94fcbc6b-375a-425c-9832-ea2d753f7e5d · Kauno apygardos teismas

                                                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-198-319/2018                                                                                      Proceso Nr. 1-01-1-24437-2017-3                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; (S)    1.2.5.4.1; 1.2.14.1.2.2; 2.4.6.1.

                                                                     KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 22 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Evelinai Dzenytei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistojo J.

S. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rÅ«mų (iki 2017 m. gruodžio 31 d. – Kauno apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 201 straipsnio 1 dalyje, ir už juos paskirtas bausmes subendrinus, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalį paskirtos bausmės pridėjus prie Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nuosprendžiu paskirtos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, J.

S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki Å¡io nuosprendžio įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija, n u s t a t ė : J. S. nuteistas už tai, kad, 2017 metų gegužės 18 dienÄ , laikotarpiu nuo 16.00 val. iki 17.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bÅ«damas prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), grasino Å .

Ž. jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatÄ , sakydamas: „viskÄ dabaigsiu ir kapus padegsiu“, dėl ko nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkai sutrikdyti sveikatÄ gali bÅ«ti įvykdytas, kadangi tos pačios dienos naktį, t.y., 2017 m. gegužės 18 d., apie 01.00 val., jo brolis V. S., panaudodamas Å¡aunamÄ jį ginklÄ , sužalojo savo dukrÄ V. S. bei nukentėjusįjį Å . Ž., o vėliau padegė jų gyvenamÄ jį namÄ , kas nukentėjusiajam suteikė pakankamÄ pagrindo manyti, kad grasinimai gali bÅ«ti įvykdyti.Be to, jis nuteistas už tai, kad 2017 metų gegužės 19 dienÄ , apie 13.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, per duris įsibrovė į J.

S. priklausantį gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), iÅ¡ kurio pagrobė: peilį 25 eurų vertės, skrudintuvę 25 eurų vertės, metalinį dubenėlį 2 eurų vertės, du puodus su rankenomis bendros 40 eurų vertės, kiaurapuodį 100 eurų vertės, keramikinį puodÄ 25 eurų vertės, keptuvę 150 eurų vertės, du metalinius puodus bendros 250 eurų vertės, keturis stiklinius dangčius bendros 70 eurų vertės, taip pat, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje pasikėsino pagrobti nukentėjusiajai J.

S. priklausantį medinį stalÄ , tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi stalas buvo per didelis ir netilpo pro durų angÄ , tokiu bÅ«du nukentėjusiajai J. S. padarė bendrÄ 687 eurų turtinę žalÄ .Be to, jis nuteistas už tai, kad nuo 2000 metų, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), koridoriuje neteisėtai laikė aparatÄ namų gamybos stipriesiems alkoholiniams gėrimams gaminti iki 2017 metų gegužės 19 dienos 22.00 val., kol jį kratos metu surado ir paėmė policijos pareigÅ«nai.Kauno apylinkės teismas, priimdamas J.

S. atžvilgiu apkaltinamÄ jį nuosprendį, padarė iÅ¡vadÄ , kad jo kaltė dėl visų inkriminuotų veikų pilnai įrodyta, nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį, sunkumÄ , jo ankstesnius teistumus, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas nuteistojo savybes, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes ir padarė iÅ¡vadÄ , kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam tik su realiu laisvės atėmimu susijusiÄ bausmę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. praÅ¡o Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendį pakeisti: dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų jį iÅ¡teisinti ir taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, paskiriant nors ir maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminÄ . 3.1. Skunde nuteistasis teigia, kad nepadarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Jo vertinimu, norint inkriminuoti šį nusikaltimÄ , bÅ«tina nustatyti grasinimo realumÄ , įvertinus tai, ar grasinantis norėjo bÅ«tent tokios nukentėjusiojo bÅ«senos.

J. S. vertinimu, iÅ¡ jo pasakytų žodžių negalima spręsti apie grasinimo realumÄ nukentėjusiesiems, ypatingai J. S., kurios net nebuvo įvykio vietoje, nes, neaiÅ¡ku, iÅ¡ kokiu aplinkybių seka, kad apeliantas kreipėsi konkrečiai bÅ«tent į juos. Teigia, kad patys žodžiai nebuvo nukreipti į asmens gyvybės atėmimÄ , jo kÅ«no vientisumÄ pažeidimÄ ar konkretų sužalojimÄ , o, jis kalbėjo apie „visko užbaigimÄ ir kapų sunaikinimÄ â€œ, t. y. abstrakčiai, o ne apie Å .

Ž. ar kitÄ asmenį. Be to, nuteistojo teigimu, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo ne tik kelių metrų atstumas, bet ir tvora, apeliantas rankose neturėjo įrankio, kurį galima panaudoti žmogui suluoÅ¡inti, kas yra labai svarbu vertinant ne tik objektyviai, bet ir subjektyviai kėsinimosi galimybę. Jo kaltę paneigia ir liudytojo N. P. nurodytos aplinkybės, kad J. S. nuo jo ir Å . Ž. buvo 10-15 metrų atstumu buvo susierzinęs bei piktas, nieko nekalbėjo, tik stebėjo, ir tiktai eidamas prie automobilio iÅ¡sakė žodžius „pabaigsiu čia viskÄ ir kapus padegsiu“.

Liudytojas S. V. patvirtino, kad apeliantas buvo labai susierzinęs, tačiau tikrai neturėjo lazdos. Visos Å¡ios aplinkybės, apelianto manymu, kelia abejones ne tik dėl pačių grasinimų buvimo, bet ir dėl jų realumo, juolab, kad dėl prieÅ¡ tai patirto streso Å . Ž. negalėjo realiai vertinti situacijos.3.2. Apeliantas skunde neigia turėjęs tikslÄ pavogti J. S. priklausančius daiktus, nes į įvykio vietÄ atvažiavo visai kitu tikslu – papraÅ¡ytas mamos pažiÅ«rėti įvykusios situacijos.

Buvusių prie brolio namo nukentėjusiojo S. Ž. ir kitų asmenų nepažinojo. Kadangi matėsi, kad namas apdegęs, apipiltas vandeniu, yra laisvas priėjimas į jį, apeliantas paėmė minėtus daiktus tik tam, kad juos pasaugoti, o ne turėti juos savo nuosavybėje. Jis pats turi visus reikalingus buities reikmenis, todėl jam nebuvo jokio tikslo juos pasisavinti. Mano, kad dėl to jis negali bÅ«ti nuteistas už vagystę.3.3. Apeliantas mano, kad teismas jam turėjo taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ .

Nurodo, kad bausmės vykdymo atidėjimo terminas parenkamas atsižvelgiant į galimybę pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, teismas turi nuodugniai iÅ¡nagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Tuo atveju, jei teismas manys, kad jis pagristai nuteistas, praÅ¡o atsižvelgti į tai, kad jis dirbantis asmuo bei yra senyvo amžiaus - jam yra 66 metai, prastos sveikatos ir taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimÄ .Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.Nuteistojo J.

S. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliaciniame skunde nuteistasis savo kaltę neigia dėl dviejų jam inkriminuotų nusikaltimų, taip pat kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimÄ . Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamÄ jÄ bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo. Apeliantas savo kaltę dėl Å¡ios nusikalstamos veikos neigia. Jis tvirtina, kad kaltinime nurodyta jo pasakyta frazė apie „visko užbaigimÄ ir kapų sunaikinimÄ â€œ, nebuvo nukreipta į konkretų asmenį ir jo gyvybės atėmimÄ , kÅ«no vientisumÄ pažeidimÄ ar konkretų sužalojimÄ , nes jis kalbėjo abstrakčiai, neskirdamas Å¡ių žodžių nukentėjusiesiems, juo labiau J.

S., kurios net nebuvo įvykio vietoje, jam neaiÅ¡ku, iÅ¡ kokių aplinkybių seka, kad jis Å¡iais žodžiais kreipėsi konkrečiai bÅ«tent į juos. IÅ¡nagrinėjusi apeliacinį skundÄ , skundžiamÄ teismo nuosprendį, dar kartÄ Ä¯vertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir pakankamai kruopščiai iÅ¡tyrė įvykio situacijÄ , įrodymus vertino laikydamasis BPK reikalavimų, ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl J.

S. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo. 7.1. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatÄ , jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatÄ turi bÅ«ti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumÄ reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama.

Taigi, nustatant grasinimo realumÄ , bÅ«tina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl Å¡io asmens ketinimų ir kad jis iÅ¡ tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokÅ¡tas, spontaniÅ¡kai iÅ¡sprÅ«dę žodžiai, panaÅ¡Å«s į grasinimÄ , bet kitokiÄ prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veikÄ dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatÄ pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bÅ«tina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčiÄ â€“ kad jis suvokia, jog grasinimÄ kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ iÅ¡sako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali bÅ«ti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo bÅ«senos nori.7.2.

Apeliantas neneigia, kad įvykio dienÄ buvo savo brolio namo kieme ir susinervinęs galbÅ«t ir pasakė ,,viskÄ dabaigsiu ir kapus padegsiu“, tačiau neigia tokiu pasakymu kam nors konkrečiai grasinęs fiziniu susidorojimu, jis kieme buvusių asmenų net nepažinojo. Kolegijos vertinimu, nors nuteistasis ir tvirtino, kad nenorėjo nužudyti savo brolio dukters V. S. ir Å . Ž., įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina iÅ¡vada, jog Å¡is J. S. pasakytus žodžius ,,viskÄ dabaigsiu ir kapus padegsiu“ priėmė asmeniÅ¡kai, kaip grasinimÄ jam ir jo draugei V.

S. ir turėjo realų pagrindÄ bijoti apelianto ir tikėti, kad grasinimai gali bÅ«ti įvykdyti. Tokia iÅ¡vadÄ apylinkės teismas padarė nuosekliai ir iÅ¡samiai iÅ¡analizavęs byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumÄ . Kaip nustatyta bylos medžiaga, naktį prieÅ¡ įvykį, J. S. brolis V. S. paÅ¡ovė Å . Ž. į rankÄ , Å¡audamas sunkiai sužalojo jo draugę V. S. ir padegė jų gyvenamÄ jį namÄ , todėl natÅ«ralu, kad esant tokioms nekasdieninėms aplinkybėms, kai jau buvo pasikėsinta į nukentėjusiojo gyvybę, J.

S. žodžius ,,viskÄ dabaigsiu ir kapus padegsiu“ Å . Ž. tiesiogiai suprato kaip V. S. atliktų veiksmų tęstinumÄ ir leido manyti, kad grasinimus kaltinamasis gali įvykdyti. Nukentėjusysis, prieÅ¡ingai nei nurodė apeliantas, patvirtino, kad Å¡iuos grasinančius žodžius J. S. pasakė stovėdamas netoliese nukentėjusiojo, buvo susinervinęs ir piktas. Å iÄ aplinkybę, kad apelianto pasakyti žodžiai buvo skirti Å . Ž., patvirtino liudytojai S. V. ir N. P.. AukÅ¡tesnysis teismas pritaria apylinkės teismo iÅ¡vadai, jog tai, kad J.

S. grasinimus nukentėjusysis Å . Ž. suvokė kaip realius ir skirtus bÅ«tent jam, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po tokių kaltinamojo žodžių nukentėjusysis iÅ¡ karto paskambino tyrėjui. Liudytojas S. V. taip pat patvirtino, kad apeliantas po sudegusio namo kiemÄ vaikščiojo piktas, keikėsi, darėsi vis agresyvesnis, negražiais žodžiais iÅ¡vadino J. S. ir pasakė ,,aÅ¡ pabaigsiu tÄ , kÄ pradėjo mano brolis“. Liudytojas N. P. prie namo buvo kartu su nukentėjusiuoju Å . Ž., jis matė už tvoros stovintį J.

S., jis buvo piktas, susierzinęs, ir, nueidamas pasakė, kad ,,dabaigsiu čia aÅ¡ viskÄ , sudeginsiu kapus“. Å is liudytojas taip pat suprato, kad grasinimas buvo skirtas Å . Ž., nes iÅ¡girdęs pasakytus žodžius, apie tai pasakė nukentėjusiajam, o Å¡is sakė, kad praneÅ¡ policijai. 7.3. Apeliantas nurodo, kad J. S. negalėjo bÅ«ti pripažinta nukentėjusiÄ ja, nes kai jis pasakė tuos žodžius, jos apskritai net nebuvo įvykio vietoje. Kolegija mano, kad byloje nustatytų ir iÅ¡analizuotų aplinkybių visuma apylinkės teismui pagrįstai leido daryti iÅ¡vadÄ , kad nors J.

S. įvykio vietoje grasinimo metu ir nebuvo, tačiau ji J. S. žodžius suvokė kaip realų pavojų jos dukros V. S. ir Å¡ios gyvenimo draugo Å . Ž. gyvybei bei sveikatai. Nukentėjusioji J. S. iÅ¡ dukros sužinojo, kad jos vyras V. S. paÅ¡ovė jų vyriausiÄ jÄ dukrÄ ir jos draugÄ bei padegė namÄ . Jaunesnioji dukra jai pasakė, kad J. S. buvo atėjęs prie apdegusio namo ir grasino Å . Ž., sakydamas, jog „viskÄ dabaigs ir padegs kapus“. Å . Ž. Å¡iÄ aplinkybę dėl grasinimo jai patvirtino pats, kai atvažiavo jÄ paimti iÅ¡ Vilniaus oro uosto.

Nukentėjusioji J. S. paaiÅ¡kino, kad tokius J. S. žodžius ji suprato kaip realius grasinimus pabaigti jo brolio V. S. pradėtÄ darbÄ , t. y. nuÅ¡aus Å . ir jos dukrÄ V., remiantis ne tik susidariusi situacija, tačiau ir dėl to, jog ji seniai pažinojo vyro brolį, ir žinojo, kad jis yra nenuspėjamas, pilnas pykčio žmogus, visada didžiavosi ginklais, todėl tokie grasinimai jai iÅ¡ ties atrodė realÅ«s ir dėl jų nukentėjusioji labai iÅ¡gyveno. 7.4. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad J.

S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad grasina nukentėjusiesiems siekdamas sukelti jiems baimę, nerimÄ dėl gyvybės ir sveikatos, suprato, kad asmenys turėjo pagrindÄ galvoti, jog jo grasinimai gali bÅ«ti realiai įvykti ir to siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Kaip jau minėta, grasinimo sudėčiai nėra bÅ«tina nustatyti, kad kaltininkas iÅ¡ tikrųjų ketina savo grasinimus realiai įvykdyti. Pakanka konstatuoti, kad jo iÅ¡sakyti grasinimai, atsižvelgiant į faktinę situacijÄ , nukentėjusiojo buvo suprasti, kaip realÅ«s. Motyvai, kurių pagrindu skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiesiems, nusikaltimo kvalifikavimui reikÅ¡mės taip pat neturi.

Taigi, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 1 dalis – J. S. padarytiems nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai. Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo. J. S. kaltę dėl vagystės įsibrovus į gyvenamÄ jÄ patalpÄ neigia, nurodydamas, kad daiktus iÅ¡ brolio namo paėmė, kad pasaugotų ir vėliau grÄ Å¾intų J. S., o ne norėdamas juos pasisavinti. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jo veiksmuose buvo visi BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. 8.1.

Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad apeliantas tame name buvo lankęsis anksčiau pas brolį, nereiÅ¡kia, kad ir įvykio metu jis turėjo teisę patekti į minėtÄ namÄ . Byloje nustatyta, kad Å¡is namas priklauso nuteistojo V. S. sutuoktinei J. S., su kuria, kaip patvirtino ir pats nuteistasis, jie nebendravo apie 7 metus. Pati savininkė name negyveno, nes buvo iÅ¡vykusi į užsienį, su jos žinia tame name gyveno jos dukra V. S. su draugu Å . Ž.. Taigi, apeliantas į namÄ pateko be namo savininkės ir be namo faktinių gyventojų sutikimo ar leidimo, jų nesant namuose, t. y. savavaliÅ¡kai į jį įsibrovė.

Apelianto versija, kad puodai ir kiti virtuvės įrankiai, buvo nupirkti jo ir, kad jis Å¡iuos daiktus paėmė tik pasaugoti, paneigta byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusioji J. S. paaiÅ¡kino, kad puodus, skrudintuvÄ ir kitus virtuvės įrankius ji yra įsigijusi pati. Ä®vertinus faktines aplinkybes, kad, kaip minėta, namas priklauso J. S., kad name ilgÄ laikÄ gyveno J. S. su vyru ir vaikais, o jai iÅ¡vykus, iki įvykio gyveno ir jos dukra su draugu, akivaizdu, kad name buvę daiktai buvo įgyti ir priklausė jame gyvenusiems asmenims.

Todėl apelianto teiginys, jog indus brolio Å¡eimai pirko jis, laikytinas deklaratyviu. Neįtikima ir faktiniais duomenimis paneigia apelianto sugalvota versija, kad pagrobtus daiktus jis parsivežė namo pasaugoti, ketindamas juos vėliau grÄ Å¾inti J. S.. Kaip matyti iÅ¡ nustatytų aplinkybių, jis su nukentėjusiÄ jÄ nebuvo artimai bendraujantys giminaičiai. Iki įvykio jis su J. S. nebendravo 7 metus, be to, liudytojo S. V. parodymai patvirtina, kad įvykio vietoje J. S. neigiamai atsiliepė apie nukentėjusiÄ jÄ , iÅ¡vadino jÄ nepadoriais žodžiais.

Liudytoja nurodė, kad pamatęs nuteistÄ jį neÅ¡ant iÅ¡ namo daiktus, paklausė jo, kaip gali imti daiktus iÅ¡ namo, kai nėra Å¡eimininkų. Kaltinamajam atsakius, kad tai ne jo reikalas, S. V. iÅ¡kvietė policijÄ . Tokia J. S. kaimynystėje gyvenančių žmonių reakcija į apelianto veiksmus yra akivaizdus faktas, kad jis nebuvo laikomas artimu Å¡eimininkams asmeniu. Abejones dėl apelianto parodymų teisingumo kelia ir jo neigimas bandyti iÅ¡ namo iÅ¡neÅ¡ti medinį stalÄ , kÄ paneigė neÅ¡aliÅ¡kų liudytojų S. V., V.

L. K., L. N., R. I. parodymai, jog apeliantas ėjo pas kaimynus ir prašė įrankių stalo kojoms nusukti, kadangi stalas netelpa per duris. Kad tokie J. S. veiksmai kaimynystėje gyvenančiu žmonių buvo įvertinti kaip neteisėti ir savavaliÅ¡ki, patvirtina tai, kad liudytojai L. K. ir L. N. iÅ¡kvietė policijÄ . Taigi, surinktų duomenų visuma leidžia neabejotinai tvirtinti, kad J. S. įsibrovęs į nukentėjusiosios J. S. gyvenamÄ jį namÄ pagrobė svetimÄ , jam nepriklausantį turtÄ , todėl tokie jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo 9. Kaip matyti iÅ¡ apeliacinio skundo, J. S. praÅ¡o takyti jam BK 75 straipsnio nuostatas.9.1. Pagal teismų praktikÄ (Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimÄ apžvalga (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai) (2008 m. vasario 15 d., „Teismų praktika“ Nr.

28) laikomasi nuomonės, kad, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ , turi bÅ«ti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys Å¡eimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė iÅ¡vengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobÅ«džio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, kad jis nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl padarytų veikų, atsipraÅ¡o nukentėjusiųjų, atlygina padarytÄ Å¾alÄ .

Taigi, Å¡ie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas iÅ¡vadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vienÄ ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamÄ jį, pataisomÄ jį poveikį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2012).9.2. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategorijÄ , esminė taikymo sÄ lyga yra teismo iÅ¡vada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismas Å¡iÄ iÅ¡vadÄ gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstÄ , t. y. turi bÅ«ti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Vadinasi, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti motyvuojamas ne tik bausmės skyrimas, bet ir sprendimas dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, nurodant BK 75 straipsnio taikymo sÄ lygas bei pagrindžiant iÅ¡vadÄ , kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymÄ (BPK 305 str. 1 d. 4 p.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012).9.3.

Teismas, skirdamas J. S. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis nusikalsta ne pirmÄ kartÄ , Å¡ių veikų padarymo metu jis jau buvo nuteistas du kartus, trečiÄ kartÄ buvo teisiamas po Å¡ių veikų padarymo. Tokios aplinkybės apylinkės teismui leido nuteistÄ jį apibÅ«dinti kaip nusikalsti linkusiÄ asmenybę, todėl siekiant sulaikyti tokį asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį už padarytas nusikalstamas veikas bei paveikti jį taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, jam skirtina BK 145 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 2 dalies ir 201 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta bausmės rÅ«Å¡is – laisvės atėmimas.

Nustatant bausmės dydį, teismas atsižvelgė į J. S. amžių, sveikatos bÅ«klę ir skyrė už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę. Kaip jau minėta, esminė bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sÄ lyga yra teismo iÅ¡vada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kuri padaroma įvertinus aplinkybes, susijusias ir su nuteistojo asmenybe, nusikalstamos veikos padarymo priežastimis, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, nesistengia iÅ¡vengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų ir kt.

Å iuo atveju, kaip matyti iÅ¡ J. S. pozicijos, jis dėl dviejų jam inkriminuojamų veikų kaltę neigia, siekdamas iÅ¡vengti atsakomybės, nors ji įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Vertinant aptartÄ , apylinkės teismui nebuvo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam gali bÅ«ti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir todėl BK 75 straipsnio nuostatų netaikė.

10. Vadovaudamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį J. S. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo J.

S. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                                                                    Algirdas Jaliniauskas                                                                                              Jurgis KiÅ¡kis                                                                                                       Rimas Å virinasÂ