2021-10-06 Nr. AB-20623-3-61-3-01694-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3902-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01694-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjo teigimu, Departamentas nepagrįstai konstatavo, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose nustatytų prieglobsčio suteikimo kriterijų ir jam nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime pateiktu vertinimu, kad prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, o kelių ar net keliolikos metų senumo autobiografiniai įvykiai tęstinumo neturi ir persekiojimo rizikos ateityje savaime nepagrindžia. Pareiškėjas nurodė, kad jam praeityje nutikę įvykiai lemia jo baimę būti sulaikytam, patalpintam laisvės atėmimo vietoje, taip pat jis baiminasi nepagrįstų kaltinimų, nes policijos įstaigos gali susidaryti išankstinę nuomonę dėl to, jog praeityje pareiškėjas buvo teistas. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokia jo baimė yra pagrįsta, nes, būdamas įkalintas, jis patyrė nežmoniškas kalinimo sąlygas, o jo pasakojimo teisingumą pagrindžia informacija iš kilmės valstybės.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo išvadomis, kad jo teistumas (duomenys neskelbtini) nėra diskriminacinio pobūdžio, nurodė, jog dar paauglystėje buvo įtrauktas į negatyvią aplinką, vėliau nuteistas ir atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl jis priklauso asmenims, kurie yra teisti ir paleisti į laisvę. Pareiškėjas yra priskirtinas teistųjų grupei, kuri gali iš (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų sulaukti padidinto dėmesio, būti nepagrįstai persekiojami net ir tais atvejais, kai nėra susiję su nusikalstamų veikų padarymu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nesurinko jokios informacijos apie teistų asmenų padėtį (duomenys neskelbtini) ir valdžios, pareigūnų elgesį su jais, požiūrį į tokius asmenis, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo bent vieno kriterijaus (socialinė grupė). Pareiškėjo pažymėjo, kad atsakovas darė prielaidą, jog jis iš kilmės valstybės neišleistas ne dėl jo paskelbtos paieškos, o dėl skolų, tačiau Sprendimas negali būti grindžiamas tik prielaidomis. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas nepaneigė jo teiginio, jog kilmės valstybėje jam gali grėsti pavojus, nes šiuo klausimu atsakovas nesurinko jokios informacijos ir duomenų apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendime nėra kilmės valstybės padėties tyrimo dėl protestuotojų, opozicijos ir permainų palaikančiųjų persekiojimo, nenustatyta, ar valdžia persekioja tik tiesiogiai suimtuosius, ar ir tuos asmenis, kaip pareiškėjas, kurie reiškia nepritarimą režimui ir valdžiai. Pareiškėjas nurodė, kad dėjo dideles pastangas rinkti įrodymus ir juos pateikė atsakovui, o vieno dokumento – kad pradėta byla dėl sukčiavimo, nepateikimas, pareiškėjo teigimu, negali būti laikomas trūkumu ar sudaryti prielaidas netikėti jo pasakojimu. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo pasakojimas apie įvykius kilmės valstybėje buvo nuoširdus, pateikti įrodymai patvirtina pasakojimo aplinkybes, pasakojimas yra nuoseklus ir logiškas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje jau patyrė kankinimus ir žiaurų elgesį, todėl Užsienio reikalų ministerija pateikė atsakymą, kad dėl (duomenys neskelbtini) taikomų represijų jam gali grėsti pavojus, egzistuoja Įstatymo 130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl draudimo išsiųsti pareiškėją. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, dalyje dėl pareiškėjo išsiuntimo bei uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikė neaktualią Įstatymo 125 straipsnio redakciją ir neatsižvelgė į jo pakeitimą, jau galiojusį atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir Sprendimo priėmimo metu, todėl atsakovas, remdamasis aktualia Įstatymo 124 straipsnio 4 dalimi, neturėjo teisės priimti sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo papasakotos istorijos trūkumai, pasakojimo abstraktumas kėlė pagrįstų abejonių dėl tokio pasakojimo apie „baudžiamąją bylą dėl sukčiavimo“ tikrumo. Prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie įvykius, kurie paskatino jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) (įtarimai dėl sukčiavimo stambiu mastu, pareigūnų smurtas, slėpimasis nuo teisėsaugos) buvo neišsamus, nedetalus, prieštaringas, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo, prieglobsčio prašytojas painiojosi įvykių chronologijoje. Atsakovas nurodė, kad, priimdamas Sprendimą, vertino individualią prieglobsčio prašytojo informaciją, taip pat neatmetė aplinkybės, jog, siekdamas išvengti priverstinio skolų išieškojimo, pareiškėjas „slapstėsi“ nuo priverstinio vykdymo skyriaus pareigūnų – registracijos adresu negyveno, faktinės gyvenamosios vietos nedeklaruodavo, į skambučius, pranešimus neatsiliepdavo. Atsakovas pažymėjo, kad nebuvo atmesta ir tai, jog, grįžus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjas būtų priverstas apmokėti skolas, tačiau tokio pobūdžio grėsmė aktualiomis aplinkybėmis nelaikytina „persekiojimu“ pabėgėlių teisės kontekste. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, jog pareiškėjas turėjo daug įsiskolinimų, dėl kurių buvo pradėti priverstinio išieškojimo procesai. Atsakovo teigimu, aplinkybė, jog pareiškėjas buvo tiesiog neišleistas iš kilmės šalies, bet ne sulaikytas, pagrindžia prielaidą, jog neišleidimas nebuvo susijęs su asmens paieška.

7. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu pareiškėjo pateiktos kelios 2020 m. (duomenys neskelbtini) padarytos nuotraukos, kuriose jis užfiksuotas stovintis su (duomenys neskelbtini) vėliava, savaime nepagrindžia prielaidos, jog tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini) teisėsauga) identifikuoja prieglobsčio prašytoją kaip grėsmę „režimui“, turi tikslą ir motyvą surasti prieglobsčio prašytoją, jį sulaikyti ir nubausti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) vykstančiose protesto akcijose nedalyvavo, viešai savo politinių pažiūrų kilmės šalyje nereiškė.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko ir įvertino kilmės valstybės informaciją pareiškėjo pasakojimo kontekste bei ją nurodė Sprendime. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog visais atvejais turi būti parengta informacinio pobūdžio pažyma, jos parengimas nėra privalomas ir priklauso Departamento diskrecijai. Atsakovas nurodė, kad, siekiant visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, Departamentas kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją dėl informacijos apie pareiškėją pateikimo, ir pažymėjo, kad vertinimą dėl prieglobsčio užsieniečiams suteikimo atlieka Departamentas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Užsienio reikalų ministerija neturėjo informacijos apie pareiškėją, o prielaida apie užsieniečiui gresiantį pavojų dėl režimo taikomų represijų buvo padaryta remiantis Departamento pateikta informacija (t. y. paties prieglobsčio prašytojo teiginiais), todėl, atsakovo teigimu, Užsienio reikalų ministerijos raštas neturi reikšmės vertinant individualų pareiškėjo atvejį. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Įstatymo nuostatas, nes jo atžvilgiu nėra taikoma Įstatymo 125 straipsnio 4 dalis.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas vadovavosi Jungtinių Tautų 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso 12 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 86 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar asmens politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio 1, 2 dalimis, vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 96, 116 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad, vertinant Sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, analizuotina, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

12. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas 2020 m. spalio 26 d. tarnybiniu pranešimu pateikė informaciją, jog į Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje esantį oro uostą grąžintas (duomenys neskelbtini) pilietis V. L., kuris tą pačią dieną pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, kad prašo politinio prieglobsčio, nes buvimas (duomenys neskelbtini) jam yra mirtinai pavojingas. Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad pavojus jam galėjo kilti dėl to, jog jo mama (duomenys neskelbtini); pareiškėjas jau du kartus atliko bausmę laisvės atėmimo vietoje 2017–2018 m.; pareiškėjas buvo verčiamas prisipažinti už nusikaltimus, kurių nepadarė; pareiškėją pareigūnai mušė, dėl to jis (duomenys neskelbtini); šiuo metu pareiškėjo pareigūnai ieško, baugina jo tėvus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pirminės apklausos, vykusios 2020 m. lapkričio 10 d., metu paaiškino, jog pareigūnai jam grasino, vertė prisiimti kaltę už nusikaltimus, kurių nepadarė, taip pat siekė, kad pareiškėjas teiktų informaciją apie nusikaltimus; pareiškėjas pasodintas į įkalinimo įstaigą už nusikaltimus, kurių nepadarė (grobimas, narkotikai); dėl patirtų sumušimų turėjo kreiptis į ligoninę, kurioje jam buvo (duomenys neskelbtini).

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Departamento pareigūnų buvo apklaustas ir 2020 m. gruodžio 8 d.. Šios apklausos metu paaiškino, kad jo mama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas mokykloje apie 2000–2001 m. buvo kontroliuojamas inspektoriaus, turėjo kas ketvirtą ketvirtadienį ateiti pasižymėti, galimai dėl to, kad gynė mamą. 2005 m. pareiškėjui keliaujant į kitą miestą, prie jo priėjo operatyviniai darbuotojai, kurie vertė pareiškėją prisipažinti dėl narkotikų (aguonų) laikymo, tačiau vėliau pareiškėjas buvo paleistas su pasirašymu neišvykti. Pareiškėjas dėl nurodyto atvejo nuteistas už narkotikų laikymą, kalėjo atviroje kolonijoje, kurioje buvo verčiamas dirbti, prieš pareiškėją buvo naudojamas fizinis smurtas, jam buvo skiriamos papildomos bausmės, taip pratęsiant kalėjimo laiką, pareiškėjas buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos 2013 m. sausio 21 d. Po šių įvykių pareiškėjas pasidarė vizą ir pabėgo į (duomenys neskelbtini), tačiau 2015 m. vasarą buvo grąžintas į (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjas buvo pabėgęs iš kilmės šalies, jis laikomas tėvynės išdaviku ir yra apkaltintas dėl vagystės. 2018 m. kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini) vizos išdavimo. Pareiškėjas nurodė, kad jam yra paskelbta paieška, nes jis apkaltintas sukčiavimu, kai padėjo parduoti butą savo draugei. Pareiškėjas apklausos metu taip pat nurodė, kad asmenų, kurie atliko įkalinimo bausmę, neįdarbina, todėl nėra galimybės savęs realizuoti. Pareiškėjas nurodė telefone turintis nuotrauką, kurioje jis laiko (duomenys neskelbtini) vėliavą, jis yra prieš (duomenys neskelbtini) valdžią, jeigu būtų laisvėje – organizuotų protesto akciją. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad, grįžus į (duomenys neskelbtini), jam grėstų mirtis. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose (prašyme) nurodė, kad tikrosios represijos priežastys prieš pareiškėją buvo jo atsisakymas stoti į (duomenys neskelbtini) ir pasirašyti įsipareigojimą bendradarbiauti su valdžios organais. Pareiškėjas nurodė platinęs nuomonę, kad visi turi saviraiškos laisvę, teisę į politinius įsitikinimus.

14. Įvertinęs pareiškėjo apklausos metu pateiktą informaciją, teismas nurodė, kad pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija kilmės valstybėje ir dėl grėsmės, kurios konkrečiai negali įvardinti, pareiškėjas, grįsdamas prieglobsčio prašymą dėl persekiojimo politinių įsitikinimų pagrindu, nepateikė įrodymų ar konkrečios informacijos, jog būtų reiškęs opozicinius įsitikinimus kilmės valstybėje ar kitaip veikęs prieš valdžią. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimo aplinkybės prieštaringos, viena vertus, pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad savo politinės nuomonės nereiškė, nes tokios galimybės neturėjo, buvo suimtas, taip pat turėjo bėgti, siekiant išvengti grėsmės, kita vertus, papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad platino nuomonę apie saviraiškos laisvę, teisę į politinius įsitikinimus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo asmens byloje pateiktos kelios nuotraukos, kuriose jis laiko (duomenys neskelbtini) vėliavą, nepagrindžia jo persekiojimo grėsmės, nes pats pareiškėjas nurodė, jog nuotraukos darytos ne kilmės valstybėje, o (duomenys neskelbtini), taigi tokios užfiksuotos nuotraukos nepagrindžia, kad pareiškėjas kilmės valstybėje skleidė savo politinius įsitikinimus, sudariusius prielaidas jį persekioti.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. sausio 25 d. nuosprendžiu (duomenys neskelbtini) nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal (duomenys neskelbtini) (neteisėta narkotinių medžiagų gamyba, laikymas ar gabenimas), 2005 m. lapkričio 29 d., 2007 m. gegužės 3 d. nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal (duomenys neskelbtini) (piktybinis laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens nepaklusimas pataisos įstaigos administracijos reikalavimams), taip pat pareiškėjas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal (duomenys neskelbtini) (slaptas turto pagrobimas (vagystė)).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo paieška paskelbta ne dėl jo politinių įsitikinimų, tačiau dėl turimo įsiskolinimo – pareiškėjas yra skolingas valstybei ir fiziniams asmenims 3 517,18 (duomenys neskelbtini), taigi nesant galimybės rasti pareiškėją, paskelbta jo paieška. Teismas pažymėjo, kad Departamentas nustatė, jog pareiškėjas kilmės valstybėje turi devynias vykdomąsias bylas, kurių užbaigimo pagrindas – skolininkas neturi turto, o trys iš šių bylų yra susijusios su pareiškėjo nesumokėtomis administracinėmis nuobaudomis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų dėl jam iškeltos bylos dėl sukčiavimo, nors iš asmens bylos medžiagos matyti, kad praeityje vykusių teismų procesinius sprendimus pareiškėjas gavo ir pateikė Departamentui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo paieškos pagrindai yra ne jo priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų raiška, tačiau turimi įsiskolinimai. Teismas nenustatė, kad dėl praeityje pareiškėjui paskirtų bausmių jis būtų toliau persekiojimas, kaip priklausantis atitinkamai kalėjusių asmenų grupei.

Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje kiltų grėsmė dėl jo politinių įsitikinimų, pasisakymų. Kitų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui galėtų kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, teismas nenustatė. Nors pareiškėjas, pagrįsdamas būtinybę jam suteikti prieglobstį, pasakojo apie praeities įvykius, kuomet jis buvo suimtas, įkalintas, prieš pareiškėją naudojamas fizinis smurtas, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai ((duomenys neskelbtini)) susiję su valdžios atstovų persekiojimu.

Teismas atkreipė dėmesį, kad apklausos metu pareiškėjas nurodė sužalojimus patyręs 2018 m., tačiau pareiškėjo sveikatos išrašai patvirtina, kad toks sveikatos sutrikimas užfiksuotas 2017 m. Teismas pažymėjo ir tai, kad, nors pareiškėjas prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, jog šiuo metu jo tėvai bauginami dėl grėsmės pareiškėjui, apklausos metu pareiškėjas negalėjo nurodyti, kada paskutinį kartą su tėvais bendravo.

16. Teismas nustatė, kad Departamentas dėl pareiškėjo kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, prašydamas pateikti turimą informaciją apie pareiškėjui galimai kylančias grėsmes kilmės valstybėje, taip pat kitą informaciją, galinčią turėti įtakos priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, taip pat prašė pasidalinti informacija, kuri buvo pateikta Užsienio reikalų ministerijai, pareiškėjui kreipiantis dėl vizos gavimo. Užsienio reikalų ministerija, atsakydama į Departamento paklausimą, nurodė, kad duomenų apie pareiškėją neturi, tačiau, įvertinus Departamento informaciją ir vidinę situaciją (duomenys neskelbtini), daro prielaidą, kad pareiškėjui gali grėsti pavojus dėl režimo taikomų represijų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Užsienio reikalų ministerijos atsakyme pateikta nuomonė nelaikoma įpareigojančia Departamentą spręsti dėl grėsmės ar pagrįstos baimės pareiškėjo kilmės valstybėje, nes pareiškėjo situacija vertinama individualiai. Be to, tyrimą dėl pagrindo suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą užsieniečiui atlieka Departamentas, todėl tik jis yra įpareigotas priimti sprendimą dėl individualios užsieniečio situacijos vertinimo, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos suteikimo.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Departamentas netinkamai atliko tyrimą, netyrė nuteistų asmenų teisinės padėties pareiškėjo kilmės valstybėje. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apklausos metu paaiškino, jog savo politinių įsitikinimų kilmės valstybėje nereiškė, iš jo pasakojimo matyti, kad praeityje pareiškėjas buvo įkalintas dėl nusikaltimų, kurie su atitinkamais pareiškėjo įsitikinimais ar viešais pasisakymais nėra susijęs, jokių įrodymų, kad kilmės valstybės valdžia pareiškėją persekiotų byloje nėra. Teismas pažymėjo, kad Departamentas vertino padėtį kilmės valstybėje, tačiau, nenustačius aplinkybių, kad pareiškėjas būtų persekiojamas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tai buvo pakankamas pagrindas prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nesuteikti. Teismas nurodė, kad Aprašo nuostatos nenustato, jog visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje.

18. Pasisakydamas dėl Departamento pareigos paneigti pareiškėjo teiginius, teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Nagrinėjamu atveju nesant konkrečių rašytinių įrodymų dėl pareiškėjui kilsiančios grėsmės kilmės valstybėje, o pareiškėjo pasakojimui buvus pakankamai abstraktaus, atskirais, aukščiau nurodytais atvejais, prieštaringo pobūdžio, teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nenustatė pagrindų suteikti pareiškėjui prieglobstį.

19. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Departamento atliktu tyrimu ir jo pagrindu priimtu Sprendimu, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo baimė dėl grėsmės kilmės valstybėje yra tik jo prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, galinčių paneigti Departamento padarytas išvadas. Pareiškėjo nurodoma grėsmė nėra individualizuota, nėra konkreti, jo nurodytos aplinkybės dėl sveikatos sutrikdymo nėra tikslios, prieštaringos, nepagrindžia to, kad prieš pareiškėją naudotas fizinis smurtas dėl jo politinių įsitikinimų, pažiūrų. Teismas konstatavo, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą nenustatyta.

20. Teismas darė išvadą, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas atkreipė dėmesį, kad papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašyme suteikti pabėgėlio statusą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis ir nėra priežasčių pareiškėjo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas darė išvadą, kad, nenustačius nei realios grėsmės pareiškėjo atžvilgiu, nei galimo baudžiamojo persekiojimo ar situacijos kilmės valstybėje, dėl kurios pareiškėjui galėtų kilti rimta grėsmė, Departamentas pareiškėjo prašymo suteikti papildomą apsaugą taip pat netenkino pagrįstai.

21. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Sprendimo dalis dėl jo išsiuntimo bei uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta, kadangi atsakovas taikė neaktualią Įstatymo 125 straipsnio 4 dalies redakciją. Teismas nustatė, kad Departamentas nesivadovavo Įstatymo 125 straipsnio 4 dalimi, nes sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsniu. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai, vadovaudamasis Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo 44.3, 44.3.1 papunkčiais, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.

22. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei teisės aktų reikalavimus, jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais teismas neturėjo teisinio pagrindo, todėl netenkino ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 23. Pareiškėjas V. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą prijungti prie bylos dokumentus, pagrindžiančius skundo argumentus, jog sulaikymo vietoje pareiškėjui nesuteikiama reikalinga medicininė pagalba.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad ne visuomet įmanoma objektyviai pateikti įrodymus. Pareiškėjo teigimu, teismas ne sistemiškai, o atsietai vertino jo pasakojimo aplinkybes, nors būtent biografijos faktai, jų visuma gali pagrįsti, kad kilmės valstybėje jis pagrįstai gali būti laikomas tėvynės išdaviku. Pareiškėjas nurodo, kad nuotraukose, kuriose jis pozavo su (duomenys neskelbtini) vėliava, rodo jo požiūrį į kilmės valstybės politinę situaciją. Pareiškėjas pažymi, kas, sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo, neturi esminės reikšmės aplinkybė, ar politinės pažiūros buvo skleidžiamos ar išviešintos kilmės valstybėje. Pareiškėjo teigimu, yra svarbu, ar jo pažiūros tapo žinomos ir dėl to kyla tikimybė jam patirti persekiojimą ar represijas kilmės valstybėje, grąžintam į ją, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje būdamas savo pažiūras atskleidė. Pareiškėjas nurodo, kad būtent dėl to, jog stigo atsakovo rinktos informacijos apie (duomenys neskelbtini), joje esančias socialines grupes, jų ypatumus, rizikas patirti persekiojimą, teismas nenustatė, kad dėl praeityje pareiškėjui paskirtų bausmių jis būtų toliau persekiojimas, kaip priklausantis atitinkamai kalėjusių asmenų grupei. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas turėjo surinkti informaciją apie teistų asmenų padėtį (duomenys neskelbtini) ir valdžios, pareigūnų elgesį su jais, požiūrį į tokiais bruožais pasižyminčius asmenis, nes tai apibūdina individualias pareiškėjo savybes ir aplinkybes.

25. Pareiškėjas pažymi, kad, nors teismas Užsienio reikalų ministerijos nuomonę vertino kaip neįpareigojančią, tačiau pagal Aprašą tai yra vienas iš reikšmingų dokumentų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nagrinėjant prašymus dėl prieglobsčio suteikimo. Be to, tai oficialus dokumentas, oficiali valstybės pozicija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas pažymą apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini) pastarąjį kartą buvo parengęs tik (duomenys neskelbtini), ir pažymi, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo rinktos informacijos kokybinės ir kiekybinės atitikties keliamiems reikalavimams, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, jog atsakovas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, kurioje buvo pripažinta atsakovo prievolė parengti pažymą apie padėtį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad yra persekiojamas kilmės valstybėje, anksčiau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, su juo buvo žiauriai elgiamasi, todėl tai patvirtina, kad jo biografijos faktai ir asmeninė patirtis rodo, jog jis baiminasi kankinimų ir rimto sveikatos sutrikdymo. Pareiškėjas pažymi, kad jam neįmanoma surinkti jo patirtos prievartos įrodymų, kadangi tokia informacija nėra oficialiai tvirtinama ar fiksuojama, tačiau yra geriau žinoma iš žiniasklaidos ir žmogaus teisių organizacijų.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad, įvertinęs tiek prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, tiek jo pateiktus procesinius dokumentus, nenustatė pagrindo kvalifikuoti pareiškėjo teistumą (duomenys neskelbtini), kaip diskriminacinį dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas pažymi, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko ir įvertino kilmės valstybės informaciją pareiškėjo pasakojimo kontekste, o atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) tikėtinų motyvų ir tikslų siekti nustatyti pareiškėjo buvimo vietą, jį sulaikyti ir nubausti (išskyrus antstolius, vykdančius priverstinį įsiskolinimų valstybei išieškojimą), neturėjo pagrindo rinkti pareiškėjo norimos ir skunde nurodytos kilmės valstybės informacijos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog visais atvejais turi būti parengta informacinio pobūdžio pažyma. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

28. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Užsienio reikalų ministerijos pateiktas raštas yra oficiali valstybės pozicija. Atsakovas pažymi, kad vertinimą dėl prieglobsčio užsieniečiams suteikimo atlieka Departamentas. Užsienio reikalų ministerija neturėjo informacijos apie pareiškėją (tai nurodyta Užsienio reikalų ministerijos rašte), prielaida apie užsieniečiui gresiantį pavojų dėl režimo taikomų represijų buvo padaryta remiantis Departamento pateikta informacija (t. y. paties prieglobsčio prašytojo teiginiais), todėl Užsienio reikalų ministerijos raštas neturi reikšmės vertinant individualų pareiškėjo atvejį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu Aprašo punktu vadovaujantis Užsienio reikalų ministerijos raštas yra vienas iš reikšmingų dokumentų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nagrinėjant prašymus dėl prieglobsčio. Atsakovas pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus duomenų visumą, o ne vieną kažkurį atskirą įrodymą.

29. Nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais dėl būtinybės parengti pažymą apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini), tirti padėtį dėl protestuotojų, opozicijos ir permainų palaikančiųjų persekiojimo, atsakovas nurodo, kad, priimant Sprendimą, vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo informacija. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) vykstančiose protesto akcijose nedalyvavo, viešai savo politinių pažiūrų kilmės šalyje nereiškė, taip pat nenustatyta reali rizika pareiškėjui patirti persekiojimą dėl vėliavos laikymo. Atsakovas pažymi, kad grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais, jog užsienietis yra aktyvus opozicijos dalyvis, neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais.

30. Kadangi tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, atsakovo teigimu, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose. Atsakovas pažymi, kad prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir pagrindo įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendė, kad pareiškėjo paieškos pagrindai yra ne jo priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų raiška, tačiau turimi įsiskolinimai. Be to, teismas nenustatė, kad dėl praeityje pareiškėjui paskirtų bausmių jis būtų toliau persekiojimas, kaip priklausantis atitinkamai kalėjusių asmenų grupei. Teismas nenustatė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą, taip pat sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, padavė apeliacinį skundą.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prie bylos medžiagos prijungti papildomus rašytinius įrodymus ir juos vertinti nagrinėjamos bylos kontekste.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai yra būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

35. Šios procesinės teisės normos kontekste vertindama pareiškėjo prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo ir prijungimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas neturėjo galimybių 2021 m. liepos 22 d. medicininį pažymėjimą Nr. 166 pateikti pirmosios instancijos teismui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo pateikti kiti du dokumentai – receptai, yra identiški, be to, toks receptas buvo teiktas ir pirmosios instancijos teismui. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl papildomų dokumentų prijungimo prie bylos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prašyme dėl dokumentų prijungimo nurodoma, jog jie pagrindžia skundo argumentus, kad sulaikymo vietoje pareiškėjui nesuteikiama reikalinga medicininė pagalba, tačiau medicininės pagalbos teikimo pareiškėjui klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

36. Teisiniai santykiai dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

37. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

40. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad būtent pareiškėjas turi pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą dokumentais, įrodymais, ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems tarptautinės apsaugos prašytojo pareiškimams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3644/2011; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir joje surinktus įrodymus, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, pateikė telefone saugomų nuotraukų kopijas, kuriose jis užfiksuotas stovintis vienas su (duomenys neskelbtini) vėliava. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad nuotraukos rodo pareiškėjo požiūrį į kilmės valstybės politinę situaciją. Kita vertus, nuotraukos neturi metaduomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti fotografavimo vietą, datą ir laiką. Pats pareiškėjas nurodė, kad jos darytos ne (duomenys neskelbtini). Įvertinus šias aplinkybes, taip pat bylos duomenis, ypatingai tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo politinių pažiūrų reiškimo yra prieštaringos (apklausos metu pareiškėjas teigė neturėjęs galimybės reikšti politinę nuomonę, o duodamas papildomus paaiškinimus jau nurodė, kad platino nuomonę apie saviraiškos laisvę, teisę į politinius įsitikinimus), teisėjų kolegija daro išvadą, kad šios nuotraukos nepagrindžia pareiškėjo persekiojimo grėsmės. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad yra svarbu, jog pažiūros taptų žinomos, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad šios, ne (duomenys neskelbtini) darytos nuotraukos, atskleidžiančios jo požiūrį į kilmės valstybės politinę situaciją, tapo žinomos pareiškėjo nurodomam persekiotojui ((duomenys neskelbtini) teisėsaugai), t. y. pareiškėjas būtų identifikuojamas kaip keliantis grėsmę „režimui“.

43. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad pareiškėjo paieškos pagrindai yra ne jo priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų raiška, tačiau turimi įsiskolinimai. Atkreiptinas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini) pasienio pareigūnai neleido pareiškėjui išvykti iš (duomenys neskelbtini), tačiau jo nesulaikė. Tai paneigia pareiškėjo argumentą dėl jo, kaip priklausančio kalėjusių asmenų grupei, persekiojimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga turėtų motyvų ir siekių nustatyti pareiškėjo buvimo vietą, jį sulaikyti ir nubausti dėl jo priklausymo kalėjusių asmenų grupei. Todėl atmestinas apeliaciniame skundo teiginys, kad atsakovas nesurinko informacijos apie (duomenys neskelbtini), joje esančias socialines grupes, jų ypatumus, rizikas patirti persekiojimą, kadangi tokia informacija nėra būtina pareiškėjo pasakojimo kontekste.

44. Teisėjų kolegija atmeta ir kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovo rinktos informacijos nepakankamumo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Aprašo 167 punkto akcentuojama, jog iš šios nuostatos turinio matyti, kad pažymos rengimas arba nerengimas priklauso nuo specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinio poreikio (atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo prašymo motyvus ir kitą informaciją). Tai reiškia, kad minėtos pažymos rengimas pagal Aprašo nuostatas nėra privalomas ir priklauso Departamento diskrecijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017). Kadangi atsakovas, įvertinęs pareiškėjo kilmės valstybės informaciją jo pasakojimo kontekste nenustatė tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) tikėtinų motyvų ir tikslų siekti nustatyti pareiškėjo buvimo vietą, jį sulaikyti ir nubausti, nebuvo pagrindo rinkti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos kilmės valstybės informacijos.

45. Pareiškėjas savo poziciją dėl informacijos nepakankamumo grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021 pateiktais išaiškinimais. Šiuo aspektu paminėtina, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytosios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi, todėl nėra pagrindo remtis nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

46. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo teiginius dėl Užsienio reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rašto Nr. (duomenys neskelbtini) svarbos Sprendimo priėmimui, kadangi iš paties aptariamo rašto matyti, jog Užsienio reikalų ministerija apie pareiškėją informacijos neturėjo. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo teiginiu dėl Apraše reglamentuoto ministerijos pateiktos nuomonės statuso, kadangi tokio pobūdžio nuostatų minėtame teisės akte nėra įtvirtinta.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo (kartu ir Departamento) išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl baimės kilmės valstybėje patirti grėsmę savo gyvybei. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (ABTĮ 56 str.) Įstatymo kontekste, išsamiai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, todėl tinkamai patikrino Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Kadangi pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių duomenų apie pagrįstą baimę būti persekiojamam dėl rasės, lyties, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų kilmės valstybėje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalyje nustatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis.

48. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kuriuo prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje nėra duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė