2025-10-15 Nr. AB-16860-3-61-3-07608-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-307-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07608-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – M. K.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2022 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. S-159 (7-126/2022) (toliau – ir MGK Sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 68-72 (toliau – ir VMI Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2022 m. kovo 30 d. patikrinimo aktu Nr. (27.13 Mr) FR0680-100 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiavo, jog pareiškėjas 2015–2018 m. disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis 600 888 Eur pajamomis, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), taip pat, kad jis turi sumokėti 91 431 Eur GPM. VMI Sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 28 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13 Mr) FR0680-152, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas. MGK Sprendimu nusprendė patvirtinti VMI Sprendimą.

2.2. Mokesčių administratoriaus motyvai susiję su mokesčio apskaičiavimo senatimi yra nepagrįsti, pažeidžiantys proporcingumo principą bei taip pažeidžiama mokesčio mokėtojų reali galimybė ginti savo teisėtus interesus, todėl laikantis nuostatos, kad MAĮ 68 straipsnyje nustatyti terminai neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į mokestinio patikrinimo laikotarpį nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems mokesčiams ir susijusioms sumoms, pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės. Pareiškėjo teigimu, būtų nepateisinama tokia situacija bei neproporcinga, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigoti pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmuo (gyventojas) gali tikslinti penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenis, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, bei kad jis šios teisės netenka, jei jo atžvilgiu yra pradėtas mokestinis patikrinimas. Mokestinis patikrinimas vyko už 2015–2018 m. laikotarpį, o VMI Sprendime taikoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika susijusi iki mokestinių patikrinimų pradžios ne daugiau kaip už 3 metus.

2.3. Patikrinimo akte nėra jokios informacijos, kad mokesčių administratorius, priimdamas Patikrinimo aktą, būtų taikęs nors vieną iš Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), 6.3 papunktyje nurodytų vertinimo metodų, taip pat nenurodė, kokiais informacijos šaltiniais vadovavosi Patikrinimo akte.

2.4. Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87, 97 punkte įtvirtinta, jog patikrinimo aktą turi pasirašyti tikrinimą atlikęs mokesčių administratoriaus pareigūnas, nurodydamas savo pareigas, vardą bei pavardę. Nagrinėjamu atveju Patikrinimo aktas nėra pasirašytas jį atlikusio mokesčių administratoriaus pareigūno, todėl yra negaliojantis.

2.5. Nuo pirmojo VMI patikrinimo pareiškėjas siekė susipažinti su bylos dokumentais, bet nuolat gaudavo atsakymą, kad su medžiaga susipažinti negali dėl duomenų apsaugos. Dėl tokių VMI veiksmų galima daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovas savo turimais dokumentais nėra užtikrintas, dokumentai yra neteisėtai gauti arba neatitinkantys pareikštų kaltinimų pareiškėjui.

2.6. Komisija konstatavo, jog mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo su S. T. 2015 m. vasario 2 d. sudarytos paskolos sutarties (toliau – ir paskolos sutartis) nepripažino kaip tinkamo įrodymo, jog pareiškėjas disponavo 1 500 000 Eur paskolos lėšomis, tačiau pareiškėjas šią poziciją paneigia tuo, kad paskolos sutartis sudaryta Rusijos Federacijoje ir ji atitinka Rusijos Federacijos civilinio kodekso Antros knygos 808 straipsnio nuostatas, nes sudaryta pagal tos šalies reikalavimus ir jos paskirtis yra verslo plėtra, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši suma yra gauta iš nenustatytų šaltinių. Be to, notarinė sutartis neturėjo būti sudaryta, kadangi to nereikalauja Rusijos Federacijos teisės aktai. Komisija taip pat nurodė, kad šioje paskolos sutartyje nėra numatyta sandorio užtikrinimo priemonių, tačiau ji nepateikė įrodymų, jog toks reikalavimas apskritai egzistuoja Rusijos Federacijos teisės aktuose. Jeigu institucija siekia, kad toks reikalavimas būtų įgyvendintas, ji turėtų kreiptis į įstatymo leidėją ir teikti pasiūlymus dėl teisės aktų pakeitimų. Be to, šalys tarpusavyje susitarė, kad nebus jokių sandorių užtikrinimo priemonių, o ir dviejų giminystės ryšiais susijusių asmenų paskolos sutartis dažniausiai yra be jokių užtikrinimo priemonių, kadangi tokios sutartys yra pagrįstos tarpusavio pasitikėjimo ir siekiu pagelbėti artimam žmogui finansiškai iš to negaunant grąžos.

2.7. Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola skiriama pareiškėjo verslo vystymui, o tai patvirtina uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „KE langai“ (toliau – ir Bendrovė, ir Įmonė) finansinės ataskaitos ir apskaitos dokumentai 2015–2018 ūkiniais metais. Pareiškėjas, kaip atskaitingas asmuo, atsiskaitydavo už Įmonę su tiekėjais, visos operacijos užfiksuotos dokumentuose ir metų pabaigoje inventorizuotos. Tai patvirtina ir Įmonės aiškinamieji raštai, o pinigų gavimo kvitai yra pridėti prie atsiskaitymo buhalterijai pateiktų dokumentų. Pagal 2016 m. apskaitos duomenis, UAB „KE langai“ buvo skolinga pareiškėjui 265 233,80 Eur sumą, dėl kurios 2016 m. gruodžio 31 d. tarp Bendrovės ir pareiškėjo sudaryta beprocentinė paskolos sutartis, o 2018 m. gruodžio 31 d. – paskolos sutartis 667 554,44 Eur sumai. Ši paskolos suma yra deklaruota VMI, tačiau mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui pastabų nepateikė. Atliekant metines inventorizacijas, paskolos buvo inventorizuojamos. Aplinkybę, kad iš S. T. gauta paskola buvo panaudota verslo plėtrai, įrodo ir UAB „KE langai“ pajamų augimas nuo 673 970 Eur 2015 m. iki 2 061 143 Eur 2018 m. Apyvarta išaugo 3 kartus, o tai patvirtina, kad paskola panaudota tikslingai, todėl VMI turėjo galimybę ir pareigą, kilus įtarimų dėl lėšų kilmės, pareikalauti paaiškinimų, kai UAB „KE langai“ pateikė gautos paskolos deklaraciją 2016–2018 m.

2.8. MGK nurodė, jog pareiškėjas pateikė 4 raštelių kopijas, prašydamas pridėti šiuos dokumentus prie nagrinėjamos mokestinės bylos. Šie dokumentai aiškiai paneigia Komisijos poziciją, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrindžiančių dokumentų dėl grynųjų pinigų perdavimo fakto, o tarpusavio pasitikėjimo santykiuose, kai sutartys vykdomos tarp giminystės ryšiais susaistytų asmenų, rašteliai įprastai net nefigūruoja. Šalys pasirašo sutartį ir tik tuo atveju, jeigu kiltų ginčas, tai jau būtų šalių ginčo objektas, o ne mokestinės institucijos. Kadangi ginčo tarp šalių dėl perduotų pinigų nekilo, todėl abi šalys patvirtina, kad pinigai buvo perduoti.

2.9. MGK atsižvelgė į Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, kad neva S. T. yra pripažintas nemokiu, tačiau šiuo metu esamoje geopolitinėje situacijoje, (duomenys neskelbtini), pasitikėti Rusijos Federacijos pateiktais duomenimis ir bendradarbiauti su Rusijos Federacijos institucijomis negalima, kadangi tai gali būti siekis pakenkti Lietuvos Respublikos piliečiams bei valstybei.

2.10. Paskolos grąžinimas nėra Komisijos ginčo dalykas, kadangi paskolos davėjas, prieš pasirašydamas paskolos sutartį, turi įvertinti, ar paskolos gavėjas bus pajėgus grąžinti paskolą. Kadangi pareiškėjo gauti pinigai paskolos būdu nebuvo jo materialiems poreikiams patenkinti, o paskolos suma buvo skirta verslo vystymui, todėl iš esmės tai yra investicija ir pareiškėjas tikisi, kad ši investicija atsipirks.

2.11. Net jeigu ir būtų laikoma, jog jis neįvykdė pareigos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 421 straipsnio 1 dalį, tai dar nesudaro pagrindo laikyti, jog tokios paskolos sutarties apskritai nebuvo. Deklaracijos neužpildymas nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėjas negavo pinigų pagal paskolos sutartį, kadangi formalumas nėra aukščiau už turinį.

2.12. Klaipėdos rajono savivaldybės 2005 m. spalio 7 d. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir objekto pridavimas 2016 m. sausio 12 d. rodo, jog statybos darbai vyko 10 metų. Tai, kad buvo mokama už vandenį, elektrą ir šiukšles, nėra įrodymas, jog objektas buvo pastatytas anksčiau, kadangi statybos darbų eigoje yra reikalinga ir elektros energija, ir vanduo, taip pat susidaro šiukšlės, kurias reikia išvežti. Statybos vyko ūkio būdu, o vykdant tokias statybas nereikia statybos vadovo, nėra pildomas statybos žurnalas, statytojas pats atsako už statybos darbų kokybę ir saugumą. Be to, pagal gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylos duomenis nustatyta, kad gyvenamojo namo statybos baigtos 2014 m. (byloje užfiksuotas 100 proc. statybų baigtumas), tačiau užbaigtą namo statybą sutuoktiniai įregistravo tik 2016 m. sausio 12 d. Minėtame dokumente nurodyta, kad 176,63 kv. m bendro ploto namo statybos rangos būdas – ūkio būdu, užfiksuota gyvenamojo namo statybų (atkuriamoji) vertė 2016 m. sausio 12 d. – 146 000 Eur. Minėto namo statybai sutuoktiniai 2006 m. iš AB Swedbank gavo 200 000 Lt kreditą, kurį 2008 m. refinansavo AB Luminor Bank (buvęs Nordea Bank Finland Plc) ir papildomai sutuoktiniams suteikė 100 000 Lt sumos kreditą namo statybai. Patikrinimo metu, įvertinus tai, kad pagal kredito sutarties sąlygas bankai finansavo iki 85 proc. numatomos statybų kainos, atsižvelgus į rašytinį patvirtinimą, kad iš kreditų įstaigų gautos lėšos (300 000 Lt) buvo panaudotos pagal paskirtį, t. y. namo statybai, darytina išvada, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė ne mažiau kaip 352 876 Lt namo statybų išlaidų. Patikrinimo akte nurodyta, kad namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas, bet ir savo asmenines lėšas. Tai patvirtina nustatytas faktas, kad M. K. mama pagal 2005 m. liepos 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį padovanojo jai 113 000 Lt, kurie buvo skirti gyvenamojo namo statybai. Patikrinimo akte pažymėta, kad 2016 m. rugpjūčio 18 d. M. K. užsakymu nepriklausomo turto vertintojo UAB „Domus Optima“ atlikto vertinimo išvadoje nurodyta gyvenamojo namo rinkos vertė 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo 116 200 Eur, kas taip pat patvirtina, jog namo statybų vertė buvo ne mažesnė kaip 102 200 Eur (t. y. 352 876 Lt).

2.13. Nekilnojamojo turto mokestis įvestas 2005 m. birželio 7 d. priėmus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą. Pagal šį įstatymą konkretaus nekilnojamojo turto mokestinė (vidutinė rinkos) vertė nustatoma, į vertinimo modelį įrašius projekte nustatytų nekilnojamojo turto charakteristikų reikšmes. Atkuriamosios vertės (kaštų) metodas – tai metodas, kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kadangi atkuriamosios vertės suma nustatyta priduodant objektą 2016 m. sausio 12 d., tai tiek kainuotų būtent šiai datai pastatyti tokį pastatą. MGK reikalavimas, jog pareiškėjas turėjo išsaugoti nuotraukas ar pirkimo kvitus, kurie pagrįstų, kad namo statyba vyko ir 2014, 2015 ir 2016 metais, yra perteklinis ir nepagrįstas.

2.14. Vartojimo išlaidos skaičiuojamos vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento skelbiamais namų ūkio vartojimo išlaidų rodikliais, paskelbtais internetiniame puslapyje www.stat.gov.lt. Skaičiuodami pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas specialistai pritaikė priskiriamas miesto gyventojams, neatsižvelgdami, kad šie asmenys turėjo nuosavybę rajono teritorijoje, visiems buvo pritaikytos vienodos išlaidos, neatsižvelgiant į vartojimo poreikius bei gyvenimo būdą. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad šeima neturėjo išlaidų alkoholiui, transportui, komunalinėms paslaugoms bei pramogoms. Toks vartojimo išlaidų skaičiavimas, neatsižvelgiant į gyvenimo būdą ir vartojimo išlaidų struktūrą, turėjo įtakos specialistų išvadų rezultatams, nes, tikėtina, išlaidos buvo užaukštintos. Aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė deklaravo gyvenamąsias vietas mieste, nesudaro pagrindo teigti, jog jie faktiškai gyveno mieste. Priešingai, tai tėra formalus veiksmas, kuris neturėtų būti lemiamas sprendžiant, kokias išlaidas patyrė pareiškėjas ir jo šeima. Net ir turint pirkimo čekius per ilgą laikotarpį jie įprastai išblunka ir nebesimato reikiamos informacijos, o mokesčių administratorius nenurodė jokių teisės aktų, kurie įpareigotų mokesčių mokėtojus kaupti pirkimo čekius neapibrėžtą terminą.

2.15. Komisija, nurodydama, jog 2022 m. liepos 12 d. konsultacinę išvadą (toliau – ir Konsultacinė išvada) sudaro 41 klausimas, pati sprendime paanalizavo vos keletą jų ir vien pagal tai sprendė, jog Konsultacinė išvada nepaneigia patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Konsultacinė išvada išsamiai ir aiškiai išdėsto visus argumentus, dėl ko paskolos sutartis yra teisėta. Mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, jog paskolos sutartis būtų nuginčyta, t. y. kad būtų pripažinta neteisėta. Mokesčių administratorius turėtų turėti neginčijamus įrodymus, jog paskolos sutartis tarp šalių neegzistavo, tačiau tokių įrodymų byloje nėra ir mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas vykdė neteisėtą veiklą ir neva iš jos gavo kvestionuojamą pinigų sumą.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl to, ar VMI pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo GPM. Siekdama nustatyti pareiškėjo ir jo sutuoktinės piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2015 m. sausio 1 d.), Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 1997 m. spalio 11 d. (darbo santykių pradžios) iki 2000 m. (duomenys neskelbtini). ((duomenys neskelbtini)), taip pat sutuoktinių laikotarpio nuo 2000 m. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) iki 2014 m. gruodžio 31 d. pajamų ir išlaidų analizę. Klaipėdos AVMI pagrįstai vertino ankstesniais laikotarpiais atsiradusias faktines aplinkybes, o MAĮ 68 straipsnyje nustatyti terminai neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į mokestinio patikrinimo laikotarpį nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems mokesčiams ir susijusioms sumoms. Klaipėdos AVMI nustatė, jog V. P. (V. P.) ir G. P., t. y. pareiškėjo sutuoktinės tėvai, iš kurių buvo gautos piniginės dovanos, nėra pateikę vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (forma FR0593).

3.2. Patikrinimo akte tiek vertinimo metodas, tiek informacijos šaltiniai yra nurodyti, jame pažymėta, kad buvo pasirinktas Taisyklių 6.3.3 papunktyje nurodytas išlaidų vertinimo metodas, kuris gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacijos apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Patikrinimo aktas pasirašytas elektroniniu būdu, byloje yra pateikti elektroninio dokumento nuorašo detalūs metaduomenys, iš kurių matoma tikrinimą atlikusi mokesčių administratoriaus pareigūnė, t. y. jos pareigos, vardas bei pavardė.

3.3. Apie galimybę susipažinti su bylos dokumentais pareiškėjas buvo informuotas Klaipėdos AVMI 2022 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 28.1Mr) D2-2921. Iš Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 30 d. gautų pareiškėjo pastabų turinio matyti, kad jo atstovas į Klaipėdos AVMI buvo atvykęs 2022 m. gegužės 16 d. Klaipėdos AVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo taip pat pažymėta, kad susipažinimui buvo pateikti visi dokumentai, esantys prie Patikrinimo akto.

3.4. Klaipėdos AVMI konstatavo, kad pareiškėjas iš S. T. 1 500 000 Eur piniginių lėšų realiai negavo, paskolos sutartis sudaryta su giminystės, draugystės (krikšto tėvas) ryšiais susijusiu asmeniu, siekiant vienintelio tikslo – sukurti pajamų šaltinį, t. y. sutartis įforminta kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių. Klaipėdos AVMI nustatė, jog pareiškėjas informacijos apie paskolos sutartį VMI nepateikė. Nepaisant to, kad duomenų apie sudarytas paskolų sutartis mokesčių administratoriui nepateikimas yra pakankamas tam, kad įrodymų leistinumo aspektu šios sutartys nebūtų vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, Klaipėdos AVMI papildomai, siekdama išsiaiškinti S. T. finansines galimybes 2015 m. paskolinti pareiškėjui paskolos sutartyje nurodytą 1 500 000 Eur sumą bei nustatyti su skolinimo sandoriu susijusias kitas faktines aplinkybes, išsiuntė paklausimą Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui. Rusijos Federacijos mokesčių administratorius 2021 m. rugpjūčio 10 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad Rusijos Federacijos mokesčių mokėtojas S. T. kviečiamas į apklausą neatvyko; mokesčių administratorius buvo nuvykęs į S. T. deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau išvykos metu faktinė nurodyto asmens buvimo vieta nenustatyta. Pagal Rusijos Federacijos pateiktą informaciją, S. T. duomenų apie 2013–2018 m. gautas pajamas nedeklaravo. Rusijos Federacijos mokesčių administratorius, išanalizavęs S. T. Rusijoje registruotose kredito įstaigose turimas sąskaitas, S. T. su pareiškėju vykdytų tarpusavio piniginių operacijų nenustatė. Rusijos Federacijos mokesčių administratorius savo pranešime pažymėjo, kad vadovaujantis Maskvos miesto Arbitražo teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu S. T. pripažintas nemokiu, o jam priklausęs nekilnojamasis turtas realizuotas varžytynių metu. Pagal Rusijos Federacijos pateiktus duomenis, S. T. turtas varžytynėse buvo parduotas 2015 m. spalio 23 d., o išieškojimo procedūras inicijavo du bankai, minėtam asmeniui nevykdant skolinių įsipareigojimų.

3.5. Patikrinimo akte išdėstytas Klaipėdos AVMI išvadas lėmė ne tik Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateikti duomenys, bet ir mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma. Klaipėdos AVMI Patikrinimo akte nurodė, kad išvadas grindžia šiomis aplinkybėmis: paskolos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis paskolų sandoriams būdingomis sąlygomis, joje nenumatytas palūkanų mokėjimas, paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolų grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), paskolos sandoris nepatvirtintas notariškai; nepateikti dokumentai, pagrindžiantys grynųjų pinigų perdavimo faktą; paskolos sandorio įforminimo datai (2015 m. vasario 2 d.) pats S. T. turėjo neįvykdytų įsipareigojimų dviem Rusijos kredito įstaigoms, kurioms turėjo mokėti ne tik kredito įmokas, bet ir palūkanas; S. T. laiku nebevykdant savų skolinių įsipareigojimų, inicijuotos išieškojimo procedūros, o 2015 m. spalio 23 d. jo turimas turtas parduotas varžytynėse; 2016 m. birželio 6 d. S. T. pripažintas nemokiu; paskolos sutartyje nurodyta 1 500 000 Eur sumos paskola net 2,4 kartus viršijo sutuoktinių K. 2015–2018 m. laikotarpiu, t. y. per ketverius metus, gautas pajamas; pareiškėjas jo 2019 m. vykdytos stebėsenos metu pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindime (forma FR0698) duomenų apie 2014–2017 m. laikotarpiu gautas paskolas nepateikė; pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, nepateikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo (forma PRC907) apie sudarytus sandorius, kuriame turėjo deklaruoti 2015 m. įformintą paskolos sutartį. Situacija, kai nors ir giminystės, artimais bei draugiškais santykiais susiję asmenys tariamai skolina dideles pinigų sumas, nenumatydami įprastų tokių sandorių užtikrinimo priemonių (garantijų, įkeitimo), nėra vertintinos kaip įprasta gyvenimo praktika. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesinaudojo savo teisėmis mokestinio patikrinimo metu dėl įrodymų teikimo, o dokumentus, sietinus su piniginių lėšų pagal paskolos sandorį, perdavimu, pradėjo teikti tik nagrinėjant mokestinį ginčą MGK, nenurodydamas pagrįstų tokių savo veiksmų dalyvaujant įrodinėjimo procese argumentų.

3.6. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal Klaipėdos rajono savivaldybės 2005 m. spalio 7 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė gyvenamojo namo statybas. Klaipėdos AVMI konstatavo, kad minėto gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdyti ne ilgiau kaip iki 2009 m. bei kad jo statybos išlaidos sudarė ne mažiau kaip 352 876 Lt. Išvadą, kad gyvenamojo namo statybos darbai buvo vykdyti ne ilgiau kaip iki 2009 m., Klaipėdos AVMI grindė aplinkybe, jog ortofotografiniame žemėlapyje užfiksuotose namo fotonuotraukose (duomenys iš interneto svetainės www.maps.lt) nenustatyti jo vaizdo skirtumai.

Taip pat atsižvelgė į tai, kad 2008 m. papildomai sutuoktiniams suteiktas 100 000 Lt kreditas buvo skirtas jau pastatyto namo remontui (tokia paskirtis nurodyta kredito sutartyje), ir į tai, kad M. K. už minėto namo komunalines paslaugas (elektrą, buitinių atliekų išvežimą) atsiskaitymus vykdė nuo 2006 m. Išvadą, kad gyvenamojo namo statybos išlaidos sudarė ne mažiau kaip 352 876 Lt, Klaipėdos AVMI grindė valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2014 m. nustatyta statybų kaina. Klaipėdos AVMI nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2016 m. sausio 12 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą nurodyta, jog namas buvo statomas ūkio būdu, iš VĮ Registrų centro 2014 m. nustatytos 146 000 Eur (504 108 Lt) statybų kainos atėmus statybvietės įrengimo, darbo užmokesčio ir pridėtines išlaidas (kurios nepatiriamos, statant ūkio būdu), kurios vidutiniškai sudaro 30 proc. visų statybos sąnaudų (2006–2013 m. duomenimis), apskaičiuota gyvenamojo namo, statyto ūkio būdu, statybos kaina 102 200 Eur (146 000 Eur – (146 000 x 30 proc.), kuri yra artima sutuoktinių iš bankų 2006 m. ir 2008 m. gautų kreditų (300 000 Lt), skirtų namo statybai, sumai.

Įvertinus tai, jog pagal kredito sutarties sąlygas bankai finansavo iki 85 proc. numatomos statybų kainos (300 000 : 85 proc. = 352 941), bei atsižvelgiant į pareiškėjo rašytinį patvirtinimą, kad iš kreditų įstaigų gautos lėšos (300 000 Lt) buvo panaudotos pagal paskirtį (t. y. namo statybai), padaryta išvada, kad sutuoktiniai patyrė ne mažiau kaip 352 876 Lt namo statybų išlaidų. Tai, kad namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas (300 000 Lt), bet ir asmenines lėšas, patvirtina nustatytas faktas, kad M.

K. motina pagal 2005 m. liepos 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), jai padovanojo 113 000 Lt, kurie, kaip nurodyta dovanojimo sutartyje, buvo skirti gyvenamojo namo statybai. 2016 m. rugpjūčio 18 d. M. K. užsakymu (prieš parduodant nekilnojamąjį turtą) nepriklausomo turto vertintojo UAB „Domus Optima“ atlikto vertinimo išvadoje nurodyta gyvenamojo namo rinkos vertė 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo 116 200 Eur, kas taip pat patvirtina, kad namo statybų vertė buvo ne mažesnė kaip 102 200 Eur (t. y. 352 876 Lt).

Kadangi pareiškėjas nepateikė gyvenamojo namo statybų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, Klaipėdos AVMI pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro 2014 m. nustatyta statybų kaina. Pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija yra nenuosekli – pareiškėjo atstovas 2022 m. kovo 1 d. rašte Nr. 03/01 nurodė, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas dar 2006 m. ir tuo metu faktiškai pradėtas naudoti, taip pat paaiškino, jog pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo privaloma statinio statybos užbaigimą registruoti nustatytais terminais.

Be to, akcentavo, kad šis turtas buvo išlaikytas 10 metų, iki 2016 m., o po to parduotas.

3.7. Patikrinimo akte pažymėta, kad vertinant 2004–2012 m. laikotarpiu patirtas išlaidas buvo pasinaudota surinktais ir susistemintais Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vidutines tokio pobūdžio išlaidas vienam namų ūkio nariui, o 2013–2018 m. laikotarpio išlaidos nustatytos pagal bankų sąskaitų išrašų duomenis, t. y. nustatytos faktinės vartojimo išlaidos. Klaipėdos AVMI pažymėjo, kad pagal mokestinio patikrinimo metu pateiktus kredito įstaigų duomenis nebuvo galimybės nustatyti pareiškėjo šeimos 2004–2012 m. laikotarpiu patirtų visų faktinių vartojimo išlaidų, kadangi įplaukos į asmenines sąskaitas, t. y. su darbo santykiais susijusios pajamos, kredito įstaigų suteiktos paskolos, buvo išgryninamos. Klaipėdos AVMI nurodė, kad pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, vidutinės namų ūkio vartojimo piniginės išlaidos vienam didžiųjų miestų (pastaba – sutuoktinių 2004–2012 m. laikotarpiu deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) namų ūkio nariui per metus sudarė (laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., eliminavus išlaidas ryšiams, būstui, kurui ir energijai, šios išlaidos mokestinio patikrinimo metu vertintos pagal faktiškai nustatytus duomenis), suapvalinus iki sveikojo skaičiaus: 2004 m. – 7 371 Lt, 2005 m. – 8 564 Lt, 2006 m. – 9 674 Lt, 2007 m. – 10 976 Lt, 2008 m. – 9 410 Lt, 2009 m. – 7 781 Lt, 2010 m. – 7 517 Lt, 2011 m. – 7 863 Lt, 2012 m. – 8 589 Lt. Taip pat pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) dukra buvo nepilnametė ir gyveno su tėvais, todėl vaikui tenkančios vartojimo išlaidos buvo padalintos abiem tėvams ir paskaičiuotos atėmus pinigines išlaidas alkoholiui ir tabako gaminiams, būstui, kurui ir energijai (už 2008–2012 m.), ryšiams, transportui, restoranams ir viešbučiams, tokiu būdu nustatyta, kad ½ vaiko vartojimo išlaidų sudarė: 2004 m. – 2 733 Lt, 2005 m. – 3 147 Lt, 2006 m. – 3 489 Lt, 2007 m. – 3 969 Lt, 2008 m. – 3 464 Lt, 2009 m. – 2 865 Lt, 2010 m. – 2 767 Lt, 2011 m. – 2 894 Lt, 2012 m. – 3 275 Lt. VMI vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog, kaip nurodo pareiškėjas, jo šeima neturėjo išlaidų alkoholiui, transportui, komunalinėms paslaugoms bei pramogoms.

3.8. Pareiškėjo atstovas kartu su 2022 m. kovo 1 d. raštu Nr. 03/01 pateikė vieną dokumentą (2006 m. gegužės 27 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini)), pagrindžiantį pareiškėjo šeimos išlaidas už suvartotą elektros energiją. Be to, duomenys apie išlaidas komunalinėms paslaugoms atsispindi ir bankų sąskaitų išrašuose. Nors pareiškėjas nurodo, kad turėjo nuosavybę rajono teritorijoje, tačiau, Gyventojų registro duomenimis, tiek pareiškėjo, tiek jo sutuoktinės gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjo ir jo sutuoktinės metinėse pajamų mokesčio deklaracijose ir prašymuose pervesti iki 2 proc. pajamų mokesčio sumos Lietuvos vienetams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę gauti paramą, už 2006–2012 metus nurodyti gyvenamosios vietos adresai (duomenys neskelbtini).

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl VMI Sprendimo ir MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nagrinėjamoje byloje vertino mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, taip pat tai, ar kiekvienu pareiškėjo ginčijamu klausimu buvo išlaikyta įrodinėjimo naštos paskirstymo proporcija tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus, taip pat, ar pareiškėjas pateikė paaiškinimus, lygiaverčius mokesčių administratoriaus surinktiems, bei įrodymus, kurie galėtų objektyviai paneigti mokesčių administratoriaus išvadas ar leistų jomis abejoti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės M. K. 2015–2018 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ne mažiau kaip 1 201 777 Eur, šios lėšos panaudotos paskolos UAB „KE langai“ suteikimui, nekilnojamojo turto įsigijimui, piniginių lėšų pervedimui į REAL ESTATE OF YOUR DREAM banko sąskaitas ir kitoms išlaidoms, kurių pajamų šaltinių mokesčių mokėtojas negalėjo pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.88 straipsniu ir 3.117 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad sutuoktinių gautos pajamos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir kiekvienas iš jų privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, todėl pareiškėjui priskiriama ½ bendros sutuoktinių įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų bei nedeklaruotų pajamų sumos.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo motyvų, kad mokesčių administratorius, tikrindamas GPM apskaičiavimo teisingumą už tikrinamą laikotarpį, t. y. už 2015–2018 m., negalėjo vertinti ankstesniais laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų, teismas pritarė MGK bei VMI pozicijai, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, kad LVAT praktika prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nepagrindė savo pozicijos, kadangi atliekant patikrinimą buvo remtasi ankstesniais laikotarpiais atsiradusiomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau mokesčiai pareiškėjui apskaičiuoti tik už 2015–2018 m. laikotarpį. Taigi mokesčiai bei su jais susijusios sumos buvo apskaičiuotos ne už ilgesnį laikotarpį, negu leidžia įstatymas, todėl MAĮ 68 straipsnio nuostatos dėl mokesčių apskaičiavimo senaties termino nebuvo pažeistos, o mokesčių administratorius teisingai vadovavosi MAĮ nuostatomis ir LVAT praktika.

9. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo akte yra aiškiai nurodoma, jog, atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes bei turimą informaciją, pasirenkamas Taisyklių 6.3.3 papunktyje nurodytas išlaidų vertinimo metodas, taip pat paaiškintas tokio pasirinkimo pagrindas. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo nurodomas vertinimo metodas ar informaciniai šaltiniai, atmesti kaip nepagrįsti. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš į bylą pateikto Patikrinimo akto matyti, jog jis pasirašytas elektroniniu būdu, tai patvirtina pateikti jo detalūs metaduomenys, iš kurių matoma tikrinimą atlikusios mokesčių administratoriaus pareigūnės pareigos, vardas bei pavardė, t. y. „J. Z., vyriausiasis specialistas, Gyventojų patikrinimų skyrius“. Be to, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas šių aplinkybių (dokumento nepasirašymo) neginčijo nei teikdamas rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, nei teikdamas skundus VMI ir MGK.

10. Teismas, pasisakydamas dėl teisės susipažinti su bylos medžiaga, vadovavosi MAĮ 155 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nustatė, kad apie galimybę susipažinti su bylos dokumentais pareiškėjas ir jo atstovas buvo informuoti, tokia galimybė jiems buvo suteikta, be to, iš Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 30 d. gautų pareiškėjo rašytinių pastabų turinio dėl Patikrinimo akto) matyti, kad pareiškėjo atstovas į Klaipėdos AVMI buvo atvykęs 2022 m. gegužės 16 d. Duomenų, kad pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į Komisiją su prašymu leisti susipažinti su bylos medžiaga ir jam būtų atsakyta ar apskritai nesureaguota į tokį prašymą, į bylą nepateikta, taip pat teismas pažymėjo, jog ir bylos nagrinėjimo metu teisme pareiškėjas ar jo atstovas nebuvo teikę prašymo susipažinti su MGK byla, kuri teismui yra pateikta popieriniu formatu ir nėra skaitmenizuota, nebuvo atvykę į teismą susipažinti su joje esančiais dokumentais, teismui nebuvo teiktas prašymas dėl duomenų išreikalavimo iš Komisijos ar VMI, nėra apskųstas Klaipėdos AVMI 2022 m. gegužės 9 d. raštas Nr. (28.1 Mr)-D2-3225, kuriuo pateikti vertimai iš Ispanijos ir Rusijos Federacijos įstaigų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teisė susipažinti su byloje esančia medžiaga buvo tinkamai užtikrinta tiek Komisijoje, tiek teisme, pareiškėjas teikė paaiškinimus ir įrodymus mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nevertino mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą ir / ar kurios būtų reikšmingos priimant šį sprendimą, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas negalėjo tinkamai gintis, pateikdamas savo argumentus ar įrodymus, nežinojo, kuo grindžiamas Patikrinimo aktas, atitinkamai, kad procedūrinis pažeidimas buvo esminis, t. y. toks, dėl kurio galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga, atmesti kaip visiškai nepagrįsti.

11. Teismas, pasisakydamas dėl iš S. T. gautų 1 500 000 Eur piniginių lėšų, vadovavosi MAĮ 421 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas iš S. T. 1 500 000 Eur piniginių lėšų realiai negavo, o paskolos sutartis sudaryta su giminystės, draugystės (krikšto tėvas) ryšiais susijusiu asmeniu, siekiant vienintelio tikslo – sukurti pajamų šaltinį, t. y. sutartis įforminta kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, gautų iš nenustatytų šaltinių.

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie paskolos gavimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 31 d., t. y. bylos nagrinėjimo teisme metu, pateikė teismui jam paštu S. T. atsiųstas pareiškėjo surašytų ir pasirašytų 2015–2016 m. pakvitavimų kopijas už bendrą 1 430 000 Eur sumą, kurios, pasak pareiškėjo, patvirtina faktą, jog jis gavo iš savo krikšto tėčio įvairias pinigų sumas per jo patikėtus asmenis bei asmeniškai iš paties S. T. pagal paskolos sutartį.

Teismas šiuo atveju pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad jis retai lankosi Lietuvoje, todėl negalėjo anksčiau gauti minėtų pakvitavimų, vertino gynybine pozicija, kadangi nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų negalėjęs atvykti į Lietuvą dėl sveikatos problemų ar kitų svarbių priežasčių ir teikti dokumentų, pagrindžiančių jo argumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjo teismui 2023 m. spalio 31 d. pateikti pakvitavimai niekaip neginčijamai neįrodo fakto, jog pareiškėjas tikrai gavo pinigines lėšas iš S. T., kuris, kaip teismo posėdyje paaiškino pats pareiškėjas, tiesiogiai pinigų, nurodytų pakvitavimuose, perdavime net nedalyvavo.

Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikti ir kitokie dokumentai ar įrodymai, galintys patvirtinti lėšų gavimą iš minimo asmens, pavyzdžiui, paties S. T. paaiškinimai (patvirtinimas) apie tai, jog lėšos iš tiesų buvo perduotos ar jas perduodant tarpininkavusių asmenų patvirtinimai. Nors pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad pinigus jam iš S. T. atveždavusių asmenų (tolimųjų reisų vairuotojų) jis nepažinojo, teigė, jog jie susisiekdavo su juo telefonu ir pristatydavo pinigus, tačiau nei viename iš pareiškėjo pateiktų pakvitavimų nėra nurodytas asmuo, kuris tarpininkavo ir dalyvavo pakvitavimuose nurodytų sumų perdavime.

Taigi teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius apie iš krikšto tėvo gautas lėšas, nusprendė, kad pareiškėjo argumentai apie perduotas pinigų sumas, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepagrindžia įvykusių pinigų perdavimo fakto, o kartu ir pareiškėjo gautų pajamų realumo. Teismas akcentavo, kad LVAT praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos.

Taigi pareiškėjo tvirtinimas apie tai, kad 2015–2018 m. laikotarpiu jis iš krikšto tėvo gavo atitinkamas pinigų sumas, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų perdavimo realumo, o šiuo atveju to padaryta nebuvo.

12. Pasisakydamas dėl kitų argumentų, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus duomenis (rašytinę medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus), vertino, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant pareiškėjas turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galbūt perduotų lėšų grąžinimą. Kaip nustatyta, to neginčija ir pareiškėjas, sutartyje nenumatytas palūkanų mokėjimas, skolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis skolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), sutartis nėra patvirtinta notariškai.

Be to, pareiškėjui nenumatytos jokios sankcijos bei įsipareigojimai dėl piniginių lėšų grąžinimo. Tai reiškia, jog S. T. neturi jokių garantijų, kad pareiškėjas apskritai būtų gražinęs ir / ar grąžins jam pinigines lėšas. Nors pareiškėjas ir teigia, kad jam piniginės lėšos buvo skirtos verslo plėtrai, tačiau mokesčių administratorius, remdamasis Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, konstatavo, jog S. T. neturėjo finansinių galimybių finansuoti tokio dydžio investicijų. Pateiktais Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus duomenimis, S. T. duomenų apie 2013–2018 m. gautas pajamas nedeklaravo.

Taip pat Rusijos mokesčių administratorius, išanalizavęs S. T. Rusijoje registruotose kredito įstaigose turimas sąskaitas, S. T. su pareiškėju vykdytų tarpusavio piniginių operacijų nenustatė, be to, pateikė informaciją, kad Maskvos miesto Arbitražo teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimu S. T. pripažintas nemokiu, o jam priklausęs nekilnojamasis turtas realizuotas varžytynių metu (turtas varžytynėse buvo parduotas 2015 m. spalio 23 d., o išieškojimo procedūras inicijavo du bankai, minėtam asmeniui nebevykdant skolinių įsipareigojimų).

Pareiškėjas šių aplinkybių niekaip nepaneigė ir nenurodė jokių faktinių ar realių S. T. pajamų šaltinių, iš kurių gautas ir sukauptas lėšas paskolino pareiškėjui. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo paaiškinimus, sutiko su Komisijos ir VMI išvadomis, jog pareiškėjo pateikta paskolos sutartis nepatvirtina piniginių lėšų gavimo nurodytu būdu ir iš nurodyto asmens fakto, pajamų gavimo / perdavimo faktas nėra užfiksuotas jokiais objektyviais įrodymais. Nors mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas tvirtino, kad būdamas sąžiningas mokesčių mokėtojas, sąmoningai nedeklaravo visos paskolos sumos, nes tai būtų buvę neteisinga, kadangi paskolos sumą gaudavo dalimis, t. y. per 2015 m. gavo iš viso apie 750 000 Eur, todėl deklaruojant tik 750 000 Eur sumą, ši neatitiktų sutartyje nurodytos sumos – 1 500 000 Eur, tačiau šiuo atveju, priešingai negu teigia pareiškėjas, minėta paskolos sutartis atitinka MAĮ 421 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjas turėjo pareigą pateikti VMI pranešimą apie aptariamą sandorį Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklėse nustatyta tvarka, o, to nepadaręs, šiuo sandoriu negali grįsti savo patirtų išlaidų šaltinių.

Be to, PRC907 forma nebuvo pateikta ir 2016 m., kai, pasak pareiškėjo, jam buvo perduota visa paskolos sutartyje nurodyta suma. Nors mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo duoti mokesčių administratoriaus nurodymai paaiškinti piniginių lėšų gavimo aplinkybes ir pridėti šį faktą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas mokesčių administratoriaus nurodymų nevykdė ir nei prašomų paaiškinimų, nei dokumentų nepateikė, kas patvirtina, jog pareiškėjas nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o kartu ir leidžia abejoti paskolos gavimo fakto realumu.

13. Teismas, pasisakydamas dėl gyvenamojo namo statybos, nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal Klaipėdos rajono savivaldybės 2005 m. spalio 7 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė gyvenamojo namo (bendras plotas 176,63 kv. m) statybas. Patikrinimo metu buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė ne mažiau kaip 352 876 Lt namo statybų išlaidų, o namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas, bet ir savo asmenines lėšas. Tai, kad namo statyboms sutuoktiniai panaudojo ne tik suteiktas bankų kreditų lėšas (300 000 Lt), bet ir asmenines lėšas, patvirtina nustatytas faktas, jog M. K. motina pagal 2005 m. liepos 18 d. sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), jai padovanojo 113 000 Lt, kurie, kaip nurodyta dovanojimo sutartyje, buvo skirti gyvenamojo namo statybai. Taip pat 2016 m. rugpjūčio 18 d. M. K. užsakymu (prieš parduodant nekilnojamąjį turtą) nepriklausomo turto vertintojo UAB „Domus Optima“ atlikto vertinimo išvadoje nurodyta gyvenamojo namo rinkos vertė 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo 116 200 Eur, kas taip pat patvirtina, kad namo statybų vertė buvo ne mažesnė kaip 102 200 Eur (t. y. 352 876 Lt). Mokesčių mokėtojas, neigdamas mokesčių administratoriaus poziciją, faktinių duomenų, kurie leistų spręsti kitaip, nepateikė, o patikslintame skunde pateikti įrodymai argumentai nėra pagrįsti įrodymais, tai labiau laikytina bendro pobūdžio samprotavimais. Pavyzdžiui, teigiant, kad nepagrįstai buvo vadovaujamasi VĮ Registrų centro atkuriamąja verte, viešais neobjektyviais ir netiksliais duomenimis, nėra pateikiami priešingi duomenys – individualus vertinimas, eksperto išvada ar kiti įrodymai, kuriais galima būtų paneigti ar suabejoti mokesčių administratoriaus nurodytomis nekilnojamojo turto vertėmis. Siekdamas paneigti VMI ir Komisijos sprendimus, pareiškėjas turėtų pagrįsti savo paaiškinimus dėl kitokios turto vertės, taip pat pateikti objektyvius įrodymus, kad gyvenamojo namo statybos vyko ir 2014–2016 m., tačiau to nepadarė, todėl nėra pagrindo ir vadovautis jo paaiškinimais.

14. Teismas nustatė, kad vertinant pareiškėjo vartojimo išlaidas buvo remtasi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pagal kuriuos vidutinės namų ūkio vartojimo piniginės išlaidos vienam didžiųjų miestų (pastaba – sutuoktinių 2004–2012 m. laikotarpiu deklaruota gyvenamojo vieta (duomenys neskelbtini)) namų ūkio nariui per metus sudarė (nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., eliminavus išlaidas ryšiams, būstui, kurui ir energijai – šios išlaidos mokestinio patikrinimo metu vertintos pagal faktiškai nustatytus duomenis), suapvalinus iki sveikojo skaičiaus: 2004 m. – 7 371 Lt, 2005 m. – 8 564 Lt, 2006 m. – 9 674 Lt, 2007 m. – 10 976 Lt, 2008 m. – 9 410 Lt, 2009 m. – 7 781 Lt, 2010 m. – 7 517 Lt, 2011 m. – 7 863 Lt, 2012 m. – 8 589 Lt. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) dukra buvo nepilnametė ir gyveno su tėvais, todėl vaikui tenkančios vartojimo išlaidos buvo padalintos abiem tėvams ir paskaičiuotos atėmus pinigines išlaidas alkoholiui ir tabako gaminiams, būstui, kurui ir energijai (už 2008–2012 m.), ryšiams, transportui, restoranams ir viešbučiams. VMI vertino, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo šeima neturėjo išlaidų alkoholiui, transportui, komunalinėms paslaugoms bei pramogoms. Taip pat, nors pareiškėjas nurodė, kad jis turėjo nuosavybę rajono teritorijoje, tačiau, Gyventojų registro duomenimis, pareiškėjo ir jo sutuoktinės gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), o ir jų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose bei prašymuose pervesti iki 2 proc. pajamų mokesčio sumos Lietuvos vienetams už 2006–2012 m. taip pat nurodyti gyvenamosios vietos adresai (duomenys neskelbtini).

15. Įvertinęs pareiškėjui apskaičiuotas vartojimo išlaidas, teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju VMI neįvertino jo šeimos individualios situacijos. Priešingai, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, nustatant jo šeimos faktinę situaciją, turimus nepilnamečius vaikus, gyvenamąją vietą. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos individualios aplinkybės nėra išskirtinai kitokios nei lyginant su statistinio mieste gyvenančio asmens situacija. Šiuo nagrinėjamu atveju būtent dėl paties pareiškėjo kaltės (mokestine prasme) GPM nebuvo galima apskaičiuoti įprastine tvarka, todėl VMI panaudojo vieną iš Taisyklėse numatytų metodų (išlaidų), tokio metodo taikymą pagrindė ir įvertino tam tikras individualias su pareiškėjo situacija susijusias aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo išlaidų jokiais juridinę reikšmę turinčiais įrodymais nepatvirtino. Teismas priėjo prie išvados, kad jo teiginiai dėl netinkamai nustatytų pareiškėjo vartojimo išlaidų ir statistinių duomenų panaudojimo įrodymų vertinimo prasme laikomi neįrodytais. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jos jis neturi pareigos išsaugoti čekių, pirkimo kvitų ir pan., yra jo pasirinkta gynybinė pozicija, kadangi įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Todėl pareiškėjas turėjo teisę savo vartojimo išlaidas pagrindžiančius ar paneigiančius duomenis pagrįsti, tačiau to nepadarė nei nagrinėjant bylą teisme, nei mokesčių administratoriui atliekant mokestinį patikrinimą.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir pateiktą Konsultacinę išvadą, konstatavo, kad jo nurodomi bendro pobūdžio argumentai niekaip nepaneigia šioje byloje teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų. Teismas pažymėjo, kad klausimai, kuriuos sprendė pareiškėjo prašymu nusamdytas asmuo (specialistė), nėra tie klausimai, kurie reikalautų specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių; taip pat byloje nebuvo kilęs joks poreikis specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti. Tai fakto ir teisės klausimai, kurie šioje byloje išspręsti teismo; nebuvo jokių klausimų, kuriems išspręsti būtų reikėję specialių žinių. Konsultacinėje išvadoje pateikta kitokia nuomonė, kuri net nėra pagrįsta aspektais, kuriuos šioje byloje vertino teismas, vertintina kaip šio asmens galima nuomonė, kuri nedaro ir negali daryti jokios įtakos teismo padarytoms išvadoms. Teismas konstatavo, kad, kadangi Konsultacinė išvada nepaneigia ir negali paneigti teismo padarytų išvadų dėl lėšų gavimo pagal pareiškėjo nurodytus sandorius, tad ir Konsultacinėje išvadoje padarytos išvados teismo nevertinamos.

17. Teismas nurodė, kad VMI atliktas pareiškėjo nurodytų skolos rašteliais grindžiamų pajamų šaltinių vertinimas atitinka LVAT suformuotas tokių aplinkybių vertinimo taisykles, o pareiškėjo pozicija dėl realių paskolinių santykių buvimo laikytina nepagrįsta. Teismas pažymėjo, jog VMI padarytos išvados yra grindžiamos visapusiškai surinktais ir ištirtais dokumentais, todėl VMI įvykdė jai MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti apskaičiuotinas mokesčių sumas. Pareiškėjas nepaneigė, kad mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. MAĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, o 2 dalyje įtvirtinta pareiga bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių.

18. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie ginčo lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog jis turėjo pakankamai lėšų (neapmokestinamų Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme) 2015–2018 m. išlaidoms padengti. Dėl to mokesčių administratoriaus išvada šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui neįrodžius gautų paskolų ir kitų pajamų realumo mokesčių administratoriui atsirado teisinės prielaidos taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir GPM mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismo įsitikinimu, ginčijamas VMI Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reguliavimu. MGK Sprendime taip pat išsamiai išanalizuotos visos nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės, detaliai atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skunde išdėstytą argumentą, atskleista ginčo esmė, iš sprendimo argumentacijos yra pakankamai aiškus jo priėmimo pagrindas. Todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl VMI ir MGK Sprendimų panaikinimo nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo skundo, atmestas ir jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pareiškėjas byloje yra pateikęs visus reikalingus dokumentus, įrodančius, kad gavo 1 500 000 Eur paskolą iš S. T. Paskolos sutartis sudaryta Rusijos Federacijoje ir ji atitinka Rusijos Federacijos civilinio kodekso Antros knygos 808 straipsnio nuostatas, nes sudaryta pagal tos šalies reikalavimus ir jos paskirtis yra verslo plėtra, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši suma yra gauta iš nenustatytų šaltinių. Teismas visiškai šio argumento nepaneigė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pakvitavimai yra suklastoti, todėl, kol tai nėra paneigta, pakvitavimai turi būti vertinami kaip tinkami įrodymai. Teismas užkelia nepagrįstai didelę įrodinėjimo naštą pareiškėjui dėl paskolos gavimo. Teismas kišasi į asmenų civilinius santykius. Byloje nėra pateikta jokia analizė kokios yra būdingos paskolų sutarčių sąlygos Rusijos Federacijoje.

19.2. S. T. turėjo finansines galimybes suteikti paskolą. Teismas vertina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog S. T. yra pripažintas nemokiu ir negalėjo suteikti paskolos pareiškėjui. Šiuo metu esamoje geopolitinėje situacijoje, (duomenys neskelbtini), pasitikėti Rusijos Federacijos pateiktais duomenimis nėra pagrindo. Paskola ne tik gauta, bet ir panaudota. Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola yra skiriama pareiškėjo verslo vystymui. Tai patvirtina UAB „KE langai“ finansinės ataskaitos ir apskaitos dokumentai 2015–2018 ūkiniais metais. Kad iš S. T. gauta paskola buvo panaudota verslo plėtrai, įrodo ir UAB „KE langai“ pajamų augimas nuo 673 970 Eur 2015 m. iki 2 061 143 Eur 2018 m. Apyvarta išaugo 3 kartus, todėl tai patvirtina, kad paskola panaudota tikslingai. Taigi pareiškėjas ne tik gavo paskolą pagal sutartį, bet ją ir tikslingai naudojo.

19.3. Net jeigu ir būtų laikoma, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos pagal MAĮ 421 straipsnio 1 dalį, dar nesudaro pagrindo laikyti, jog tokios paskolos sutarties apskritai nebuvo. Deklaracijos neužpildymas nesuteikia pagrindo laikyti, kad pareiškėjas negavo pinigų pagal paskolos sutartį. Formalumas nėra aukščiau už turinį.

19.4. Kadangi atkuriamosios vertės suma nustatyta priduodant objektą 2016 m. sausio 12 d., tai tiek kainuotų būtent šiai datai pastatyti tokį pastatą. Pagal gyvenamojo namo kadastrinių matavimų bylos duomenis nustatyta, kad gyvenamojo namo statybos baigtos 2014 m. (byloje užfiksuotas 100 proc. statybų baigtumas), tačiau užbaigtą namo statybą sutuoktiniai įregistravo tik 2016 m. sausio 12 d. (deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1). Byloje yra daugiau nei pakankamai įrodymų, kurie paneigia teismo poziciją, kad pareiškėjas dėl gyvenamojo namo statybos išlaidų patyrė tik 2006–2008 m. Akivaizdu, kad gyvenamuosius namus žmonės stato savo poreikiams patenkinti, todėl neturi pareigos vykdyti buhalterinių apskaitų kaip juridiniai asmenys. Neadekvatu reikalauti iš fizinių asmenų saugoti įvairiausius čekius dėl savo gyvenamojo namo statybos.

19.5. Vartojimo išlaidų skaičiavimas, neatsižvelgiant į gyvenimo būdą ir vartojimo išlaidų struktūrą, turėjo įtakos specialistų išvadų rezultatams, nes tikėtina išlaidos buvo užaukštintos. Vien tai, kad statistinis lietuvis turi išlaidų alkoholiui, transportui, dar nereiškia, jog tokias išlaidas turėjo pareiškėjo šeima. Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė deklaravo gyvenamąsias vietas mieste, dar nesudaro pagrindo laikyti, jog jie faktiškai gyveno mieste. Priešingai, tai tėra formalus veiksmas, kuris neturėtų būti lemiamas sprendžiant kokias išlaidas patyrė pareiškėjas ir jo šeima. Viešai yra žinoma, kad nemaža dalis Klaipėdos rajono gyventojų dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra deklaravę savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nors faktiškai gyvena Klaipėdos rajone.

19.6. Konsultacinė išvada išsamiai, aiškiai išdėsto visus argumentus, kodėl paskolos sutartis yra teisėta. Teismas nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, jog paskolos sutartis būtų nuginčyta, t. y. kad būtų pripažinta neteisėta. Taigi paskolos sutartis buvo sudaryta, laikoma galiojančia, byloje yra visi reikalingi pakvitavimai, įrodantys lėšų perdavimą. Konsultacinė išvada ne tik, kad byloje turėtų būti vertinama, bet ir atskleidžia svarbių argumentų, kurie paneigia teismo išvadą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VMI Sprendimo ir MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas GPM ir su juo susijusios sumos).

21. Pareiškėjas (apeliantas) nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. nutarties 4 p.), pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog suteikta paskola buvo reali (žr. nutarties 19.1 – 19.2 p., 19.6 p.), byloje yra daugiau nei pakankamai įrodymų, kurie paneigia teismo poziciją, kad pareiškėjas dėl gyvenamojo namo statybos išlaidų patyrė tik 2006–2008 m. (žr. nutarties 19.4 p.), vartojimo išlaidos buvo užaukštintos (žr. nutarties 19.5 p.). Jokių argumentų dėl taikyto teisinio reguliavimo nepateikta, todėl patikros ribos sietinos tik su atliktu įrodymų vertinimu.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nurodo, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1994-968/2021).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai nekelia abejonių. Pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta tokių duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais faktiniais duomenimis. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.

24. Pareiškėjas, tvirtindamas apie realų paskolos gavimą, iš esmės apsiriboja paaiškinimų teikimu bei tuo, kad paskolos sutartis, kol yra nenuginčytina, laikoma galiojančia. Tačiau, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-27-13/2013), o išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3363-556/2020). Pajamų grynaisiais gavimo faktą turi įrodyti pats mokesčių mokėtojas, o tai nebuvo padaryta (ABTĮ 56 str.).

25. Reikia atkreipti dėmesį, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo pateikti mokesčių administratoriui pranešimą apie aptariamą sandorį. MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata dėl negalėjimo remtis sandoriais pagrindžiant turto įsigijimo ir pajamų šaltinius, nepateikus informacijos apie tokius sandorius to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, yra imperatyvi ir nėra jokių jos taikymo išimčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2021).

26. Realios paskolos sutarties neegzistavimą patvirtina ir ta aplinkybė, jog S. T. pripažintas nemokiu, o jam priklausęs nekilnojamas turtas realizuotas varžytinių metu. Pagal Rusijos Federacijos pateiktus duomenis, S. T. turtas varžytinėse buvo parduotas 2015 m. spalio 23 d., o išieškojimo procedūras inicijavo bankai, šiam asmeniui nebevykdant skolinių įsipareigojimų.

27. Taip pat pažymėtina, jog paskolos suma net 2,4 kartus viršijo pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2015–2018 m. laikotarpiu (t. y. per keturis metus) gautas pajamas. Tokio pobūdžio sprendimas (paskolos paėmimas ir galimybė ją grąžinti), teisėjų kolegijos vertinimu, sunkiai gali būti paaiškinamas ekonomine logika. Konsultacinė išvada – subjektyvaus pobūdžio dokumentas, inicijuotas paties pareiškėjo, nepaneigiantis mokesčių administratoriaus pozicijos. Mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų visuma aptariamu klausimu pakankama ir nekelia abejonių dėl VMI sprendimo pagrįstumo, kuris buvo patvirtintas tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismo.

28. Apeliantas, teigdamas, kad administracinėje byloje yra daugiau nei užtektinai įrodymų, kad namo statybos išlaidos buvo patirtos ne tik 2006–2008 m. laikotarpiu, tokių įrodymų konkrečiai ir neįvardija. Vien deklaracija apie statybos užbaigimą 2016 m. nepaneigia mokesčių administratoriaus prieitos išvados.

29. Tuo tarpu gyvenamojo namo statybos laikotarpis, apibrėžtas mokesčių administratoriaus, buvo pagrįstas tokiais faktiniais duomenimis bei aplinkybėmis, kaip: žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), įsigijimu 2004 m.; 2005 m. liepos 18 d. sudaryta pinigų dovanojimo sutartimi M. K. (pareiškėjo sutuoktinė) naudai gyvenamojo namo statybai (113 000 Lt.); Klaipėdos raj. savivaldybės statybos leidimu Nr. (duomenys neskelbtini) išduotu 2005 m. spalio 7 d.; 2006 m. iš Swedbank AB gautu 200 000 Lt kreditu, kuris 2008 m. refinansuotas Luminor bank AB, papildomai suteikiant 100 000 Lt kreditą namo statybai; M. K. už namo, esančio (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas (elektrą, buitinių atliekų išvežimą) vykdyti atsiskaitymai nuo 2006 m.

30. Pasisakant dėl patirtų vartojimo išlaidų, reikia pastebėti, jog ir patys pareiškėjai, mokesčių administratoriui nepateikdami konkrečių skaičių dėl patirtų vartojimo išlaidų, prašė minėtas išlaidas vertinti pagal Lietuvos statistikos departamento oficialiojo portalo pateikiamus duomenis, ką mokesčių administratorius ir atliko – naudojosi surinktais ir susistemintais Statistikos departamento skelbiamais duomenimis apie vidutines namų ūkio vartojimo pinigines išlaidas vienam didžiųjų miestų namų ūkio nariui per metus.

31. Apeliaciniame skunde, siekiant paneigti mokesčių administratoriaus atliktus apskaičiavimus, buvo apsiribota bendro pobūdžio paaiškinimų teikimu (mokesčių mokėtojas nepateikė jokių konkrečių skaičiavimų, atspindinčių nesuderinamumą su mokesčių administratoriaus atliktais paskaičiavimais, dėl patirtų vartojimo išlaidų; kiekvieno namų ūkio (atskirų jų narių) poreikiai, lemiantys vienas ar kitas vartojimo išlaidas, yra individualūs, tačiau pagrįsti priešingą poziciją, paremtą faktiniais duomenimis, nei užimta mokesčių administratoriaus, jau tenka mokesčių mokėtojui, ko nepadarius eliminuojama galimybė kitokio sprendimo priėmimui), kurie negali pakeisti VMI sprendime padarytų išvadų ir šioje dalyje (ABTĮ 56 str.).

32. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, dėl to šis prašymas atmetamas (ABTĮ 40 str. 1 d.; žr. nutarties 19 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius