2021-06-23 Nr. AB-13410-3-61-3-01820-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1973-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01820-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir Registrų centro Vilniaus filialui (teisių perėmėjas valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkcija (toliau – ir Direkcija) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. CSPR-97 (toliau – ir Sprendimas); Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus (toliau – ir Teritorinis registratorius) 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SPR4-3093 (14.5E) (toliau – ir Teritorinio registratoriaus sprendimas); įpareigoti nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Kelias Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai, kuriame yra žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtintą Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą. 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 6-336, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 „Dėl valstybinės reikšmės kelių perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir jais disponuoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos“ valstybinės reikšmės keliai buvo perduoti Direkcijai valdyti patikėjimo teise. Šio akto 1 priede – valstybinės reikšmės automobilių kelių sąraše – buvo nurodytas ir valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai, pagal akto 2 priedą šis kelias (jį sudarantys statiniai ir žemės sklypai) dar nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre.

2.2. Pareiškėjas 2018 m. kovo 22 d. paskelbė viešąjį pirkimą „Kelio (statinio) ir kelio žemės sklypų kadastrinių matavimų ir teisinės registracijos paslaugų I pirkimas“, pirkimo Nr. 371492. Pirkimu įsigijo ir valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai kelio juostos žemės sklypų ir kelio (statinio) kadastro duomenų bylų parengimo ir teisinės registracijos paslaugas. Vykdant sutartį, sudarytą minėto viešojo pirkimo rezultatų pagrindu, 2018 m. lapkričio 23 d. buvo parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 51SK-163-(14.51.98.) patvirtinti nustatyti kadastriniai duomenys ir suformuotas Žemės sklypas. 2019 m. gegužės 15 d. sklypas įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau valstybės nuosavybės teisė ir Direkcijos patikėjimo teisė į jį nebuvo įregistruotos.

2.3. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nors Žemės sklypas nebuvo nurodytas (ir negalėjo būti nurodytas, nes tuo metu dar nebuvo suformuotas) 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo akto Nr. 6-336 2 priede, tačiau iš to paties akto 1 priedo matyti, kad Direkcijai buvo perduotas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai, kuriame yra Žemės sklypas, ir kuris yra neatskiriama šio kelio sudėtinė dalis. Atsakovas teisingai pastebėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui) ir turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo. Šiuo atveju patikėjimo teisė į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai, kurio sudėtine dalimi yra Žemės sklypas, buvo perduota pareiškėjui Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238, ir dėl šio turto buvo pasirašytas 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336, todėl atsakovo išvada, kad Žemės sklypas pareiškėjui perduotas nebuvo, yra neteisinga.

2.4. Atsakovo reikalavimas pateikti papildomus įrodymus, kad pareiškėjui yra perduoti patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti valstybinės reikšmės kelius sudarantys statiniai ir žemės sklypai, yra perteklinis. Jeigu yra perduoti visi valstybinės reikšmės keliai, akivaizdu, kad yra perduoti ir juos sudarantys statiniai ir žemės sklypai. Be to, nėra kitų subjektų, kurie galėtų šį turtą valdyti patikėjimo teise.

3. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad:

3.1. Pats pareiškėjas sutinka su tuo, kad jo nurodytame dokumente (2017 m. balandžio 25 d. perdavimo akte), kurio pagrindu jis prašė įregistruoti turto patikėjimo teisę, žemės sklypas nenurodytas, o Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 23 straipsnio 4 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad dokumente, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti nurodytas nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris ir kiti nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia tuo, kad „Lietuvos automobilių kelių direkcijai buvo perduotas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai, kuriame yra žemės sklypas, ir kuris yra neatskiriama šio kelio sudėtinė dalis“. Pareiškėjas nurodo, kad ne statinys (kelias) yra žemės sklype, o žemės sklypas yra statinyje (kelyje) ir nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, laiko nekilnojamojo daikto-kelio Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai sudėtine dalimi (arba priklausiniu). Tačiau Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys.

3.2. Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad „žemės sklypas yra neatskiriama kelio sudėtinė dalis“, nes tik statinys (kelias) gali būti žemės sklypo neatskiriama dalimi (priklausiniu), o ne atvirkščiai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad statinys yra žemės sklypo priklausinys, todėl pareiškėjo pateiktas dokumentas (2017 m. balandžio 25 d. perdavimo aktas), kuriuo jam perduota patikėjimo teisė tik į statinį (kelią), nepatvirtina, kad jam šiuo aktu yra perduota patikėjimo teisė ir į ginčo žemės sklypą.

3.3. Kelių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemė keliams tiesti, statiniams statyti, taip pat statybinių medžiagų ir grunto karjerams įrengti perduodama Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu Žemės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai Vyriausybės nutarimais gali būti perduodami patikėjimo teise ir kitiems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodytiems subjektams, kai įstatymais jiems priskiriamos valstybinės funkcijos. Valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai (t. y. statinys) nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas (t. y. nėra išviešintos jo ribos ir kiti duomenys), todėl teigti, kad šis kelias (statinys) yra pastatytas ginčo žemės sklype, taip pat nėra pagrindo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2020 m. vasario 12 d. raštu Nr. 2E-963 „Dėl teisinės registracijos“ (toliau – ir prašymas Nr. 1) kreipėsi į Teritorinį registratorių, prašydamas įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė žemės sklypo nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą ir schemas. Prašyme pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas žemės sklypas, kurį užima Direkcijos patikėjimo teise valdomas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai. Prašyme nurodė, kad Direkcija yra valstybinės reikšmės kelių ir jų užimamos žemės įstatyminis patikėtinis, todėl, nepaisant to, kad kelias Nr. 4728 nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, prašo į šį žemės sklypą įregistruoti valstybės nuosavybės ir Direkcijos patikėjimo teises. Teritorinis registratorius 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. SPR4-2196 (14.5E) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą Nr. 1, kadangi nepateiktas dokumentas, patvirtinantis valstybės nuosavybės bei Direkcijos patikėjimo teisių į minėtą žemės sklypą atsiradimą.

5.2. Pareiškėjas 2020 m. vasario 27 d. raštu Nr. 2E-1388 „Dėl teisinės registracijos“ (toliau – prašymas Nr. 2) pakartotinai kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydamas įregistruoti valstybės nuosavybės ir Direkcijos patikėjimo teises į nurodytą žemės sklypą, paaiškindamas, kad jo prašymo tenkinimo teisinis pagrindas yra 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336, kuriuo VĮ Vilniaus regiono keliai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 „Dėl valstybinės reikšmės kelių perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir jais disponuoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie susisiekimo ministerijos“, pareiškėjui perdavė valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai. Teritorinis registratorius 2020 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. SPR4-3093 (14.5 E) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą Nr. 2, nes 2020 m. vasario 26 d. jau yra priimtas Teritorinio registratoriaus sprendimas Nr. SPR4-2196 (14.5 E) atsisakyti įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjo 2020 m. vasario 27 d. prašymas Nr. 2 nėra pakankamas juridinis pagrindas nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybės nuosavybės bei pareiškėjo patikėjimo teises į žemės sklypą.

5.3. Pareiškėjas 2020 m. kovo 24 d. pateikė skundą Komisijai. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir kitus dokumentus, 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. CSPR-97 pakeitė teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SPR4-3093 (14.5E), netenkino pareiškėjo prašymo įregistruoti patikėjimo teises į Žemės sklypą, nes 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336 nepatvirtina Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Direkcijos patikėjimo teisių į šį žemės sklypą atsiradimo, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktu, 23 straipsnio 2, 3, 4 dalimis.

6. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, jog dokumente, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti nurodytas nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris ir kiti nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys. Taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui) ir turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo.

7. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žemės sklypas 2019 m. gegužės 15 d. įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau valstybės nuosavybės teisė ir Direkcijos patikėjimo teisė į jį nebuvo įregistruotos. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad statinys yra žemės sklypo priklausinys, todėl pareiškėjo pateiktas dokumentas (2017 m. balandžio 25 d. perdavimo aktas), kuriuo jam perduota patikėjimo teisė tik į statinį (kelią), nepatvirtina, kad jam šiuo aktu yra perduota patikėjimo teisė ir į ginčo žemės sklypą. 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo aktas negali būti pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, nes šis žemės sklypas 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo akte nenurodytas (nėra įrašytas šio nekilnojamojo daikto unikalus numeris ir kiti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys). Kiti dokumentai patvirtinantys, kad šis žemės sklypas pareiškėjui perduotas patikėjimo teise, nebuvo nepateikti. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimų, VĮ Registrų centras pagrįstai atsisakė įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai teismas skundžiamus Komisijos ir Teritorinio registratoriaus sprendimus paliko nepakeistus, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo manymu, teismas skundžiamame sprendime neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, neišsamiai ištyrė ir netinkamai kvalifikavo faktines bylos aplinkybes. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja:

9.1. Nekilnojamasis turtas valstybinės reikšmės keliai, de facto (faktiškai; iš tikrųjų) yra vientisi inžineriniai statiniai su jų užimama žeme, tačiau de jure (teisiškai; pagal teisę) nekilnojamojo turto registre yra registruojami kaip keli ar kelios dešimtys statinių ir jų užimamų žemės sklypų. Tai galima matyti 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo ir priėmimo akto Nr. 6-336 2 ir 4 prieduose.

9.2. Nėra ginčo dėl to, kad ne visiems valstybinės reikšmės kelius sudarantiems statiniams ir žemės sklypams atlikta teisinė registracija. Būtent todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 patikėjimo teise valdyti naudoti ir disponuoti pareiškėjui buvo perduoti ne konkretūs statiniai ir žemės sklypai, o visi valstybinės reikšmės keliai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarime Nr. 757. Kadangi iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 238 priėmimo valstybinės reikšmės kelius patikėjimo teise valdė valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios valstybės įmonės, įskaitant VĮ Vilniaus regiono keliai, su kiekviena iš šių įmonių pareiškėjas pasirašė priėmimo-perdavimo aktus, kuriais visi minėtų valstybės įmonių valdyti valstybinės reikšmės keliai, taip pat juos sudarantys statiniai ir žemės sklypai, buvo perduoti pareiškėjui patikėjimo teise valdyti naudoti ir jais disponuoti. Nors žemės sklypas nebuvo nurodytas (ir negalėjo būti nurodytas, nes tuo metu dar nebuvo suformuotas) 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo akto Nr. 6-336 2 priede, tačiau iš to paties akto 1 priedo matyti, kad pareiškėjui buvo perduotas valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai (priėmimo-perdavimo akto 1 priedo 7 psl., eil. Nr. 121), kuriame yra žemės sklypas, ir kuris yra neatskiriama šio kelio sudėtinė dalis.

9.3. Kadangi patikėjimo teisė į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai, kurio sudėtine dalimi yra žemės sklypas, pareiškėjui buvo perduota teisės aktų nustatyta tvarka, teismo išvada, kad žemės sklypas jam perduotas nebuvo, t. y. perduotas tik statinys, yra neteisinga. Tokia išvada veda prie situacijos, kai pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka patikėjimo teise yra aiškiai perduotas visas konkretus nekilnojamasis turtas – valstybinės reikšmės kelias, kurį, kaip minėta, sudaro inžinerinių statinių ir jų užimamų žemės sklypų, nekilnojamojo turto registre registruojamų atskirais nekilnojamojo turto objektais, visuma, tačiau dėl to, kad turto perdavimo metu jo daliai (žemės sklypui) nebuvo atlikta teisinė registracija, paneigiamas tos dalies perdavimas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas atsakingas jam patikėto turto valdytojas, siekia atlikti jam patikėto turto, įskaitant ir žemės sklypo kadastrinius matavimus, ir teisinę registraciją, nesudaro pagrindo teigti, kad valstybė nėra šio turto, įskaitant žemės sklypą, savininkė, o pareiškėjas nevaldo šio turto, įskaitant Žemės sklypą, turto patikėjimo teise.

10. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo manymu, teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas, kadangi teismas vadovavosi galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir teisingai vertino faktiškai susiklosčiusią situaciją, todėl jokių materialinės ir (ar) procesinės teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2020 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. CSPR-97 ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. SPR4-3093 (14.5E), kuriais atsisakyta įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

12. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Lietuvos automobilių kelių direkcijos skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka NTRĮ reikalavimų, VĮ Registrų centras teisėtai ir pagrįstai atsisakė įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

13. Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti. Lietuvos automobilių kelių direkcijos įsitikinimu, teismas neišsamiai ištyrė ir netinkamai kvalifikavo faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl apeliantės skundą atmetė nepagrįstai.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad VĮ Registrų centro valdybos 2018 m. spalio 16 d. sprendimu nuo 2019 m. kovo 1 d. pakeista VĮ Registrų centro struktūra – panaikinti teritoriniai padaliniai – filialai. Pasikeitus VĮ Registrų centro struktūrai, atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo procesines teises ir pareigas perėmė į VĮ Registrų centras, todėl šioje byloje VĮ Registrų centras laikytinas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo teisių perėmėju (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 str. 2 d.).

15. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybių ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatos.

17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 12 d. raštu Nr. 2E-963 kreipėsi į teritorinį registratorių, prašydamas įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Teritorinis registratorius, įvertinęs pateiktus dokumentus, 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. SPR4-2196 (14.5E) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi nepateiktas dokumentas, patvirtinantis valstybės nuosavybės bei Lietuvos automobilių kelių direkcijos patikėjimo teisių į minėtą žemės sklypą atsiradimą.

18. Lietuvos automobilių kelių direkcija 2020 m. vasario 27 d. raštu Nr. 2E-1388 tuo pačiu klausimu pakartotinai kreipėsi į teritorinį registratorių, nurodydama, jog jos prašymo tenkinimo teisinis pagrindas yra 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336, kuriuo valstybės įmonė Vilniaus regiono keliai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238, perdavė valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 4728 Vievis-Žebertonys-Elektrėnai pareiškėjui. Kadangi minėtas pareiškėjo dokumentas nėra pakankamas juridinis pagrindas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti valstybės nuosavybės bei pareiškėjos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teritorinis registratorius 2020 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. SPR4-3093 (14.5 E) prašymą taip pat atsisakė tenkinti.

19. Nesutikdamas su anksčiau nurodytu teritorinio registratoriaus sprendimu pareiškėjas 2020 m. kovo 24 d. su skundu kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą ir kitus dokumentus, 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. CSPR-97 pakeitė teritorinio registratoriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. SPR4-3093 (14.5 E) ir išdėstė jį taip: „Kelių direkcijos 2020-02-27 raštu Nr. 2E-1388 „Dėl teisinės registracijos“ pateikto prašymo įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), netenkinti, nes 2017-04-25 perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336 nepatvirtina Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teisių į šį žemės sklypą atsiradimo. Juridinis pagrindas – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 2 p., 23 str. 2, 3, 4 d.“.

20. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Minėto įstatymo ir straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys. Taip pat šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad dokumentai, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka.

21. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą atsiranda nuo turto perdavimo patikėjimo teisės subjektui (patikėtiniui) ir turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo.

22. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog žemė keliams tiesti, statiniams statyti, taip pat statybinių medžiagų ir grunto karjerams įrengti perduodama Žemės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės žemės sklypai Vyriausybės nutarimais gali būti perduodami patikėjimo teise ir kitiems Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodytiems subjektams, kai įstatymais jiems priskiriamos valstybinės funkcijos.

23. Iš 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo ir priėmimo akto Nr. 6-336 matyti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui perduotas nebuvo. Lietuvos automobilių kelių direkcija tiek atsakovui, tiek ir pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad šis žemės sklypas jai perduotas patikėjimo teise. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruotas 2019 m. gegužės 15 d., tačiau valstybės nuosavybės teisė ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos patikėjimo teisė į jį nebuvo įregistruotos.

24. Lietuvos automobilių kelių direkcija apeliaciniame skunde nurodo, kad sistemiškai vertinant 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 6-336, tiek jo priedus, galima aiškiai matyti, kad apeliantei buvo perduoti tiek įregistruoti, tiek neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre valstybinės reikšmės keliai ir jų užimama žemė. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš minėto perdavimo ir priėmimo akto turinio nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo perduota patikėjimo teisė ir į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, jog pareiškėjo pateiktas dokumentas (2017 m. balandžio 25 d. perdavimo ir priėmimo aktas), kuriuo jam perduota patikėjimo teisė tik į statinį (kelią), nepatvirtina, kad pareiškėjui šiuo aktu yra perduota patikėjimo teisė ir į ginčo žemės sklypą.

25. Taigi, įvertinęs teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2017 m. balandžio 25 d. valstybinės reikšmės kelių perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 6-336 negali būti pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes šis žemės sklypas 2017 m. balandžio 25 d. perdavimo ir priėmimo akte nenurodytas (nėra įrašytas šio nekilnojamojo daikto unikalus numeris ir kiti įregistravimui Nekilnojamojo turto registre būtini duomenys), o kiti dokumentai patvirtinantys, kad šis žemės sklypas pareiškėjai perduotas patikėjimo teise nebuvo nepateikti, todėl pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka NTRĮ reikalavimų, VĮ Registrų centras pagrįstai atsisakė įregistruoti Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Kelių direkcijos patikėjimo teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

26. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi (kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme), 4 straipsnio 2 dalimi (valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Juos turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija) ir 10 straipsnio 2 dalimi (įstatymų ar Vyriausybės nustatyta tvarka valstybinės reikšmės keliams priskirta žemė priklauso valstybei išimtine nuosavybės teise. Ją patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija). Šios nuostatos ginčo išsprendimui yra visiškai nereikšmingos, nes pateikiama kelio samprata ir apibrėžiamas Lietuvos automobilių kelių direkcijai perduodamo turto (kelių) patikėjimo teisės turinys. Be to, ir pareiškėjas apeliaciniame skunde, be pacitavimo, nenurodo, kodėl aptartos nuostatos yra aktualios šio ginčo išsprendimui.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė