2019-11-20 Nr. AB-21857-3-61-3-02872-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-879-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02872-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. Č. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Mano Gargždai“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir ŽEI) 2017 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (SK-49) SPR-76 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)?“ (www.mano-gargzdai.lt, 2016-11-03) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. kovo 20 d. skundą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 3 d. viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Mano Gargždai“ valdomame interneto tinklalapyje http://mano-gargzdai.lt buvo publikuotas A. R. straipsnis „(duomenys neskelbtini)?“ (toliau – ir Publikacija), kuriame, pareiškėjo nuomone, dalis paskelbtos informacijos neatitinka tikrovės, atskleidžia privataus asmeninio gyvenimo faktus, viešina informaciją, susijusią su nepilnamečiu asmeniu. Pareiškėjas 2017 m. kovo 20 d. skundu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (toliau – ir Tarnyba), prašydamas pripažinti, kad autorės A. R. suformuluoti teiginiai: „Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojai – bendruomenės pirmininkas V. G. ir seniūnijos darbuotoja V. Ž. – žino, ką reiškia susidurti su šmeižikišku komentavimu internetinėje erdvėje. Jie šių metų pradžioje tapo tokio komentavimo aukomis“, „Seniūno L. L. vardu buvo parašyta: „Vieša paslaptis (duomenys neskelbtini), kad ši auklėtoja turi problemų su alkoholiu. Dažnai galima aptikti su kvapeliu“, „Incidento nebūtų, jeigu visi komentarai būtų anoniminiai arba pasirašyti išgalvotais vardais“ (toliau – ir Teiginiai) ir vienos pastraipos antraštė – „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Antraštė), neatitinka tikrovės, žemina pareiškėjo garbę ir orumą, menkina reputaciją, pažeidžia teisę į privatumą ir neatitinka Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ arba Įstatymas) suformuotų principų.

3. Pareiškėjas sutiko su Tarnybos išvada, kad žodžių junginiai „šmeižikiškas komentavimas“, „komentavimo aukos“, Publikacijos pastraipos pavadinimas „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ yra informacija (žinia), tačiau teigė, kad Tarnyba nepagrįstai pripažino, jog ši informacija (žinia) atitinka tikrovę. Nurodė, jog tai, kad buvo atliktas ikiteisminis tyrimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (šmeižimo), nereiškia, jog pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir tikrai apšmeižė Publikacijoje nurodytus asmenis. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog komentarų slapyvardžių sutaptis yra atsitiktinė ir neturi nieko bendra su Publikacijoje nurodytais asmenimis. Komentaruose nenurodyta, kad juos parašė būtent (duomenys neskelbtini) bendruomenės pirmininkas V. G. ar seniūnijos darbuotoja V. Ž., o žmonių, turinčių tokius vardus ir pavardes, Lietuvoje yra ir daugiau. Teigė, kad Publikacijos skaitytojams buvo suteiktas pagrindas manyti, jog buvo padarytas nusikaltimas ir buvo apšmeižti Publikacijoje nurodyti asmenys, nors tai nebuvo padaryta, todėl šis faktas absoliučiai neatitinka tikrovės. Publikacijoje nurodyti asmenys piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, kadangi kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kad būtų nustatytas komentarų autorius, tačiau, jį nustačius, jau daugiau nei pusantrų metų nesikreipia į teismą, jog apgintų savo teises ir teisėtus interesus, o tikslingai kreipėsi į visuomenės informavimo priemonę, jog visuomenei būtų paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Tokiu būdu pareiškėjui nesuteikiama galimybė apsiginti ir įrodyti, kad nėra ir nebuvo nusikaltimo, kuriuo jis yra kaltinamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas net negalėjo pradėto ikiteisminio tyrimo apskųsti kaip nepagrįsto, nes buvo apklaustas specialiojo liudytojo statusu.

4. Pareiškėjo manymu, vertinimas tik vieno komentaro – „Seniūno L. L. vardu buvo parašyta: „Vieša paslaptis (duomenys neskelbtini), kad ši auklėtoja turi problemų su alkoholiu. Dažnai galima aptikti su kvapeliu“, kontekste, neanalizuojant kitų komentarų, yra absoliučiai neteisingas ir visiškai neobjektyvus. Publikacijos autorė teiginį, kad būtent „seniūno“ L. L. vardu parašytas komentaras, išgalvojo ir negali pagrįsti jokiais faktiniais ir rašytiniais įrodymais.

5. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamo Sprendimo teiginiu, kad „skundžiama informacija (teiginiu): „Incidento nebūtų, jeigu visi komentarai būtų anoniminiai arba pasirašyti išgalvotais vardais“ yra paskelbtas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) vertinimas, požiūris į Publikacijoje aprašomą įvykį <...>. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, tokia informacija laikytina nuomonės raiška.“, manydamas, kad šis teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio, nepagrįstas ir nepatvirtintas jokiais faktiniais, rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Priešingai, tendencingai siekiant perteikti žinią, kuri yra priešinga realiai situacijai, tai laikytina nesąžiningu autorės nuomonės pateikimu, sąmoningai iškreipiant realius duomenis. Pabrėžė, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje (kuria naudojosi ir informacijos skleidėjas) aiškiai ir nedviprasmiškai yra pažymėta, kad slapyvardžiai yra išgalvoti.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Publikacijoje yra naudojami duomenys, kurie yra susiję su pareiškėjo ir jo šeimos narių asmeninio gyvenimo informacija (tarp jų ir nepilnamečio asmens). Toks duomenų atskleidimas pažeidė ne tik pareiškėjo teisę į privatumą, tačiau akivaizdžiai pakenkė ir jo šeimos (tarp jų ir nepilnamečio asmens) privatumui ir teisėtiems interesams. Informuojant visuomenę, ikiteisminio tyrimo duomenų, apklausos informacijos, motyvų citavimas (taip pat ir informacija apie nepilnametį asmenį, jo lytį, lankomą ugdymo įstaigą) yra perteklinis. Pažymėjo, kad pasirodžius Publikacijai viešoje erdvėje, po ja komentaruose pasirašė ir pareiškėjo sūnaus darželio auklėtoja N. G., palikdama neigiamą atsiliepimą apie visą pareiškėjo šeimą, kuris akivaizdžiai parodė, jog Publikacijos skaitytojai buvo suklaidinti dėl neteisingos informacijos paskleidimo.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėtas ikiteisminis tyrimas, atliktas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, buvo nutrauktas, konstatavus, jog padaryta veika turi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas, paliekant teisę nukentėjusiems kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Vadinasi, tai privati byla, todėl informacija paskleista, nesant teisėto visuomenės intereso. Nurodė, jog, informuojant visuomenę, ikiteisminio tyrimo duomenų, apklausos informacijos, motyvų citavimas yra ženkliai perteklinis ir akivaizdžiai pažeidžia Įstatymo 14 straipsnyje nurodytą asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nors skundžiamame Sprendime pažymėta, jog informacijos skleidėjas bandė su pareiškėju susisiekti telefonu ar per trečiuosius asmenis, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikti jokie tai patvirtinantys įrodymai.

9. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Publikacijos autorė, formuodama Publikacijos antraštę „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ būtuoju laiku, akivaizdžiai ir nedviprasmiškai norėjo perteikti žinią apie jau įvykusį šmeižimo faktą, nors jis nebuvo nei įvykęs, nei įrodytas. Formuojant tokį teiginį, kuriuo asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, Publikacijos autorei ir Publikacijos skaitytojams negalėtų kilti jokių abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės. Teiginys „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Asmens kaltė negali būti grindžiama tik prielaidomis. Autorės išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę, padarius tokį pažeidimą. Autorė privalėjo laikytis asmens nekaltumo prezumpcijos principo. Vien tik ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir jo užbaigimas nesukuria jokių teisių jį inicijavusiems subjektams skleisti informaciją apie kitą asmenį, neva padarius nusikalstamą veiką, prieš tai neįrodžius tokios veikos egzistavimo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

10. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

11. Atsakovas savo nesutikimą su skundu grindė šiomis argumentų grupėmis:

1) pareiškėjas savo skunde ginčija patį atliktą ikiteisminį tyrimą, jo procedūrą, proceso dalyvių elgesį, tačiau tokių aplinkybių vertinimas pagal VIĮ 49, 50 straipsnius nepriklauso atsakovo kompetencijai;

2) pareiškėjas neginčija fakto dėl jo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį („Šmeižimas“), kurį baigus 2016 m. balandžio 7 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, konstatuojant, jog padaryta veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų (BK 154 str. 2 d.) požymių, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas, paliekant teisę nukentėjusiems kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka;

3) ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad V. Ž. ir V. G. vardu žeminančio turinio komentarus rašė pareiškėjas bei nurodyta, jog minėti nukentėjusieji turi teisę dėl O. Č. veiksmų su pareiškimu kreiptis į teismą bei konstatuota, kad padaryta veika turi šmeižimo požymių (BK 154 str. 2 d.);

4) viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), paskelbdamas minėtus ginčo teiginius, juos detalizavo savo Publikacijoje, keldamas atsakomybės už komentavimą interneto erdvėje klausimus, aprašė konkretų įvykį (piliečių V. G., V. Ž. pretenzijas dėl komentarų po publikacija „Šokiruojantis incidentas darželyje: mažametį auklėtoja sužalojo šepečiu“ (www.tv3.lt), dėl to vykusį ikiteisminį tyrimą dėl galimo šmeižimo visuomenės informavimo priemonėje ir jo baigtį), pateikė V. G. nuomonę, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro S. G. komentarą dėl šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, ir jo tyrimo tvarkos, taip pat pažymėjo apie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nepavykusius bandymus susisiekti su pareiškėju (tikruoju komentarų autoriumi), taigi atsakovas ginčo teiginiuose paskelbtą ginčo informaciją (teiginius) vertino ne atsietai, o atsižvelgiant į Publikacijos tekstą, kontekstą, siekiant visapusiškai įvertinti, ar konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neperžengė saviraiškos (informacijos) laisvės ribų;

5) remiantis visuma atsakovo Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, vertinant ginčo informaciją, buvo nustatyta, kad Publikacijoje paskelbta skundžiama informacija (žinios) atitinka tikrovę, todėl Sprendime buvo teisingai ir išsamiai ištirta situacija ir konstatuota, jog ginčo informacijoje (teiginiuose): „Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojai – bendruomenės pirmininkas V. G. ir seniūnijos darbuotoja V. Ž. – žino, ką reiškia susidurti su šmeižikišku komentavimu internetinėje erdvėje. Jie šių metų pradžioje tapo tokio komentavimo aukomis“; „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ VIĮ nuostatų pažeidimų nenustatyta;

6) pareiškėjas yra valstybės tarnautojas, todėl pagal Valstybės tarnybos įstatymo (3 str., 4 str.) nuostatas turi būti nepriekaištingos reputacijos, laikytis etikos principų; Publikacijoje keliama problema dėl atsakomybės už komentavimą, paminėtas įvykis su pareiškėju, todėl paties pareiškėjo elgesys, turimas valstybės tarnautojo statusas iššaukė žiniasklaidos dėmesį ir lėmė tai, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) prioritetą suteikė visuomenės teisei žinoti (teisei į informaciją), o ne pareiškėjo privataus gyvenimo, jo garbės ir orumo apsaugai, dėl ko kaltinti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) nesąžiningu elgesiu nėra teisinio pagrindo.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde išdėstyto argumento, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neturėjo pakankamo faktinio pagrindo ginčo informacijos (teiginio) sklaidai, kuomet buvo vertinama ginčijama informacija (teiginį): „Seniūno L. L. vardu buvo parašyta: „ Vieša paslaptis (duomenys neskelbtini), kad ši auklėtoja turi problemų su alkoholiu. Dažnai galima aptikti su kvapeliu“, atsakovas nurodė, kad : 1) informacijos (saviraiškos) laisvė suteikia teisę viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) informuoti apie įvykius, pateikti savo požiūrį, komentarus ir išvadas apie įvykius, faktus ir asmenis; 2) ginčo informacija (teiginys) yra viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paskelbta informacija, atsižvelgiant į jo turimus duomenis (V. G. suteikta informacija, po publikacija „Šokiruojantis incidentas darželyje: mažametį auklėtoja sužalojo šepečiu“ (www.tv3.lt) paskelbti komentarai); viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) buvo žinoma, kad komentaro „ Vieša paslaptis (duomenys neskelbtini), kad ši auklėtoja turi problemų su alkoholiu. Dažnai galima aptikti su kvapeliu“ autorius nėra seniūnas L. L.; kaip matyti iš skaitytojų komentarų į šį po publikacija „Šokiruojantis incidentas darželyje: mažametį auklėtoja sužalojo šepečiu“ (www.tv3.lt) paskelbtą komentarą, dalis jų komentaro autoriumi palaikė (duomenys neskelbtini) seniūną; nurodytos ir tyrimo metu nustatytos aplinkybės, komentarų vertinimas leido suprasti, kodėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė tokią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, teigiančią, kad komentaro autorius nėra seniūnas L. L., o komentaras pateiktas seniūno L. L. vardu, t. y., kaip seniūno L. L. nuomonė; 3) ginčo informacija (teiginys) nėra susijusi su pareiškėju, jo garbės ir orumo gynimu, kadangi informacija (žinia) yra ne apie jį, o yra dalis Publikacijos temos (asmenų komentavimo viešojoje erdvėje be atsakomybės) tyrimo išvadų; 4) iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, todėl tyrimo metu buvo vertinta visuma gautos ir surinktos informacijos, todėl pareiškėjo argumentas, kad išvada buvo priimta neanalizuojant visų komentarų ar ne visų komentarų kontekste, yra nepagrįsta.

13. Atsakovas nesutiko dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad atsakovas Sprendime neteisingai įvertino ginčo informaciją (teiginį): „ Incidento nebūtų, jeigu visi komentarai būtų anoniminiai arba pasirašyti išgalvotais vardais“ kaip nuomonės sklaidą, kadangi : 1) informacijos (saviraiškos) laisvė suteikia teisę viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) informuoti apie įvykius, pateikti savo požiūrį, komentarus ir išvadas apie įvykius, faktus ir asmenis; 2) pareiškėjas pats nekonkrečiai ir dviprasmiškai argumentuoja, kad ginčo informacija (teiginys) yra konstatuojamojo pobūdžio informacija, bet taip pat teigia, jog tai yra autorės nuomonė; 3) pareiškėjo argumentas, kad slapyvardžiai yra išgalvoti, yra būtent jo paties pozicija (liudijimas), pateikta ikiteisminiame tyrime, kurio metu buvo nustatyta, jog komentarai buvo pasirašomi realiais asmenų vardais ir pavardėmis (V. Ž., V. G.); 4) įvertinus Publikacijos kontekstą, teksto sandarą, teiginio (sakinio) konstrukciją, loginį ryšį, akivaizdu, kad buvo paskelbtas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) vertinimas, požiūris į publikacijoje aprašomą įvykį (piliečių V. G., V. Ž. pretenzijas dėl komentarų po publikacija „Šokiruojantis incidentas darželyje: mažametį auklėtoja sužalojo šepečiu“ (www.tv3.lt), dėl to vykusį ikiteisminį tyrimą dėl galimo šmeižimo visuomenės informavimo priemonėje ir jo baigtį), o pagal VIĮ 2 straipsnio 36 dalį tokia informacija laikytina nuomonės raiška; 5) tyrimo metu buvo teisingai ir pagrįstai nustatyta, kad nuomonė turi faktinį pagrindą (išsakyta dėl minėto įvykio) ir reiškiama etiškai (leksika nėra įžeidaus ar menkinančio pobūdžio), viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo pakankamai duomenų išreikšti tokią nuomonę, todėl tokios ginčo informacijos (teiginio) sklaida neperžengia teisės į saviraiškos laisvę.

14. Atsakovas prašė atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog atsakovas neteisingai įvertino, kad Publikacijoje paskelbta informacija nepriskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos kategorijai, nes : 1) pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Publikacijoje yra naudojami duomenys, kurie yra susiję su pareiškėju ir jo šeimos nariais; atsižvelgiant į tai, kaip pareiškėjas formulavo skundą atsakovui, Publikacijoje paskelbta informacija, galbūt susijusi su jo nepilnamečio vaiko asmens duomenimis, buvo įvertinta VIĮ įtvirtintų nuostatų (17 str.), Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų (6 str.) aspektu; 2) pareiškėjas skunde teismui nurodo naują informaciją (motyvus), kurie nebuvo pateikti skunde atsakovui (teigia, kad ikiteisminio tyrimo duomenų, apklausos informacijos, motyvų citavimas, taip pat ir informacija apie nepilnametį asmenį, jo lytį, lankomą ugdymo įstaigą yra ženkliai perteklinis, kad po Publikacijos pasirodymo komentarą pateikė ir pareiškėjo sūnaus darželio auklėtoja N. G., palikdama neigiamą atsiliepimą apie jo šeimą, kuris parodė, jog Publikacijos skaitytojai buvo suklaidinti dėl neteisingos informacijos paskleidimo); 3) Publikacijoje paskelbta informacija, galbūt susijusi su jo nepilnamečio vaiko asmens duomenimis, buvo įvertinta pagal įstatymus, atsižvelgiant į tai, kaip pareiškėjas formulavo skundą atsakovui, ir Sprendime buvo nustatyta, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog Publikacijoje paskelbta informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos kategorijai, kadangi paskelbta informacija yra apie pareiškėjo, o ne apie nepilnamečio jo vaiko elgesį, jokių tiesioginių nepilnamečio asmens duomenų nebuvo atskleista.

15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas Sprendime neteisingai nustatė, jog ginčo informacija (teiginiai) nepažeidžia pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą pagal VIĮ 14 straipsnį, nes: 1) pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas 2016 m. balandžio 7 d. nutarimu buvo nutrauktas, tačiau tokio nutarimo priėmimas nereiškia asmens išteisinimo; 2) apie paminėtą įvykį ir atsakomybę už komentavimą interneto erdvėje buvo paskelbta Publikacija, kurioje buvo paskelbta ginčo informacija (teiginiai), susijusi su įvykiu; viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo teisę informuoti visuomenę apie įvykusį ikiteisminį tyrimą, todėl tokios informacijos (ginčo teiginių) sklaidai buvo teisėtas visuomenės interesas ir pareiškėjo sutikimo viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neprivalėjo gauti, o pareiškėjo lūkesčiai dėl privatumo nagrinėjamu atveju nebuvo pagrįsti, nes visuomenės poreikis žinoti informaciją, susijusią su teisingumo vykdymu, yra prioritetinis prieš pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą; 3) viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) gina viešąjį interesą ir kelia problemas dėl atsakomybės už komentavimą, atskleidžia situacijas, nušviečia įvykius, dėl kurių yra įvykę ikiteisminiai tyrimai, kuomet dėl asmenų, šiuo atveju – pareiškėjo elgesio, veiksmų, valstybė (teisėsaugos institucijos) turi imtis baudžiamojo persekiojimo.

16. Atsakovas nurodė nesutinkantis ir su pareiškėjo skundo argumentu, susijusiu su atsakovo Sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjui suteiktos teisės pasisakyti, kadangi: 1) VIĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gerbdami nuomonių įvairovę, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių; Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais; 2) nagrinėjant pareiškėjo skundžiamą aplinkybę dėl teisės pasisakyti nesuteikimo, buvo atliktas kompleksinis vertinimas, atsižvelgta į ginčo informaciją (teiginius), pačią Publikaciją, jos kontekstą, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį, į tai, kad jam buvo suteikta teisė išdėstyti savo poziciją (nuomonę) dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos, bet jis šia teise nepasinaudojo; 3) pareiškėjo nuomonė (pozicija) dėl Publikacijoje aprašyto įvykio, susijusio su pareiškėjo komentavimu viešoje erdvėje, yra atskleista, todėl tai taip pat patvirtina, kad būtinybės kreiptis į pareiškėją ir pateikti jo nuomonę papildomai Publikacijoje nebuvo būtinybės; tyrimo metu, vertinant viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį, jo bendravimą su pareiškėju, nekilo abejonių dėl jo sąžiningumo, paaiškinimų nepatikimumo; VIĮ 8 straipsnis leidžia viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, todėl atsakovo reikalavimas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) atskleisti asmenį, kuris teikė informaciją dėl pareiškėjo nenoro viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) teikti poziciją (nuomonę) dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos, būtų neteisėtas.

17. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad ginčo informacija (teiginys): „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, nes pareiškėjas skunde teismui kelia naujus reikalavimus (dėl nekaltumo principo pažeidimo Publikacija), kurie nebuvo nurodyti jo teiktame skunde atsakovui. Atsakovas prašė atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Publikacija buvo užsakyta, tendencinga, skirta jį sumenkinti, nes viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) atsakovui tiriant pareiškėjo skundą nurodė ir neslėpė, jog į VšĮ „Mano Gargždai“ redakciją buvo kreiptasi nukentėjusiojo V. G. su prašymu informuoti visuomenę apie įvykį, susijusį su pareiškėju.

18. Atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl jis turi būti paliktas galioti.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Mano Gargždai“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo skundą dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos laiko nepagrįstu.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2017 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (SK-49) SPR-76, kuriuo pareiškėjo skundas dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)?“ (www.mano-gargzdai.lt, 2016-11-03) paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 3 d. interneto tinklapyje www.mano-gargzdai.lt buvo paskelbta A. R. publikacija „(duomenys neskelbtini)?“. Pareiškėjas, manydamas, jog dalis Publikacijoje paskelbtos informacijos neatitinka tikrovės, atskleidžia privataus gyvenimo faktus, viešina informaciją apie nepilnametį asmenį, 2016 m. lapkričio 8 d. raštu kreipėsi į VšĮ „Mano Gargždai“, prašydamas interneto tinklapyje www.mano-gargzdai.lt paskelbti jo nurodyto turinio paneigimą ir iš Publikacijos pašalinti cituojamą ikiteisminio tyrimo medžiagos dalį, susijusią su asmens duomenimis ir privataus gyvenimo informacija.

VšĮ „Mano Gargždai“ 2016 m. lapkričio 21 d. raštu pranešė pareiškėjui, kad nesutinka su jo reikalavimu paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl jis nebus tenkinamas. Pareiškėjas buvo informuotas, kad Publikacija buvo parengta remiantis įsiteisėjusiame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą išdėstytomis aplinkybėmis ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytais faktais, kurie nėra konfidencialūs ar slapti. Pažymėjo, kad VšĮ „Mano Gargždai“ taip pat negali paneigti minėtame straipsnyje pateiktos trečiųjų asmenų nuomonės ir pasiūlė pareiškėjui kreiptis tiesiogiai į tokios nuomonės/teiginių autorius.

Kadangi su pareiškėju buvo bandyta ne kartą susisiekti, siekiant išgirsti jo poziciją minėtu klausimu, tačiau to padaryti nepavyko, jam pasiūlyta galimybė nemokamai paskelbti savo nuomonę portale www.mano-gargzdai.lt. Pareiškėjas 2017 m. kovo 20 d. skundu kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių, prašydamas įvertinti, ar Publikacijoje suformuoti Teiginiai ir Antraštė nepažeidžia VIĮ įtvirtintų nuostatų;

2) nustačius pažeidimus, įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją VšĮ „Mano Gargždai“; 3) įpareigoti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją VšĮ „Mano Gargždai“ paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją bei pašalinti iš straipsnio tikrovės neatitinkančią informaciją bei informaciją, susijusią su nepilnamečio asmens duomenimis; 4) ŽEI sprendimą nustatyta tvarka paskelbti viešai. Pareiškėjas Tarnybai pateiktame skunde skundėsi tikrovės neatitinkančios informacijos apie jį Publikacijoje pateikimu, pareiškėjo ir jo šeimos narių asmeninio gyvenimo informacijos neteisėtu atskleidimu, jam nesuteikta galimybe pasisakyti.

VšĮ „Mano Gargždai“ 2017 m. balandžio 14 d. raštu (Tarnyboje gautas 2017 m. balandžio 18 d.) pateikė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai paaiškinimus dėl pareiškėjo 2017 m. kovo 20 d. skunde išdėstytų aplinkybių, prie jų pridėdama Klaipėdos apygardos prokuratūros 2016 m. balandžio 7 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2017 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (SK-49) SPR-76 pareiškėjo skundas dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu.

23. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymėjo, kad pareiškėjo skundo dėl ŽEI priimto Sprendimo nagrinėjimas nėra pakartotinis pareiškėjo Tarnybai pateikto skundo nagrinėjimas, o jau priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas.

24. Teismas nurodė, kad iš Publikacijos turinio matyti, jog joje viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) aprašo įvykį, kuomet po TV3 televizijos parengto reportažo tv3.lt portale pasirodė publikacija „Šokiruojantis incidentas darželyje: mažametį auklėtoja sužalojo šepečiu“, pacituojant dėl jos pateiktus trijų asmenų žeminančio turinio komentarus su komentatorių vardais ir pavardėmis – V. Ž., V. G. ir seniūno L. L. Publikacijoje nurodyta, kad V. Ž. ir V. G. kreipėsi į policiją dėl to, kad nežinomas asmuo žeminančio turinio komentarais žeidžia garbę ir orumą. Toliau Publikacijoje pateikiamas ikiteisminį tyrimą atlikusio Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro komentaras apie tai, kad tyrimo metu buvo išsiaiškinta, jog abu komentarai buvo parašyti iš to paties IP adreso, priklausančio O. Č., gyvenančio tame pačiame kaime, kaip ir nurodytų komentarų autoriai, kuris apklaustas patvirtino, jog tai padarė jis, asmenų vardai ir pavardės pasirinkti visiškai atsitiktinai ir tai neturi nieko bendro su realybėje egzistuojančiais asmenimis, o to motyvas – jo sūnus lanko minėtą darželį ir jį labai nustebino darželio direktorės pozicija dėl šio įvykio. Po pateiktos V. G. nuomonės šiuo klausimu, pateiktas minėto prokuroro pasakojimas dėl tvarkos, kaip vyksta tyrimas dėl šmeižimo, kokiomis priemonėmis tai nustatinėjama, kokia galima tokio tyrimo baigtis nustačius apšmeižusį asmenį, kokios yra nukentėjusiųjų teisės kreipiantis į teismą privataus kaltinimo tvarka, taip pat jo samprotavimas apie atsakomybės už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką neišvengiamumą. Publikacijos pabaigoje nurodyta, jog portalas ne kartą bandė susisiekti su O. Č., tačiau to padaryti nepavyko.

25. Teismas konstatavo, kad ginčo teisiniams santykiams aktualios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) nuostatos bei teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Visuomenės informavimo įstatyme, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (toliau – ir NANVIPĮ). Teismas nurodė, kad Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę, o EŽTK 10 straipsnio 1 dalyje – teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį žmogaus orumui suteiktas konstitucinės vertybės statusas, o iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies turinio matyti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama siekiant užtikrinti pusiausvyrą su kitomis konstituciškai reikšmingomis individo ar visos visuomenės teisėmis ar teisėtais interesais.

26. Pasisakydama dėl visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo bei saviraiškos laisvės, teisėjų kolegija pažymėjo, kad visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. VIĮ 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Pagal VIĮ 19 straipsnio 2 dalį, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Vadovaujantis VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu, viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais, taip pat neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (4 punktas). VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, taip pat vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

27. Teismas apibendrintai pažymėjo, kad Konstitucijos 25 straipsnio bei EŽTK 10 straipsnio turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, jog saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1500/2012; 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1942-502/2016). Teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasis nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

28. Teisėjų kolegija pritarė ŽEI Sprendime padarytoms išvadoms, kad Publikacijoje paskelbta skundžiama informacija (žinios): „Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojai - bendruomenės pirmininkas V. G. ir seniūnijos darbuotoja V. Ž. - žino, ką reiškia susidurti su šmeižikišku komentavimu internetinėje erdvėje. Jie šių metų pradžioje tapo tokio komentavimo aukomis“; „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ atitinka tikrovę, nes tokie faktai tikrovėje egzistavo, įvykiai klostėsi taip, kaip skelbiama viešai, pareiškėjo poelgiai vertinami adekvačiai įvykusiems faktams, o Publikacijos pastraipos pavadinimas „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ yra konstatuojamojo pobūdžio informacija, todėl VIĮ nuostatų pažeidimų nekonstatuota, kadangi iš į bylą pateikto Klaipėdos apygardos prokuratūros 2016 m. balandžio 7 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-09445-16 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo priimant sprendimą vadovavosi ir ŽEI, matyti, jog Nutarimu, be kita ko, buvo nustatyta, kad tv3.lt portale po straipsniu „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. vasario 12 d. 22:06:44 val. V. Ž. ir 2016 m. kovo 13 d. 00:14:09 val. V. G. vardu buvo parašyti žeminančio turinio komentarai, kurių jie patys nerašė, o buvo nustatyta, kad šių asmenų vardu žeminančio turinio komentarus parašė būtent O. Č. Tai patvirtina Publikacijoje nurodytų faktų realų egzistavimą, kas duoda pagrindo daryti išvadą, jog Publikacijoje buvo paskelbta ne nuomonė, o informacija – paskelbti faktai atitiko tikrovę ir ši žinia nebuvo melaginga, kaip kad teigia pareiškėjas.

29. Teismas taip pat pritarė Tarnybos Sprendime padarytai išvadai, kad Publikacijoje pateikiama ginčijama informacija (teiginys): „Seniūno L. L. vardu buvo parašyta: „Vieša paslaptis (duomenys neskelbtini), kad ši auklėtoja turi problemų su alkoholiu. Dažnai galima aptikti su kvapeliu“ yra konstatuojamojo pobūdžio, nurodanti, jog komentaras buvo pasirašytas seniūno L. L. vardu, todėl pagal VIĮ 2 straipsnio 86 dalį laikytina žinia. Kadangi iš Publikacijos konteksto akivaizdu, jog paminėtas teiginys yra tik apie tai, kad pacituoto komentaro autorius nebuvo seniūnas L. L., o viešosios informacijos rengėjas paaiškinimuose nurodė, jog šią informaciją dėl po tv3.lt portale paskelbtu straipsniu nurodyto komentaro autoriaus tapatybės neatitikimo pateikė (duomenys neskelbtini) bendruomenės pirmininkas V. G., o dalis skaitytojų, sprendžiant iš jų reakcijos, komentarų autoriumi palaikė (duomenys neskelbtini) seniūną, darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo pakankamą faktinį pagrindą tokios informacijos (teiginio) sklaidai. Kadangi minėtame teiginyje pateikta informacija nebuvo susijusi pareiškėju, o į Tarnybą pats L. L. su skundu dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos nesikreipė, pagrįstai buvo pripažinta, kad VIĮ nuostatų pažeidimų nebuvo nustatyta.

30. Teismas vadovavosi VIĮ 2 straipsnio 36 dalimi, kuri apibrėžia nuomonės sąvoką, ir, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo Tarnybai skųsta informacija (teiginys) „Incidento nebūtų, jeigu visi komentarai būtų anoniminiai arba pasirašyti išgalvotais vardais“ buvo paskelbtas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) vertinimas, požiūris į publikacijoje aprašomą įvykį, sprendė, jog tokia informacija laikytina nuomonės raiška ir jos sklaida neperžengia teisės į saviraiškos laivę, todėl sprendė, jog pagrįstai ši informacija (teiginys), atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą ir teiginio prasmę, Sprendime buvo įvertinta tinkamai.

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundą nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, sutiko su ginčijame Sprendime padarytomis išvadomis, jog viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas informacijos (saviraiškos) laisvės ribų nagrinėjamu atveju neperžengė, todėl nėra pagrindo Publikacijoje paskelbtą informaciją vertinti kaip tikrovės neatitinkančią, žeminančia pareiškėjo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjo įvardinta Publikacijos įtaka visuomenės nuomonei yra vertintina kaip pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais.

32. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju Publikacijoje pateikta informacija yra viešo intereso objektu, įvykiai aprašyti objektyviai, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), rinkdamas, analizuodamas ir apibendrindamas panaudotą medžiagą, rėmėsi gauta informacija ir ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurių pareiškėjas neginčijo, nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo ginčijamus teiginius paskelbęs viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) būtų peržengęs informacijos (saviraiškos) laisvės ribas, būtų veikęs nesąžiningai ar būtų paskleidęs tikrovės neatitinkančią, klaidinančią informaciją, žeminančią pareiškėjo garbę ir orumą, nes joje pateikti duomenys nėra iškraipyti, užgaulūs, skleidžiantys dezinformaciją, įžeidžiantys ar žeminantys.

33. Teismas vadovavosi VIĮ 17 straipsnio 1, 2 dalimis, NANVIPĮ 6 straipsniu ir nurodė, kad iš Publikacijos turinio matyti, jog joje nebuvo paskelbta jokių duomenų nei apie pareiškėjo nepilnamečio vaiko elgesį, nei apie nepilnamečio asmens duomenis. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą ir Publikacijos turinį, teismas pripažino, kad Sprendime pagrįstai buvo nustatyta, jog joje paskelbta informacija nepriskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos kategorijai, todėl Įstatymo nuostatos nepažeistos.

34. Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Kartu Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymima, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). Teismas taip pat vadovavosi VIĮ 14 straipsniu, 2 straipsnio 44, 45 dalimis.

35. Teismas nurodė, kad ginant asmens teisę į privatų gyvenimą kyla dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti (teisės skleisti informaciją) konfliktas, todėl kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės ginamų vertybių pusiausvyros. Vertindama Publikacijoje paskleistą informaciją ir visuomenės teisę žinoti apie įvykusį ikiteisminį tyrimą dėl įžeidžiančių komentarų skelbimo prisistatant kitų, realiai egzistuojančių asmenų vardais ir pavardėmis, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog rengiant ir skleidžiant tokią informaciją nebuvo peržengtos viešosios informacijos rengėjo saviraiškos teisės realizavimo ribos, o paskleistos pareiškėjo privataus gyvenimo aplinkybės dėl atlikto ikiteisminio tyrimo yra proporcingos visuomenės interesui žinoti, be kita ko, atsižvelgiant ir į informacijos apie korektiško komentavimo viešojoje erdvėje aktualumą. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas nusprendė, kad ŽEI priimtame Sprendime padarė pagrįstą išvadą, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo teisę informuoti visuomenę apie įvykusį ikiteisminį tyrimą be pareiškėjo sutikimo, nes tokios informacijos gavimas yra visuomenės teisė ir yra prioritetinė prieš pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą.

36. Teismas, įvertinęs viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pastangas ir siekį suteikti pareiškėjui galimybę pasisakyti, padarė išvadą, kad ŽEI Sprendime pagrįstai nurodė, jog tiek Publikacijos tekstas, tiek viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimai patvirtina, kad su pareiškėju buvo bandoma susisiekti, tačiau tai nepavyko, o po ginčo Publikacijos paskelbimo pareiškėjui taip pat buvo suteikta teisė išsakyti savo poziciją (nuomonę) dėl joje paskelbtos informacijos, tačiau jis šia teise nepasinaudojo, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad VIĮ nuostatų, susijusių su atsakymo teisės/ nuomonių įvairovės užtikrinimu, įtvirtintų VIĮ 15 straipsnyje, 16 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte, pažeidimų nenustatyta.

37. Dėl pareiškėjo skunde išsakytų argumentų, susijusių su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, teismas nepasisakė, nes šis argumentas nebuvo nurodytas ir juo nebuvo remiamasi pareiškėjui teikiant skundą Tarnybai, todėl, teismo teigimu, vertinti skundžiamo Sprendimo šiuo aspektu nėra pagrindo.

38. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą ŽEI rėmėsi visa skundo nagrinėjimui aktualia informacija, atsižvelgė į Publikacijos kontekstą, teksto sandarą, sakinių konstrukcijas, jų loginius ryšius, Sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados, kokie pareiškėjo skundo argumentai atmetami. Tuo metu pareiškėjo teismui pateiktame skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų ŽEI ištirtus duomenis ir informaciją vertinti iš naujo. Teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus, tuo metu pareiškėjas skundu teismui Tarnybos Sprendimo ydingumo neįrodė.

III. 39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą; įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorių iš naujo išnagrinėti 2017 m. kovo 20 d. pareiškėjo skundą dėl Publikacijos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Teismas nesivadovavo tinkamomis teisės normomis, tuo pažeisdamas materialiosios ir procesinės teisės normas, turinčias reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes.

39.2. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą. Garbės ir orumo pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant visų faktinių aplinkybių visumai: 1) žinių paskleidimo faktui; 2) faktui, jog paskleistos žinios yra apie konkretų asmenį; 3) faktui, jog paskleistos žinios žemina šio asmens garbę ir orumą; 4) faktui, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Žeminančia žmogaus garbę ir orumą žinia laikoma tikrovės neatitinkanti, asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime ir pan. Garbės ir orumo pažeidimo konstatavimui būtina atriboti žinią nuo nuomonės. ŽEI teisingai nustatė, kad Publikacijoje nurodytas teiginys „Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojai – bendruomenės pirmininkas V. G. ir seniūnijos darbuotoja V. Ž. – žino, ką reiškia susidurti su šmeižikišku komentavimu internetinėje erdvėje. Jie šių metų pradžioje tapo tokio komentavimo aukomis” ir antraštė „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ yra žinia. Faktas, jog Publikacijoje paskleistos žinios yra apie konkretų asmenį, t. y. pareiškėją. Paskleista informacija (žinia) neatitinka tikrovės, diskredituoja pareiškėją, nes melagingai teigiama apie pareiškėjo padarytą nusikaltimą.

39.3. Teismas, vertindamas ŽEI išvadą dėl Publikacijos teiginio „Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojai – bendruomenės pirmininkas V. G. ir seniūnijos darbuotoja V. Ž. – žino, ką reiškia susidurti su šmeižikišku komentavimu internetinėje erdvėje. Jie šią metų pradžioje tapo tokio komentavimo aukomis” ir antraštės „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“, rėmėsi į administracinę bylą pateikto Nutarimo duomenimis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pastraipos pavadinime viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) iškraipė straipsnyje nurodytą informaciją apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, paskleisdamas žinią (informaciją) apie neva jau įvykusį šmeižimo faktą. Tokiu būdu Publikacijos skaitytojams aiškiai ir nedviprasmiškai buvo paskleista žinia apie BK numatytą ir atliktą nusikalstamą veiką – šmeižimą, ir kad buvo apšmeižti (duomenys neskelbtini), nors tokia informacija (žinia) neatitinka tikrovės, kadangi galbūt padaryta nusikalstama veika nėra ir nebuvo įrodyta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl ši žinia („Šmeižė (duomenys neskelbtini)“) yra akivaizdžiai melaginga. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su teismo vertinimu, kad paskelbti faktai atitiko tikrovę ir ši žinia nebuvo melaginga.

39.4. Teismo vertinimas, kad V. Ž. ir V. G. vardu buvo parašyti žeminančio turinio komentarai, kurių jie patys nerašė, o buvo nustatyta, jog šių asmenų vardu žeminančio turinio komentarus parašė būtent pareiškėjas, yra visiškai nepagrįstas, ir yra tik vertinamojo pobūdžio, kadangi iki šiol dėl jų turinio vertinimo tendencingai nebuvo kreiptasi į teismą ir nebuvo siekta teisingumo Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka. Tokiu būdu ir pareiškėjui nesuteikiama galimybė apsiginti ir įrodyti, kad nėra ir nebuvo jokios nusikalstamos veikos, kuria jis yra nepagrįstai kaltinamas Publikacijoje, kadangi pareiškėjas negalėjo ikiteisminio tyrimo pradėjimo apskųsti kaip nepagrįsto, nes buvo apklaustas specialiojo liudytojo statusu, kuris nesuteikia teisės skųsti pradėto ikiteisminio tyrimo.

39.5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) sąmoningai, tendencingai ir aiškiai suvokdamas siekė žiniasklaidos priemonėmis neigiamai pavaizduoti pareiškėją, sumenkinti jo reputaciją, viešai apkaltinti įvykdžius nusikalstamą veiką numatytą BK – šmeižimą. Teismas, remdamasis vien tik Nutarime nurodytu prokuroro vertinimu, nebuvo objektyvus, kadangi nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyti duomenys ir vertinimai nebuvo ir iki šiol nėra patikrinti ir įrodyti teisme, bei nėra pripažinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

39.6. Teismas neteisingai įvertino Publikacijoje nurodytus teiginius „Klaipėdos rajono (duomenys neskelbtini) miestelio gyventojai – bendruomenės pirmininkas V. G. ir seniūnijos darbuotoja V. Ž. – žino, ką reiškia susidurti su šmeižikišku komentavimu internetinėje erdvėje. Jie šių metų pradžioje tapo tokio komentavimo aukomis“ ir antraštę „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad šie teiginiai neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies („Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“) nuostatų.

39.7. Inspektorius Sprendime nustatė, kad „Publikacijoje pateikiama ginčijama informacija (teiginys): „Seniūno L. L. vardu buvo parašyta: „Vieša paslaptis (duomenys neskelbtini), kad ši auklėtoja turi problemų su alkoholiu. Dažnai salima aptikti su kvapeliu“, vertinant teiginio konstrukciją, kontekstą, yra konstatuojamojo pobūdžio, nurodanti, kad komentaras buvo pasirašytas seniūno L. L. vardu.“ ir teisingai konstatavo, kad „Tokia informacija pagal visuomenės informavimo Įstatymo 2 straipsnio 86 dalį laikytina žinia.“, tačiau neteisingai nustatė, kad „viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo pakankamą faktinį pagrindą tokios informacijos (teiginio) sklaidai.“ Vertinant bendrame visos Publikacijos kontekste, informacijos rengėjas (skleidėjas) akivaizdžiai siekė Publikacijos skaitytojams suteikti pagrindo manyti, kad ir šį komentarą parašė būtent pareiškėjas. Tokiu būdu akivaizdžiai siekdamas sumenkinti pareiškėjo reputaciją.

39.8. Teismas, vertindamas ŽEI išvadą dėl teiginio „Incidento nebūtų, jeigu visi komentarai būtų anoniminiai arba pasirašyti išgalvotais vardais“, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad informacija laikytina nuomonės raiška ir jos sklaida neperžengia teisės į saviraiškos laisvę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jau minėto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą duomenyse yra aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyta, jog visi slapyvardžiai pasirinkti visiškai atsitiktinai ir neturi nieko bendro su realybėje egzistuojančiais asmenimis. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad šis Publikacijos teiginys yra absoliučiai tik konstatuojamojo pobūdžio, nepagrįstas ir nepatvirtintas jokiais faktiniais, rašytiniais ar kitokiais įrodymais, o priešingai, tendencingai siekiant perteikti žinią, kuri yra priešinga realiai situacijai, todėl pagrįstai yra laikytinas nesąžiningu autorės nuomonės pateikimu, sąmoningai iškreipiant realius duomenis. Ikiteisminio tyrimo duomenyse (kuriais naudojosi ir informacijos skleidėjas) būtent ir yra aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėta, kad slapyvardžiai yra išgalvoti.

39.9. Teismas neatsižvelgė į argumentus, kad straipsnyje yra naudojami duomenys, kurie yra susiję su pareiškėjo ir jo šeimos narių asmeninio gyvenimo informacija (tarp jų ir nepilnamečio asmens), todėl vadovaujantis BPK ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis turėjo būti neskelbtini. Toks duomenų atskleidimas pažeidė ne tik pareiškėjo teisę į privatumą, tačiau akivaizdžiai pakenkė pareiškėjo ir jo šeimos (tarp jų ir nepilnamečio asmens) privatumui ir teisėtiems interesams. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teismo posėdyje išsakytą poziciją, tai yra, kad, informuojant visuomenę, visų ikiteisminio tyrimo duomenų, visų apklausos informacijos, motyvų citavimas (taip pat ir informaciją apie nepilnametį asmenį, jo lytį, lankomą ugdymo įstaigą) yra ženkliai perteklinis.

39.10. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir nutrauktas, konstatavus, kad padaryta veika turi BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų (BK 154 straipsnio 1 dalį) požymių, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas, paliekant teisę nukentėjusiems kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Kadangi byla susijusi tik su privačių asmenų asmeniniais interesais, todėl informacijos rengėjo (skleidėjo) paskleista informacija neturi jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo dėl visuomenės intereso. Teismas netinkamai įvertino visuomenės intereso žinoti ir privataus gyvenimo pusiausvyros ribų – informuojant visuomenę, ikiteisminio tyrimo duomenų, apklausos informacijos, motyvų citavimas buvo ženkliai perteklinis ir akivaizdžiai pažeidė VIĮ 14 straipsnyje nurodytą asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą bei BPK imperatyvią teisės normą, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini.

39.11. Teismo išvada, kad ŽEI Sprendime pagrįstai nurodė, jog tiek Publikacijos tekstas, tiek viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimai patvirtina, kad su pareiškėju buvo bandoma susisiekti, tačiau tai nepavyko, o po ginčo Publikacijos paskelbimo pareiškėjui taip pat buvo suteikta teisė išsakyti savo poziciją (nuomonę) dėl joje paskelbtos informacijos, tačiau jis šia teise nepasinaudojo, yra visiškai neteisinga ir nepagrįsta jokiais faktiniais rašytiniais įrodymais. Nei atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei teismo posėdžio metu nebuvo pateikti jokie įrodymai apie bandymą susisiekti su pareiškėju (pavyzdžiui, telefono skambučių išklotinės, elektroninio pašto išrašai ir pan.). Teiginys, kad „kontaktus buvo bandoma gauti per jo bendradarbį, kuris atsisakė juos pateikti“ negali būti vertintinas kaip bandymas susisiekti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad niekada nebuvo ir nėra įgaliojęs jokio juridinio ar fizinio asmens jį atstovauti teikiant bet kokio turinio informaciją ar nuomonę viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams), o už kitų trečiųjų asmenų pozicijas, išreikštas informacijos rengėjams (skleidėjams), negali būti atsakingas ir jos negali būti vertintinos ir priimtinos kaip pareiškėjo pozicija.

39.12. Publikacijos autorė, formuodama Publikacijos antraštę „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ būtuoju laiku, akivaizdžiai ir nedviprasmiškai norėjo perteikti žinią apie jau įvykusį šmeižimo faktą. Nors toks faktas nebuvo nei įvykęs, nei įrodytas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teiginys „Šmeižė (duomenys neskelbtini)“ turi būti tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Asmens kaltė negali būti grindžiama tik prielaidomis. Autorė privalėjo laikytis asmens nekaltumo prezumpcijos principo. Vien tik ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir jo užbaigimas nesukuria jokių teisių jį inicijavusiems subjektams skleisti informaciją apie kitą asmenį neva padarius nusikalstamą veiką numatytą BK, prieš tai neįrodžius tokios nusikalstamos veikos egzistavimo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 2016 m. lapkričio 8 d. pareiškėjo kreipimesi į VšĮ „Mano Gargždai“ dėl reikalavimo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją buvo reikalaujama laikytis nekaltumo prezumpcijos principo, tačiau nei ŽEI, nei teismas nepagrįstai šio argumento nevertino. Sistemiškai vertinant pareiškėjo skundą ŽEI bei pareiškėjo skundą teismui, matyti, kad pareiškėjas akcentuoja tai, jog Publikacijoje buvo paskleista žinia, neatitinkanti tikrovės ir kaltinanti padarius nusikalstamą veiką, kuri iki šiol neįrodyta, tokiu būdu pažeidžianti nekaltumo prezumpcijos principą.

40. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

41. Atsakovas nurodo, kad teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai rėmėsi Nutarimu, tyrė ir nustatė, jog atsakovas sprendime padarė teisingas išvadas dėl ginčo informacijos (teiginių). Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija patį atliktą ikiteisminį tyrimą, jo procedūrą, jame priimtus sprendimus (šiuo atveju – Nutarimą), proceso dalyvių elgesį. Tokių aplinkybių vertinimas nėra atsakovo nuožiūroje (kompetencijoje) (VIĮ 49, 50 straipsniai). Teismas teisingai sprendime yra pažymėjęs, kad pareiškėjo skundo dėl atsakovo priimto sprendimo nagrinėjimas nėra pakartotinis pareiškėjo atsakovui pateikto skundo nagrinėjimas, o jau priimto atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas.

42. Atsakovas pabrėžia, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), paskelbdamas ginčo teiginius, juos detalizavo savo Publikacijoje. Atsakovas paskelbtą ginčo informaciją (teiginius) vertino ne atsietai, o atsižvelgdamas į Publikacijos tekstą, kontekstą, siekiant visapusiškai įvertinti, ar konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neperžengė saviraiškos (informacijos) laisvės ribų. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2003 m. birželio 11 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-687/2003). Informacijos (saviraiškos) laisvė suteikia teisę viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams), žurnalistams ne tik informuoti apie įvykius, bet ir pateikti savo požiūrį, komentarus ir išvadas apie įvykius, faktus ir asmenis. Be to, ši laisvė taikytina ne tik informacijai ir idėjoms, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) manymu, tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72; 1986 m. liepos 8 d. sprendimas Lingens prieš Austriją, pareiškimo Nr. 9815/82; kt.). Taip pat žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai nėra teisininkai, todėl tvirtinimai (kaltinimai) spaudoje negali būti lygiaverčiai prilyginami kaltinimams baudžiamajame procese (žr. EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Kasabova prieš Bulgariją, Nr. 22385/03).

43. Atsakovas pažymi, kad ginčo informacija neatitinka Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme numatytų kriterijų, kadangi paskelbta informacija yra apie pareiškėjo, o ne apie nepilnamečio jo vaiko elgesį. Jokių tiesioginių nepilnamečio asmens duomenų nebuvo atskleista.

44. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime argumentuotai ir teisingai padarė išvadą dėl prioriteto teikimo visuomenės interesui žinoti informaciją apie pareiškėją prieš pareiškėjo privataus gyvenimo.

45. Atsakovas pažymi, kad tiek publikacijos tekste, tiek viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimuose nurodyta, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) ne kartą bandė susisiekti su pareiškėju, bet to padaryti nepavyko. Be to, kaip matyti iš tyrimo medžiagos, po ginčo publikacijos paskelbimo pareiškėjui susisiekus su viešosios informacijos rengėju (skleidėju), jam buvo suteikta teisė išdėstyti savo poziciją (nuomonę) dėl publikacijoje paskelbtos informacijos. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo (nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sutikęs išdėstyti savo poziciją). Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nuomonė (pozicija) dėl publikacijoje aprašyto įvykio, susijusio su pareiškėjo komentavimu viešoje erdvėje, yra atskleista, todėl ir ši aplinkybė patvirtina, jog būtinybės kreiptis į pareiškėją ir pateikti jo nuomonę papildomai publikacijoje nebuvo būtinybės. Tačiau viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) tiek tyrimo metu teiktuose paaiškinimuose atsakovui, tiek publikacijoje nurodė, kad buvo bandoma susisiekti su pareiškėju, bet to padaryti nepavyko. Atsakovas pažymi, kad tyrimo metu, vertinant viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį, jo bendravimą su pareiškėju, nekilo abejonių dėl jo sąžiningumo. Taip pat pažymi, kad VIĮ 8 straipsnis leidžia viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį.

46. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui kėlė naujus reikalavimus (dėl nekaltumo principo pažeidimo publikacijoje), kurie nebuvo nurodyti jo teiktame 2017 m. kovo 20 d. skunde atsakovui, todėl, atsakovo manymu, tokie pareiškėjo skundo argumentai (nauji reikalavimai) atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės yra tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi saviraiškos (informacijos) laisvės ribos Publikacijoje buvo peržengtos. ŽEI Sprendime, kurį paliko galioti Vilniaus apygardos administracinis teismas, nepagrįstai nenustatė šmeižimo aplinkybės (nutarties 39.2–39.3, 39.5 p.), neįžvelgė pareiškėjo reputacijos sumenkinimo (nutarties 39.7 p.), turėjo konstatuoti autorės nesąžiningą nuomonės pateikimą (nutarties 39.8 p.), neatsižvelgė į tai, kad buvo pažeista teisė į privatumą, pakenkta pareiškėjo ir jo šeimos teisėtiems interesams (nutarties 39.9 p.), atimta galimybė būti išklausytam (nutarties 39.11 p.).

48. Dėl visų šių ir kitų aplinkybių, kurios, pareiškėjo (apelianto) nuomone, turėjo nulemti ŽEI Sprendimą pastarojo naudai, itin išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, kas ir fiksuota baigiamojo teisės akto II dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nebekartoja tų pačių argumentų, kuriais remiantis buvo atmestas skundas ir jame iškelti reikalavimai – iš principo juos tvirtina, pripažindamas visiškai pagrįstais. Tikrindamas administracinę bylą apeliacine tvarka pasisakys tik tais aspektais, kurie teisiškai reikšmingi užbaigiant šį socialinį konfliktą.

49. Be kita ko, dėl apeliacinės instancijos teismui tenkančios pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kontekste, būtina pažymėti, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

50. Pasisakant apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kurioje pažymima, jog laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011). Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94), 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 64816/01), 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 22824/04).

51. Tačiau saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais. Turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., mutatis mutandis (lot. pakeitus tai, kas keistina) EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28871/95).

52. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). EŽTT taip pat akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr., pvz., EŽTT sprendimus Hertel prieš Šveicariją, Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, Flux prieš Moldovą).

53. Saviraiškos laisvės ribojimų visuma, taikoma nuomonės skleidimui, yra mažesnė, nei žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pavyzdžiui, mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. (žr., pvz., EŽTT sprendimą Flux prieš Moldovą).

54. Nagrinėjamo ginčo atveju, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo nesutikti su viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesio sąžiningumu „informacijos adresato“ (pareiškėjo) atžvilgiu. Nutarties 39.8 punkte aptariamas sakinys („Incidento nebūtų, jeigu visi komentarai būtų anoniminiai arba pasirašyti išgalvotais vardais“) neturi jokio tendencingumo. Atsižvelgiant į visą aplinkybių kontekstą tai – vertinamojo pobūdžio teiginys (nuomonė), bet ne kategoriška Publikacijos autorės išvada, kuri būtų daroma po visų faktinių aplinkybių apžvalgos ir būtų konstatuojamojo pobūdžio.

55. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (VIĮ 2 str. 86 d.; redakcija, galiojusi Publikacijos skelbimo metu ir ŽEI, priimant Sprendimą). Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (VIĮ 2 str. 36 d.), kas ir buvo padaryta. Taigi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad nepagrįstai nenustatytas Publikacijos autorės nesąžiningumas.

56. Pareiškėjas (apeliantas) pateiktame apeliaciniame skunde tvirtina, jog Publikacijoje buvo siekiama viešai apkaltinti jį įvykdžius nusikalstamą veiką numatytą BK – šmeižimą (nutarties 39.5 p.), tačiau toks tvirtinimas visiškai nepagrįstas. Publikacijos turinyje panaudotos sąvokos „šmeižikiškas“ , „šmeižė“ turėjo faktinį ir teisinį pagrindą – 2016 m. balandžio 7 d. Nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame ir pasisakoma dėl galimos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 154 straipsnio (Šmeižimas) 2 dalį. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad apeliantas buvo viešai apkaltintas BK numatyta nusikalstama veika. Publikacijos autorė nesiekė apkaltinti pareiškėjo BK numatyta teisei priešinga veika, o tiesiog išdėstė susidariusią situaciją, vartojant jautrias, tačiau ne be pagrindo, definicijas, galinčias nulemti besikreipusio teisminės gynybos asmens galbūt baudžiamąją atsakomybę arba civilinę atsakomybę. Faktas, jog komentarai buvo rašyti O. Č. kitų asmenų vardu, t. y. faktinis pagrindas lemsiantis teisinį kvalifikavimą (dėl to ginčo nėra).

57. Tvirtinimas apie kenkimą pareiškėjo ir jo šeimos teisėtiems interesams yra deklaratyvaus pobūdžio. Publikacijoje konstatuojama tik faktinė aplinkybė apie pareiškėjo sūnaus lankymą Publikacijoje aprašomo darželio, tačiau vaikas nėra identifikuojamas nei kaip prižiūrimas tos pačios auklėtojos, neminimas jo vardas, amžius, darželio lankymo trukmė ir panašiai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo prieiti prie kitokio pobūdžio išvados nei buvo padaryta ŽEI Sprendime šiuo klausimu.

58. Kalbant pareiškėjo privatumo pažeidimo aspektu pažymėtina, jog VIĮ 14 straipsnio 1 dalyje numatyta viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareiga užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. VIĮ 2 straipsnio 45 dalyje eksplicitiškai atskleista, kas patenka į privataus gyvenimo sampratą. Privatus gyvenimas – tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

59. VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyti atvejai, kai informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be asmens sutikimo: 1) kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, 2) kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) kai informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias viešo asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

60. Šiuo konkrečiu atveju teigiant apie pareiškėjo teisės į privatų gyvenimo pažeidimą, atsižvelgiant į nutarties 58 punkte dėstomas nuostatas, nebuvo atkleista/paaiškinta, kaip pasireiškė privataus gyvenimo pažeidimas – taip pat apsiribota abstrakčiais teiginiais, kurie niekaip negali suponuoti aptariamo pobūdžio veikos. Kita vertus, Publikacijoje pateikta informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo suderinama su VIĮ 14 straipsnio 3 dalyje vienu iš numatytų atveju (žr. nutarties 59 p.).

61. Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, kaip dar vieno apeliacinio skundo argumento, pažymėtina, jog į administracinę bylą nebuvo pateikta įrodymų, galinčių patvirtinti pareiškėjo poziciją. Antra vertus, tokia teisė iš principo realizuota dalyvaujant bylos nagrinėjime Vilniaus apygardos administraciniame teisme (b. l. 84–85), pasinaudojant teise į apeliaciją.

62. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius