2022-03-09 Nr. AB-5483-3-61-3-04408-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1523-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04408-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. J. R. R., R. B. B. B., Y. J. J. J. ir A. J. J. J., P. O. J. J. J., atstovaujamų pagal įstatymą – tėvų – O. J. R. R. ir R. B. B. B., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. J. R. R., R. B. B. B., Y. J. J. J. ir A. J. J. J., P. O. J. J. J., atstovaujamų pagal įstatymą – tėvų – O. J. R. R. ir R. B. B. B., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai O. J. R. R., R. B. B. B., Y. J. J. J. ir A. J. J. J., P. O. J. J. J., atstovaujami pagal įstatymą – tėvų – O. J. R. R. ir R.r B. B. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21M36592 (toliau – ir Sprendimas); 2) Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1535 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departartamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini), išvyko dėl karo veiksmų tarp (duomenys neskelbtini), paskutinius 5–6 mėnesius vykstančių nuolatinių ir didelių bombardavimų ir dėl (duomenys neskelbtini) spaudimo pareiškėjų vaikams prisijungti prie (duomenys neskelbtini) pajėgų. Pareiškėjų nuomone, jie nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, todėl atitinka reikalavimus dėl pabėgelių statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

3. Nurodė, kad pagal Europos Sąjungos Teisinugmo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos paramos prieglobsčio biuro (toliau – ir EPBB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Šiuo atveju pareiškėjos P. O. J. J. J., R. B. B. B. yra moterys, pareiškėjai taip pat turi du nepilnamečius vaikus, todėl priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms net pagal dvi kategorijas. Atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.

4. Tvirtino, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini), kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija.

5. Nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjams (išskyrus A. J. J. J., Y. J. J. J.) atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungoje. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepadarė jokių pažeidimų, prieglobsčio prašymą pateikė iškart, kai sutiko pareigūnus. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjai gali pasislėpti. Iš esmės tais pačiais motyvais atsakovas rėmėsi nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką (5 metai), tačiau toks laiktotarpis nėra proprocingas padarytam pažeidimui.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjai buvo nurodę, jog jiems turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, prašyta sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas, priimdamas sprendimus, nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Atsakovas taip pat neatsižvelgė, kad pareiškėjai yra tris mažamečius vaikus auginanti šeima, kuri dėl nesiliaujančių bombardavimų ir kitų karinių veiksmų savo kilmės šalyje turėjo bėgti, siekdami išsaugoti savo vaikų gyvybes.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgdamas į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Patys pareiškėjai jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė. Pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad surinkta pakankama kilmės valstybės informacija, atsižvelgiant į pareiškėjų prieglobsčio prašymo motyvus. Atsakovas šiuo atveju atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos ir nepilnamečiai vaikai pagal EPPB gali būti priskiriami prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog jų atžvilgiu būtų kilusi padidintos rizikos grėsmė. Taip pat nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę, o taip pat pareiškėjas, pareiškėja ir jų duktė yra darbingo amžiaus, gerai pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra, bei turi (duomenys neskelbtini) gyvenančių giminaičių, kurie, tikėtina, galėtų padėti pareiškėjams jei būtų toks poreikis.

9. Teigė, kad pareiškėjų paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys. Nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Departamento vertinimu, buvo pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta yra nelaikytina riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę, atsakovas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, patys pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) norėjo, jog jų vaikai prisijungtų prie jų, ir kad dėl šios priežasties kai kurias savo dukras ištekino, o po to dėl to persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą, kur jiems taip pat siųsdavo grasinančias žinutes, yra nepagrįsta, šių aplinkybių jokiais įrodymais nepagrindė, o ir pati pareiškėja nežino kokia forma gaudavo žinutes ar fizine (laiškas) ar sms žinute, mano, kad gal kalbėjo su vyru, tačiau tiksliai nežino.

10. Atsakovas nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją, tyrimo metu nebuvo nustatytos ir pareiškėjai neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog pareiškėjams dėl jų asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Tokiu būdu pareiškėjai neatitinka pabėgelių statuso papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir pareiškėjams nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

11. Paaiškino, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjų atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Be to, pareiškėjai iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Departamento 2021 m. 28 d. sprendimo Nr. 21M36592 rezoliucinės dalies 3 punktą, ir išdėstė jį taip: „Uždrausti J. R. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento 2021 m. 28 d. sprendimo Nr. 21M36592 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi J. R. R. R., R. B. B. B. ir P. J. J. J. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1535 dalį. Kitą skundo dalį atmetė.

13. Teismas nustatė, kad 2021 m. rugpjūčio 2 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidau reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės Aleksandro Barausko pasienio užkardos pareigūnas surašė tarnybinį pranešimą „Dėl valstybės sienos pažeidimo tarp VSŽ Nr. 0349-0350 faktinių aplinkybių“, kuriame nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 2 d. apie 3 val. 10 min. sulaikė neteisėtai judančius 28 asmenis, tarp kurių buvo ir pareiškėjai.

14. Pareiškėjų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo užregistruotas sistemoje 2021 m. rugsėjo 20 d. Nr. 2109-AS-0219. Pareiškėjai prašymą motyvavo tuo, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, kurio apylinkėse veikė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) nuolat bombarduodavo jų kaimą.

15. Apklausos, vykusios 2021 m. spalio 26 d., metu pareiškėjas O. J. R. R. papasakojo, kad iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Atvyko į Lietuvą su žmona ir trimis vaikais, tačiau viso turi septynis vaikus. Pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini), tačiau tik kaip narys, nėra aktyvus veikėjas. Jų kaimas buvo nuolatos bombarduojamas. (duomenys neskelbtini) nariai visuomet sakydavo, jog vienas iš vaikų turi kovoti kartu. (duomenys neskelbtini) nariai norėjo, kad net ir dukros (likusios (duomenys neskelbtini)) įsitrauktų, todėl pareiškėjui jas teko ištekinti.

Prieš 5–6 mėnesius karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) suintensyvėjo. Pareiškėjas nurodė, jog spaudimą ir grėsmę gyvybei patyrė jau nuo 2016 m. Pareiškėjas nesikreipė į teisėsaugos institucijas, nes tai būtų buvę beprasmiška. Dėl vykstančių karų, teko išvykti į (duomenys neskelbtini) miestą, tačiau kiek vėliau jie grįžo atgal į gimtąjį kaimą, nes ten yra jų pragyvenimo šaltinis. Pareiškėja R. B. B. B. pasakojo, kad iki išvykimo gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Paskutinius 5-6 metus turėjo sveikatos problemų, todėl važinėdavo į (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad keturios dukterys yra ištekėjusios ir gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) partijos narė, tačiau nebuvo politiškai aktyvi. (duomenys neskelbtini) darė spaudimą, norėjo, kad pareiškėjos vaikai prisijungtų į jų gretas. Pareiškėja nori apsigyventi ir įsikurti Lietuvoje, čia jos vaikai galėtų mokytis. Nurodė, kad jų gimtasis kaimas buvo sudegintas, todėl jie pasitraukė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą. (duomenys neskelbtini) yra visur, todėl jiems ten visur nesaugu gyventi.

Ištekėjusios dukterys taip pat gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau jos nebuvo (duomenys neskelbtini) taikinyje. Pareiškėja P. O. J. J. J. pasakojo, kad gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, o prieš išvykimą į (duomenys neskelbtini) persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą. Nurodė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) partijai. Pareiškėja su šeima gyveno kaime, kurio apylinkėse vyko susirėmimai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) darydavo spaudimą pareiškėjos tėvui, kad šeimos vaikai prisijungtų į jų gretas.

Pažymėjo, jog kreipėsi į vietos teisėsaugos institucijas, tačiau niekas jais netikėjo, o ir teisėsauga bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini). Persikelti kitur negalėjo, nes (duomenys neskelbtini) yra visur.

16. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į Įrako Respubliką; uždrausti pareiškėjams J. R. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams J. R. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti pareiškėjams A. J. J. J. ir Y. J. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką. Departamento Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 6K-1535 skundo netenkino.

17. Teismas rėmėsi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Tvarkos aprašo, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatomis.

18. Pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, jog persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

19. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo. Departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjų paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjai grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų pasakojimų matyti, jog šiuo atveju pareiškėjų esminiai prieglobsčio prašymo motyvai yra (duomenys neskelbtini) daromas spaudimas, kad pareiškėjo vaikai prisijungtų prie kovotojų. Tačiau vertinant prieglobsčio prašytojų papasakotas istorijas, nustatyta nemažai nesutapimų ir prieštaravimų.

20. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimai (Migracijos departamente, teismo posėdyje) buvo neišsamūs, prieštaringi, kintantys, nenuoseklūs, todėl teismas juos vertino kritiškai. Pažymėjo, kad nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti nustatytus prieštaravimus kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų pateiktų faktų patikimumo, o Departamentas, atmesdamas pareiškėjų pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

21. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjų pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, jog pareiškėjams dėl (duomenys neskelbtini) spaudimo ar kitų Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pagrindų kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus, ar toks pavojus realiai gresia. Pareiškėjas O. J. R. R. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) spaudimą jautė nuo 2016 m., tačiau į Europą sugalvojo vykti tik 2021 m. Toks laiko tarpas rodo, kad pareiškėjų išvykimo iš kilmės valstybės priežastys galbūt yra kitos. Dalis nurodytų pareiškėjų aplinkybių leidžia spręsti, jog į Europos Sąjungą jie vyko ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Šiuo atveju pareiškėjai į Lietuvą atvyko per (duomenys neskelbtini). Pareiškėja P. O. J. J. J. paklausta kodėl neprašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini) nurodė, jog ten nieko gero ir ten jai nepatiko. Pareiškėja R. B. B. B. kaip vieną iš priežasčių dėl ko atvyko į Europą nurodė, jog turi sveikatos problemų, tačiau iki atvykimo į Europą 5–6 metus važinėjo pas gydytoją į (duomenys neskelbtini) (nors ir dėl COVID-19 pandemijos nebegalėjo tęsti gydymo ir nebegalėjo vykti į (duomenys neskelbtini), tačiau į Europą atvyko). Teismo posėdyje pareiškėjas O. J. R. R. patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) jiems niekas negrėsė, tačiau prieglobsčio neprašė. Toks elgesys taip pat patvirtina, kad pareiškėjų siekis galbūt buvo ne bėgti nuo persekiojimo, o dėl ekonominių priežasčių patekti į Europos Sąjungos erdvę.

22. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjų kilmės valstybę, taip pat vertino jų padėtį kilmės valstybėje bei pareiškėjų pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2019–2020 m. saugumo situacija šiauriniuose Dahuko provincijos pasienio rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiklos. Visgi remiantis EPPB 2021 m. paskelbta ataskaita, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodoma, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Kita vertus, nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) rajonuose yra aukštesnis, tačiau „vien buvimo“ šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjų pateikta informacija apie bendrąją situaciją ir vykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) pajėgų suderinama su atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, tačiau pareiškėjų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad pareiškėjams grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Juo labiau, kad apie grasinimus (duomenys neskelbtini) mieste pasakojimas atsirado tik papildant pradinį pasakojimą, atsakant į klausimus, ir jis yra prieštaringas (liko neaišku, kaip grasino, kam ir kodėl).

23. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie lemtų poreikį koreguoti EPPB vertinimą, byloje nėra, jų nenurodė ir pareiškėjai. Teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlių statuso pareiškėjams nesuteikimo.

24. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors remiantis EPPB išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėja R. B. B. B. ir jos nepilnamečiai vaikai priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau nurodytos individualios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog vien tik dėl tokio jų statuso grėstų papildoma ar padidinta grėsmė. Be to, jos naudojasi vyro (O. J. R. R.) apsauga, kas atitinka kilmės valstybės papročius ir tradicijas.

25. Teismo vertinimu, pareiškėjai taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jų kilmės šalyje, jiems aktualiame regione, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Atsižvelgiant į Departamento surinktą informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš juos buvo panaudoti smurto veiksmai ar, jog jiems grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, jog, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjų išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams. Teismas sprendė, kad pareiškėjai taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

26. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punktą, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, jog būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas. Departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjų skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nustatyta, jog sprendžiant pareiškėjų klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelginat į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad Departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjų prašymą žodinio proceso tvarka, buvo pažeista pareiškėjų teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Teismas pažymėjo, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

27. Departamento Sprendimo dalimi nuspręsta išsiųsti pareiškėjus O. J. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. į (duomenys neskelbtini) Respubliką ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus. Teismo vertinimu, pareiškėjams taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo pateikę prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Tačiau teismas nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjų (išskyrus nepilnamečių pareiškėjų) atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga bei adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų O. J. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jiems taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjams O. J. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinę ar klaidinę tyrimą, būtų pateikę melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą.

29. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams O. J. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeitė ir nustatė, kad pareiškėjams O. J. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sumažinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, teismas sprendė, kad yra pagrindas keisti ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams (išskyrus nepilnamečiams pareiškėjams) atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sumažinant šį laikotarpį iki 2 metų. Teismas atitinkamai pakeitė ir Departamento 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1535 dalį.

III. 30. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

31. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai vertinant situaciją, nesilaikant tarptautinių teisės aktų nuostatų.

32. Nors pareiškėjai akcentavo, tačiau nei atsakovas nei teismas tinkamai neįvertino Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimų proceso klausimais, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti.

33. Nagrinėjamu atveju atsakovo atliktas įrodymų tyrimas pasireiškė kritišku ir priekabiu pareiškėjų pasakojimų vertinimu ignoruojant pareigą vertinti tiek prieglobsčio prašytojo, tiek kilmės šalies informaciją objektyviai. Taigi išankstinio nusistatymo ir subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas šių atsakovo padarytų proceso klaidų neištaisė. Teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjų pasakojimas nelemia pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjai savo prašymą siejo būtent su priklausymu (duomenys neskelbtini) grupei, kuri dėl geografinės padėties jau ilgą laiką gyvena nepripažinto karo sąlygomis.

34. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas kritiškai vertino jų teiginius, jog dėl nurodytų aplinkybių – (duomenys neskelbtini) konflikto – pareiškėjams kylanti grėsmė yra reali. Akivaizdu, jog prie tokios išvados atsakovas priėjo neįsigilinęs į kilmės šalies aktualią informaciją, o teismas neanalizavo detaliau pareiškėjų argumentų dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie kilmės šalį. Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjų baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik aktualius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys. Atsakovas paprastai remiasi viešai prieinama EPPB pateikiama informacija, kuri paviešinta daugiau nei prieš metus, o duomenys surinkti dar gerokai anksčiau, todėl nėra aktualūs. Aktualią informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas turi realią galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį (pvz. pasinaudoti JAV Saugumo departamento 2021 m. birželio 30 d. paskelbta ataskaita, 2021 m. spalio mėn. tarptautinės organizacijos Humanity&Inclusion paskelbta ataskaita ir kt.).

35. Turint tokius duomenis galima tik konstatuoti, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent siekiant sukelti didesnį efektą – į civilius asmenis. Šie duomenys yra reikšmingi tiek sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, tiek dėl papildomos apsaugos. Atsakovas naujausia kilmės šalies informacija nesivadovavo, o teismas tokios pozicijos neįvertino kritiškai, todėl akivaizdi procedūrinė klaida nebuvo ištaisyta.

36. Be to, teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumento, jog pareiškėjų kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais, o ne buitiniu suvokimu. Klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo ir papildomos apsaugos klausimą Aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžinti į kilmės šalį prieglobsčio prašytojai nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio, ypač kiek tai susiję su nepilnamečiais vaikais.

37. Pareiškėjai akcentuoja, kad vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, jog prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Pareiškėjai įvardijo konkrečias situacijas, kai jiems artimi žmonės buvo užpulti ir nužudyti, jų namai sugriauti, o valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikė. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjų prašymą. Šioje byloje baimė ateityje patirti persekiojimą turėjo būti preziumuojama. Prieglobstis, kaip žmogaus teisių apsaugos institutas, buvo sukurtas tam, kad apsaugotų bei užtikrintų bazines žmogaus teises. (duomenys neskelbtini) nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

38. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjų atvejo ir naujausios informacijos netaikė jų nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija, o teismas šios klaidos neištaisė. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) nebuvo ištaisyti teismo, todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti visa apimtimi, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjų prieglobsčio prašymą ir byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

40. Teigia, kad pareiškėjams turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas teisme. Byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant kardinaliai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad teisės aktais nereglamentuojama skundo nagrinėjimo procedūra, prašo įvertinti būtinumą organizuoti Sprendimo nagrinėjimo procedūrą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

42. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei uždrausti pareiškėjams O. J. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo ir atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams O. J. R. R., R. B. B. B. ir P. O. J. J. J. atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų.

45. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neįsigilino į reikšmingas faktines aplinkybes, formaliai vertino situaciją, nesilaikė tarptautinių teisės aktų nuostatų, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė, kad pareiškėjai priklauso etninei (duomenys neskelbtini) grupei, neįvertino, jog atsakovas nesivadovavo naujausia kilmės šalies informacija, tikėtinai neindividualizavo pareiškėjų atvejo ir naujausios informacijos netaikė jų nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.

46. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

47. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

48. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

49. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

51. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

52. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti (žr., pvz. 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011).

54. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jų baimę kilmės valstybėje būti persekiojamiems dėl pareiškėjų nurodytų ar kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus, kuriais jie grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi bei nepatvirtina, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų persekiojimas.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą buvo įvertinta pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi EPPB ataskaita, taip pat atsižvelgė ir įvertino tai, kad moterys ir vaikai gali būti priskiriami padidintos rizikos grupėms, kurios gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau sprendė, jog tai, kad pareiškėja ir jos vyriausia dukra yra moterys, o kiti vaikai – nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei – tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėjai ateityje susidurs su netinkamu elgesiu. Taigi nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pareiškėja ir jos vyriausia dukra nėra vienišos moterys, o kiti vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai), t. y. tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjų grįžimo į kilmės valstybę atveju jiems grės persekiojimas dėl jų individualių savybių.

57. Pareiškėjai teigė, kad gyveno (duomenys neskelbtini). Iš Departamento Sprendimo matyti, kad atsakovas vertino situaciją pareiškėjų kilmės valstybės gyvenamojoje vietovėje, tačiau remdamasis EPPB 2021 m. ataskaita, kurioje nurodyta, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje nurodoma, jog įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Nors beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) rajonuose yra aukštesnis, tačiau vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

58. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojami tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę, kurioje, be kita ko, liko gyventi jų artimieji.

59. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad atsakovas netinkamai vertino aplinkybes dėl papildomos apsaugos (ne)suteikimo. Kaip matyti iš Departamento Sprendimo, atsakovas nustatė, kad pareiškėjų kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietovėje) beatodairiško smurto lygis nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų reali rimta žalos rizika, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjų nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

61. Kiti pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas. Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą baimę kilmės valstybėje būti persekiojamiems dėl pareiškėjų nurodytų ar kitų aplinkybių.

62. Apeliaciniame skunde argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręsta dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjų išsiuntimu, uždraudimu atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimu į C.SIS II, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nurodyti, o pagrindai manyti šią teismo sprendimo dalį esant neteisėta nagrinėjant bylą nenustatyti.

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų O. J. R. R., R. B. B. B., Y. J. J. J. ir A. J. J. J., P. O. J. J. J., atstovaujamų pagal įstatymą tėvų O. J. R. R. ir R. B. B. B., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė