2023-09-06 Nr. AB-17195-3-61-3-04878-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2263-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04878-2023-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 23S23010 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) 15 metų dirbo milicijoje ir jam buvo skirta 5 metų bausmė griežtojo režimo kalėjime. Baudžiamoji byla pareiškėjui buvo „sufabrikuota“. Pareiškėjas vykdė aukštesnių pagal laipsnį pareigūnų nurodymus, kurie nebuvo teisiami, o jis – vairuotojas (nurodymų vykdytojas) – pripažintas kaltu (vežė nusikaltimą padariusius asmenis). Migracijos departamentas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (15/6-8) 12PR-168 atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį. Dėl minėto Migracijos departamento sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pateikus apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, šis 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Antrą kartą dėl prieglobsčio į Migracijos departamentą pareiškėjas kreipėsi 2019 m. rugsėjo 5 d., šį kartą jam gręsiantį baudžiamąjį persekiojimą susiedamas su diskriminacija dėl tautybės (lietuvių kilmė) bei politinių įsitikinimų. Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą, pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris panaikino skundžiamą Migracijos departamento sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentui pateikus apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi atmetė skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. 2020 m. spalio 15 d. Migracijos departamentas pakartotinai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį. Dėl Migracijos departamento 2020 m. spalio 15 d. sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2021 m. sausio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą bei paliko galioti Migracijos departamento sprendimą.

Pareiškėjui pateikus apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. 2021 m. balandžio 2 d. pareiškėjas trečią kartą pateikė prašymą suteikti prieglobstį, motyvuodamas tuo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) dėl diktatoriško režimo jam realiai gresia persekiojimas dėl jo tautybės, politinių įsitikinimų, nepagrįstų kaltinimų (duomenys neskelbtini), t. y. dėl pareiškėjo lietuvių kilmės, draugystės su A. P., kuris yra aktyvus opozicijos veikėjas (duomenys neskelbtini) bei jo paties išsakytų kalbų apie demokratiją, jam (duomenys neskelbtini) buvo „sufabrikuota“ baudžiamoji byla ir gresia reali laisvės atėmimo bausmė.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs minėtą prašymą, konstatavo, kad prašymas nėra grindžiamas naujais esminiais motyvais, todėl prašymo nenagrinėjo.

2.2. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 17 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kadangi iš savo advokato sužinojo, jog jam (duomenys neskelbtini) bus iškelta byla dėl tėvynės išdavystės. Pareiškėjui, kaip vidaus organų darbuotojui, prieš išvykstant iš (duomenys neskelbtini) reikėjo apie išvykimą pranešti savo vadovui, tačiau jis to nepadarė. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini), kaip milicijos pareigūnas, turėjo prieigą prie slaptų bazių, dėl ko grįžus į kilmės valstybę, jį gali sulaikyti, nes jis buvo Lietuvos Respublikoje ir ten galimai platino šią informaciją.

2.3. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktu Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo pasakojimą ir jo patikimumą. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu. Vien tai, kad Migracijos departamentas nerado informacijos, patvirtinančios, jog nuo (duomenys neskelbtini) teisėsaugos užsienyje besislepiantys asmenys būtų sistemingai kaltinami valstybės išdavyste, savaime nesudaro pagrindo laikyti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nepatikimomis ar savaime eliminuojančiomis pareiškėjui tokią grėsmę patirti.

2.4. Pagal teismų praktiką Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti informaciją tiek apie bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, tiek pareiškėjo gyvenamosios vietos informaciją, surinktą informaciją analizuoti, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu pareiškėją grąžinti į kilmės valstybę. Sprendime Migracijos departamentas neva įvertino naujausius duomenis, tačiau iš Sprendimo turinio nėra aišku kokie tai duomenys. Pareiškėjas trečią prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2021 m. balandžio 2 d., o ketvirtą 2022 m. rugpjūčio 17 d., t. y. daugiau nei po metų, todėl Migracijos departamentas Sprendime turėjo pateikti naujausią kilmės valstybės informaciją, susijusią su saugumo situacija pareiškėjo kilmės valstybėje. Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje.

3. Atsiliepime į skundą atsakovas prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

4.1. Pareiškėjas nepagrindė tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinybės. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog kilmės valstybėje pareiškėjui yra reali rizika patirti persekiojimą dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

4.2. Prieglobsčio prašytojo samprotavimai apie tai, ką „gali daryti“ ar „gali galvoti“ ištisa grupė asmenų („(duomenys neskelbtini) pareigūnai“), kaip ir bet kokie kiti teiginiai, liečiantys kitų asmenų motyvus, nelaikytini nei faktine aplinkybe, nei įrodomąją galią turinčiu įrodymu. Pareiškėjo samprotavimai, neva (duomenys neskelbtini) jam būtų „sufabrikuota“ nauja byla, kaltinant valstybės išdavyste, jau buvo įvertinti nagrinėjant ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas kalbėjo abstrakčiai, neatsakydavo į klausimus tiesiogiai, o uždavus papildomus klausimus teikdavo lakoniškus, pamatuotus atsakymus.

4.3. Nagrinėjant pirmąjį pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo patikrinta Interpolo duomenų bazė ir joje rasta informacija, jog (duomenys neskelbtini) yra paskelbusi tarptautinę pareiškėjo paiešką, siekiant jį suimti. Nurodyta pareiškėjo profesija – buvęs policininkas, todėl samprotavimai, kad jį siekia persekioti dėl to, kad jis nėra parašęs savo vadovybei milicijoje prašymo prieš išvykstant į užsienio valstybę, nėra nei pagrįsti, nei tikėtini. Informacijos, patvirtinančios, jog nuo (duomenys neskelbtini) teisėsaugos užsienyje slepiantys asmenys būtų sistemingai kaltinami valstybės išdavyste, tyrimo metu taip pat nerasta. Surinkta informacija pagrindžia prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui būtų pritaikyta atsakomybė už vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę (kadangi jis yra nuteistas), tačiau tai nėra tapatu kaltinimui valstybės išdavyste. Nei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai, nei kita turima aktuali informacija nepagrindžia realios rizikos, jog prieglobsčio prašytojas būtų apkaltintas valstybės išdavyste, tikimybės. Pareiškėjas nepateikė naujų faktinių aplinkybių, kurios turėtų įtakos Migracijos departamento jau padarytoms išvadoms bei nulemtų jau atlikto vertinimo peržiūros poreikį.

4.4. Pareiškėjo teiginiai apie grėsmes jį persekioti dėl sąsajų su mitinguose (duomenys neskelbtini) dalyvavusiais draugais, jau buvo įvertinti nagrinėjant jo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį. Nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojo pasakojimas taip pat buvo itin abstraktus ir nedetalus. Pavyzdžiui, negalėjo įvardinti netgi kokius opozicijoje asmenis jis palaiko, nurodė neturintis jokių įrodymų dėl dalyvavimo tokioje veikloje. Pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini) 2017 m. pabaigoje bei nuo to laiko grįžęs nebuvo. Nei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai, nei kita turima aktuali informacija nepagrindžia realios rizikos, jog prieglobsčio prašytojas galėtų būti susietas su šiuo metu (duomenys neskelbtini) vykstančiais pilietiniais neramumais, tikimybės.

4.5. Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė ginčijamą Sprendimą. Teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nurodęs, kad jis kilmės valstybėje asmeniškai buvo susidūręs su žmogaus teisių pažeidimais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo, nurodydamas, kad dirbo milicijoje. Migracijos departamentas 2023 m. kovo 4 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog prieglobsčio prašytojui kilmės šalyje gresia persekiojimas arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai. Rizikos veiksnių, dėl kurių pareiškėjas atsidurtų padidinto pavojaus situacijoje, nenustatyta.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl atsakovo priimto Sprendimo kreipėsi atsiradus, pareiškėjo teigimu, naujoms aplinkybėms – esant informacijos, kad pareiškėjui bus iškelta byla dėl tėvynės išdavystės. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, pareiškėjas savo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamu grindžia tuo, kad jam bus iškelta byla dėl tėvynės išdavystės, kadangi pareiškėjui, kaip vidaus organų darbuotojui, prieš išvykstant iš (duomenys neskelbtini) reikėjo apie išvykimą pranešti savo vadovui, tačiau jis to nepadarė. (duomenys neskelbtini), kaip milicijos pareigūnas, pareiškėjas turėjo prieigą prie slaptų bazių, dėl ko grįžus į kilmės valstybę jį gali sulaikyti, nes jis buvo Lietuvos Respublikoje ir ten galimai platino šią informaciją.

8. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) jam bus iškelta byla dėl tėvynės išdavystės laikytini hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas bendrais bruožais ir spėjimais, jog ateityje jam bus iškelta byla grindžia savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Dėl pareiškėjo teiginių, kad (duomenys neskelbtini) jį gali sulaikyti, nes jis buvo Lietuvos Respublikoje ir ten galimai platino šią informaciją, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad būdamas Lietuvos Respublikoje bet kokiu būdu reiškė savo politinius įsitikinimus ar siekė bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos institucijomis.

9. Atsakovas surinkęs kilmės valstybės informaciją padarė prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui būtų pritaikyta atsakomybė už vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę. Teismas sutiko, kad tai nėra tapatu kaltinimu valstybės išdavyste. Pažymėtina, jog pareiškėjas ir pats nurodė, jog kilmės valstybėje turi teistumą už tai, kad mušė sulaikytą asmenį, tačiau niekaip nepaaiškina ir nesieja kaip minėtas jo teistumas yra susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Be to, pagal Migracijos departamento pateiktą informaciją, Interpolo duomenimis, pareiškėjo profesija nurodyta kaip buvęs policininkas, taigi, pareiškėjo argumentai apie tai, kad vidaus organų darbuotojui, prieš išvykstant iš (duomenys neskelbtini) reikėjo apie savo išvykimą pranešti savo vadovui, tačiau jis to nepadarė, vertinti kritiškai. Taip pat vertinti kritiškai ir pareiškėjo argumentai, kad būtent dėl šios priežasties kilmės valstybėje jam gresia apkaltinimas valstybės išdavyste.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo dėl to, kad kilmės šalyje jam gresia kaltinimas tėvynės išdavyste, kreipėsi dar 2022 m. rugpjūčio 17 d., tačiau bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus beveik metams, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui minėti kaltinimai kilmės valstybėje būtų pateikti. Byloje nėra pateikta ir jokių kitų įrodymų, pranešimų, kvietimų pareiškėjui iš kilmės valstybės, kurie patvirtintų pareiškėjo atžvilgiu inicijuotus kaltinamojo pobūdžio veiksmus.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus bei teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, sprendė, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra siekis išvengti jam paskirtos bausmės už padarytą nusikaltimą, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodė, jog jam paskirtos bausmės nėra atlikęs, kadangi dar 2017 m. gruodžio 17 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nurodė, jog buvo tikrinta Interpolo duomenų bazė ir joje rasta informacija, jog (duomenys neskelbtini) yra paskelbusi tarptautinę pareiškėjo paiešką, siekiant jį suimti. Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai dėl jo kilmės valstybėje ir toliau vykstančių sistemingų žmogaus teisių pažeidimų. Migracijos departamentas nepaneigė šios pareiškėjo nurodytos informacijos, tačiau vertino, kad šiame kontekste pareiškėjas nepagrindė individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės. Teisinis reglamentavimas numato, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėjas pasirėmė bendra situacija, vykstančia jo šalyje, tačiau niekaip nenurodė ir nepagrindė individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės jo atžvilgiu. Pareiškėjas tariamą persekiojimą kilmės valstybėje siejo su jo padaryta nusikalstama veika, kuri nėra susijusi su Įstatyme numatytais prieglobsčio suteikimo pagrindais.

12. Teismas nurodė, jog atsakovas, atlikdamas tyrimą, siekdamas įvertinti galimas grėsmes, patikrino informaciją apie padėtį kilmės valstybėje, taip pat įvertino ir informaciją iš Interpolo duomenų bazės, tačiau informacijos, pagal kurią galima būtų spręsti, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas Įstatyme nustatytais pagrindais, nerado. Pareiškėjas nei atsakovui, nei bylą nagrinėjančiam teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie įrodytų jo galimą persekiojimą dėl politinių įsitikinimų, taip pat dėl to, kad pareiškėjas kilmės valstybėje būtų nuteistas būtent dėl Įstatyme numatytų pagrindų. Minėtų aplinkybių pareiškėjas ne tik kad neįrodė, tačiau ir nepagrindė nuosekliu pasakojimu.

13. Teismas sprendė, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra siekis išvengti jam paskirtos bausmės už padarytą nusikaltimą, kuris niekaip nesusijęs su Įstatyme numatytais pagrindais, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso. Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, o pareiškėjo argumentas dėl gresiančio kaltinimo tėvynės išdavyste vertintas kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio.

14. Spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo galimybės Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Teismas vertino, kad rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, ar bus pažeistos jos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Pažymėtina, kad pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui negresia nei mirties bausmė, nei egzekucija, taigi, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodytos aplinkybės nenustatytos. Tuo tarpu dėl pareiškėjo baimės būti kankinamam, ar kad su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, teismas pažymėjo, kad tokie pareiškėjo nuogąstavimai turi būti pagrįsti. Taigi, Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai.

15. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl teismas vertino, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas dalyje dėl Sprendimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo panaikinti Sprendimą. Teismui konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atmestas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Vien tai, jog Migracijos departamentas nerado informacijos, patvirtinančios, jog nuo (duomenys neskelbtini)teisėsaugos užsienyje besislepiantys asmenys būtų sistemingai kaltinami valstybės išdavyste, savaime nesudaro pagrindo laikyti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nepatikimomis ar savaime eliminuojančiomis pareiškėjui tokią grėsmę patirti. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad byloje nėra pateikta ir jokių kitų įrodymų, pranešimų, kvietimų pareiškėjui iš kilmės valstybės, kurie patvirtintų pareiškėjo atžvilgiu inicijuotus kaltinamojo pobūdžio veiksmus taip pat nepaneigia pareiškėjui kylančios grėsmės.

17.2. Naujausia Jungtinių Tautų ataskaita žmogaus teisių srityje „Žmogaus teisių padėtis (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog pareiškėjo kilmės valstybėje ir toliau vyksta sistemingi žmogaus teisių pažeidimai, kas leidžia prieiti prie išvados, jog pareiškėjas savo kilmės valstybėje gali būti apkaltintas valstybės išdavyste, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, jog pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra siekis išvengti jam paskirtos bausmės už padarytą nusikaltimą, kuris niekaip nesusijęs su Įstatyme numatytais pagrindais, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso.

17.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo. Kaip matyti iš Sprendimo, Migracijos departamentas neva įvertino naujausius duomenis, tačiau kokie tai duomenys, iš Sprendimo turinio nėra aišku. Be to, pareiškėjas trečią prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2021 m. balandžio 2 d., o ketvirtą prašymą suteikti prieglobstį pateikė 2022 m. rugpjūčio 17 d., t. y. daugiau nei po metų, todėl, pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas Sprendime turėjo pateikti naujausią kilmės valstybės informaciją, susijusią su saugumo situacija pareiškėjo kilmės valstybėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 4 d. Sprendimo, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo prašyme ir apklausos metu nurodytas aplinkybes dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, netinkamai taikė bei aiškino teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

24. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

25. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

26. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

32. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 116.1.1 papunkčiu, baudžiamasis persekiojimas ar baudimas yra laikomas persekiojimu pabėgėlio apibrėžimo kontekste, jeigu jis yra neproporcingas ir diskriminuojantis. Vertinant, ar asmens persekiojimas bei baudimas gali būti prilyginamas neproporcingam ir diskriminuojančiam, turi būti įvertinta, ar asmeniui gali grėsti diskriminuojantis persekiojimas t. y. persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, politinių įsitikinimų ar jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui. Diskriminuojantis persekiojimas būtų konstatuojamas, jei baudžiamosios teisės nuostatos taikytinos visiems, bet baudžiamosios bylos keliamos tik tam tikriems asmenims remiantis požymiais, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Todėl svarbiausias dalykas pripažįstant asmenį pabėgėliu – diskriminuojantis elementas vykdant baudžiamojo persekiojimo procedūras. Nustatant, ar asmuo gali būti laikomas pabėgėliu, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tokius veiksnius: besikreipiančiojo asmenybę, jo politines pažiūras, jo poelgio priežastį, pobūdį, baudžiamojo persekiojimo pobūdį ir motyvus, pagaliau ir įstatymo, kuriuo remiantis vykdomas baudžiamasis persekiojimas, pobūdį. Tai gali padėti atskleisti, ar toks asmuo bijo būti persekiojamas, ar bijo tik baudžiamojo persekiojimo ir bausmės pagal įstatymą už įvykdytus veiksmus. Pagrįstai nustačius, kad prieglobsčio prašytojo teiginys, jog baudžiamoji byla jo atžvilgiu yra „sufabrikuota“, yra labiau tikėtinas negu netikėtinas, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo kontekste tai laikoma nustatytu faktu, kuris pagrindžia prielaidą, jog jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas yra diskriminuojantis.

33. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Migracijos departamentą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo dėl to, kad kilmės šalyje jam gresia kaltinimas tėvynės išdavyste, kadangi pareiškėjui, kaip vidaus organų darbuotojui, prieš išvykstant iš (duomenys neskelbtini) reikėjo apie išvykimą pranešti savo vadovui, tačiau jis to nepadarė, kreipėsi 2022 m. rugpjūčio 17 d., tačiau bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus beveik metams, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui minėti kaltinimai kilmės valstybėje būtų pateikti. Byloje nėra pateikta ir jokių kitų įrodymų, pranešimų, kvietimų pareiškėjui iš kilmės valstybės, kurie patvirtintų pareiškėjo atžvilgiu inicijuotus kaltinamojo pobūdžio veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodė, jog kilmės valstybėje turi teistumą už tai, kad mušė sulaikytą asmenį, o jam paskirtos bausmės nėra atlikęs, kadangi dar 2017 m. gruodžio 17 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini). Interpolo duomenų bazėje rasta informacija, jog (duomenys neskelbtini)yra paskelbusi tarptautinę pareiškėjo paiešką, siekiant jį suimti.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas. Pareiškėjas nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui nepagrindė nurodomos aplinkybės dėl jo galimo persekiojimo dėl politinių įsitikinimų, taip pat dėl to, kad kilmės valstybėje yra nuteistas būtent dėl Įstatyme numatytų pagrindų. Minėtų aplinkybių pareiškėjas ne tik kad neįrodė, tačiau ir nepagrindė nuosekliu pasakojimu, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra siekis išvengti jam paskirtos bausmės už padarytą nusikaltimą, kuris niekaip nesusijęs su Įstatyme įtvirtintais pagrindais pabėgėlio statusui / papildomai apsaugai suteikti. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, o pareiškėjo argumentas dėl gresiančio kaltinimo tėvynės išdavyste yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekonkretizavo ir nenurodė, kokie ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ar Sprendimo motyvai dėl padarytos išvados, kad nėra Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, yra nepagrįsti bei argumentų šiuo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

36. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė