2021-11-10 Nr. AB-23796-3-63-3-02362-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-170-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02362-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, prašymą atsakovui V. P. (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl žalos atlyginimo priteisimo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija), kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo V. P. Lietuvos valstybei 7 241,94 Eur žalos atlyginimą, įpareigojant sumą pervesti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) sąskaitą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 pripažino neteisėtais ir negaliojančiais Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Neringoje, detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), statybos leidimą, projektavimo sąlygų sąvadą, projekto korektūras, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus, statinių pirkimo–pardavimo sutartis, bei įpareigojo statytojus akcinę bendrovę (toliau – ir AB) „Ąžuolynas“ ir uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti statinius. Po minėto teismo sprendimo teismuose taip pat buvo išnagrinėtos bylos dėl turtinės žalos atlyginimo pagal statytojų ir turto įgijėjų skundus atsakovams Lietuvos valstybei ir Neringos savivaldybei. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 J. S. ir I. S. priteistas 454 273,53 Lt žalos atlyginimas ir palūkanos solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 – UAB „Meirona“ solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės priteistas 1 149 349,83 Eur žalos atlyginimas ir palūkanos.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas V. P., eidamas Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir Nacionalinis parkas) direktoriaus pareigas, neteisėtai 2002 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 05-223 pritarė Detaliojo plano sprendiniams. Nacionalinio parko direktoriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame Tarnybos direktoriaus 2002 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 5 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), nustatyta, kad direktorius organizuoja Nacionalinio parko teritorijos tvarkymą pagal Nacionalinio parko planavimo schemą ir kitus teritorijų planavimo dokumentus, užtikrina darbuotojų rengiamų dokumentų kokybę. Pagal Pareigybės aprašymą direktorius privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais. Atsakovas neįvertino Detaliojo plano neatitikties galiojantiems teisės aktams, nepagrįstai pritarė jo sprendiniams, tuo pažeidė ginčo laikotarpiu galiojusį Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnį, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3 dalį, 28 straipsnio 1 dalį, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planavimo schemą, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6, 11 punktus. Atsakovas nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks atsižvelgiant į atitinkamas sąlygas, turėjo būti. Vis dėlto atsakovas neteisėtu veikimu prie žalos kilimo prisidėjo tik iš dalies, nes jo neteisėti veiksmai nebuvo vienintelė priežastis, nulėmusi valstybės pareigą atlyginti žalą. Nacionalinio parko direkcijos atstovai nepasirašė Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktų, pateikė Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir valstybinės priežiūros komisijai Nacionalinio parko direkcijos raštus, kuriuose nurodomi galimi Detaliojo plano ir statinių techninių projektų pažeidimai / trūkumai, prieštaravimai ir procedūriniai pažeidimai, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta. Taigi žalos atsiradimą lėmė ir kitų subjektų neteisėti veiksmai.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog Teisingumo ministerija 2018 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (1.81)7R-2659 informavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578- 556/2015 UAB „Meirona“ sumokėjo 1 282 238 Eur, mokėjimas atliktas 2015 m. lapkričio 9 d., todėl prašymo dėl žalos atlyginimo padavimo senaties terminas baigiasi 2018 m. lapkričio 9 d. ir nėra praleistas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.249 straipsniais, teigė, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos ir yra pagrindas įgyvendinti regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo žalos atlyginimo (2002 metais atsakovo vidutinis darbo užmokestis buvo 804,66 Eur, todėl priteistina 7 241,94 Eur žalos atlyginimo suma).

5. Atsakovas V. P. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

6. V. P. nurodė, kad neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų valstybei kilusios žalos priežastimi ir kurie būtų tiesioginiu per daug nenutolusiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusia žala. Nacionalinio parko direkcijos išvada teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai dėl dokumento tvirtinimo tikslingumo buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Detaliojo plano akte pateikiama teigiama išvada yra siūlymas ir tokia išvada pati savaime nėra pagrindas tvirtinti Detalųjį planą. Dokumentas, kuris suteikia galimybę tam tikrai ūkinei-komercinei veiklai, yra teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas. Pagrindas žalai atsirasti yra Detalusis planas, o ne atsakovo veikimas, pritariant Detaliojo plano tvirtinimui. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir UAB „Meinora“ padarytos žalos, todėl regreso reikalavimas atsakovui negali būti kildinamas iš žalos padarymo minėtai bendrovei. Kitiems subjektams dėl neteisėtai patvirtinto Detaliojo plano padaryta žala buvo atlyginta anksčiau. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Teisingumo ministerija žalos sumas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius spendimus mokėjo 2014 m. rugpjūčio 6 d. bei 2015 m. lapkričio 9 d., todėl senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. Atsakovas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu būtų pripažinta jo kaltė, priteistina žalos atlyginimo suma turėtų būti mažinama įvertinant jo konkrečius veiksmus siekiant sumažinti žalos dydį, pasekmes, kaltės laipsnį, turtinę padėtį; taip pat atkreipė dėmesį, kad yra pensinio amžiaus, veiksmai atlikti daugiau nei prieš 17 metų, jo vadovaujama Nacionalinio parko direkcija veikė aktyviai ir ėmėsi veiksmų žalai išvengti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą sutiko su jame pareikštais prašymais ir pritarė reikalavimo dalykui.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. spalio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir Direkcijos prašymą, atsakovui V. P. iš pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir Direkcijos, priteisė 852,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: atsakovas V. P., būdamas Nacionalinio parko direktorius, 2002 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 05-223 suderino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje, Neringoje, detaliojo plano sprendinius; Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. balandžio 26 d. išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius, 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini), Neringoje, ir kt.; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 pagal J. S. ir I. S. skundą solidariai priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Neringos savivaldybės, 454 273,53 Lt žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinės palūkanas; Teisingumo ministerija 2014 m. rugpjūčio 6 d. mokėjimo nurodymais Nr. 18319 ir Nr. 18320 minėtiems asmenims pervedė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu priteistą žalos atlyginimą.

10. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nepriklausomai nuo to, koks atstovas ir kiek jų atstovauja juridinį asmenį, teisės ir pareigos atsiranda juridiniam asmeniui, o ne jo atstovui. Lietuvos valstybė dalyvavo administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 kaip ginčo proceso šalis, todėl vienai iš valstybės institucijų, jos atstovei Teisingumo ministerijai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą 2014 m. rugpjūčio 6 d. atlyginus žalą, regreso teisė, remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.127 straipsnio 4 dalimi, atsirado nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. Šia teise Lietuvos valstybė, remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.127 straipsnio 4 dalimi, galėjo pasinaudoti per trejus metus nuo pirmojo sumokėjimo už padarytą žalą, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Teisingumo ministerija, atstovaudama Lietuvos valstybei, po žalos sumokėjimo asmenims turėjo įstatymu nustatytu terminu pranešti valstybės institucijoms apie būtinybę ginti Lietuvos valstybės pažeistas teises, pareiškiant regresinius ieškinius (prašymus) asmenims, padariusiems žalą CK 6.280 straipsnyje numatytais pagrindais.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 25 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau prašyme nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis regreso teisės negalėjo įgyvendinti anksčiau, ar kad jam buvo nežinomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013. Šios aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos valstybei ir atitinkamoms jos institucijoms buvo žinoma apie įvykdytus reikalavimus ir atsiradusią teisę regreso tvarka iš kaltų asmenų išsiieškoti žalą. Pareiškėjui nenurodžius objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą, pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pritaikius ieškinio senatį, neanalizuotini atsakovo veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos, o pareiškėjo prašymas atmestinas.

12. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies, priteisė atsakovui iš Lietuvos valstybės 852,54 Eur turėtų išlaidų atlyginimą (600 Eur už atsiliepimo surašymą ir 252,54 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose).

III. 13. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos ir Direkcijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 9 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Tarnyba ir Direkcija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai susiejo skirtingus Lietuvos valstybės pagal atskirus teismų sprendimus atliktus mokėjimus, neatsižvelgė, kad jie buvo atlikti skirtingiems asmenims ir dėl visiškai skirtingų žalų. Toks teisės normų aiškinimas ir taikymas iškreipia teisinius santykius – skirtingiems subjektams padarytą žalą tiesiog laikant keliais mokėjimais, o ne skirtingomis žalos rūšimis, nebūtų galima inicijuoti papildomų teismo procesų dėl žalos išieškojimo regreso tvarka, juo labiau, kad skirtingus teismų sprendimus dėl žalos atlyginimo gali skirti keleri metai. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kokio dydžio žala pagal regresą tektų atsakovui, jeigu regresas būtų taikomas pagal skirtingus teismų sprendimus. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad atsakovo neteisėtais veiksmais žala buvo sukelta keliems skirtingiems asmenims, ši žala priteista pagal skirtingus teismų sprendimus ir dėl skirtingų objektų (statinių), todėl pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eAS-39-502/2019 išaiškino, kad dėl regreso išieškojimo iš to paties asmens (dėl tuo pačiu veiksmu sukeltos žalos) gali būti inicijuojama atskira byla, nes skiriasi žalos rūšis. Šis išaiškinimas aktualus nagrinėjamoje byloje, o pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl senaties termino nepagrindžia teismo išvadų, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

15. Atsakovas V. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Atsakovas nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kiek asmenų galėjo patirti žalą įsigydami statinius, ar kiek asmenų galėjo būti susiję su statybos procesu, atsakovo kaltės laipsnis ar veiksmų intensyvumas nekito. Tai, kad skirtingais teismų sprendimais buvo priteistas žalos atlyginimas skirtingiems asmenims, neturi įtakos atsakovo atsakomybei, kadangi vienas veiksmas sukuria vieną pasekmę, o žalą patyrusių asmenų skaičius nėra sąlyga, daranti įtaką valstybės tarnautojo atsakomybės taikymo sąlygoms. Šioje byloje ginčo objektu yra ieškinio senaties institutas (jo termino eigos pradžios momentas), negalima painioti teismo išaiškinimų analizuojant skirtingus teisinius institutus. Apeliaciniame skunde yra klaidingai cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-39-502/2019, nes joje nėra teiginių apie skirtingas žalos rūšis ar apie tai, kad žalą būtų galima diferencijuoti pagal rūšį. Atsakovo teigimu, teismų praktika ginčo klausimu yra nuosekli – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 15 d. sprendimu Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, prašymas administracinėje byloje Nr. eI-1408-583/2019 buvo atmestas, konstatuojant, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Šios dvi bylos yra visiškai identiškos. Nagrinėjamu atveju žalą sudaro skirtingi trečiųjų asmenų praradimai, tačiau šią žalą visiems subjektams privalo atlyginti valstybė, nes jos institucijų darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus. Kiekvienas žalą patyręs asmuo laikytinas turinčiu teisę prašyti šios žalos (visos ar jos dalies) atlyginimo, o valstybei atlyginus bent vienam skolininkui bent dalį žalos, prasideda ieškinio senaties termino eiga. Atsakovo atsakomybė negali būti diferencijuojama pagal tai, kuriam subjektui valstybė atlygino žalą. Svarbu tai, kad po tokios žalos atlyginimo valstybė įgijo regreso teisę, kuri nagrinėjamu atveju atsirado anksčiau nei 2015 m. lapkričio 9 d. Priešingu atveju, valstybė kiekvienam iš nukentėjusių asmenų išmokėjusi teismo priteistą žalos atlyginimą (visi inicijuoja atskiras bylas) įgytų savarankišką regresinio reikalavimo teisę į vieną ir tą patį asmenį ir tokiu atveju prisiteistų daug didesnę nei iki 9 vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija prisideda prie pareiškėjo Lietuvos valstybės atstovų apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas byloje kilo dėl 7 241,94 Eur žalos išieškojimo iš atsakovo V. P. Lietuvos valstybei regreso tvarka.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad: 1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės priteista J. S. ir I. S. 454 273,53 Lt žalos atlyginimui ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, priteista UAB „Meirona“ 1 149 349,83 Eur žalos atlyginimui ir penkių procentų metinės palūkanos nuo šios sumos nuo 2013 m. liepos 19 d m. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

21. Atsakovas V. P., būdamas Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriumi, 2002 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 05-223 suderino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje, Neringoje, detaliojo plano sprendinius.

22. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. balandžio 26 d. išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti statinius sklype adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje.

23. Valstybės institucija – Teisingumo ministerija – 2014 m. rugpjūčio 6 d. mokėjimo nurodymais Nr. 18319 ir Nr. 18320 J. ir I. S. pervedė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu priteistą žalos atlyginimą, o 2015 m. lapkričio 9 d. pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą sumokėjo UAB „Meirona“ 1 282 238,00 Eur.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo bei ginčui spręsti aktualių teisės normų taikymo aspektu, daro išvadą, jog Lietuvos valstybei pirmuoju mokėjimu atlyginus dalį žalos, dėl neteisėtai patvirtinto Detaliojo plano, nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjui (Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos) atsirado teisė pareikšti regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-458-261/2016, 2018 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018). Šia teise, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos valstybė, remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.127 straipsnio 4 dalimi, galėjo pasinaudoti per trejus metus. Pareiškėjo argumentai, kad teisė regreso tvarka kreiptis į teismą ir iš atsakovo V. P. išsiieškoti žalą regreso tvarka atsirado tik nuo 2015 m. lapkričio 9 d., kai Lietuvos valstybė atliktu mokėjimu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 atlygino žalą UAB „Meirona“, nepagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovas gali būti atsakingas Lietuvos valstybei tik dėl vienintelio neteisėto veikimo – detaliojo plano sprendinių žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje, Neringoje, suderinimo. Todėl sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog tai, kad skirtingais teismų sprendimais buvo priteistas žalos atlyginimas skirtingiems asmenims, neturi įtakos atsakovo atsakomybei, kadangi vienas veiksmas sukuria vieną pasekmę, o žalą patyrusių asmenų skaičius nėra sąlyga, daranti įtaką valstybės tarnautojo atsakomybės taikymo sąlygoms.

26. Nustatyta, jog pareiškėjas byloje su prašymu priteisti žalą regreso tvarka iš atsakovo į teismą kreipėsi tik 2018 m. spalio 25 d., t. y. praleisdamas trejų metų ieškinio senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos valstybės atstovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos buvo viena iš proceso šalių Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, o Lietuvos vyriausiajame administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013 viena iš atsakovių buvo Lietuvos valstybė, į kurią buvo nukreiptas reikalavimas atlyginti žalą. Pažymėtina ir tai, jog iš Lietuvos valstybės priteistą žalą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2015 m. gegužės 19 d. procesinius sprendimus mokėjimo pavedimais atlygino Teisingumo ministerija. Šios aplinkybės patvirtina, kad valstybės institucijoms buvo žinoma apie įvykdytus reikalavimus ir atsiradusią teisę į žalos atlyginimą regreso tvarka. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad jo atsakomybė negali būti diferencijuojama pagal tai, kuriam subjektui valstybė atlygino žalą.

27. Pareiškėjas byloje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio (savo iniciatyva) neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui.

28. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias byloje kilusio ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

29. Atsakovas V. P. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

31. Atsakovas į bylą pateikė 2019 m. lapkričio 26 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitą už teisines paslaugas, kurioje nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, konsultaciją bei atstovavimą administracinėje byloje mokėtina suma, įskaitant PVM, sudaro 1 210 Eur. Pateiktas mokėjimo nurodymas, atliktas 2019 m. gruodžio 3 d., patvirtina, kad pareiškėjas minėtą 1 210 Eur sumą sumokėjo.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos, teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo ar kito procesinio dokumento parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – dokumento parengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-19/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad PVM sąskaitoje detalizuotos suteiktos teisinės paslaugos traktuotinos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

33. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

34. Teisėjų kolegija, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Rekomendacijų 2, 7, 8.11 punktais, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į prašomų priteisti apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidų patyrimo (mokėjimo) momentą (2019 m. gruodžio 3 d.), Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, kuris 2019 m. II ketvirtį sudarė 1 289 Eur, bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, atsakovo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, sprendžia, kad atsakovo prašoma priteisti suma yra mažintina, priteisiant atsakovui iš pareiškėjo 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. P. iš pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos bei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė