2K-674/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-674/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-0408-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2;

(S)

1.2.18.8; 1.2.18.10; 2.3.6.4.5; 2.3.6.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 80 MGL (dešimties tūkstančių keturių šimtų litų) dydžio bauda;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų įrašymas į PVM deklaracijas ir šių deklaracijų pateikimas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcija (toliau – VMI) – 40 MGL (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) dydžio bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie įmonės apmokestinamąjį pelną įrašymas į 2006 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją ir šios deklaracijos pateikimas Kauno apskrities VMI) – 40 MGL (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) dydžio bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų į metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijas įrašymas ir jų pateikimas Kauno apskrities VMI) – 40 MGL (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) dydžio bauda;

pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie įmonės turto panaudojimą įrašymas į metines finansines ataskaitas ir jų pateikimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui) – 40 MGL (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis, 5 dalies 1–2 punktais G. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 60 MGL (septynių tūkstančių aštuonių šimtų litų) dydžio bauda.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš G. D. taip pat priteista 124 Lt proceso išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

n u s t a t ė :

G. D. nuteistas už tai, kad, būdamas individualios G. D. įmonės (kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini) savininkas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį, būdamas atsakingas už šios įmonės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:

pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, apgaulingai tvarkydamas bendrovės buhalterinę apskaitą, per S. S., R. Z., A. V. 2007 m. sausio–2008 m. gruodžio mėn. išmokėjo papildomą (neoficialų) darbo užmokestį ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavo sumokėto 100 600,38 Lt darbo užmokesčio 27–iems bendrovės darbuotojams, šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus ir nesumokėjo 41 080,61 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 292,11 Lt įmokų garantiniam fondui bei 49 632,12 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų;

pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies „Apskaitos dokumentų rekvizitai“ 6 punktą „Asmenų kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardai arba pirmosios vardo raidės, pavardės, parašai, pareigos“, savo individualios įmonės buhalterinėje apskaitoje panaudojo (duomenys neskelbtini) vardu įformintus juridinės galios neturinčius žinomai suklastotus apskaitos dokumentus: šešiolika PVM sąskaitų faktūrų ir keturiasdešimt vieną kasos pajamų orderių kvitą dėl prekių pirkimo už 896 414,61 Lt iš šios įmonės bei apmokėjimo už jas, iš viso 900 215,21 Lt, duomenys dėl šių realiai neįvykusių ūkinių operacijų buvo įtraukti į apskaitos registrus, dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti G. D. įmonės 2006–2008 metų veiklos.

Be to, G. D. laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2007 m. sausio 25 d. (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės valstybei, įsigydamas prekes be dokumentų ir už jas nesumokėdamas PVM, į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras dėl nurodytų prekių įgijimo iš (duomenys neskelbtini) (nors (duomenys neskelbtini) minėtų prekių nepardavė ir šiam G. D. įmonė pinigų, tarp jų pirkimo PVM, nesumokėjo) ir, nenustatytam asmeniui suklastojus PVM sąskaitose faktūrose R. R. parašus, pagal minėtas suklastotas PVM sąskaitas faktūras tariamai sumokėtą pardavimo PVM įtraukdamas į įmonės PVM deklaracijas, taip įrašydamas žinomai neteisingus duomenis į deklaracijas, jas pateikė Kauno apskrities VMI, tokiu būdu apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – 161 354,64 Lt ir pateikė neteisingus duomenis VMI.

Be to, G. D., būdamas individualios G. D. įmonės savininkas, pažeisdamas 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr.IX-675 (toliau – Pelno mokesčio įstatymas) 11 straipsnio 4 dalį, siekdamas išvengti 134 462 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, 2007 m. gegužės 14 d. (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytoje vietoje, į 2006 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąjį pelną, t. y nurodė, kad jo įmonė 2006 m. turėjo 160 855 Lt apmokestinamojo pelno, nors iš tikrųjų turėjo – 1 057 270 Lt pelno, ir šią suklastotą deklaraciją pateikė Kauno apskrities VMI.

Be to, G. D., būdamas individualios G. D. įmonės savininkas, (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 5 straipsnio „Pajamų mokesčio dalykas“ ir 6 straipsnio „Pajamų mokesčio objektas“ 3 dalies reikalavimus, įrašė į 2006–2008 metų A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio metines deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės turto panaudojimą – nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtas A klasės išmokas, pateikė šias deklaracijas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip siekdamas išvengti iš viso 41 080,61 Lt gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo.

Be to, kaltinamasis G. D., būdamas individualios G. D. įmonės savininkas, (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 (toliau – Socialinio draudimo įstatymas) 14 straipsnio 2 dalį, į 2006–2008 metų valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės turto panaudojimą – įmonės darbuotojams sumokėtą darbo apmokėjimo sumą ir pateikė šias deklaracijas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, siekdamas išvengti iš viso 49 632,12 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo

Kasaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pagrįstas vien tik jį kaltinančiais duomenimis, visi kasatoriaus ir liudytojų parodymai, neigiantys jo kaltę, bei kaltinimui prieštaraujantys objektyvūs duomenys (pvz., duomenys apie sukčiavimą, panaudojant (duomenys neskelbtini) rekvizitus) neaptarti ir nepaneigti, teismo buvo ignoruoti, todėl tokia apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamoji dalis, anot kasatoriaus, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino ir tik formaliai pasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodytas nusikaltimo padarymo mechanizmas ir padarymo būdas, t. y. kad nuosprendis neatitiko BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto. Kasatorius nurodo, kad, tik priėmus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, jis sužinojo, jog viso baudžiamojo proceso metu buvo kaltinamas padaręs nusikaltimus ne tiesiogiai, bet per kitus asmenis, be kaltės. Jei tai būtų buvę nurodyta pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kasatoriaus manymu, būtų pakitusi jo gynyba, todėl taip buvo pažeista ir jo teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis).

Kasatorius pabrėžia, kad jo kaltumas byloje neįrodytas, joje nustatyta daug prieštaringų duomenų, kurių prieštaringumas nepaneigtas, todėl įrodymų prieštaravimai turi būti dar kartą išsamiai ištirti ir aptarti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme iš naujo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl S. S. veiklos, kuris, bylos duomenimis, asmeniškai neoficialiai mokėdavo atlyginimus, bei aplinkybės, kad atleidus jį iš darbo – baigėsi toks atlyginimų mokėjimas. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai šioje byloje jo parodymus ignoravo, kaltinimą grindė išimtinai liudytojo S. S. parodymais, neįvertino to, kad dalis G. D. įmonės darbuotojų teigė gaudavę avansą, nors, kasatoriaus teigimu, jo įmonėje avansai nebuvo mokami, tai patvirtino ir liudytojų A. D. bei paties S. S. parodymai. Teismai, anot kasatoriaus, neįvertino pagal liudytojų J. A., V. V., B. P. parodymus nustatyto fakto, kad S. S. disponuodavo neaiškios kilmės pinigais, kuriuos, esant reikalui (darbuotojų prašymui), bet kuriuo metu galėdavo išmokėti. Kasatorius pabrėžia, kad teismai nustatė, jog neoficialių atlyginimų mokėjime dalyvavo ir kiti įmonės darbuotojai, tačiau kaltinimai pateikti tik jam, kaip organizavusiam tokią veiklą, nors kartu byloje pripažįstama nesant jo kaltės įrodymų.

Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai neteisingai interpretavo jo pateiktus faktus apie paties S. S. veiklą, įsteigus savo įmonę ir perviliojus dalį klientų iš jo įmonės. Kasatoriaus teigimu, S. S. naudojosi kasatoriaus įmonės patalpomis, įrengimais ir darbuotojais, šiems to net nežinant, už tai, tikėtina, mokėdavo jiems papildomą – neoficialų atlyginimą. Darbuotojai galbūt net nesuvokė, kas jiems moka neoficialų atlyginimą. Kasatorius nurodo, kad prašė teismo ištirti, kaip S. S. įmonė (duomenys neskelbtini) prekiavo tos pačios rūšies produkcija kaip ir kasatoriaus įmonė, jos net negamindama. Neoficialus atlyginimų mokėjimas, tyrimo duomenimis, vyko iki pat 2008 m., jo mastas mažėjo, nes, anot kasatoriaus, S. S., įkūręs savo įmonę, siekė perimti ir legalizuoti savo verslą, persiviliojo darbuotojus. S. S., anot kasatoriaus, tokią nelegalią veiklą galėjo vykdyti ir 2006–2007 metais. Bylos nagrinėjimo metu, kasatoriaus manymu, nebuvo įvertinta tai, kad S. S. kasatoriaus įmonėje darė viską ką norėjo, jautėsi šeimininku, tai patvirtino jo žodžiai, išsakyti liudytojui V. V., to teismai taip pat neįvertino. Be to, šioje byloje, kasatoriaus teigimu, nenustatyta daug reikšmingų aplinkybių, pvz., S. S. veiksmai, kai buvo priimtas ir penkis mėnesius be darbo sutarties dirbo D. V..

Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai nepriėmė jo pateiktų įrodymų – dokumentų: „Prekių kortelės 2006 m.“, „Gamyba 2006 m.“, kurie paneigia liudytojo S. S. parodymus, kad jam apie (duomenys neskelbtini) nebuvo girdėta, kad ABS granulių G. D. įmonėje nėra buvę, nes juose užfiksuoti duomenys apie gautas žaliavas, kurios užpajamuotos, kas pagaminta ir kam konkrečiai perduota. Remtis liudytojo S. S. parodymais, kuris dalyvaudavo ne visuose G. D. įmonės sandoriuose, nepagrįsta, nes tai, kad jis nedalyvavo sandorių sudaryme, neįrodo, jog tokie sandoriai apskritai neįvyko. Specialistas A. N., atsakydamas į gynėjo klausimus, teismo posėdžio metu pripažino, kad tokie duomenys galėtų turėti įtakos jo išvadai, o į teisėjo klausimą – kad ne; ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, taip pat neįvertinta tinkamai.

Kasatoriaus teigimu, jis pats buvo tapęs apgaulės auka, buvo įsitikinęs, kad visos ūkinės – komercinės operacijos su (duomenys neskelbtini) vyko realiai, tačiau tai, kad šios įmonės vardu veikė sukčiai, patvirtino ir baudžiamojoje byloje esantys A. O. (duomenys neskelbtini) darbuotojo) parodymai, kad kitas šios įmonės darbuotojas A. J. sudarė patalpų nuomos sutartis, pirko medieną, užsakė pjovimo darbus. Šios įmonės rekvizitais buvo naudotasi nelegaliai (Klaipėdos VPK atsakymas į 2005 m. vasario 14 d. paklausimą Nr. (duomenys neskelbtini), fiktyvius sandorius šios įmonės vardu galėjo sudaryti ir kiti asmenys (ne tik A. O.), kurie nėra nustatyti, toks faktas nebuvo įvertintas. Tai, kad kasatorius susitikdavo atsiskaityti su (duomenys neskelbtini) pakeliui tarp Vilniaus ir Kauno arba G. D. įmonės patalpose, kad nebuvo kviečiamas į šios įmonės ofisą, anot jo, tik patvirtina, kad ir jis buvo apgautas. Bendradarbiavimas nutrūko dėl interesų konflikto 2006 m. pabaigoje–2007 m. pradžioje, tačiau dalis prekių buvo gauta, todėl daliniais mokėjimais buvo atsiskaitoma iki pat 2008 m., paskutinė PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) išrašyta 2006 m. gruodžio 7 d., todėl, kasatoriaus teigimu, jo paaiškinimai logiški ir nuoseklūs.

Neįrodžius, kad kasatorius tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, neįrodyta, jo teigimu, ir BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – klaidingų duomenų VMI ir Valstybės socialinio draudimo fondo valdybai pateikimas bei BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras A. K. prašo nuteistojo G. D. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo G. D. kaltė, padarius nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro manymu, skundžiamoje nutartyje iš esmės atsakė į visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktą neprivalėjo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną skundo argumentą, kai yra pasisakyta dėl esminių, todėl nebuvo pažeistas BPK 320 straipsnis.

Prokuroras teigia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendyje išsamiai išanalizavo sukčiavimo mechanizmą, kuris pasireiškė tuo, jog nuteistasis įsigijo prekes be dokumentų ir už jas nesumokėjo PVM, taip išvengdamas didelės vertės turtinės prievolės valstybei, tačiau į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotas PVM sąskaitas faktūras dėl tariamo prekių pirkimo iš (duomenys neskelbtini), t. y. buvo nurodytos visos svarbios šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Taip pat nuosprendyje, įvertinus visų byloje apklaustų liudytojų parodymus (S. S., nepatvirtinusio sandorių su (duomenys neskelbtini) egzistavimo; (duomenys neskelbtini) darbuotojų, nurodžiusių, kad ši įmonė neužsiėmė nei gamyba, nei prekyba, o vertėsi paslaugų teikimu ir neturėjo verslo ryšių su G. D. IĮ), atkreiptas dėmesys į tai, jog nė vienas iš jų nepatvirtino prekių įsigijimo iš (duomenys neskelbtini), o pagal finansinių tyrimų ir rašysenos specialistų išvadas neginčytinai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pavadinimu įformintose PVM sąskaitose faktūrose prekių įsigijimas nevyko tomis sąlygomis, kurios jose nurodytos, jas pasirašė ne asmuo, kurio pavardė nurodyta. Be to, teisme nustatytas nuteistojo parodymų prieštaringumas (nesugebėjus nurodyti aiškios atsiskaitymo su (duomenys neskelbtini) tvarkos, vietos, verslo ryšių nutraukimo priežasties ir datos). Prokuroro teigimu, įvertinus visą tai, kas nurodyta, nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu dėl 162 354,64 Lt PVM nesunkėjimo valstybei.

Prokuroras pažymi, kad kitos nusikalstamos veikos – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir sukčiavimas – tiesiogiai susijusios su trečiąja – neteisingų duomenų VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikimu, pasireiškusiu tuo, kad jis, siekdamas išvengti PVM, gyventojų pajamų, socialinio draudimo įmokų ir įmokų garantiniam fondui, į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie sumokėtą PVM, darbuotojams išmokėtas išmokas, sumokėtas socialinio draudimo įmokas, apmokestinamąjį pelną. Aplinkybės, kad deklaracijas VMI, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pildė ir pateikė įmonės buhalterė, nuteistojo kaltės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nepašalina, nes G. D. yra atsakingas už jo įmonėje apgaulingai tvarkytą buhalterinę apskaitą, tai motyvuotai aptarta teismų priimtuose sprendimuose.

Prokuroras taip pat nurodo, kad iš teismo posėdžių protokolų, dėl kurių nebuvo pareikšta pastabų, nustatyta, jog pirmosios instancijos teisme buvo pareikšti G. D. prašymai dėl tam tikrų dokumentų pridėjimo prie bylos, teismas svarstė šį klausimą, apklausė specialistą dėl to ir motyvuotai prašymą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą ir aptardamas galimą teismo šališkumą šiuo pagrindu, pagrįstai konstatavo, kad teismo veikla, sprendžiant procese kylančius klausimus ir priimant procesinius sprendimus, kuriais atmetamas ar tenkinamas gynybos ar kaltinimo prašymas, nelaikoma teismo šališkumu, nes tai teismo pareiga ir kitokių prašymų išsprendimo būdų BPK nenustato. Prokuroro nuomone, teigti, kad dėl to teismai buvo šališki ar kad buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą, yra nepagrįsta.

Prokuroras pažymi, kad tai, jog nuteistasis nesutinka su teismų išvadomis, savaime nereiškia, kad teismų sprendimai yra neteisėti ar nepagrįsti.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepatikrino ir tik formaliai pasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodytas nusikaltimo padarymo mechanizmas ir padarymo būdas, t. y. kad nuosprendis neatitiko BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų nuosprendžio aprašomajai daliai. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai yra pakartoti ir teismų praktikoje, pabrėžiant, jog veikos padarymo laikas, vieta ir būdas šioje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomi visada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1. punktas).

Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybėse nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., G. D. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent – pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį; apgaulingai tvarkydamas bendrovės buhalterinę apskaitą per S. S., R. Z., A. V. 2007 m. sausio–2008 m. gruodžio mėn. išmokėjo papildomą (neoficialų) darbo užmokestį ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavo sumokėto 100 600,38 Lt darbo užmokesčio 27–iems bendrovės darbuotojams, šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus ir nesumokėjo 41 080,61 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 292,11 Lt įmokų garantiniam fondui bei 49 632,12 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Šiuo atveju nusikaltimo tikslus laikas ir vieta nėra reikšmingos įrodinėtinos byloje aplinkybės, tačiau nusikaltimo padarymo būdo atskleidimas yra svarbus veikos kvalifikavimui ir kaltinamojo procesinėms teisėms įgyvendinti. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikiama formuluotė „... per S. S., R. Z., A. V....“ reiškia, jog G. D. buhalterinę apskaitą apgaulingai tvarkė per asmenis, kurie nesuprato, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje, tačiau baudžiamojo proceso metu surinkti įrodymai pagrindžia kitokias bylos aplinkybes.

Visi G. D. įmonės darbuotojai, kurie dirbo įmonės filiale (duomenys neskelbtini), patvirtino, jog atlyginimus, avansus ir kitokias išmokas mokėjo S. S., R. Z. ir A. V.. S. S. epizodiškai pildydavo algalapius, kitų išmokų žurnalą bei išduodavo atsiskaitymo lapelius. G. D., kol dirbo S. S., įmonėje pasirodydavo 5–6 kartus per metus ir šiais klausimais tiesiogiai neužsiėmė. Šias aplinkybes teismo posėdyje nurodė O. J., L. G., D. S., A. O. bei kiti liudytojai. Z. Š., V. V., T. B., kiti liudytojai patvirtino, jog įmonėje viską tvarkė ir atlyginimus grynaisiais pinigais mokėdavo S. S..

Teismams atmetant G. D. teiginius dėl S. S. veiksmų, nebuvo įvertinta tai, kad kai kuriuose algalapiuose darbuotojų parašai suklastoti, tai patvirtina 2010 m. spalio 25 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad T. Š., M. V., K. S. vardu pasirašė ne šie asmenys, todėl kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl S. S. veiklos, kuris, bylos duomenimis, asmeniškai neoficialiai mokėdavo atlyginimus, lygiagrečiai vykdė veiklą savo įmonėje, bei aplinkybės, kad, atleidus jį iš darbo, baigėsi toks atlyginimų mokėjimas.

Pagrįstai kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nepašalino prieštaravimų, kaltinimą grindė išimtinai liudytojo S. S. parodymais, neįvertino to, kad dalis G. D. įmonės darbuotojų teigė gaudavę avansą, nors, kasatoriaus teigimu, jo įmonėje avansai nebuvo mokami. Teismai, atskleisdami nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, privalėjo nurodyti nusikaltimo padarymo būdą, asmens ar asmenų, dalyvavusių nusikaltimo padaryme, konkrečius veiksmus realizuojant nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Teismai, pripažindami nusikalstamą veiką įrodyta, gali remtis tik įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurie išnagrinėti teismo posėdyje, todėl apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pašalinti bet kokie prieštaravimai tarp bylos duomenų.

Jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.1.4. punkte pažymėta, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyku esančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Šioje byloje teismai, pripažindami nusikalstamą veiką įrodyta, iš esmės rėmėsi ikiteisminio bylos tyrimo metu surinktais duomenimis, paviršutiniškai analizavo teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, nesiaiškino jų prieštaravimų su ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais parodymais. Pripažindami G. D. kaltu apgaulingai tvarkius įmonės buhalterinę apskaitą ir atmesdami jo paaiškinimus, teismai rėmėsi S. S. parodymais, nors jo parodymai dėl atlyginimų mokėjimo, įtakos įmonės valdyme, prieštarauja jau anksčiau minėtiems liudytojų O. J., L. G., D. S., A. O. bei kitų liudytojų parodymams. Kolegija pažymi, kad G. D. pripažinimas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suponuoja ir kaltinimus jam pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Iš dalies pagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. BK 182 straipsnyje sukčiavimas apibrėžtas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra pripažinta, jog G. D. laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2007 m. sausio 25 d. apgaule Kauno mieste, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti didelės vertės turtinės prievolės valstybei, įsigydamas prekes be dokumentų ir už jas nesumokėdamas PVM, į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė suklastotus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras dėl nurodytų prekių įgijimo iš (duomenys neskelbtini) (nors (duomenys neskelbtini) minėtų prekių nepardavė ir šiam G. D. įmonė pinigų, tarp jų pirkimo PVM, nesumokėjo) ir, nenustatytam asmeniui suklastojus PVM sąskaitose faktūrose R. R. parašus, pagal minėtas suklastotas PVM sąskaitas faktūras tariamai sumokėtą pardavimo PVM įtraukdamas į įmonės PVM deklaracijas, taip įrašydamas žinomai neteisingus duomenis į deklaracijas, jas pateikė Kauno apskrities VMI, tokiu būdu apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – 161 354,64 Lt ir pateikė neteisingus duomenis VMI.

Šiame sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių aprašyme yra loginių prieštaravimų, kurie veiką, pripažintą įrodyta, daro nesuprantama. Nurodyta, jog G. D. įsigijo prekes be dokumentų, tačiau nuosprendyje ir nutartyje nepateikiami duomenys: kokios prekės ir už kokią sumą buvo įgytos. Taip pat nurodyta, kad į įmonės buhalterinę apskaitą G. D. įtraukė suklastotus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias tas prekes įsigijo iš (duomenys neskelbtini), ir deklaraciją pateikė mokesčių inspekcijai, taip išvengdamas 161 354,64 Lt turtinės prievolės valstybei.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas veikos padarymo aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad sukčiavimo veikoje, kuri pripažinta įrodyta, iš esmės ydingai išdėstyti veikos požymiai. Nesant byloje duomenų, kad realiai prekės buvo įgytos, negali atsirasti ir turtinė prievolė sumokėti PVM. Jei PVM sąskaitose faktūrose buvo įrašytos fiktyvios ūkinės operacijos, tokiu atveju jų pateikimas mokesčių inspekcijai gali būti laikomas siekimu apgaule įgyti turtinę teisę.

Teismų praktikoje konstatuota, kad turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti kitokią turtinę naudą (kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011). Apgaule įgijus turtinę teisę į grąžintiną PVM, jas įmonės apskaitoje užpajamavus į sąnaudas tarpusavio užskaitų būdu, gali būti mokesčių forma išvengiama įmonės prievolės valstybei, tačiau šios aplinkybės teismo nuosprendžiu pripažintoje įrodytoje veikoje nenurodytos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažinta, jog G. D. padarė baigtą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalgos 9 punkte pateiktas išaiškinimas, jog sukčiavimas įgyjant turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino, arba panaikinantis jo turtinę prievolę.

Apie turtinės prievolės išvengimo baigtumo momentą teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. BK 182 straipsnis yra norma su materialiąja dispozicija, todėl ši veika kaip baigta kvalifikuojama tada, kai atsiranda BK 182 straipsnyje numatytų padarinių. Taigi, turtinės prievolės išvengimas turėjo būti susijęs su didelės vertės turtinės žalos padarymu, tačiau byloje civilinis ieškinys dėl sukčiavimu padarytos žalos nepareikštas, nors pripažinta, jog G. D. išvengė 161 334, 64 Lt, didelės turtinės prievolės valstybei.

Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai, byla nepatikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai: Vytautas Greičius

Gintaras Goda

Alvydas Pikelis