A-520-2330-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2330/2012

Proceso Nr. 3-61-3-01172-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio, Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui A. K.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui A. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės kriminalinės tarnybos, Muitinės kriminalinei tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. A. (toliau – ir pareiškėja, J. A.) skundu ir patikslintais skundais prašė panaikinti atsakovės Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 1P-62 „Dėl J. A. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti ją į tarnybą, priteisti 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinį atlyginimą už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Pareiškėja paaiškino, kad 2011 m. balandžio 21 d. Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktorius Įsakymu ją, Rizikos valdymo skyriaus vyriausiąją inspektorę, 2011 m. gegužės 1 d. atleido iš užimamų pareigų. 2011 m. kovo 1 d. Tarnyba informaciniu pranešimu Nr. 3R-44-56 jai siūlė nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas ir nurodė: „Jūsų darbo vieta ir pobūdis išlieka tie patys“. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 130 straipsniu, teigė, kad iš Tarnybos dėl pareigybės panaikinimo ji (pareiškėja) atleista neteisėtai, nes jos pareigybė nepanaikinta, o tik pakeistas pareigybės aprašymas.

Pareiškėja taip pat teigė, kad darbdavys jos nesupažindino su būsima Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigybe, todėl ji negalėjo susidaryti nuomonės apie būsimą darbą ir manė, jog jos darbo pobūdis išlieka tas pats, nes taip nurodė darbdavys. Darbdavys nesupažindino pareiškėjos ir su Tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. Sl-3RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo pakeitimo“, todėl pareiškėja turėjo manyti, kad jos darbo pobūdis išlieka tas pats, kaip nurodė darbdavys. Teigė, kad darbdavys pareiškėjai nesiūlė kito darbo, t. y. bent vienos iš viso esančių 80 pareigybių, tarp kurių 7 pareigybės yra Muitinės kriminalinėje tarnyboje. Remdamasi Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, DK 141 straipsnio 3 dalimi, pareiškėja nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ji buvo atleista 2011 m. gegužės 1 d., o atsiskaityta - 2011 m. gegužės 2 d., jai turėtų būti sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Pareiškėja teigė, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos ji patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, bejėgiškumo jausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, nerimą, sielvartą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t. t., t. y. dėl neteisėtų atsakovės Tarnybos veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 40 000 Lt.

Atsakovė Muitinės kriminalinė tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos patikslintą skundą prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. birželio 4 d. Nr. A556- 904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad teismas turi nustatyti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu atleisto valstybės tarnautojo pareigybė iš tikrųjų buvo panaikinta, o jei toks faktas yra įvykęs realiai, turi būti patikrinta, ar nebuvo pažeistos šio įstatymo nuostatos dėl valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijų (VTĮ 43 str. l, 2 d.).

Atsakovė nurodė, jog Tarnybos Rizikos valdymo skyrius, įsteigtas nuo 2009 m. spalio 1 d., pradėjo vykdyti naują rizikos valdymo funkciją Muitinės kriminalinėje tarnyboje. Praėjus daugiau nei metams nuo šio naujo skyriaus suformavimo buvo įvertintos 7 Rizikos valdymo skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiųjų inspektorių, vykdančių muitinės deklaracijų atranką tikrinimui, darbų pobūdis, jų sudėtingumas, Europos Sąjungos dokumentų analizavimo funkcija (visi šie 7 pareigūnai dirbo pagal vieną pareigybės aprašymą – A lygio 11 kategorijos vyr. inspektoriaus).

Nurodė, kad atsižvelgus į Tarnybos nuostatų 9.2 punktą, 10.13 punktą, Rizikos valdymo skyriaus nuostatų 5.2 punktą ir į tai, kad Europos Sąjungos dokumentus analizuoti pagal pareigybių aprašymus privalo ir kiti Rizikos valdymo skyriaus pareigūnai (skyriaus viršininkas, viršininko pavaduotojas, A13, A12 kategorijos vyriausieji tyrėjai) ir jų pakanka, o minėtiems 7 skyriaus pareigūnams faktiškai šios funkcijos netenka vykdyti, buvo nuspręsta eliminuoti iš minėtų 7 pareigūnų pareigybės aprašymo funkciją: „analizuoti iš Europos Sąjungos institucijų gaunamus dokumentus skyriaus veiklos klausimais“ (A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašyme tai buvo įrašyta 7.8 punkte).

Kadangi iš pareigybės aprašymo buvo pašalinta viena iš esminių funkcijų, kuri vertintina kaip sudėtinga, šiai pareigybei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtinta Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, buvo suteikta 10 kategorija. Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1P-31 patvirtintas naujas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis, 10 kategorija), o ankstesnis Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis, 11 kategorija) pripažintas netekusiu galios. 2011 m. kovo 1 d.

įsakymu Nr. S1-3RN (riboto naudojimo) „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo panaikintos 7 Tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 11 kategorija) pareigybės, tarp jų ir pareiškėjos pareigybė, ir įsteigtos 7 naujos pareigybės - A lygio 10 kategorijos. Visiems šiems Rizikos valdymo skyriaus 7 pareigūnams buvo pasiūlyta užimti A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigas. 6 iš jų sutiko, išskyrus J.

A. J. A. atsisakius siūlomų pareigų, ji buvo atleista iš Rizikos valdymo skyriaus vyriausiosios inspektorės pareigų nuo 2011 m. gegužės 1 d., išmokant jai 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Atsakovė nurodė, kad 2011 m. kovo 1 d. – 2011 m. gegužės 1 d. laikotarpiu to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigybės nei pareiškėjos eitos A lygio 11 kategorijos laisvos pareigos Muitinės kriminalinėje tarnyboje buvo: Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija), kurių pareiškėja atsisakė, ir Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (ikiteisminiam tyrimui atlikti, A lygis, 11 kategorija). Pagal Tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašymą, patvirtintą Tarnybos direktoriaus 2010 m. vasario 23 d.

įsakymu 1P-14, nurodyti tokie specialieji reikalavimai šias pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui: mokėti praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas“ (6.4 punktas); atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai (6.5 punktas); mokėti naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus (6.10 punktas). Pareiškėja neturėjo dokumentų, kad atitinka šiuos reikalavimus, todėl jai nebuvo siūlomos minėtos pareigos.

Pagal Statuto 7 straipsnį ir 28 straipsnio 2 dalį priėmimo ar perkėlimo į kitas pareigas atvejais, muitinės pareigūnas turi atitikti pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu yra pažymėjęs (nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143- 227/2011 ir kt.), kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti.

Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus. Muitinės kriminalinėje tarnyboje 2011 m. kovo 1 d. – 2011 m. gegužės 2 d. laikotarpiu buvo laisva Bendrųjų reikalų skyriaus vyr. raštvedžio – referento pareigybė, kuri yra užimama pagal darbo sutartį. Teisės aktai nenumato, kad muitinės pareigūnui, kurio pareigybė naikinama, turi būti siūlomos pareigybės, užimamos pagal darbo sutartį. Atsakovo teigimu, pareiškėja nenurodė teisinio pagrindo, kuris apibrėžtų Tarnybos vadovo pareigą siūlyti laisvas pareigas kitoje muitinės įstaigoje.

Be to, pagal teisės aktus Tarnybos direktorius neturi teisės spręsti laisvų pareigų Muitinės departamente užėmimo klausimų, nes Muitinės departamentas ir Tarnyba yra atskiri juridiniai asmenys.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad ji nebuvo supažindinta su Rizikos valdymo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymu, paaiškino, kad ji (pareiškėja) nesutiko užimti siūlomų Rizikos valdymo skyriaus A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigų ir pati nerodė iniciatyvos susipažinti su pareigybės aprašymu. Pareiškėjai informacinis lapelis su siūlomomis pareigomis buvo įteiktas 2011 m. kovo 1 d., 2011 m. balandžio 14 d. pareiškėja raštu nurodė, kad atsisako siūlomų pareigų (įrašas informaciniame lapelyje). Iki atleidimo dienos (2011 m. gegužės 1 d.) pareiškėja nepateikė darbdaviui prašymo, kad ji pakeitė nuomonę ir sutiktų užimti siūlomas pareigas. Pareiškėja 2 mėnesių laikotarpiu nesidomėjo pareigybės aprašymu. Dėl to atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja buvo tvirtai apsisprendusi neužimti siūlomų pareigų. Informaciniame lapelyje pareiškėjai buvo nurodyta, kad siūlomų pareigų darbų pobūdis išlieka toks pats (t. y. atliks tai, ką ir ji faktiškai atlieka eidama A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigas). Buvo atsisakyta vienos funkcijos – analizuoti iš Europos Sąjungos institucijų gaunamus dokumentus skyriaus veiklos klausimais, tačiau šios funkcijos pareiškėja per visą darbo laiką eidama A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigas faktiškai ir nevykdė. Teigė, kad atsakovė suteikė pareiškėjai pakankamą ir neklaidinančią informaciją dėl siūlomų pareigų darbų pobūdžio, nors tai buvo perteklinis Tarnybos veiksmas pareiškėjos naudai, nes teisės aktai neįpareigoja darbdavio nurodyti darbuotojui, kurio pareigybė naikinama, siūlomų pareigų darbų pobūdžio ar detaliai išvardyti būsimas funkcijas. Teisės aktai nenumato darbdaviui pareigos supažindinti su siūlomų pareigų pareigybės aprašymu – tai yra paties darbuotojo interesas, jei jį domina darbdavio siūlomos pareigos. Pareiškėja turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ėjo atsakingas muitinės pareigūno pareigas, prieš tai ėjo Panevėžio teritorinės muitinės struktūrinio padalinio vadovo pareigas, nuolat kėlė kvalifikaciją. Pagal savo išsilavinimą ir išprusimą pareiškėja žinojo, kur Muitinės kriminalinėje tarnyboje reikia kreiptis dėl susipažinimo su siūlomų pareigų pareigybės aprašymu.

Dėl pareiškėjos reikalaujamos 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovė paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnį būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, o Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir pareiškėją atleido vadovaudamasi įstatymais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jai siūlomų pareigų atsisakė bei į aplinkybę, kad kiti 6 to paties skyriaus pareigūnai sutiko užimti viena kategorija žemesnes pareigas, kritiškai vertintini pareiškėjos teiginiai, kad pareiškėja esant šioms aplinkybėms dėl atleidimo iš tarnybos patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, bejėgiškumo jausmą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai tvirtina, jog ji iš tarnybos Muitinės kriminalinėje tarnyboje atleista neteisėtai, nes jos pareigybė nebuvo panaikinta, o buvo tik pakeistas pareigybės aprašymas. Pareigybės aprašymo pakeitimas, kai keičiami esminiai pareigybės aprašymo sudėtiniai elementai, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintą Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką ir reiškia vienos pareigybės panaikinimą ir kitos pareigybės įsteigimą, dėl ko atsiranda Statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatytos pasekmės. Atleidžiant pareiškėją iš pareigų, atleidimo procedūros reikalavimai nebuvo pažeisti. Galiojantys teisės aktai suteikia darbdaviui teisę nustatyti, kokių kategorijų pareigybių reikia tam, kad būtų užtikrintas tinkamas institucijai pavestų funkcijų vykdymas. Nustačius, kad Rizikos valdymo skyriuje tam tikroms funkcijoms vykdyti nebūtina A lygio 11 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybė, buvo nuspręsta ją panaikinti ir įsteigti A lygio 10 kategorijos vyriausiojo inspektoriaus pareigybę.

Nurodė, kad pareiškėja statutinio valstybės tarnautojo (muitinės pareigūno) pareigas ėjo ne Muitinės departamente, o Muitinės kriminalinėje tarnyboje, todėl jai kitas pareigas turėjo siūlyti ir siūlė Muitinės kriminalinė tarnyba, tačiau pareiškėja jų atsisakė. Muitinės departamentas negalėjo siūlyti pareiškėjai kitų pareigų Muitinės departamente, nes Muitinės departamentui nebuvo žinoma apie pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimą, be to, J. A. įspėjimo apie pareigybės panaikinimą laikotarpiu Muitinės departamente laisvų pareigybių nebuvo. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovo 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti paaiškino, kad Muitinės kriminalinė tarnyba, atleisdama J. A. iš pareigų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir neviršijo savo įgaliojimų. Neteisėti veiksmai yra viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėja, reikalaudama žalos atlyginimo, turi įrodyti, kad atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti. Muitinės departamento nuomone, pareiškėja neįrodė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų veiksmai atleidžiant ją iš tarnybos buvo neteisėti. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir nepagrindė, kad tokią žalą patyrė, nenurodė, kuo ta žala pasireiškė, todėl nėra aišku, ar ji tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, neteisybės jausmą, emocinę depresiją, ar pažeminimai buvo apčiuopiami, ar reputacijos pablogėjimas juntamas ir realus ir ar ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keliais pareiškėjos nurodytais elementais, nebuvo vienkartinio pobūdžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos 2011 m. kovo 1 d. pranešimu Nr. 3R-4.4-56 pareiškėjai buvo pranešta, jog nuo 2011 m. gegužės 2 d. jos užimama pareigybė panaikinama, pareiškėjai buvo siūloma nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas, nurodė, kad darbo vieta ir darbo pobūdis išlieka tie patys, t. y. kad pareiškėjai apie atleidimą pranešta tinkamai bei Statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatytais terminais. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjai buvo siūloma nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas, tačiau pareiškėja siūlomų pareigų atsisakė.

Teismas pabrėžė, kad teisės akte nustatyta garantija būti paskirtam į kitas pareigas nėra absoliuti, ši garantija gali būti taikoma tik tuo atveju, jei dalykinės savybės atitinka pareigybės, kurią pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti netinkamai įgyvendinti valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Teismas konstatavo, kad tuo metu buvo laisva Muitinės kriminalinėje tarnyboje Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (ikiteisminiam tyrimui atlikti, A lygis, 11 kategorija) pareigybė, įvertinęs tai, kad pareiškėja neatitiko šiai pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų, nurodė, jog pagrįstai J. A. nebuvo siūloma ši pareigybė. Teismas, remdamasis Statuto 54 straipsnio 7 dalimi, nurodė, kad pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, atsakovas neturėjo pagrindo siūlyti pareiškėjai. Teigė, kad pareiškėja taip pat nepagrįstai nurodė, jog darbdavys turėjo jai siūlyti užimti kitas pareigas Muitinės departamente, nes pareiškėja statutinio valstybės tarnautojo pareigas ėjo Muitinės kriminalinėje tarnyboje, kuriai ir nustatyta pareiga siūlyti kitas pareigas. Nurodė, kad kadangi pareiškėja sutikimo užimti jai atsakovo 2011 m. kovo 1 d. pranešimu Nr. 3R-4.4 siūlomas pareigas nedavė, kitų pareigų, į kurias pareiškėja galėtų būti paskirta, nebuvo, todėl Muitinės kriminalinė tarnyba turėjo pagrindą priimti byloje ginčijamą Įsakymą ir atleisti pareiškėją iš tarnybos Muitinės kriminalinėje tarnyboje.

Atsakydamas į pareiškėjos reikalavimą priteisti vidutinį atlyginimą už uždelstą atsiskaityti laiką, teismas, remdamasis Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, DK 141 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir atsižvelgdamas į tai, kad Įsakyme nustatyta pareiškėjos atleidimo iš pareigų diena yra ne darbo diena, o su pareiškėja buvo atsiskaityta pirmąją po jos einančią darbo dieną, t. y. gegužės 2 d., nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja.

Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išvestinis, todėl nagrinėjamu atveju byloje nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra pagrindo vertinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėja J. A. apeliaciniu skundu prašo išslaptinti ir leisti jai susipažinti su Muitinės kriminalinės tarnybos iki 2011 m. sausio 28 d. suderintu su Muitinės departamentu ir patvirtintu pareigybių sąrašu bei kitais slaptais dokumentais, prijungtais prie administracinės bylos; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą; panaikinti 2011 m. gegužės 21 d. Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus įsakymą Nr. 1P-62; grąžinti ją (pareiškėją) į tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinį darbo užmokestį už 2011 m. gegužės 2 d. (už uždelsimo atsiskaityti laiką), 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-247/2010), nurodo kad jos užimama pareigybė nepanaikinta, o tik buvo pakeistas pareigybės aprašymas, neatliekant jokių realių darbo funkcijų perskirstymų, paliktos pagrindinės pareigybės funkcijos bei tie patys reikalavimai.

Teigia, kad darbdavys jos nesupažindino su būsima Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigybe, todėl ji negalėjo susidaryti nuomonės apie būsimą darbą ir manė jog darbo pobūdis išlieka tas pats.

Pabrėžia, kad Muitinės kriminalinėje tarnyboje pareiškėja galėjo užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, nes pareiškėja moka praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas, atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai, moka naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus, todėl šios pareigos nepagrįstai jai nebuvo pasiūlytos.

Nurodo, kad teismo teiginiai, jog atsižvelgiant į tai, kad Įsakyme nustatyta pareiškėjos atleidimo iš pareigų diena yra ne darbo diena, o su pareiškėja buvo atsiskaityta pirmąją po jos einančią darbo dieną t. y. gegužės 2 d., nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja, negali būti pagrindu ir pasiteisinimu pažeisti Statuto 56 straipsnio 1 dalį, nes tokių išimčių atsiskaitant nėra numatyta Statute, be to, atleidimo datą pasirinko atsakovas ir atleidimo diena pareiškėjai buvo darbo diena.

Pareiškėja teigia, kad teismas sprendime neišdėstė jokių savo priimamo sprendimo motyvų, o sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas sprendimas visiškai prieštarauja sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytiems duomenims. Toks nemotyvuotas ir prieštaringas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Nurodo, jog Muitinės kriminalinei tarnybai pateikus teismui iki 2011 m. sausio 28 d. suderintą su Muitinės departamentu ir patvirtintą pareigybių sąrašą bei kitus su tuo susijusius dokumentus, tačiau sąrašo ir kitų slaptų dokumentų, prijungtų prie administracinės bylos, neišslaptinus bei su sąrašu ir kitais slaptais dokumentais, prijungtais prie administracinės bylos, neleidus susipažinti pareiškėjai, buvo pažeista jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo išdėsto argumentus, nurodytus skunde ir patikslintuose skunduose.

Atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą ir patikslintus skundus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 1P-62 „Dėl J. A. atleidimo“, neatsiskaitymo su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos dieną teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. A. (statutinė muitinės tarnautoja) Įsakymu buvo atleista iš Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiosios inspektorės pareigų (A lygis, 11 kategorija) nuo 2011 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu (kai panaikinama muitinės pareigūno pareigybė). Taip pat byloje nustatyta, kad 2011 m. gegužės 1 d. atsakovė Muitinės kriminalinė tarnyba su pareiškėja neatsiskaitė, o atsiskaitė kitą dieną – 2011 m. gegužės 2 d. Pareiškėja prašė Įsakymą panaikinti ir ją grąžinti į tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nurodydama, kad jos pareigybė nebuvo panaikinta, o tik pakeistas pareigybės aprašymas, muitinės pareigūno pareigų kategorija yra siejama su muitinės pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimu, todėl neįvertinus pareiškėjos tarnybinės veiklos, jai nebuvo galima sumažinti kategorijos, atsakovė Tarnyba nepasiūlė kito darbo. Taip pat pareiškėja, vadovaudamasi Statuto 56 straipsnio 1 dalimi ir DK 141 straipsnio 3 dalimi, prašė priteisti iš atsakovės Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką bei neturtinės žalos, kurią patyrė dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas netenkino šių pareiškėjos reikalavimų, nustatęs, kad pareiškėja buvo atleista iš tarnybos, esant teisėtam pagrindui ir nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės Tarnybos nurodytas priežastis, dėl kurių nebuvo atsiskaityta su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos dieną, netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką. Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo jos minėti reikalavimai būtų patenkinti dėl jos nurodomų aplinkybių.

V. Nagrinėjant ir vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu pareiškėja teigia, kad ji nepagrįstai ir neteisėtai buvo atleista iš tarnybos pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktą, būtina pažymėti, kad šioje normoje numatytas atleidimo iš tarnybos pagrindas yra neatsiejamas nuo Statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatytos garantijos. Statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad muitinės pareigūnas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir muitinės pareigūnas sutinka, – į to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo muitinės pareigūnas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Muitinės pareigūnui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai (kai muitinės įstaiga likviduojama), pareigūnui, auginančiam vaikus (vaiką) iki 14 metų, pareigūnui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų, kuriose įtvirtintos analogiškos nuostatos, kaip ir Statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 54 straipsnio 7 dalyje, taikymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-247/2010 pasisakė, kad šios normos nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta. Šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi apeliacinio skundo argumentus, kad užimama pareigybė nebuvo panaikinta, grindžia taip pat ir pareiškėja, tačiau įvertinus šios nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybes, susijusias su atsakovės Tarnybos veiksmais keičiant pareigybių aprašymus, panaikinant nuo 2011 m. gegužės 2 d. Tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 11 kategorija) pareigybę ir įsteigiant nuo 2011 m. gegužės 2 d. Tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigybę ir siūlant eiti pareiškėjai Tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos užimta pareigybė nebuvo panaikinta. Pažymėtina, kad minėtoje išnagrinėtoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad pareiškėjo užimta pareigybė negali būti pripažinta panaikinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo prasme.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. S1-3RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. S1-14RN „Dėl Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo panaikintos 7 Tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 11 kategorija) pareigybės, tarp jų ir pareiškėjos pareigybė, ir įsteigtos 7 naujos pareigybės – A lygio 10 kategorijos. Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 1P-31 patvirtintas naujas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis,10 kategorija), bei pripažintas netekusiu galios 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu patvirtintas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymas (A lygis, 11 kategorija). Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2010 m. liepos 1 d. įsakymu buvo patvirtintas Muitinės kriminalinės tarnybos statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, 2011 m. sausio 28 d. įsakymu buvo atlikti sąrašo pakeitimai (įsakymai yra riboto naudojimo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010; 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.).

Byloje pateikti duomenys tvirtina, kad atsakovė nusprendė eliminuoti iš minėtų 7 pareigūnų pareigybės aprašymo funkciją: „analizuoti iš Europos Sąjungos institucijų gaunamus dokumentus skyriaus veiklos klausimais“, kadangi Europos Sąjungos dokumentus analizuoti pagal pareigybių aprašymus privalo ir kiti Rizikos valdymo skyriaus pareigūnai, o minėtiems 7 skyriaus pareigūnams faktiškai šios funkcijos netekdavo vykdyti. Pagal bylos duomenis buvo eliminuota viena iš esminių funkcijų. Tai buvo įgyvendinta patvirtinant naują Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymą (A lygis, 10 kategorija), pripažįstant netekus galios 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu patvirtintą Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašymą (A lygis, 11 kategorija), panaikinant pareigybes ir įsteigiant naujas. Tai, kad atliekant šiuos veiksmus, buvo pakeista pareigybės kategorija ir sumažintos pareigybės aprašyme numatytos funkcijos, nesudaro pagrindo atsakovės Tarnybos atliktą pareiškėjos užimtos pareigybės panaikinimą pripažinti neteisėtu, nustatyti, kad pareiškėjos pareigybė nebuvo iš tikrųjų panaikinta ir pareiškėja turėjo būti palikta eiti Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 11 kategorija).

Atsakovė Tarnyba, panaikinusi pareiškėjos užimtą pareigybę ir įsteigusi kitą pareigybę, kurią einant turėjo būti atliekamos ir funkcijos, vykdytos anksčiau, pasiūlė pareiškėjai užimti naujas pareigas, apie pareigybės panaikinimą ir galimybę užimti naujai įsteigtas pareigas pareiškėja buvo įspėta Statuto 54 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 10). Pareiškėja nurodo, kad jos pareigybė nebuvo panaikinta, bet buvo pakeistas pareigybės aprašymas, todėl ji iš tarnybos buvo atleista nepagrįstai dėl pareigybės panaikinimo. Nagrinėjamoje byloje įvertinus tai, kad pareigybės aprašymas iš esmės pasikeitė, t. y. buvo pakeista kategorija, atsižvelgiant į pakeistų funkcijų pobūdį, atitinkamai buvo sumažintas atlyginimas, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo tik pakeistas pareigybės aprašymas. Su pareiškėjos pozicija būtų galima sutikti, jei pareiškėjai nebūtų buvusi užtikrinta galimybė eiti naujai įsteigtas Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 10 kategorija), jei pareiškėja būtų pageidavusi eiti šias pareigas, tačiau atsakovė nebūtų sutikusi pareiškėjos perkelti į šias pareigas. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo perkelti pareiškėjos į Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 10 kategorija) be pareiškėjos sutikimo, o byloje esantys įrodymai tvirtina, kad pareiškėja nesutiko, jog ji būtų perkelta į šias pareigas.

Pareiškėja, teigdama, kad ji buvo atleista iš tarnybos nepagrįstai ir neteisėtai, nurodo DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalis, numatančias teisę darbdaviui nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, tvarką ir kokios sąlygos yra pripažįstamos svarbiomis, dėl kurių darbuotojas gali būti atleistas iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės. Pažymėtina, kad laikantis DK 129 straipsnyje nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo, kai nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kai yra keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas (DK 120 str. 1 d.). Kaip jau buvo minėta, pareiškėja nesutiko eiti Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigų (A lygis, 10 kategorija), todėl teigti, kad pareiškėja buvo nepagrįstai ir neteisėtai atleista iš pareigų, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjai buvo siūloma nuo 2011 m. gegužės 2 d. užimti Muitinės kriminalinės tarnybos rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigas, tačiau pareiškėja siūlomų pareigų atsisakė. Pareiškėja teigia, kad Tarnyba jos nesupažindino su Muitinės kriminalinės tarnybos Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus (A lygis, 10 kategorija) pareigybės aprašymu. Pažymėtina, kad teisės aktų nuostatos suponuoja tik įpareigojimą atleidžiamam muitinės pareigūnui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių pareigų nėra - to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas, reikalavimo pateikti susipažinti pareigybės aprašymą nėra. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai buvo žinomas siūlomo darbo pobūdį, t. y. 2011 m. kovo 1 d. informaciniame pranešime buvo nurodyta, kad darbo vieta ir darbo pobūdis išlieka tie patys. Pareiškėja nurodė, kad ji buvo atleista, nes sumažino pareigybės kategoriją, ji nesutiko dirbti esant žemesnei kategorijai (t. 1, b. l. 186). Tai, kad pareiškėjai buvo žinomas naujai įsteigtos pareigybės pobūdis, matyti ir iš liudytojos I. R. parodymų (t. 1, b. l. 123-125). Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėja pageidavo susipažinti su pareigybės aprašymu, tačiau jai nebuvo sudaryta tokia galimybė ir būtent tai sutrukdė pareiškėjai sutikti su siūlymu užimti Rizikos valdymo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus pareigas (A lygis, 10 kategorija).

Pareiškėja skundą, apeliacinį skundą grindžia Statuto 25 straipsniu ir nurodo, kad muitinės pareigūno pareigų kategorija siejama su muitinės pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimu, todėl neįvertinus pareiškėjos tarnybinės veiklos nebuvo galima sumažinti pareigų kategorijos. Su tokia pareiškėjos pozicija nesutiktina, nes kategorija iš 11 į 10 pasikeitė panaikinant pareigybę ir steigiant kitą pareigybę. Pagal Statuto 25 straipsnį atliekamas muitinės pareigūno tarnybinės veiklos vertinimas, kurio tikslas – kasmet įvertinti pareigūno gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas pareigas ir jų kvalifikaciją. Pareigybių aprašymų rengimą, iš jų ir kategorijų nustatymą reglamentuoja Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685. Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 19 punktas numato, kad valstybės institucijų ir įstaigų statutinių valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos nustatomos vadovaujantis suvienodintų pareigybių sąrašu ir vidaus reikalų ministro patvirtintais vertinimo kriterijais. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1V-575 „Dėl statutinių valstybės tarnautojų, išskyrus krašto apsaugos sistemos tarnautojus, pareigybių vertinimo kriterijų patvirtinimo“ nustatė pareigybių vertinimo kriterijus. Pareigybės aprašyme numatyta kategorija siejama ne su konkretaus pareigūno sugebėjimu atlikti funkcijas, turimomis žiniomis, tarnautu laiku. Pažymėtina, kad muitinės pareigūnams suteikiamos kvalifikacinė kategorijos, kurios pažymi muitinės pareigūno teorinių žinių, būtinų sėkmingai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas pareigas, ir praktinio darbo įgūdžių lygį (Statuto 19 str. 1 d.).

Pareiškėja taip pat teigia, kad Muitinės kriminalinėje tarnyboje ji galėjo užimti Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, nes pareiškėja moka praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas, atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai, moka naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus, todėl šios pareigos jai nebuvo pasiūlytos nepagrįstai. Byloje nustatyta, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybės aprašyme nustatyti specialūs reikalavimai šias pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui: mokėti praktiškai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso kodekso, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatas (6.4 punktas); atitikti teisės aktų keliamus reikalavimus sveikatai (6.5 punktas); mokėti naudoti fizinę prievartą pagal teisės aktais nustatytus fizinio ir kovinio parengimo reikalavimus (6.10 punktas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai nurodo, kad teisės akte nustatyta garantija būti paskirtam į kitas pareigas nėra absoliuti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; kt.). Jeigu asmuo pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio pareigūno dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija gali būti taikoma tik tuo atveju, jei dalykinės savybės atitinka pareigybės, kurią pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti netinkamai įgyvendinti valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743-2009, A143- 227/2011). Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad atitinka minėtus specialiuosius reikalavimus, keliamus asmenims, pageidaujantiems užimti Klaipėdos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ši pareigybė pareiškėjai neprivalėjo būti pasiūlyta.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad jai turėjo būti siūlomas darbas Muitinės departamente, pažymi, kad pagal bylos duomenis tarnybos santykiai buvo susiklostę tarp pareiškėjos ir Muitinės kriminalinės tarnybos, kuri yra viešasis juridinis asmuo, kuriai vadovauja jos direktorius, kuris skiria pareigūnus į pareigas ir atleidžia iš pareigų (Lietuvos Respublikos muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2001 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 623 patvirtintų Muitinės kriminalinės tarnybos nuostatų (Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. 1B-227 redakcija) 6, 13, 16 p.). Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad Muitinės kriminalinė tarnyba būtų galėjusi ir turėjusi teisinį pagrindą siūlyti pareiškėjai užimti pareigas Muitinės departamente.

VI. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Muitinės kriminalinė tarnyba atsisakė išslaptinti pateiktus įslaptintus dokumentus, todėl teismas neturėjo pagrindo leisti pareiškėjai susipažinti su neišslaptintais dokumentais. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad Muitinės kriminalinei tarnybai pateikus teismui iki 2011 m. sausio 28 d. suderintą su Muitinės departamentu ir patvirtintą pareigybių sąrašą bei kitus su tuo susijusius dokumentus, tačiau sąrašo ir kitų slaptų dokumentų prijungtų prie administracinės bylos neišslaptinus bei su sąrašu ir kitais slaptais dokumentais prijungtais prie administracinės bylos neleidus susipažinti pareiškėjai, buvo pažeista jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šie pareiškėjos argumentai nepripažintini pagrįstais.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, jog teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, tačiau Konstitucinis Teismas paminėtame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-326/2009; kt.). Kaip matyti iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, įslaptinta medžiaga nebuvo vienintelis įrodymas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi įrodymų visuma, t.y. tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga, kuri papildė viena kitą ir teismui sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad pareiškėja buvo atleista teisėtai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas į bylą pateiktų įrodymų (tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų duomenų), susijusių su pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagrįstumu ir teisėtumu, visumą įvertino tinkamai, laikydamasis ankščiau nurodytų ABTĮ 57 straipsnio nuostatų ir teismų jurisprudencijoje suformuluotų išaiškinimų bei, remdamasis faktinių duomenų visuma, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja buvo atleista teisėtai ir pagrįstai.

VII. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėja iš tarnybos buvo atleista 2011 m. gegužės 1 d., o atsiskaityta su ja 2011 m. gegužės 2 d. Pareiškėja nesutinka su atsakovės Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė Tarnyba negalėjo atsiskaityti su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos dieną, nes 2011 m. gegužės 1 d. yra ne darbo diena, o su pareiškėja buvo atsiskaityta pirmąją po jos einančią darbo dieną, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė uždelsė atsiskaityti su pareiškėja ir tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Statuto 56 straipsnio 1 dalyje tokių išimčių nėra numatyta, o atleidimo iš tarnybos datą pasirinko atsakovas ir atleidimo iš darbo diena jai buvo darbo diena. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentais, kad pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį atsakovė su pareiškėja turėjo atsiskaityti jos atleidimo iš tarnybos dieną, kad Statuto nuostatos nenumato jokių išimčių ir atsakovė turėjo imtis priemonių, kad būtų laikomasi Statuto nuostatų.

Statuto 56 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiamam iš pareigų muitinės pareigūnui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus šio Statuto 53 straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką. Statutas nenumato, kokiu būdu yra ginama pareigūno teisė gauti jam priklausančias išmokas jo atleidimo iš tarnybos dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis yra suformavęs praktiką, jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant DK 141 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. birželio 7 d. Nr. N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A438-1021/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr.A662-877/2010; kt.).

DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė įstatyme jam nustatytą pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat kai dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, šioje normoje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra nurodęs, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės, ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju, jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose:2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010; 2012 m. gegužės 21 d. Nr. A492-1779/2012).

Pažymėtina, kad apie tai, ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį. Uždelsimo atsiskaityti laikotarpio trukmė (periodas po atleidimo iki visiško atsiskaitymo) turi įtakos išmokos dydžiui, tačiau nelemia, ar iš viso taikytini DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteistina kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką nebūtų priteista tokio dydžio, kad susidarytų pernelyg didelė disproporcija tarp darbuotojams priklausančių darbo pajamų už jų išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jų darbo pajamas viršijančios kompensacijos, nes tokia situacija nebūtų suderinama su darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamose bylose taip pat vadovaujasi minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateikiamais DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais (žr. 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012).

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, jog su pareiškėja jos atleidimo iš tarnybos dieną nebuvo atsiskaityta dėl pareiškėjos kaltės ar bent dėl kokių nors jos atliktų veiksmų, kurie leistų daryti prielaidą, kad ji yra atsakinga už tai, kad su ja nebuvo laiku atsiskaityta. Pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną nustatė pati atsakovė Tarnyba. Tarnybos direktorius Įsakymą priėmė 2011 m. balandžio 21 d., t. y. buvo pakankamai laiko imtis priemonių, jog su pareiškėja būtų laiku atsiskaityta. Nagrinėjamoje byloje Tarnyba neteikė jokių įrodymų, jog ji ėmėsi kokių nors priemonių, kad būtų su pareiškėja atsiskaityta. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pareiškėjos atleidimo iš tarnybos diena yra Tarnybos ne darbo diena, nes pareiškėja tą dieną vykdė pareigas (dirbo), o atsakovė tą dieną pareiškėją atleido iš pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėją iš tarnybos atleido ne Muitinės kriminalinės tarnybos Finansų ir apskaitos skyrius, kuris, pasak atsakovės, dirba nuo pirmadienio iki penktadienio. Pagal bylos duomenis atsakovės Finansų ir apskaitos skyrius apie pareiškėjos atleidimą iš tarnybos sužinojo ne 2011 m. gegužės 2 d., nes minėtu Įsakymu buvo duotas nurodymas atsiskaityti su pareiškėja, pareiškėja atsiskaitė su šiuo skyriumi. Byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad buvo imtasi priemonių, jog būtų atliktas atsiskaitymas su pareiškėja iki jos atleidimo iš darbo dienos ar jos atleidimo iš tarnybos dieną (pavyzdžiui, kad buvo duotas nurodymas bankui tam tikrą dieną atlikti mokėjimą, tačiau dėl banko tam tikrų neatliktų veiksmų tai nebuvo padaryta). Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą vadovaujasi DK 26 straipsnio 3 dalies, CK 1.121 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad buvo laikytasi šių normų nuostatų, kad jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, tai termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena, tačiau nepateikia įrodymų, kad Muitinės kriminalinė tarnyba 2011 m. gegužės 1 d. nedirbo, kad ta diena buvo ne darbo diena.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, konstatuotina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjai priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Atsakovė Muitinės kriminalinė tarnyba nurodė, kad pareiškėjos vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 161,73 Lt (t. 1, b. l. 19), pareiškėja neginčija šios aplinkybės, todėl pareiškėjai priteistina 161,73 Lt už vieną uždelstą atsiskaityti dieną.

VIII. Nagrinėjant ir vertinant pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjos nagrinėjamoje byloje nurodomų aplinkybių dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo matyti, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 1P-62, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš tarnybos. Kadangi šis Įsakymas nėra panaikintas kaip neteisėtas, todėl darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Dėl to, kad su pareiškėja nebuvo atsiskaityta jos atleidimo iš tarnybos dieną, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra visos CK 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, kurioms esant valstybei kyla prievolė atlyginti žalą, nes byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad dėl šių atsakovės veiksmų pareiškėja patyrė neturtinę žalą, o pagal CK 250 straipsnį neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

IX. Pareiškėja taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Su tokiais pareiškėjos argumentais nesutiktina.

ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pažymėtina, jog tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, padarytomis išvadomis, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

X. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos reikalavimų: panaikinti atsakovės Muitinės kriminalinės tarnybos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. 1P-62 „Dėl J. A. atleidimo“, grąžinti ją į tarnybą, priteisti 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista. Kadangi pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs DK 141 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti jai vidutinį atlyginimą už uždelsimo atsiskaityti laiką, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina ir šis pareiškėjos reikalavimas tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos J. A. skundo reikalavimas dėl vidutinio atlyginimo už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir tenkinti šį reikalavimą.

Priteisti pareiškėjai J. A. iš atsakovės Muitinės kriminalinės tarnybos 161,73 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė