2019-01-09 Nr. AB-806-3-61-3-00300-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2249-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00300-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. sausio 27 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino. Patikslintame skunde pareiškėja reiškė aštuoniolika reikalavimų. Teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi priėmė nagrinėti tik pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą priteisti žalos, patirtos dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) veiksmų (aktų), atlyginimą: 125 000 Eur turtinei žalai atlyginti ir 250 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi 2017 m. kovo 2 d. teismo nutartį paliko nepakeistą.

2. Pareiškėja paaiškino, jog neturtinė žala (neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija) jai kilo dėl kliūčių naudotis natūra jos tėvui M. K. priklausiusia žeme, t. y. pareiškėjai tenkančia jos dalimi (4,65 ha). Pareiškėjos nuomone, nuosavybės teisių atkūrimo ir tų teisių įgyvendinimo procesas buvo vilkinamas. Ginčai ir tebesitęsiantis bylinėjimasis su valstybės institucijomis pareiškėją išvargino, ji patyrė nuolatinį stresą ir dvasinę įtampą. Pareiškėja teigė, kad valstybės institucijos turi veikti, vadovaudamosis įstatymo viršenybės, teisėtumo ir efektyvumo principais. Akivaizdu, kad Tarnyba neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Paaiškėjus, kad pareiškėjos tėvo žemę jau 1996 m. (t. y. po 5 metų nuo pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises) galėjo pirkti kiti asmenys, savo prarastas galimybes pareiškėja vertina 125 000 Eur suma turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjos vertinimu, Tarnybos vykdytos pareiškėjos paveldėtos žemės dalybos galbūt prilygsta nusikalstamai veikai. Tarnyba sąmoningai visus 25 metus pažeidinėjo jos konstitucinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pažeidė jos teisėtą lūkestį naudotis paveldėta tėvo žeme.

3. Pareiškėja vėlesniuose teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad, be kita ko, ji nuo 1981 m. turi 12 a žemės sklypą, kuriame užsiima daržininkyste, gėlininkyste. Jei 1991 m. ar bent 1996 m. jai būtų buvusi grąžinta iš tėvo paveldėta žemė (4,65 ha), pareiškėjos pajamos iš vykdomos žemės ūkio veiklos būtų buvusios daug didesnės. Ji tvirtino, kad Tarnyba nesilaikė teisinio reguliavimo nuo pat 1991 m. spalio 28 d. (prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo dienos) iki 2002 m. vasario 12 d. (kai buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo). Pareiškėjos parašas 2000 m. gegužės 31 d. prašyme yra preliminarus ir negali turėti įrodomosios galios, nes iki 2002 m. ji buvo tik pretendentė nuosavybės teisėms atkurti. Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 8554 yra sufabrikuota. Pareiškėja teigė, kad Tarnybos veiksmai negali būti laikomi žemės sklypo formavimo klaida, nes tai – iš anksto (nuo 1996 m. rugsėjo 20 d.) sąmoningai planuota afera. Apie minėtas neva formavimo klaidas pareiškėja sužinojo tik 2017 m. vasario 17 d. – 2017 m. kovo 8 d. laikotarpiu, gavusi duomenis iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro. Tarnyba tik 2015 m. gruodžio 28 d. pripažino savo neteisėtas veikas, t. y. kad pareiškėjos tėvas valdė žemę ne toje vietoje, kurioje pareiškėjai buvo atkurtos teisės. Pareiškėja pabrėžė, jog ji niekada nedavė sutikimo 25 metų laikotarpiui išnuomoti jos tėvo žemę. Pareiškėja nurodė, kad turtinė žala (negauta nauda) yra skaičiuojama už 25 metus (nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datos – 1991 m. spalio 28 d.). Iš 4,65 ha, auginant daržoves, braškes, gėles, per metus būtų gauta produkcijos už 30 484,61 Eur, todėl per 25 metus pareiškėjos negauta nauda siekia 762 115,25 Eur. Taigi, prašomos priteisti turtinės žalos dydis – 125 000 Eur – visiškai atitinka protingumo ir teisingumo principus.

4. Pareiškėja 2017 m. gegužės 24 d. prašyme prašė atnaujinti praleistą terminą ir priimti patikslinto skundo antrąjį reikalavimą dėl įpareigojimo Tarnybą įgyvendinti 2002 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 42-260 dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja teigė apie neteisėtus Tarnybos sprendimus sužinojusi tik 2017 m. vasario 17 d. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 22 d. raštu buvo prokuratūros informuota, kad nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimas į žemę ne buvusioje jos tėvo žemėvaldoje yra išimtinai jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimai. Minėtą raštą pareiškėja tvirtino gavusi 2016 m. gruodžio 28 d. Iš karto po to (2017 m. sausio 26 d. skundu) ji kreipėsi į teismą.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kartu atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba tvirtino, kad, pagal Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažymas Nr. 8554 ir Nr. 8555, pareiškėjos tėvo M. K. turėta žemė (sklypai Nr. 34 ir Nr. 36) yra užlieta vandeniu (tvenkiniai). Pareiškėjai (tuo metu – K. B.) kartu su kitais asmenimis ir valstybe 2002 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 42-260 (toliau – ir Atkūrimo sprendimas) buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) į visą priklausantį 4,65 ha žemės plotą bendrame 26,50 ha žemės sklype (tvenkinyje) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, šio žemės sklypo (tvenkinio) 465/2650 dalis nuo 2002 m. kovo 13 d. nuosavybės teise priklauso pareiškėjai. Tarnyba paaiškino, jog 2016 m. balandžio 1 d. buvo organizuotas susirinkimas, kuriame pareiškėjai pasiūlyta administracine tvarka panaikinti Atkūrimo sprendimą, tačiau pareiškėja nesutiko su šiuo pasiūlymu, nurodydama, kad Atkūrimo sprendimas yra teisėtas, nes jai atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę ir ji grąžinta natūra. Be to, Tarnybos nuomone, pareiškėjos advokatės V. K. 2013 m. liepos 12 d. kreipimasis į Tarnybos Elektrėnų skyrių patvirtina, kad jau tuo metu pareiškėjai buvo žinomos natūra grąžinamo žemės sklypo formavimo klaidos, todėl ji yra praleidusi terminą kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo. Tarnyba akcentavo, kad vandens telkiniuose, kurie nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims ir kartu valstybei, verslinė žvejyba leidžiama tik esant visų vandens telkinių savininkų bendram rašytiniam susitarimui. Jei bendro susitarimo pasiekti nepavyksta, žvejybos įrankių kiekis kiekvienam savininkui nustatomas proporcingai turimam vandens telkinio plotui. Tarnyba tvirtino, jog ji, vykdydama pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendime pareiškėjos L. B. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja, atstovaujama advokatės V. K., 2013 m. liepos 12 d. kreipėsi į Tarnybos Elektrėnų žemėtvarkos skyrių raštu, kuriame nurodė mananti, jog nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas pažeidžiant tai reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pareiškėjos teises. Rašte buvo nurodyta, kad pareiškėja kreipėsi į Tarnybą ir kitas institucijas, prašydama paaiškinti, kodėl atkuriant jai nuosavybės teises, jos tėvo turėta ariama žemė perkelta po tvenkiniu, kodėl pareiškėja nebuvo informuota, kad žemė grąžinama kitoje vietoje ir kt. Ji tvirtino, kad yra teisinis pagrindas teigti, jog pareiškėja buvo sąmoningai suklaidinta ir apgauta, žemės naudojimas neteisėtai apribotas, sudarius nuomos sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Bartžuvė“, o visos žemės grąžinimas vandens telkiniu yra neteisėtas, pažeidžiantis konstitucines pareiškėjos teises, teisės aktų nuostatas. Šiais veiksmais pareiškėjai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala.

9. Teismas, įvertinęs 2013 m. liepos 12 d. rašto turinį, priėjo išvadą, kad pareiškėja apie galbūt pažeistas savo teises neabejotinai žinojo jau 2013 m. liepos 12 d. Manydama, kad jos teisės yra pažeistos ir dėl to jai yra kilusi žala, pareiškėja turėjo teisę iš karto, t. y. nelaukdama jos teisių pažeidimo oficialių patvirtinimų, kreiptis į teismą dėl patirtos žalos priteisimo. Pareiškėja į teismą dėl žalos priteisimo kreipėsi tik 2017 m. sausio 26 d. skundu. Todėl pareiškėjos teiginiai, jog ji nepraleido 3 metų senaties termino, buvo pripažinti nepagrįstais. Pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl teismas, atsižvelgdamas į Tarnybos prašymą atmesti pareiškėjos skundą kaip pateiktą praleidus terminą, pareiškėjos reikalavimams taikė senaties terminą. Teismas akcentavo, jog, atsižvelgiant į tai, teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjos galbūt patirtos žalos, kildinamos iš neteisėtų Tarnybos aktų, atlyginimo klausimas, todėl teismas nenagrinėjo kitų pareiškėjos bei Tarnybos argumentų. Teismas pareiškėjos skundą atmetė.

III. 10. Pareiškėja L. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui, taip pat spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, jei teismas manytų, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, o pareiškėja neprašė jo netaikyti.

11. Pareiškėjos vertinimu, teismo sprendimas ne tik neapgina jos konstitucinės nuosavybės teisės, bet ir Tarnybai leidžia toliau nebaudžiamai pažeidinėti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Toks sprendimas yra priimtas netinkamai taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, nevertinus bylos faktinių aplinkybių bei nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neatitinka teisingo sprendimo kategorijos (teismas vykdė tik formalų teisingumą, o tai prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai). Teismo sprendime pateiktas bylos aplinkybių vertinimas patvirtina, kad teismas ne tik tinkamai nesusipažino su pateiktu skundu, bet ir rodė palankumą atsakovams. Pareiškėja pabrėžia, kad Tarnyba neįvykdė teismo nurodymo pateikti duomenis apie tai, kas ir kokiais pagrindais valdo visos pareiškėjos tėvo žemės išskaidytas dalis. Negavusi šių duomenų (dokumentų), pareiškėja negalėjo tinkamai pasinaudoti savo teise patikslinti skundą. Ji turėjo teisę skundą tikslinti iki 2017 m. gegužės 25 d. (per 14 dienų nuo atsiliepimo gavimo dienos), tačiau teismas, nesulaukęs jo Tarnybai nustatytų įpareigojimų įvykdymo, dar 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi baigė bylos nagrinėjimą ir paskyrė teismo posėdį. Pareiškėjos nuomone, Tarnyba teismo nurodytų dokumentų nepateikė sąmoningai, savo argumentus grindė netiksliais ir / ar melagingais duomenimis, o prašymu skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį galbūt siekė nuslėpti sunkesnius savo nusikaltimus. Tarnyba pati pripažino savo padarytus teisės aktų pažeidimus atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai (be kita ko, 2015 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. 1SS-3705-(9.5)). Teismas, nesiimdamas priemonių teismo reikalavimo įvykdymui užtikrinti, galbūt parodė savo šališkumą (teismas galbūt buvo suinteresuotas, kad pareiškėja niekada nesužinotų apie Tarnybos galbūt korupcines veikas) ir neužtikrino proceso šalių lygiateisiškumo. Be to, pareiškėja pastebi, kad teismas, jai nurodydamas patikslinti skundą, pateikti papildomus dokumentus, apie poreikį pateikti prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą neužsiminė. Ji atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, jog senaties taikymas neturi sudaryti sąlygų kaltiems asmenims išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo.

12. Pareiškėja nurodo, jog, negavusi iš Tarnybos reikalautų dokumentų, ji 2017 m. gegužės 24 d. skundo patikslinime galėjo tik pakartotinai reikšti patikslinto skundo antrąjį reikalavimą. Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimu netenkinti jos 2017 m. gegužės 24 d. prašymo atnaujinti praleistą terminą ir priimti antrąjį patikslinto skundo reikalavimą. Jos nuomone, teismas nepagrįstai laikė, jog jos reikalavimas įgyvendinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimą yra naujas skundas ir kad šis reikalavimas nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu ginču dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja pabrėžia, kad teismas neturi teisės keisti jos skundo dalyką, ir nurodo, kad teisėto sprendimo faktinis neįgyvendinimas yra jos skundo esmė / dalykas, dėl kurio atsiranda priežastinis ryšis su pasekmėmis.

13. Pareiškėja paaiškina, kad ji neteikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes jos reikalavimai teismo buvo priimti. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose teismo prašė netenkinti Tarnybos prašymo jos reikalavimams taikyti ieškinio senatį, todėl, jos vertinimu, prašymas dėl ieškinio senaties termino netaikymo buvo pateiktas. Pareiškėjos nuomone, teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, visiškai nevertino Tarnybos elgesio, t. y. kad šis atsakovas, turėdamas visą informaciją apie savo veikas nuo pat 1991 m. spalio 28 d., kuri, Tarnybos teigimu, pareiškėjai tapo žinoma tik 2013 m. liepos 12 d., nesiėmė jokių veiksmų:

į prokuratūrą kreipėsi tik 2017 m. liepos 15 d., nors dar 2015 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. 1SS-(370-9.5) pripažino savo padarytus pažeidimus, dėl kurių nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos grąžinant žemę ne faktinėje buvusio savininko žemėvaldoje, o kitoje vietoje. Tarnyba 2016 m. vasario 11 d. raštu Nr. 51SD-358-(14.51.92.) pareiškėją informavo, jog, sprendžiant dėl sprendimų panaikinimo, bus organizuojamas susitikimas. Tarnyba 2016 m. gegužės 24 d. Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai patvirtino apie prisiimtus įsipareigojimus, bet 2016 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. 1SS-2575(9.5.) pareiškėją informavo, kad teisės aktai nenustato termino, per kurį Tarnyba turi kreiptis į prokuratūrą, jeigu nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką.

Pareiškėjos vertinimu, Tarnyba prisiimtų įsipareigojimų nevykdė siekdama aiškaus tikslo – ją apgauti, įvairiais būdais ištempiant laiką iki sutrumpinto senaties termino pabaigos. Pareiškėja apeliacinės instancijos teismo prašo įvertinti tokius tyčinius, sąmoningus, nesąžiningus atsakovo veiksmus ir pripažinti, kad tie 6 mėnesiai, kuriuos pareiškėja praleido dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, buvo praleisti dėl atsakovo kaltės. Ieškinio senaties termino praleidimo trukmė, jos vertinimu, nėra neprotingai ilga, ypač atsižvelgiant į pareiškėjos sveikatos būklę bei Tarnybos siekį, teismui tyčia nepateikiant reikalaujamų dokumentų, išvengti atsakomybės. Šiuo atveju valstybės institucija pati įsipareigojo išspręsti susidariusią situaciją, todėl pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį.

Byloje esantys įrodymai, pareiškėjos veiksmai patvirtina, kad ji, jei ir praleido ieškinio senaties terminą, elgėsi apdairiai ir rūpestingai, siekdama kitais būdais išspręsti susidariusią situaciją, kreipėsi į įvairias institucijas.

14. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji jau 2013 m. liepos 12 d. žinojo apie padarytas klaidas formuojant grąžinamą žemės sklypą. Pareiškėja teigia, kad atsakymas į jos 2013 m. liepos 12 d. kreipimąsi buvo gautas 2013 m. rugpjūčio 19 d., šiame atsakyme Tarnyba ir toliau slėpė nuo pareiškėjos duomenis apie jos tėvo faktinę žemėvaldą. Tik 2017 m. vasario 17 d., 23 d. ir 2017 m. kovo 8 d. gavusi duomenis iš VĮ Registrų centro ji sužinojo apie savo tėvo žemės pardavimą kitiems asmenims 1996 metais, t. y. kai jai dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, o grąžintinas sklypas dar nebuvo formuojamas. Pareiškėja nurodo negalėjusi į teismą kreiptis su abstrakčiu prašymu, abejodama dėl savo teisių pažeidimo. Be to, 2013 metais pareiškėjai dėl nuolatinio streso pablogėjo sveikata. Prireikė dviejų metų, kad Tarnyba pakartotinai ištirtų klausimus dėl pareiškėjos tėvo namų valdos, pažeidimai buvo pripažinti tik 2015 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. 1SS-(370-9.5). Jeigu Tarnyba 2016 m. vasario 11 d. rašte nebūtų prisiėmusi įsipareigojimo pati teisminiu keliu spręsti ginčą, pareiškėja į teismą būtų kreipusis iškart, vos tik gavusi Tarnybos 2015 m. gruodžio 18 d. raštą ir 2016 m. kovo 16 d. faktinės jos tėvo žemėvaldos planą. Pareiškėja mano nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvusi sąmoningai apgaudinėjama, dėl to ji 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į generalinę prokuratūrą, kuri 2016 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. 17.2-12519 pareiškėjai nurodė kreiptis į teismą, pareiškėja tai įgyvendino laiku – 2017 m. sausio 26 d. Pareiškėja pakartoja, kad ji iš esmės buvo išreiškusi prašymą netaikyti ieškinio senaties termino, t. y. jį atnaujinti, bet teismas šio prašymo nepaisė. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra kilęs dėl viešojo intereso (nuosavybės teisių atkūrimo ir jų įgyvendinimo), ieškinio senaties terminas yra praleistas (jei teismas pripažintų, kad toks terminas iš tiesų buvo praleistas) nežymiai ir ne dėl pareiškėjos kaltės, o dėl Tarnybos veiksmų, tyčia klaidinant pareiškėją. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad klausimą dėl ieškinio senaties atnaujinimo teismas gali spręsti ir savo iniciatyva.

15. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose, teismo gautuose 2019 m. sausio 4 d., atsakydama į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, pabrėžia, kad kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo pateiktas Tarnybos Elektrėnų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. raštas Nr. TR-664-95.34. teismui turėjo būti pateiktas iki 2017 m. birželio 30 d. Pareiškėjos teigimu, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą ne tik iškraipo jos 2000 m. gegužės 31 d. prašymo tekstą, teigdamas, jog ji jame prašė buvusiam savininkui priklausantį 9,30 ha žemės sklypą, užlietą tvenkiniu, pamatuoti natūra, bet ir nutyli, kad jis pats pareiškėjai nurodė tokį prašymą parašyti, suteikęs neteisingą informaciją, kad jos tėvo turėta žemė neva yra užlieta tvenkiniais.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą neteisingai cituoja ir kituose dokumentuose esantį tekstą, tokiu būdu galbūt bandydamas suklaidinti teismą. Pareiškėjos nuomone, Kauno apskrities viršininko administracijos Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 8554 yra klastotė (taip pat ir pažyma Nr. 8555). Atsakovas sąmoningai sukūrė neteisingus duomenis apie jos tėvo žemę, nors turėjo tikslius 1927 m. planus, žinojo tikslias žemės sklypų ribas. Pareiškėja teigia, kad atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo procese sąmoningai jai neteikė jokios informacijos, ją klaidino.

Pareiškėja tvirtina, jog atsakovo nurodomas 2016 m. balandžio 1 d. organizuotas susitikimas iš tiesų įvyko 2017 m. kovo 31 d., be to, šiame susitikime pareiškėjai buvo sąmoningai pateiktas pasirašyti iš anksto paruoštas klaidingas protokolas. Vėliau atsakovas neatsakinėjo į pareiškėjos paklausimus apie tai, kada jis kreipsis į teismą. Pareiškėja pakartoja, jog atsakovas buvo jai nurodęs, kad pats kreipsis į teismą, siekdamas ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai metu padarytas klaidas. Pareiškėja paaiškina, jog ji apeliaciniame skunde nenurodė negalinti naudotis žemės sklypo (vandens telkinio) dalimi; iš tiesų ji teigė negalinti naudotis paveldėta žemė, kuri iki šiol jai nėra grąžinta.

Pareiškėja pakartoja, kad atsakovas nebuvo įvykdęs teismo įpareigojimų pateikti informaciją apie pareiškėjos tėvo visos žemės išskaidytas dalis, kuriomis naudojasi kiti asmenys. Pareiškėjos nuomone, atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti dokumentai galbūt yra neteisėti, nes 2017 m. spalio 30 d. rašte Nr. 51SD-3312-(14.51.92.) atsakovas nurodo naujas pareiškėjos tėvo žemės sklypo Nr. 34 ribas, naują asmenų, valdančių pareiškėjos tėvo žemę, sąrašą ir jų valdymo plotus, kurie neatitinka kartu su atsiliepimu į skundą teismui pateiktų duomenų.

Nepaisant pareiškėjos prašymų, atsakovo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kokia dalis ploto, neva teisėtai suteikto kitiems asmenims, patenka į jos tėvo turėto žemės sklypo Nr. 34 ribas. Atsakovas klaidingai nurodė, kad 1996 m. rugsėjo 20 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi M. K. buvo parduotas 3,10 ha žemės plotas (asmeniniam ūkiui), kurio dalis patenka į žemės sklypo Nr. 34 ribas, kadangi M. K. iš tiesų įsigijo tik 0,0071 ha žemės plotą ir ne asmeninio ūkio žemę. Atsakovas nuo teismo nuslėpė aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimu A.

J. priskirta 1,06 ha žemės (nežinoma, kokia dalis patenka į žemės sklypą Nr. 34), atlikus matavimus jam priskirta 1,18 ha žemės, o jis valdo 1,87 ha žemės (dalies užgrobtos pareiškėjos tėvo žemės jis dar nespėjo įregistruoti); G. E. priskirta 0,42 ha žemės (nežinoma, kokia dalis patenka į žemės sklypą Nr. 34), o jis padovanojo 0,63 ha žemės; H. P. priskirta 1,12 ha žemės asmeniniam ūkiui (nežinoma, kokia dalis patenka į žemės sklypą Nr. 34), kuris per mėnesį pakeitė žemės paskirtį ir ją padovanojo savo vaikams.

Pareiškėja pažymi, kad tol, kol nėra priimtas sprendimas jai atkurti nuosavybės teises, jos teisių gynybai taikomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, todėl nuosavybės teisės į tą patį turtą įstatymo nustatyta tvarka neturi būti atkuriamos kitiems asmenims. Taigi, atsakovas pareiškėjos tėvo žemę priskyrė laisvai valstybinei žemei ir vėliau jos ribose J. K., P. B. ir M. P. nuosavybės teises atkūrė neteisėtai. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas nepagrįstai abejoja, jog pareiškėja, įrodinėdama patirtą turtinę žalą, teismui pateikė nepakankamai kvitų, aktų.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas teisingai įvertino byloje esančią medžiagą, kadangi, jos nuomone, teismas neatsižvelgė į atsakovo veiksmų (neveikimo) įtaką, nevertino atsakovo sąmoningo pareiškėjos klaidinimo. Pareiškėja pažymi 2017 m. kovo 31 d. susitikime oficialiai patvirtinusi, kad atsisako naikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimą. Po šio atsisakymo atsakovas privalėjo inicijuoti sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog susidariusią situaciją spręs pati institucija ir jai neprireiks savo teisių ginti teisme.

Pareiškėja toliau iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo.

16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kartu atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Tarnyba apžvelgia ginčo aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėja dalyvavo jai atkuriant nuosavybės teises, formuojant jai grąžinamą žemės sklypą, ji su viskuo sutiko. 2002 m. vasario 12 d. sprendimais pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą M. K. valdytos žemės plotą, tik galbūt ne toje vietoje, kurioje jis iš tikrųjų tą žemę valdė. Plotai, į kuriuos nuosavybės teisės M. K. įpėdiniams nebuvo atkurtos, buvo priskirti laisvai valstybinei žemei ir panaudoti atkuriant nuosavybės teises kitiems asmenims: J. K., P. B. ir M. P., atitinkamai 2003 m., 2006 m. ir 2007 m. Šiems pretendentams grąžintini žemės sklypai, į kuriuos pateko dalis M. K. valdytos žemės ploto, buvo suprojektuoti tvirtinant žemėtvarkos projektus 2003 m. ir 2006 m. Susirinkimo Tarnybos Elektrėnų skyriuje metu minėtiems asmenims buvo paaiškina, kad pretendentams, kurių žemės sklypai, perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiais žemės sklypais (išskyrus asmeninio ūkio žemę), patenka į buvusio savininko M. K. turėto žemės sklypo ribas, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti naikinami administracine tvarka; nesutinkant tikslinti sprendimus administracine tvarka, sprendimai gali būti patikslinti tik teismine tvarka.

18. Tarnybos nuomone, pareiškėja neįrodė egzistuojant būtinąsias sąlygas valstybės civilinei atsakomybei kilti. Kartu su patikslintu skundu pareiškėja pateikė keletą kvitų bei aktą, kuriuose yra duomenų apie jos vykdytą veiklą tik iki 1993 m. Pareiškėja dėl vėlesnio laikotarpio savo reikalavimą grindžia vien savo paaiškinimais ir spėlionėmis. Be to, Tarnyba palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją, jog ieškinio senaties terminas pareiškėjai pareikšti reikalavimą priteisti žalos atlyginimą yra skaičiuotinas nuo 2013 m. liepos 12 d., todėl pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą. Tarnybos vertinimu, ieškinio senaties terminas buvo praleistas ne dėl objektyvių priežasčių, o pareiškėja teismo neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai į jai tenkančią buvusio savininko M. K. nekilnojamojo turto dalį, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, atsakovo prašymu pritaikęs ieškinio senaties terminą.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

22. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė pareiškėjos reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Bendro pobūdžio, deklaratyvūs, jokiais konkrečiais duomenimis nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog tokiu prašymu atsakovas (jo atstovas) galbūt siekia išvengti teisinės atsakomybės už neteisėtus savo veiksmus (neveikimą) arba nuslėpti dar didesniu pažeidimus, yra atmestini.

23. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos teiginius, kuriais yra grindžiami reikalavimai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas yra skaičiuotinas nuo pareiškėjos advokatės V. K. 2013 m. liepos 12 d. rašto Tarnybos Elektrėnų žemėtvarkos skyriui (III t., b. l. 116–119; nutarties 8 p.), todėl pareiškėja, skundą teismui paduodama 2017 m. sausio 27 d. (žyma apie gavimą ant skundo), praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja Tarnybos neteisėtus veiksmus siejo ne tik su nuosavybės teisių į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį (4,65 ha) atkūrimu ne toje vietoje, bet ir su Tarnybos veiksmais, kuriuos ji vertino kaip inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) iki šiol trunkantį vilkinimą jai atkurti natūra nuosavybės teises į minėtą 4,65 ha žemės plotą, ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese esančias klaidas, t. y. su tęstiniais pažeidimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar per trejų metų laikotarpį iki skundo padavimo (nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d.) egzistavo CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimams atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą iki 2014 m. sausio 27 d., teisingai taikė ieškinio senatį.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

26. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pirmosios instancijos teismui nepateikė. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjos prašymas jos reikalavimams atlyginti žalą netaikyti ieškinio senaties termino yra prilygintinas prašymui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, yra nepagrįsti. Tačiau pareiškėja teisingai pastebi, kad teismas turi teisę praleisto senaties termino atnaujinimo klausimą spręsti ex officio (liet. pagal pareigas). Teisėjų kolegija paaiškina, kad ieškinio senaties terminai, įtvirtinti CK 1.125 straipsnyje, nėra tapatūs skundo padavimo terminams, numatytiems Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 28 ir 29 straipsniuose, be kita ko, tuo aspektu, kad skundo (ieškinio) priėmimo metu teismas vertina, ar skundas (ieškinys) buvo pateiktas nepraleidus skundo padavimo termino, ir, nustatęs tokio termino praleidimą ir / arba tokio termino neatnaujinęs, atsisako skundą (ieškinį) priimti, o ieškinio senaties termino praleidimas nesudaro kliūčių teismui priimti nagrinėti skundą (ieškinį), nes, kaip minėta, ieškinio senatis yra taikoma tik ginčo šaliai to paprašius, todėl aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo šiems reikalavimams pagrįstumo.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde senaties termino praleidimą sieja su Tarnybos veiksmais (pažadu pačiai Tarnybai spręsti susidariusią situaciją dėl klaidų nuosavybės teisių atkūrimo procese, kreiptis į teismą, kuris savalaikiai nebuvo įvykdytas), pakankamos informacijos neturėjimu, savo veiksmais kreipiantis į kitas valstybės institucijas.

29. Pareiškėja 2017 m. gegužės 24 d. rašytiniuose paaiškinimuose (III t., b. l. 144–151), be kita ko, išreiškė nesutikimą su atsakovo prašymu jos reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą ir tvirtino apie nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytas žemės sklypo formavimo klaidas (kurios, jos nuomone, iš tiesų buvo ne formavimo klaidos, o sąmoninga Tarnybos afera) sužinojusi tik gavusi duomenis iš VĮ Registrų centro 2017 m. vasario 17 d. – 2017 m. kovo 8 d. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo pripažinti, jog ji nepraleido jokių terminų reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, kadangi visi jos veiksmai priklausė nuo Tarnybos veiksmų, pažadant pačiai Tarnybai kreiptis į teismą (2016 m. vasario 9 d.). Pareiškėja atkreipė dėmesį į pablogėjusią savo sveikatą, nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 14 d. jai buvo atlikta operacija ir kad ji pastaruosius dvejus metus yra griežtoje gydytojų priežiūroje.

30. Pareiškėja 2017 m. gegužės 24 d. prašyme (IV t., b. l. 1–5) prašė atnaujinti praleistą terminą antrajam 2017 m. balandžio 7 d. patikslinto skundo reikalavimui (įpareigoti atsakovą įgyvendinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 42-260, kuriuo pareiškėjai yra atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko M. K. nuosavybės teisėmis valdytą turtą – 4,65 ha žemės (duomenys neskelbtini)) paduoti ir priimti nagrinėti šį reikalavimą. Pareiškėja šiame prašyme termino praleidimo priežastis siejo su informacijos trūkumu, sąmoningu Tarnybos vilkinimu atkurti nuosavybės teises, sąmoningu klaidingų duomenų teikimu. Pareiškėja tvirtino, kad ji, siekdama apginti savo teises, kreipėsi į įvairias institucijas, tarp jų – į prokuratūrą. Apie paskutinius neteisėtus Tarnybos sprendimus ji sužinojo 2017 m. vasario 17 d. ir 23 d. Pareiškėja paaiškino, jog, pablogėjus sveikatai (2015 m. rugsėjo mėn. atlikta operacija), ji laukė, kad Tarnyba pagaliau įvykdytų savo prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau Tarnyba ir toliau vilkino procesą, nesikreipė į teismą, klaidino ne tik pareiškėją, bet ir Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją. Be to, pareiškėja pažymėjo, kad tuo pačiu metu padaugėjo Tarnybos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjos nuosavybės teisių į M. K. namų valdą (nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentu) įgyvendinimo, teisminiai procesai sekino jos žmogiškuosius išteklius.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nuosekliai tvirtina apie neteisėtus Tarnybos veiksmus (sprendimus) sužinojusi tik kai 2017 m. vasario 17 d., 23 d. ir 2017 m. kovo 8 d. gavo duomenis iš VĮ Registrų centro, tačiau ji pirmąjį skundą teismui pateikė 2017 m. sausio 27 d., patikslintą skundą – 2017 m. vasario 23 d. Taigi, 2017 m. vasario–kovo mėn. gautų dokumentų iš VĮ Registrų centro neturėjimas pareiškėjai nesukliudė kreiptis į teismą. Be to, pareiškėja nepaaiškino, kodėl ji į VĮ Registrų centrą nesikreipė anksčiau.

32. Pareiškėjos advokatė V. K. 2013 m. liepos 12 d. rašte nurodė, kad pareiškėja tik po 2008 m. lapkričio 3 d. iš televizijos laidos „Žurnalistiniai tyrimai“ (reportažo apie (duomenys neskelbtini) tvenkinius) bei žemėtvarkininkų sužinojo, kad jai grąžinta žemė nėra jos tėvui M. K. priklausiusi žemė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) bažnytkaimio žemės išskirstymo viensėdžiais 1927 m. plano, patvirtinto 1928 m. kovo 6 d., ir eksplikacijos ištraukų bei 1938 m. rugsėjo 3 d. ir 5 d. žemės ištyrimo žiniaraščių Nr. 120008 ir Nr. 12017 ištraukų kopijas gavo kartu su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. gruodžio 22 d. ir 2009 m. sausio 19 d. raštais (I t., b. l. 28–36). Pareiškėja 2009 m. sausio 21 d. prašyme Vilniaus apskrities viršininko administracijai (I t., b. l. 37) prašė paaiškinti, kokiu pagrindu jai atkuriant nuosavybės teises grąžintinas žemės plotas buvo perkeltas iš ariamos žemės į pramoninius tvenkinius, ir tvirtino, kad, atliekant nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pažeisti įstatymai.

33. Teisėjų kolegijai, įvertinus minėtas aplinkybes, nekyla abejonių, jog pareiškėja dar iki 2014 m. sausio 27 d. žinojo apie tai, kad nuosavybės teisės į jai tenkančią M. K. valdytos žemės dalį – 4,65 ha, buvo atkurtos ne toje vietoje. Iš byloje esančių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos susirašinėjimą su įvairiomis valstybės institucijomis, matyti, jog pareiškėja jau daugelį metų reiškia nepasitenkinimą dėl kliūčių naudotis turtu, į kurį jai buvo atkurtos nuosavybės teisės. Nors pareiškėja dar 2013 m. liepos 12 d. rašte tvirtino, kad aptartais Tarnybos veiksmais jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ji buvo aktyvi ir anksčiau ėmėsi veiksmų, siekdama gauti tokios žalos atlyginimą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, kreipimasis ne į teismą, o į kitas institucijas, siekimas ginčą išspręsti neteisminiu keliu, nėra pripažintinas svarbia termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimi, kadangi pareiškėja visą laiką turėjo teisę kreiptis į teismą, bet laisva valia nusprendė ja nepasinaudoti iš karto. Abstraktaus pobūdžio pareiškėjos teiginiai apie anksčiau vykusius teisminius ginčus, suprastėjusią jos sveikatą (teismui pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjos teiginius apie sveikatos suprastėjimą 2015 m.) savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, juolab už beveik 23 metų laikotarpį. Pareiškėja procesiniuose dokumentuose buvo užsiminusi apie savo teisinių žinių trūkumą, bet byloje nėra duomenų apie kliūtis jai pasinaudoti teisine pagalba (inter alia valstybės garantuojama teisine pagalba), o pareiškėja tam tikru metu naudojosi advokato paslaugomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja pakankamai svarbios, objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusios priežastys, sukliudžiusios jai savalaikiai kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (už laikotarpį iki 2014 m. sausio 27 d.).

34. Pareiškėja teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad, jos nuomone, atsakovas neįvykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimų pateikti informaciją. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartyje (II t., b. l. 38–40) Tarnybą įpareigojo iki 2017 m. kovo 20 d. pateikti teismui, be kita ko, duomenis (jei turi) apie tai, kas ir kokiais teisiniais pagrindais nuo 2002 m. vasario 12 d. faktiškai valdo žemę, į kurią Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjai kartu su kitais bendrasavininkiais buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat visą kitą su ginču susijusią turimą informaciją. Pastarasis Tarnybai nustatytas terminas teismo nutartimi buvo pratęstas. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 14 d. nutartyje (II t., b. l. 136–139), kuria pareiškėjos patikslintas skundas buvo priimtas iš dalies, Tarnybą įpareigojo iki 2017 m. balandžio 30 d. pateikti teismui visą su reikalavimu dėl turtinės žalos atlyginimo susijusią turimą medžiagą. Atsakovas kartu su 2017 m. balandžio 21 d. atsiliepimu į skundą teismui pateikė, be kita ko, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus (III t., b. l. 82–88), sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. R., M. P., P. B. ir J. K. (III t., b. l. 90–96), dokumentus, susijusius su UAB „Bartužuvė“ nuomos teisėmis (III t., b. l. 98–106). Pareiškėja neįvardija, kokius dar dokumentus ar duomenis, susijusius būtent su priimtais nagrinėti skundo reikalavimais, Tarnyba turėjo, bet nepateikė teismui. Taigi, pareiškėjos teiginiai, jog atsakovas neįvykdė pirmosios instancijos teismo nurodymų, nėra pagrįsti.

35. Įvertinusi pareiškėjos 2017 m. gegužės 24 d. prašymą atnaujinti praleistą terminą antrajam 2017 m. balandžio 7 d. patikslinto skundo reikalavimui paduoti ir priimti nagrinėti šį reikalavimą bei atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi priimtų nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimų apimtį, teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje (IV t., b. l. 17–19) išreikšta pozicija, kad toks pareiškėjos prašymas nelaikytinas skundo patikslinimu, o iš esmės yra naujas skundas. Aplinkybė, kad pareiškėja savo esme analogiškus reikalavimus jau buvo suformulavusi pirminiame skunde bei patikslintame skunde, šiuo atveju nėra reikšminga, nes šiuos reikalavimus buvo atsisakyta priimti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalyko toje apimtyje, kurioje jis buvo priimtas nagrinėti, nekeitė, todėl jos argumentai šiuo aspektu yra atmestini.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos reikalavimui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., taikė ieškinio senatį ir šį reikalavimą atmetė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtų pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo, teismui sudarė esmines kliūtis priimti teisingą teismo sprendimą, todėl priimtas teismo sprendimas šioje dalyje yra naikintinas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė iš dalies neteisingą sprendimą, kuris yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl reikalavimo jai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., panaikinamas, perduodant bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimo pareiškėjai L. B. atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, galbūt patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 27 d., panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė