2015-12-29 Nr. AB-25283-3-63-3-00817-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1189-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00817-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 37

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 20 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4–9).

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. kovo 13 d. buvo laikomas Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Klaipėdos AVPK areštinė), pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kameroje veikė viena 20 vatų lemputė, lango dydis buvo 60 cm x 40 cm ir iš abiejų pusių grotuotas, nebuvo ventiliacijos angos. Gyvenamojoje patalpoje visada buvo drėgna, todėl išskalbti rūbai nedžiūdavo. Vidutinė patalpų temperatūra žiemą buvo tik 10 laipsnių. Kamerose maždaug 35 proc. sienų ir 30 proc. lubų paviršiaus yra avarinės ir antisanitarinės būklės. Tualetas atitvertas 1 m aukščio sienele iš vienos pusės, tačiau nėra durų ir unitazo. Kamerose nebuvo karšto vandens, dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Kamerose buvo pelių, žiurkių ir tarakonų. Teigia, kad dėl lovos čiužinyje esančių parazitų negalėjo užmigti. Nerūkantys asmenys buvo laikomi vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis ir buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pastato konstrukcijoje yra asbestas, kuris sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Teigia, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, kai pareiškėjo svoris 80 kg, ūgis 180 cm. Pažymi, kad jam buvo draudžiami ne tik ilgalaikiai, bet ir trumpalaikiai pasimatymai, todėl nutrūko socialiniai ryšiai. Į teismo posėdžius buvo konvojuojamas su antrankiais, su antrankiais palikdavo ir Klaipėdos apygardos teisme posėdžio metu. Konvojavimo metu mašinose nebuvo saugos diržų, dažnai trūko sėdimų vietų, todėl turėjo stovėti. Konvojavimo mašinos neturi šildymo sistemos, nėra ventiliacijos, todėl šaltuoju laikotarpiu buvo šalta, šiltuoju – karšta, trūko oro. Teigia, kad gyvenimo sąlygos Klaipėdos AVPK areštinėje, žeminančios elementarų žmogaus orumą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.

Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 18 d. atsiliepime (b. l. 14–17) nurodo su pareiškėjo skundu dėl areštinės kamerų ploto sutinkantis iš dalies.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir nagrinėti pareiškėjo skundą už areštinėje laikytą laiką po 2011 m. liepos 29 d. Taip pat prašo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime taip pat nurodo, kad asmenys Klaipėdos AVPK areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija. Instrukcijos 23 punkte numatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai, kurių yra dvylika, t. y. vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – nuo suaugusiųjų, rūkantys asmenys – atskirai nuo nerūkančių ir pan. Kiekvienoje kameroje yra įrengtos bei atitvertos prausyklos bei tualetai, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Teigia, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas ir saugomas areštinės viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodytais laikotarpiais ir sąlygomis. Pareiškėjas areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. vasario 24 d. buvo laikomas 9 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą (vienam asmeniui ne mažiau kaip 3,6 kv.

m) buvo laikomas tik 2 dienas. Atkreipia dėmesį, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo labai nedideli, t. y. vienam asmeniui teko 3,28 kv. m ploto. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam areštinės kamerose, kuriose yra ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui, tik neilgą laiko tarpą iš pareiškėją laikyto areštinėje laiko, kad minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli, kad šie pažeidimai padaryti įgyvendinant būtinus į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimus, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas areštinėje blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys, prašo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas 2014 m. rugsėjo 5 d. papildomame atsiliepime (b. l. 30–32) pažymėjo, kad dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų duomenys pateikti Klaipėdos AVPK areštinės viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d. tarnybiniame pranešime ir Konvojaus būrio vado 2014 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniame pranešime. Šiuo metu nėra įmanoma nustatyti, ar buvo skunde nurodyti pažeidimai, pareiškėjo manymu, sudarantys pagrindą atlyginti neturtinę žalą (išskyrus duomenis dėl minimalaus areštinės kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniu), tačiau tai būtų išsiaiškinta, jei pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų veiksmus būtų apskundęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, jokių nusiskundimų ar pageidavimų dėl laikymo sąlygų areštinės administracijai nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, atsakovas prašo administracinę bylą nutraukti.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą dalį skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laiką po 2011 m. liepos 29 d., remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei tokio pobūdžio bylose formuojama praktika, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl yra pagrindas reikalavimui atlyginti žalą laikotarpiu iki 2011 m. liepos 29 d. taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 29 d. atmestas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad ieškinio senaties taikymą neapimančiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. vasario 24 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 9 dienas, o pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui – tik 2 dienas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovavosi byloje pateiktais Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kai patikrinimas buvo atliekamas pagal kitų asmenų skundus, šiluminės aplinkos matavimo protokolais, cheminių tyrimų protokolais ir kt. Nustatyta, kad pareiškėjas patikrinimo aktuose nurodytose kamerose (2, 3, 5, 13, 22, 38) nebuvo laikomas, todėl patikrinimo aktuose užfiksuoti pažeidimai dėl oro temperatūros, oro judrumo bei areštinės kamerų būklės analizuotini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nors Visuomenės sveikatos centro 2011 m. sausio 18 d. ir kovo 10 d. patikrinimo aktuose nustatyti temperatūros ir oro judrumo pažeidimai, tačiau vertinant šias faktines pareiškėjo apgyvendinimo areštinėje sąlygas apibūdinančias aplinkybes laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. vasario 24 d. nėra pagrindo išvadai dėl pareiškėjo apgyvendinimo kamerose, neatitinkančiose temperatūros ir oro judrumo reikalavimų, nes 2011 m. balandžio 8 d. patikrinimo akte nepakankamo mikroklimato parametrų neužfiksuota, o Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 20 d. pažymoje nurodyta tik apie Klaipėdos AVPK areštinės kamerų neatitikimą Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimams.

Klaipėdos AVPK viršininko 2014 m. rugpjūčio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad visiems be išimties nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirti nuo rūkančiųjų asmenų, sudaromos sąlygos ir tokie asmenys laikomi atskirai. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad areštinės administracija neišsiaiškino pareiškėjo noro būti laikomam su nerūkančiais asmenimis ir šios teisės neužtikrino.

Pareiškėjo teiginį apie areštinės kamerose esančius graužikus teismas laikė neįrodytu, nes patikrinimo aktuose tokių duomenų neužfiksuota, nusiskundimų nebuvo gauta. Pateikti byloje aktualaus laikotarpio kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalo bei areštinės patalpų pagrindinio valymo registracijos žurnalo duomenys leidžia spręsti, kad Klaipėdos AVPK areštinės patalpos valomos ir dezinfekuojamos.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, higienos reikalavimus, maitinimą, neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų įrodinėjimo taisykles, teismas padarė išvadą, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrintos teisės būti apgyvendintam kamerose, atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimus, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, susiję su jo apgyvendinimo sąlygomis bei maitinimu, pripažinti nepagrįstais.

Dėl pasimatymų teisės ribojimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada ir su kuo jam nebuvo leidžiama pasimatyti, ar tokiems pasimatymams buvo raštiškas atitinkamų pareigūnų leidimas, o tik abstrakčiai nurodo šios teisės ribojimą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu (2011 m. liepos 29 d. – 2012 m. vasario 24 d.) pasimatymų tvarką reglamentavo Taisyklių 21 punktas, pagal kurį nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama.

Nustatyta, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš jo laikymo teismo posėdžių salėje su antrankiais bei konvojavimo transporto priemonėje, neturinčioje šildymo ir vėdinimo sistemos bei saugos diržų. Įvertinęs faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiu tarnybiniu automobiliu, atitinkančiu techninius reikalavimus, o teismo posėdžių salėje su antrankiais laikomas, jei tokius nurodymus duodavo teismo posėdžio pirmininkas, t. y. nepažeidžiant aptarto teisinio reguliavimo.

Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. vasario 24 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje, pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui buvo laikomas 2 dienas, o skirto vienam asmeniui ploto pažeidimas buvo nežymus (vienam asmeniui kameroje teko 3,28 kv. m). Taip pat aptariamu laikotarpiu (viso 9 dienas) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimų (kamerose, kuriose nusidėvėjusi grindų danga, nusilupę dažai nuo sienų, iškritęs tinkas). Teismas vertino, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma (labai trumpas kalinimas perpildytoje kameroje, neženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma) nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad kameros perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą bei sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir netvarkingos būklės kamerose, todėl teismas konstatavo, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teismas atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 20 000 Lt, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Lt.

Pripažintas nepagrįstu atsakovo 2014 m. rugsėjo 5 d. papildomame atsiliepime į skundą nurodytas prašymas administracinę bylą nutraukti, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nes specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalis – numato, jog tik bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, o Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, 2010 m. 528-530 psl.), t. y. reikalavimui dėl žalos atlyginimo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka nenustatyta.

III. Pareiškėjas D. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b.l. 127–128).

Pareiškėjo nuomone, teismas neteisėtai apribojo vertinamą laikotarpį iki trijų metų nuo skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas pažymi negalėjęs kreiptis į teismą anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriose pateikiami išaiškinimai dėl europinių kalinimo standartų, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Jo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes nustatė teismas. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą taikyti europinį standartą – 4 kv. m ploto, neįskaitant baldų, vienam asmeniui leistiną minimumą, ir nepagrįstai taikė Lietuvos 3,6 kv. m, įskaitant baldus, standartą. Pareiškėjo nuomone, toks reglamentavimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, todėl prašo vertinti visą jo skunde nurodytą laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, teismas nemotyvuotai atmetė jo argumentus, taip pat nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 134) prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su teismo pozicija ir sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio skundo dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisiant 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl pareiškėjo D. M. apgyvendinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, maitinimo, etapavimo bei jo teisių pasimatyti su giminaičiais neužtikrinimo, atlyginimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m., šiais laikotarpiais: nuo 2011 m. vasario 7 d. iki vasario 11 d. ir nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki balandžio 19 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas 14,15 kv. m., žmonių skaičius joje 4 (3,53 kv. m. vienam asmeniui kameroje; 8 dienos); nuo 2011 m. birželio 20 d. iki birželio 21 d. ir nuo 2012 m. vasario 22 d. iki vasario 24 d. kameroje Nr. 14, kurios plotas 6,56 kv. m., žmonių skaičius joje 2 (2,28 kv. m. vienam asmeniui kameroje, 3 dienos). Taigi pareiškėjas 11 dienų laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 5 d. iki 2012 m. vasario 24 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, t. y. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą. Tačiau ieškinio senaties taikymą neapimančiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. vasario 24 d. pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 9 dienas, o pažeidžiant areštinės kamerų plotą vienam asmeniui – tik 2 dienas

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jam turėtų būti priteista didesnė suma, atitinkanti europinius standartus, teismas nepagrįstai taikė senatį, netinkamai skaičiavo gyvenamąjį plotą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą priėmė. Taigi, pareiškėjo teisė kreiptis į teismą nepažeista.

CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės atstovas reikalavo pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo daliai už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 29 d. taikyti ieškinio senatį. Esant tokiam atsakovo reikalavimui, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ir pagrįstai sprendė, ar yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktai).

Pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. liepos 29 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 29 d. ieškinio senaties terminas yra praleistas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ex officio nustatęs pagrindą gali atnaujinti ieškinio senaties terminą ir tuo atveju, jei pareiškėjas to neprašo. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ex officio. Apeliantas dėl ieškinio senaties praleidimo nurodo vienintelį motyvą, esą jis negalėjo anksčiau kreiptis su skundu į teismą, nes bylai aktualūs EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo susipažinti su šiais sprendimais. Pažymėtina, kad pareiškėjui jo laikymo areštinėje sąlygos buvo žinomo visą jo nurodomą laikotarpį, todėl turėdamas pagrindą manyti, kad jis laikomas netinkamomis kokiu nors aspektu (ploto, higienos, maitinimo ar kt.) sąlygomis, pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti anksčiau.

Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 29 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. liepos 29 d.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisėtai nusprendė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. liepos 29 d. atmesti taikant ieškinio senatį.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar yra visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant kyla valstybės prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, ir ar pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, remiamasi visais byloje pateiktais įrodymais bei šių įrodymų visuma, įrodymai, iš jų ir pareiškėjo paaiškinimai, vertinami vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodydamas, kad Klaipėdos AVPK neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų areštinėje, todėl šioje byloje svarbiausia nustatyti, ar Klaipėdos AVPK užtikrino pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas ir nepažeidė jo teisių.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam teko mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas, numatantis 5 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą (sanitarinio mazgo plotas į ją neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015). Įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją.

Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 18–19), matyti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. vasario 24 d. pareiškėjas buvo laikomas areštinėje, pažeidžiant 5 kv. m ploto normą vienam asmeniui 2011 m. rugsėjo 9–10 d. (4,35 kv. m), 2011 m. gruodžio 15–16 d. (3,9 kv. m) ir 2012 m. vasario 22–24 d. (3.28 kv. m).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas šildymas žiemos metu bei adekvatus vėdinimas vasaros metu; nebuvo pakankamo apšvietimo, ventiliacijos; didelė santykinė oro drėgmė; kameros antisanitarinės būklės; tualetas atitvertas tik sienele; naudotis dušu leidžiama tik kartą per savaitę; tiekiamas maistas neatitiko higienos normų reikalavimų; rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais; vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimui.

Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato jau minėtos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės. Taisyklių 6 punkte numatyta, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad pareiškėjai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) pažeidimus turi pagrįsti tinkamais įrodymais. EŽTT, vertindamas įrodymus yra pažymėjęs, jog EŽTT funkcija – užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal EŽTK ir jos protokolus. EŽTT, pabrėždamas nurodytą teismo funkciją, yra konstatavęs, kad EŽTT nėra nustatęs įrodymų priėmimo ar vertinimo taisyklių, tačiau nurodo, jog įrodymai yra vertinami atsižvelgiant į faktines aplinkybes, šalių parodymus bei teisę, kurią siekia apginti pareiškėjas (žr., pvz., 2005 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Nachova ir kiti prieš Bulgariją; 2004 m. liepos 8 d. sprendimą Ilaşcu ir kiti prieš Moldovą ir Rusiją; 1996 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Akdivar ir kiti prieš Turkiją).

EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į kalinamiems asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. EŽTT yra nurodęs, kad dėl griežtų taisyklių kalinimo įstaigose kaliniai neturi galimybės pateikti kamerų nuotraukų, tikslių išmatavimų, kamerų temperatūros ir t. t. Kita vertus, nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo išsamiai apibūdinti nurodytus pažeidimus. EŽTT, remdamasis tuo, jog kaliniai neturi galimybių pateikti visų įrodymų apie kalinimo sąlygas, yra nurodęs, jog tokio pobūdžio bylose negali būti griežtai taikomas principas affirmanti incumbit probatio, kadangi tik valstybės institucijos turi prieigą prie dokumentų, susijusių su kalinimo sąlygomis. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją), o nepateikus įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai yra pagrįsti (žr., pvz., 2006 m. balandžio 12 d. sprendimą Khudoyorov prieš Rusiją). Taip pat yra pažymėta, kad valstybės institucijos turi pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali pateikti įrodymų ir akcentavo, jog argumentas, kad dokumentai buvo sunaikinti praėjus tam tikram laiko tarpui, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Shcherbakov prieš Rusiją; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą Gultyayeva prieš Rusiją; 2009 m. vasario 10 d. sprendimą Novinskiy prieš Rusiją).

Pažymėtina, jog teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad sulaikytas (įkaltintas) asmuo neišvengiami patiria tam tikrus susijusius su sulaikymu (įkalinimu) apribojimus, suvaržymus, nepatogumus, kylančius iš sulaikymo (įkalinimo) režimo. Remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino pareiškėjo skundo argumentus dėl konkrečių jo nurodomų pažeidimų ir nustatė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrintos teisės būti apgyvendintam kamerose, atitinkančiose Higienos normos HN 37:2009 27 punkto reikalavimus (kamerose, kuriose nusidėvėjusi grindų danga, nusilupę dažai nuo sienų, iškritęs tinkas), o kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, susiję su jo apgyvendinimo sąlygomis bei maitinimu, pripažinti nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo išvadomis iš esmės sutinka.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų sulaikytųjų asmenų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos bei minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Klaipėdos AVPK administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad remiantis EŽTT praktika nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, tačiau atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo priteista 500 Lt suma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankama ir adekvati. Nustatant žalos dydį, atsižvelgta į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas nei nustatyta teisės akte, bei kalinimo metu jis patyrė papildomus nepatogumus, tačiau nėra duomenų, jog dėl tokių kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, į tai, kad pareiškėjas nesikreipė nei į areštinės administraciją, nei į kitas institucijas dėl šių kalinimo sąlygų. Be to, atkreiptinas dėmesys į areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus. Nors pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje taikytiną ploto minimumą, vadovavosi netinkamu teisės aktu, ir perskaičiavus nustatyta, kad pareiškėjui mažesnis nei teisės aktuose nustatytas plotas areštinėje teko ne 2, o 4 dienas, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybių visumą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šio teismo priteisiamus žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo dydžius, bei EŽTK praktiką, nemato pagrindo didinti priteistą pareiškėjui sumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė