. ir Č. V. suprojektuotas jų pasirinktas 0,57 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Pelkės vieta Žemėtvarkos projekte yra aiškiai pažymėta sutartiniais ženklais, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai nebuvo supažindinti su ginčo žemės sklypo turiniu. Patvirtinus Žemėtvarkos projektą bei laisvos žemės fondo žemės planą ir laisvos žemės fondo žemės plotų žiniaraštį buvo pradėtas kitas etapas – Žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų paženklinimas vietovėje, kurio vykdymą reglamentuoja Metodikos septintasis skirsnis „Žemėtvarkos projekto įgyvendinimo tvarka“.

21. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad VĮ Valstybės žemės fondas 2015 m. lapkričio 25 d. raštais Nr. KM-5053 ir Nr. 5054 informavo Č. V. bei R. V. paveldėtojus apie 2015 m. gruodžio 8 d. vyksiantį suprojektuoto ginčo žemės sklypo ribų paženklinimą vietovėje. Paženklinus ginčo žemės sklypą buvo surašytas VĮ Valstybės žemės fondo 2015 m. gruodžio 8 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kuriame Č. V. padarė įrašą „Nesutinku su sklypo vieta“. Vertindamas šį pareiškėjo išreikštą nesutikimą su jam atkuriama nuosavybės teise į žemės sklypą, teismas pažymėjo, kad žemės sklypo ribų paženklinimas buvo reikalingas ne nuosavybės teisėms atkurti, o jau atkurtai nuosavybės teisei įregistruoti.

22. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai patikslintame skunde nepagrįstai rėmėsi Metodikos 40 punkto nuostatomis, kadangi pastabų dėl paženklinto žemės sklypo plano ir žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto teikimo bei nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Metodikos 106–108 punktai, kuriuose įtvirtinta, jog pretendentui, kuris atsisako žemės sklypo ženklinimo (ir) arba pageidauja iš esmės pakeisti suprojektuoto žemės sklypo ribas arba vietą, projekto autorius paženklina suprojektuotą žemės sklypą (jeigu žemės sklypas ženklinamas valstybės lėšomis) ir pretendentui registruotu laišku ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo žemės sklypo paženklinimo išsiunčia paženklinto žemės sklypo plano ir žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto kopijas ir praneša, kad pastabas dėl žemės sklypo paženklinimo ir jo metu surašyto žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto bei žemės sklypo plano gali pateikti žemėtvarkos skyriui raštu ne vėliau kaip per 30 dienų nuo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto ir žemės sklypo plano kopijų gavimo. Apie tokią teisę Č. V. buvo informuotas VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. kovo 3 d. raštu Nr. KM-3537, prie jo pridedant ginčo žemės sklypo planą. Tokiu būdu pareiškėjams buvo sudarytos galimybės ginti jų galbūt pažeistas teises. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Kadangi pareiškėjai Tarnybai jokių pretenzijų dėl suprojektuoto ir paženklinto ginčo žemės sklypo nepateikė, 2016 m. balandžio 19 d. pagrįstai buvo priimti ginčo sprendimai atkurti nuosavybės teises.

23. Dėl pareiškėjų argumentų, kad didžiąją dalį ginčo žemės sklypo sudaro pelkės ir vandenys, teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjų netenkina suteikto žemės sklypo dislokacija, privažiavimo prie jo sunkumai bei kiti žemės sklypo ypatumai, nesudaro pakankamo pagrindo kitaip įvertinti žemės sklypą ir naikinti skundžiamus sprendimus. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimis, 26–29 straipsniais, Metodikos 46 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo 3 punktu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d.

įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės fondo apskaitos taisyklių 6.2.6.2, 11, 12.3 ir 17.2 punktais, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymais Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių 37 punktu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pelkės pagal pagrindinę naudojimo paskirtį yra priskiriamos prie žemės ūkio paskirties žemės, naudojimo būdas – kita žemės ūkio paskirties žemė. Pelkė, kaip atskira žemės naudmena, įtraukiama į apskaitą, jei pelkės minimalus plotas yra 0,1 ha, o namų valdų žemės sklypuose esančių pelkių – 0,05 ha.

Ginčo žemės sklype pelkė sudaro 0,4864 ha ploto, todėl ji buvo įtraukta į apskaitą. Ginčo žemės sklype esantys 430 kv. m vandenys neatitinka vandens telkiniui keliamų reikalavimų, todėl tokiam žemės sklypui negalėjo būti nustatyta vandens ūkio paskirtis; 430 kv. m ploto vandenys, kurie patenka į ginčo žemės ūkio paskirties žemę, kaip kitos naudmenos, sudaro žemės sklypo kiekybinę charakteristiką, kuri privalomai nurodoma Nekilnojamojo turto registre. Teisės aktai nenustato reikalavimų, kiek procentiškai ir kokios žemės naudmenos gali užimti bendrą žemės ūkio paskirties žemės sklypo plotą, todėl pelkė, vandenys (jei neviršija 50 arų) ar pievos gali užimti visą žemės sklypo plotą ir dėl to, žemės pagrindinė naudojimo paskirtis nesikeičia.

Atsižvelgiant į žemės naudmenas, žemės sklypui gali būti nustatyti keli skirtingi žemės naudojimo būdai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neginčija Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 48SK-1111-(14.48.111.), kuriuo buvo patvirtinti ir Nekilnojamojo turto kadastro registre įregistruoti ginčo žemės sklypo kadastro duomenys.

24. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendė neturintis pagrindo konstatuoti, kad priimant skundžiamus Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 buvo pažeistos procedūros bei taisyklės, reglamentuojančios sprendimų priėmimą, todėl panaikinti ginčijamus sprendimus pareiškėjų skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Netenkinęs skundo reikalavimų dėl minėtų sprendimų panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo parengti išvadą ir suprojektuoti pareiškėjams jų pasirinkimu 1,09 ha ploto žemės sklypą iš laisvos žemės fondo Vilniaus rajone.

25. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl žalos atlyginimo priteisimo, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo tvarkos 23, 103 ir 111 punktu, pažymėjo, jog ginčo žemės sklypas pareiškėjams buvo paženklintas 2015 m. gruodžio 8 d., o sprendimai atkurti nuosavybės teises priimti 2016 m. balandžio 19 d., taigi 6 mėnesių terminas nebuvo praleistas. Dėl pareiškėjų teiginių, kad atsakovas vilkina teismo sprendimo vykdymą, teismas nurodė, kad pareiškėjai projektavimo metu nepasirinko 0,53 ha laisvos žemės fondo žemės ploto (duomenys neskelbtini) kaime. Iš Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2393-(14.48.2.) patvirtintų 3 ir 5 priedų matyti, kad po projekto patvirtinimo Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaime liko 0,53 ha laisvos žemės fondo žemės plotas, kurio nė vienas iš pretendentų projektavimo metu nepasirinko. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad byloje nepateikta duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

VI. 26. Pareiškėjai Č. V., G. V., J. V. ir E. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir jo patikslinime išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo, kad teismas neatsižvelgė į nuoseklius pareiškėjų teiginius, kad jiems suprojektuoto žemės sklypo vieta ir savybės paaiškėjo tik 2015 m. gruodžio 8 d. nuvykus į sklypo paženklinimą, iki to laiko jokie planai pateikti nebuvo, sklypo ribos ir vieta pareiškėjams nenurodyta. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad vadovaujantis Metodikos 46 punktu žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų, racionalių ribų, su privažiuojamaisiais keliais; sklypų ribos turi sutapti su stabiliomis kraštovaizdžio kompleksų ir objektų ribomis, upių ir ežerų, kitų vandens telkinių krantais ar jų viduriu, miškų, kitų aiškių naudmenų (pelkių), valstybinės ir vietinės reikšmės kelių ir geležinkelių žemės ribomis, senomis ežiomis, besiribojančių žemės sklypų ribomis;

žemės sklypų ribų dydžiai nustatomi atsižvelgiant į vietovės kraštovaizdžio ypatumus, žemės dirbimo sąlygas ir turi sudaryti palankias sąlygas žemės sklypui naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas dalimis padalijant pelkę, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Be to, iš byloje pateikto 2015 m. gruodžio 8 d. protokolo nėra aišku, kas buvo svarstyta, kada ir už ką pasirašyta, kadangi datos nurodytos ne prie visų parašų, tik prie kai kurių parašų nurodyti sklypų numeriai, taip pat nėra aišku, ar vyko balsavimas, t. y. protokolas surašytas nesilaikant Metodikos 58 punkto reikalavimų, o žemės sklypų pretendentai patys nesirinko, sklypai jau buvo parinkti projekto rengėjo nuožiūra.

Pasak pareiškėjų, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) R. V. mirė, o jo paveldėtojams ženklinimo metu nebuvo leista pateikti pastabų; Č. V. 2015 m. gruodžio 8 d. nurodė, kad nesutinka su žemės sklypo vieta, tačiau į jo pastabą atsižvelgta nebuvo, jo pastabos nebuvo įformintos Metodikoje nustatyta tvarka – pareiškėjai negavo nei paženklinto žemės sklypo plano, nei parodymo akto, todėl neturėjo galimybės per 30 dienų teikti pastabų dėl šių aktų. Ginčo metu pareiškėjai nuosekliai teigė, kad apie skundžiamus Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 sužinojo bei žemės sklypo planą pamatė tik po to, kai gavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartį.

Atsakovas nepateikė įrodymų, kad žemės sklypo planas pareiškėjams buvo įteiktas anksčiau. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjai į pretendentų eilę turėjo būti įtraukti pagal 2000 m. kovo 31 d., o ne 2011 m. vasario 9 d. parengtas pažymas. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad vietoje 1,09 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo pareiškėjams nuosavybės teisė atkurta tik į 0,5730 ha žemės sklypą, kurio didžiąją dalį sudaro pelkė ir vandenys, ir tik 436 kv. m sudaro ariama žemė; beveik visa ariama žemė patenka į kelių apsaugos zoną, o visas sklypas – į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, taigi ūkinė veikla yra ribojama visame žemės sklype.

Kaip minėta, šių aplinkybių, dalyvaudami pretendentų susirinkime ir pasirašydami žiniaraštyje, pareiškėjai nežinojo ir negalėjo žinoti. Iš atsakovo pateiktų planų matyti, kad pelkė yra ne tik pareiškėjams suprojektuotame žemės sklype, bet ir gretimuose žemės sklypuose ir ženkliai viršija teismo nurodytą plotą, todėl į apskaitą turėjo būti įtraukta kaip atskira žemės naudmena. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Žemės įstatymo 25 straipsnio nuostatomis, kadangi byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl galimybės vandens ir pelkių žemę paversti žemės ūkio paskirtis žeme.

Skundžiamuose Sprendimuose Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 nurodyta, kad visa sklypo žemė yra žemės ūkio paskirties, o šių sprendimų priedu esančiame plane minėtas teiginys paneigtas. Pareiškėjų įsitikinimu, išvardyti pažeidimai yra pagrindas naikinti Sprendimus Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 bei tenkinti išvestinį pareiškėjų reikalavimą bei įpareigoti Tarnybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti išvadą ir suprojektuoti pareiškėjams jų pasirinkimu 1,09 ha ploto žemės sklypą iš laisvos žemės fondo Vilniaus rajone.

Juo labiau, kad tai padaryti Vilniaus apskrities viršininko administracija jau buvo įpareigota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kurio metu nepriimami teisėti sprendimai, tęsiasi beveik 25 metus. Pareiškėjus žeminančių nepagrįstų sprendimų priėmimas ir besitęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesas ignoruojant atsakovą įpareigojantį teismo sprendimą nulėmė neturtinės žalos atsiradimą.

28. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Tarnyba palaiko savo pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundą ir jo patikslinimą išdėstytus argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra išsamus, nuoseklus ir argumentuotas, jame nurodytos visos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, turėjusios reikšmės sprendimui priimti, išdėstyti visi sprendimo motyvai, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 30. Ginčas šioje byloje kilo dėl nuosavybės teisių į žemę buvusiame rėžiniame kaime atkūrimo, suprojektuotų žemės sklypų tinkamumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

31. Pareiškėjai nesutiko su jiems suprojektuoto ir grąžinto žemės sklypo vieta ir savybėmis, akcentavo tai, kad nuosavybės teisės jiems tinkamai neatkuriamos jau keliolika metų, o tai lemia neturtinės žalos jiems padarymą.

32. Atsakovas su pareiškėjų reikalavimais nesutiko, nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams problemas lėmė tai, kad ilgą laiką vyko teisminiai ginčai dėl to, kaip turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės šio rėžinio kaimo teritorijoje, kad dėl žemėtvarkos projektą rengusių asmenų kaltės dingo reikalingi dokumentai. Patys pareiškėjai sutiko su tokiu nuosavybės teisių atkūrimu ir konkrečiu jiems pasiūlytu žemės sklypu, todėl priimtų sprendimų nėra pagrindo naikinti.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, pripažinęs, kad neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese nėra nustatyta, o pareiškėjų nesutikimas su jiems grąžinto žemės sklypo dislokacija bei savybėmis nėra pakankamas pagrindas ginčijamiems sprendimams naikinti ir įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į žemę pareiškėjams iš naujo.

34. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kartoja didelę dalį ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išsakytų argumentų bei papildomai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pareiškėjų paaiškinimus apie ginčo žemės sklypo pasirinkimo, projektavimo, paženklinimo ir grąžinimo aplinkybes, neatsižvelgė į itin ilgą nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmę.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kiek tai liečia ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

38. Pasisakydama dėl nuosavybės teisių atkūrimo Č. V. ir R. V. proceso, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tam turėjo įtakos tai, jog pareiškėjai pretendavo atkurti nuosavybės teises į žemę buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime, dalis kurio patenka į Vilniaus miesto teritoriją, kita dalis į Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovę. Tokiais atvejais žemės sklypai grąžinami natūra tik po to, kai toje teritorijoje parengiami žemės reformos žemėtvarkos projektai, nustatomas žemės sklypų išsidėstymas ir jų dislokacija suderinama su pretendentais. Kadangi tokie veiksmai Č. V. ir R. V. atveju (duomenys neskelbtini) kaime buvo atlikti tik 2015 metais, tai ginčo sprendimų priėmimas 2016 metais savaime nepažeidė norminių aktų reikalavimų šios procedūros trukmei. Tokios išvados nekeičia ir tos aplinkybės, jog Č. V. ir R. V. dokumentus buvo pateikę anksčiau. 2000 metais (pirmojo žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu) dar nebuvo parengtos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, 2004- 2006 metais (papildant ir tikslinant žemėtvarkos projektą) pareiškėjai pasirinko užimtus kitų pretendentų sklypus, vėliau žemėtvarkos projekto autorius pradangino pareiškėjų dokumentus nuosavybės teisėms atkurti ir tam tikras laikotarpis praėjo, kol tie dokumentai buvo atkurti. Šie faktai negali būti pagrindu iš naujo atkurti nuosavybės teises visiems pretendentams į (duomenys neskelbtini) kaime buvusią žemę vien todėl, kad būtų patenkintos pareiškėjų pretenzijos.

39. Apeliantų argumentai, jog jie buvo realiai suklaidinti dėl žemės sklypo vietos ir savybių, atmestini kaip nepagrįsti. Pretendentai patvirtino savo parašais, jog dalyvavo pretendentų susirinkime, jog sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo ribomis ir vieta, iki pat žemės sklypo ženklinimo vietovėje datos nereiškė jokių pretenzijų dėl sklypo dislokacijos ar jo savybių, nors (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo skelbiamas viešai, o šiame projekte buvo pažymėtos esminės visų žemės sklypų savybės, ribos, naudojimo paskirtis ir pan. Be to, pareiškėjai po žemės sklypo paženklinimo vietovėje taip pat nesilaikė Metodikos reikalavimų pretenzijoms pareikšti. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nebuvo pakankamai aktyvūs, atidūs ir rūpestingi, yra pagrįsta. Suprojektuotas ir grąžintas žemės sklypas atitinka kitos žemės ūkio paskirties žemės sąvoką, jo kadastro duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastro registre ir nenuginčyti.

40. Ginčijami sprendimai Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 priimti kompetentingo viešojo administravimo subjekto, juos rengiant ir priimant nenustatyta esminių procedūrinių pažeidimų, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Pripažinus šiuos sprendimus teisėtais ir pagrįstais, nėra pagrindo ir įpareigoti Tarnybą iš naujo suprojektuoti pareiškėjams 1,09 ha ploto žemės sklypą laisvame valstybinės žemės fonde Vilniaus rajone. Pareiškėjams liko neatkurta nuosavybės teisė į 0,517 ha žemės ir nuosavybės teisės į šį turtą bus atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka. Patys pareiškėjai atsisakė po projekto patvirtinimo likusio laisvo 0,53 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime, o nesant galimybių atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, už tokį turtą bus atlyginama, laikantis lygiavertiškumo principo.

41. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nevisiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjai patirtą neturtinę žalą kildina ne tik iš ginčijamų Tarnybos sprendimų Nr. 48S-133 ir Nr. 48S-134 priėmimo, bet ir iš viso užsitęsusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Teismo vertinimu, atsakovas iš dalies pagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas užsitęsė ir dėl rėžinio kaimo specifikos, ir dėl pareiškėjų ar žemėtvarkos projektą rengusių specialistų veiksmų, tačiau ši aplinkybė nepateisina byloje nustatyto fakto, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procesas užtruko daugiau nei 20 metų, šiuo metu dar nėra baigtas, kad tarp atitinkamų atliktų veiksmų yra nepagrįstai nepateisinamai ir neprotingai ilgi intervalai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad viešojo administravimo subjektas vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Tai patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4624-910/2015 išdėstytos aplinkybės. Šioje nutartyje teismas konstatavo, jog nuo 2001 m. gruodžio 5 d. neįvykdytas administracinio teismo sprendimas atkurti Č. V. ir R. V. nuosavybės teises į žemę; jog Nacionalinė žemės tarnyba bei jos padaliniai neveikė taip, kad pretendentams parengtų pažymų dingimas neigiamai nepaveiktų jų padėties vykstančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese; jog nėra nustatyta, kad buvo atlikti kokie nors realūs nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams veiksmai nuo 2013 m. balandžio 16 d., kai buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, iki 2014 m. gruodžio 9 d., kai antstolis surašė aktą apie teismo sprendimo neįvykdymą.

42. Įvertinus LVAT praktiką neturtinės žalos nustatymo bylose bei vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, pripažintina, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų iki 2015 metų nuosavybės teisių atkūrimo procese, Č. V. ir R. V. patyrė stipresnius bei emocingesnius neigiamus dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės jausmą, taigi šie asmenys patyrė neturtinę žalą, o tarp neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir pretendentų patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.

43. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjai šioje byloje kreipėsi į teismą 2016 metais, t. y. po R. V. mirties, o galimybė pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, siejamą su asmeniniais išgyvenimais, negali būti paveldima ar perimama. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą gali būti paveldima tik tais atvejais, kad mirusysis jau buvo pareiškęs tokio pobūdžio reikalavimą teisme. Tuo tarpu iki savo mirties R. V. į teismą nebuvo kreipęsis ir tokio reikalavimo nebuvo pareiškęs. Kaip minėta aukščiau, atsakovo veiksmai 2015-2016 metais nėra pripažinti neteisėtais ir dėl jų priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo. Dėl šios priežasties pareiškėjų G. V., J. V. ir E. G. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, padarytą Tarnybos darbuotojų veiksmais, pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.

44. Pareiškėjas Č. V. dalyvavo nuosavybės atkūrimo procese nuo pradžių, teisme asmeniškai pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl jam toks atlyginimas priteistinas. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į LVAT praktiką ir pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjo Č. V. teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjui buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu ir negali būti atlyginamas tik pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgusi į pažeistų vertybių pobūdį, neteisėtos veikos sukeltų padarinių mastą, pobūdį ir trukmę bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertina 2 000 Eur suma, priteistina iš Lietuvos valstybės.

45. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui Č. V. neturtinės žalos atlyginimą, o likusią sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų Č. V. (Č. V.), G. V. (G. V.), J. V. ir E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti Č. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 2 000 (du tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius