2015-11-09 Nr. AB-21535-3-61-3-02421-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1229-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02421-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meistera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meistera“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, kurią atstovauja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Meistera“ su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 17R-4094 (toliau – ir Sprendimas 17R-4094) dalį, kuria atsisakyta kompensuoti jam 81 886 Lt bei 99,99 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, taip pat sprendimo Nr. 17R-4095 (toliau – ir Sprendimas Nr. 17R-4095) dalį, kuria atsisakyta kompensuoti jam 81 886 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu;

2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 163 871,99 Lt pareiškėjo turėtų išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Komisija ginčijamais sprendimais netenkino jo prašymo dalies dėl 81 886 Lt pareiškėjo įrangos tiekėjui Mr. Binmann LTD pagal 2013 m. sausio 11 d. sudarytas įrangos tiekimo sutartis Nr. BIN-2013/01-1 ir Nr. BIN-2013/01-2 sumokėto, bet negrąžinto avanso, kompensavimo, t. y. iš viso 163 772 (81 886 x 2) Lt ir 99,99 Lt išlaidų, sumokėtų UAB „Hoja Electronics“ už prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą. Pareiškėjas teigė, kad Komisijai pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jo išlaidos atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 „Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) 4 ir 5 punktuose nustatytus reikalavimus.

Komisija pareiškėjo išlaidų atžvilgiu nenustatė neatitikties Apraše nustatytiems reikalavimams. Ginčijamos sprendimų dalys pažeidžia Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio nuostatas. Komisija nepagrįstai reikalauja, kad pareiškėjas įrodytų aplinkybes, susijusias su trečiųjų asmenų veikla. Pareiškėjas neneigė, kad įrangos iš tiekėjo negavo. Avansas liko tiekėjui kaip kompensacija už tai, jog jis vienašališkai nutraukė sutartis, nelaukdamas jų įvykdymo.

Tai sąlygojo pasikeitęs saulės šviesos energetikos skatinimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Komisija, vertindama pareiškėjo prašymus, peržengė jai Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše suteiktą kompetenciją, t. y. veikė ultra vires. Sutartys su įrangos tiekėju buvo sudarytos ir avansas sumokėtas 2013 m. sausio 11 d., t. y. išlaidos patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., todėl jos turėjo būti kompensuotos, nes atitinka Aprašo 4 punktą. Nesutiko su Komisijos argumentais, kad pareiškėjas galimai nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdariai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad sutartyse dėl įrangos tiekimo nebuvo nustatyta užsakovo teisė reikalauti grąžinti avansą, jei sutartis nutraukiama užsakovo iniciatyva, jose nustatyta, kad tokiu atveju avansas be ginčo lieka įrangos tiekėjui (sutarčių 4.4 punktas). Pareiškėjui nutraukus sutartis su įrangos tiekėju, įrangos tiekėjas aiškiai nurodė, kad avanso negrąžins. Pareiškėjas įvertino galimą riziką, kad dėl sutarčių su įrangos tiekėju turinio, buvo didelė tikimybė, jog jo ieškinys įrangos tiekėjui bus atmestas, todėl bylos neinicijavo.

Be to, toks pareiškėjo reikalavimas būtų sąlygojęs papildomas pareiškėjo išlaidas, kurios nesėkmės atveju nebūtų kompensuotos. Įgyvendinimo įstatyme nenustatyta, kad valstybė kompensuotų pareiškėjo išlaidas tik tais atvejais, kai kitais būdais kompensacijos gauti nėra galimybių. Šiomis aplinkybėmis reikalavimas, kad pareiškėjas būtų išnaudojęs visas kitas galimybes atgauti avansą, turi būti pripažintas pertekliniu, o įvertinus kompensavimo teisinį reglamentavimą ir juo pareiškėjui sukurtą teisėtą lūkestį, toks reikalavimas yra nesuderinamas su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Komisija sprendime Nr. 17R-4094 nieko nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo kompensuoti 99,99 Lt išlaidų už prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą, nors šios išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) buvo pateiktas 2012 m. gegužės 21 d. sutarties su UAB „Hoja Electronics“ dėl prašymo dėl leidimo išdavimo parengimo nuorašas, tačiau Komisija sprendime nenurodė jokių tokio sprendimo argumentų.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad jis nebuvo informuotas apie tai, jog 2014 m. vasario 25 d. bus svarstomi jo prašymai dėl išlaidų kompensavimo, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti posėdyje ir atsakyti į visus Komisijai iškilusius klausimus, buvo pažeistos Aprašo 14 punkto nuostatos. Pareiškėjo nuomone, ginčijamos sprendimų dalys naikintinos remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Pareiškėjas skundą grindė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 3 dalimi, kaip pagrindu priteisti jo patirta išlaidas.

Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime (b. l. 61–65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo prašomos kompensuoti 99,99 Lt sumos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus parengimu, nurodė, kad įvertino šią prašymo dalį ir pritaikiusi Aprašo 7 punkto nuostatas, pareiškėjui kompensavo 82,64 Lt, atskaičius pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) nuo 99,99 Lt sumos. Dėl prašomo kompensuoti sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo nurodė, kad nustatė, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Komisija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas Įrangos tiekimo sutartis Nr. BIN-2013/01-2 ir Nr. BIN-2013/001-1, kurios buvo sudarytos 2013 m. sausio 11 d., ir tai, kad tą pačią dieną pareiškėjas minėtai bendrovei grynaisiais sumokėjo pagal kiekvieną sutartį po 20 000 Didžiosios Britanijos svarų, o 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas pranešė bendrovei „Mr. Binmann Ltd“, kad nutraukia pasirašytą sutartį, atsisakydamas priimti įrangą bei mokėti likusią sumą, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė šių išlaidų nekompensuoti.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad per trumpą laikotarpį nuo 2013 m. sausio 11 d. iki 2013 m. vasario 5 d. bendrovė „Mr. Binmann Ltd“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, patyrė kokių nors realių faktinių išlaidų, todėl 163 772 (81 886 x 2) Lt negrąžinamas pareiškėjui. Pareiškėjo pasyvumą, t. y. nesiėmimą jokių veiksmų siekiant susigrąžinti sumokėtą didelį avansą, Inspekcija laiko nepagrįstu, tuo pačiu abiejų sutarties šalių veiksmus vertino kaip neatitinkančius pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Pareiškėjo pateiktus dokumentus vertino kaip nepagrindžiančius jo patirtų išlaidų. Komisija, priimdama ginčytinus sprendimus, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų. Akcentavo, kad pareiškėjas 201 m. vasario 3 d. elektroniniu paštu, t. y. tokiu būdu, kokį nurodė savo prašymuose dėl išlaidų kompensavimo, buvo informuotas apie tai, kad 2014 m. vasario 6 d. 8 val. 30 min. Inspekcijoje, adresu Algirdo g. 27, Vilnius, posėdžių salėje, vyks Komisijos posėdis, kuriame bus svarstomi jo prašymai. Pareiškėjas į posėdį neatvyko bei raštu nesikreipė į Komisiją su prašymu, kad jo atstovai negali atvykti į posėdį.

Komisijai 2014 m. vasario 6 d. nespėjus išnagrinėti visų tą dieną teiktų nagrinėti prašymų, pareiškėjo prašymai dėl išlaidų kompensavimo buvo išnagrinėti kitame posėdyje, tačiau Komisija posėdžių metu, nagrinėdama prašymus, visų pirma išnagrinėdavo tuos prašymus į kurių nagrinėjimą atvykdavo pareiškėjai, todėl ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo atstovas būtų atvykęs į 2014 m. vasario 6 d. posėdį, jo prašymai pirmumo teise būtų buvę nagrinėti su kitų į posėdį atvykusių pareiškėjų prašymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 118-124) pareiškėjo UAB „Meistera“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymu (registracijos Nr. 15R-3255) prašė kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu: 99,99 Lt išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, 100 Lt už sumokėtą valstybinę rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 1 300 Lt elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas; 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimu; 30 Lt kitos išlaidos; 194,50 Lt notaro išlaidų servituto sutarčiai sudaryti (b. l. 68–69). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymu (registracijos Nr. 15R-3257) prašė kompensuoti patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu: 100 Lt už sumokėtą valstybinę rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 1 000 Lt elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas; 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimu; 146 Lt už vertimo paslaugas (b. l. 83–84).

„Mr. Binmann Ltd“ (toliau – ir Tiekėjas) ir UAB „Meistera 2013 m. sausio 11 d. įrangos tiekimo sutartimi Nr. BIN-2013/01-2 sutarė, kad „Mr. Binmann Ltd“ tieks pareiškėjui saulės plokštės elektros įrenginį, o pareiškėjas priima įrenginį ir sumoka Tiekėjui už jį pagal šios sutarties sąlygas (1.1 punktas). Sutarties sutartinė vertė 40 000 Didžiosios Britanijos svarų be visų mokesčių (2.1 punktas). Išankstinio apmokėjimo suma yra 50 procentų nuo sutartinio objekto vertės, t. y. 20 000 Didžiosios Britanijos svarų ir ši suma yra negrąžintina.

Ją Tiekėjui reikia sumokėti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios sutarties pasirašymo (2.2 punktas, b. l. 75–77). „Mr. Binmann Ltd“ ir UAB „Meistera 2013 m. sausio 11 d. įrangos tiekimo sutartimi Nr. BIN-2013/01-1 sutarė, kad „Mr. Binmann Ltd“ tieks pareiškėjui saulės plokštės elektros įrenginį, o pareiškėjas priima įrenginį ir sumoka Tiekėjui už jį pagal šios sutarties sąlygas (1.1 punktas). Sutarties sutartinė vertė 40 000 Didžiosios Britanijos svarų be visų mokesčių (2.1 punktas). Išankstinio apmokėjimo suma yra 50 procentų nuo sutartinio objekto vertės, t. y. 20 000 Didžiosios Britanijos svarų ir ši suma yra negrąžintina.

Ją Tiekėjui reikia sumokėti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios sutarties pasirašymo (2.2 punktas, b. l. 85–87). „Mr. Binmann Ltd“ pagal 2013 m. sausio 11 d. grynųjų pinigų kvitą Nr. 58747 iš UAB „Meistera“ grynaisiais pinigais gavo 20 000 Didžiosios Britanijos svarų už negrąžintą išankstinį apmokėjimą pagal Sutartį Nr. BIN-2013/01-2 (b. l. 80). „Mr. Binmann Ltd“ pagal 2013 m. sausio 11 d. grynųjų pinigų kvitą Nr. 58746 iš UAB „Meistera“ grynaisiais pinigais gavo 20 000 Didžiosios Britanijos svarų už negrąžintą išankstinį apmokėjimą pagal Sutartį Nr. BIN-2013/01-1 (b. l. 90).

Pareiškėjas 2013 m. vasario 5 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą pranešė „Mr. Binmann Ltd“ dėl 2013 m. sausio 17 d. priimto AIEĮ pakeitimų, nebegali tęsti statybų ir pirkti užsakytos įrangos, nurodytos 2013 m. sausio 11 d. Sutartyje Nr. BIN-2013/01-1. Nurodė, kad nebegali vykdyti savo įsipareigojimų ir nutraukia pasirašytą sutartį, atsisakydamas priimti įrangą bei mokėti likusią sumą (b. l. 38). Pareiškėjas 2013 m. vasario 5 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą pranešė „Mr. Binmann Ltd“, kad nutraukia ir 2013 m. sausio 11 d.

Sutartį Nr. BIN-2013/01-2 (b. l. 40). „Mr. Binmann Ltd“ 2013 m. vasario 19 d. pranešimais apie sutarties nutraukimą pareiškėjui pranešė, kad nutraukia pasirašytas sutartis Nr. BIN-2013/01-1 ir Nr. BIN-2013/01-2, vadovaudamasi šių sutarčių 4.4 punktais, ir nurodė, kad visos sumos sumokėtos Tiekėjui iš anksto ir nurodytos 2.2 punktuose nebus grąžinamos (b. l. 42, 44).

Komisija 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 17R-4094, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo (prašymo Nr. 15R-3255) patirtas išlaidas, t. y. 1 482,64 Lt. Vadovaudamasi Aprašo 7 punktu, kompensavo nuo 99 Lt išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimus, atskaičiusi PVM, 82,64 Lt, sumokėtos valstybės rinkliavos už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą 100 Lt ir 1 300 Lt elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidų. Komisija, remdamasi Aprašo 4 punktu, nekompensavo pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, šias išlaidos vertindama kaip nepagrįstas. Be to, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu ir 5.7 punktu nekompensuotinomis pripažino kitas išlaidas 30 Lt (sąskaitų išrašų parengimas) ir notaro išlaidas dėl servituto sutarties sudarymo, nes jo neatitinka Aprašo 5 punkte nustatytų kompensuotinų išlaidų kategorijų (b. l. 96–97). Komisija 2014 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 17R-4095, vadovaudamasi Aprašo 20 punktu, nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo (prašymo Nr. 15R-3257) patirtas išlaidas, t. y. 1 100 Lt. Kompensavo 100 Lt sumokėtą valstybės rinkliavą už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą ir 1 000 Lt už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas. Komisija, remdamasi Aprašo 4 punktu, nekompensavo pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų, šias išlaidos vertindama kaip nepagrįstas (b. l. 98–99).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nesutikimo su Komisijos sprendimų dalimis nekompensuoti išlaidų dėl sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų bei dėl nekompensuotų 99 Lt išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimus (sprendimu Nr. 17R-4094), teismas rėmėsi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsniu, Aprašo 3, 4, 5.4.3, 23 punktais, nurodė, jog įvertinus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, siekiama inter alia skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, o išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis – atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą.

Teismas priminė, jog, pareiškėjas, 2013 m. sausio 11 d. sudarydamas su „Mr. Binmann Ltd“ įrangos tiekimo sutartis Nr. BIN-2013/01-1 ir Nr. BIN-2013/01-2, sutarė, kad išankstinio apmokėjimo suma yra 50 procentų nuo sutartinio objekto vertės, t. y. 20 000 Didžiosios Britanijos svarų ir ši suma yra negrąžintina, kurią Tiekėjui įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šios sutarties pasirašymo (2.2 punktai, b. l. 75–77, 85–87). Pareiškėjas tos pačios dienos kvitais 58746 ir 58747 (b. l. 90, 80) „Mr. Binmann Ltd“ grynaisiais pinigais sumokėjo po 20 000 Didžiosios Britanijos svarų. Pareiškėjas 2013 m. vasario 5 d. pranešimais Tiekėjui pranešė, kad nutraukia sudarytas įrangos tiekimo sutartis, o „Mr. Binmann Ltd“ 2013 m. vasario 19 d. pranešė pareiškėjui, kad sumokėtos sumos pagal tiekimo sutarčių 2.2 punktus nebus grąžintos pareiškėjui.

CK 1.5 straipsnyje nurodyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Taip pat CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Pareiškėjui yra taikomi aukštesni apdairumo standartai. Laikydamasis šių principų, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, jis galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir planuojamos veiklos sąlygos gali keistis ir imtis tokių veiksmų, kad nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai.

Vertinta, jog pareiškėjas išankstinius avansinius mokėjimus atliko 2013 m. sausio 11 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir buvo sudarytos įrangos tiekimo sutartys. Pareiškėjas tuo metu galėjo numatyti, kad veiklos sąlygos pagal teisinį reglamentavimą bus keičiamos ir, būdamas rinkos dalyviu, apie jam aktualius teisinio reglamentavimo pakeitimus turėjo žinoti. Pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis siekė susigrąžinti ginčo išlaidas ir atliko kokius nors realius veiksmus. Tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka neinicijavo ginčo dėl „Mr. Binmann LTD“ negrąžintų avansinių mokėjimų, manydamas, kad toks ieškinys bus atmestas, rodo, jog jis pats pasirinko tokį elgesio modelį. Pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių, kad Tiekėjas „Mr. Binmann LTD“ būtų atlikęs kokius nors darbus ar realiai patyręs tokio dydžio nuostolius. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad šios išlaidos gali būti pripažįstamos pagrįstomis.

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog šiuo atveju, teismas byloje patikrina, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas.

Komisija ginčijamuose sprendimuose Nr. 17R-4094 ir 17R-4095, įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, nusprendė pareiškėjo atliktų avansinių mokėjimų nekompensuoti, konstatavusi, kad nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad per tokį trumpą laikotarpį Tiekėjas būtų atlikęs realius tokio dydžio pareikalavusius darbus ar patyręs realių nuostolių. Tokių aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo ir teismo posėdyje. Pagal Aprašo 20.2 punktą, Komisijai suteikta teisė priimti sprendimą iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas. Teismas sutiko su Komisijos sprendime pateiktu įrodymų vertinimu, nes pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepagrindė, kad Tiekėjas realiai būtų patyręs tokio dydžio išlaidas ar realius nuostolius. Tai, kad pareiškėjas pasirašė susitarimą su „Mr. Binmann LTD“ dėl avansinių mokėjimų negrąžinimo, negali patvirtinti tokių išlaidų pagrįstumo. Komisija tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus prašymus ir su jais pateiktą informaciją.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad Komisija sprendime Nr. 17R-4094 neįvertino pareiškėjo prašomų kompensuoti 99 Lt išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, parengimu, nes būtent minėtu sprendimu jam buvo kompensuota 82,64 Lt minėtų išlaidų, t. y. nuo 99 Lt atskaičius PVM. Tai atitinka Aprašo 7 punkto nuostatas. Taigi, išlaidos, kurios buvo grindžiamos 2012 m. gegužės 21 d. ketinimų sutartimi Nr. HE2012_05_23/04 (b. l. 48–49), buvo kompensuotos.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis nebuvo informuotas apie tai, jog 2012 m. vasario 25 d. bus svarstomi jo prašymai, todėl jis negalėjo dalyvauti posėdyje, teikti paaiškinimų, atsakyti į Komisijos narių pateiktus klausimus, teismas vertino, jog Aprašo 14 punkte nustatyta, kad Komisijos posėdyje turi teisę dalyvauti pareiškėjas arba jo įgaliotas atstovas, svarstant jo klausimą. Pareiškėjui elektroniniu paštu, t. y. jo prašyme kompensuoti išlaidas nurodytu būdu, buvo pranešta, kad 2014 m. vasario 6 d. vyks posėdis, kuriame turės teisę dalyvauti pareiškėjas arba jo įgaliotas atstovas (b. l. 100). Posėdis vyko 2013 m. vasario 25 d. (b. l. 93). Apie jį pareiškėjui nebuvo pranešta. Taigi, Komisija formaliai pažeidė Aprašo 14 punkto nuostatas, užtikrinančias pareiškėjo teisę dalyvauti Komisijos posėdyje. Pareiškėjas Komisijai nebuvo pateikęs prašymo atidėti 2014 m. vasario 6 d. posėdį. Pareiškėjas apskundė Komisijos sprendimus teismui ir dalyvavo bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Taigi, pasinaudojo jam suteikta teise teikti prašymus, paaiškinti bylos aplinkybes, užduoti klausimus. Komisijos padarytą procedūrinį pažeidimą teismas pripažino formaliu pažeidimu, kuris negali būti vertinamas esminiu, dėl kurio turėtų būti naikinami ginčijami sprendimai.

Teismas vertino, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių Komisijos nustatytas aplinkybes. Komisija veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, priėmė ginčijamą sprendimą, atitinkantį Aprašo 20.2 punktą, įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, nepažeisdama esminių nustatytų procedūrinių reikalavimų, sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamas Sprendimų dalis dėl patirtų avansinio mokėjimo išlaidų nekompensavimo 163 772 (81 886 x 2) Lt ir 99,99 Lt išlaidų, sumokėtų už prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimą negali būti tenkinamas. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamų Sprendimo dalis, negali būti tenkinamas reikalavimas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 163 871,99 Lt jo turėtų išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projektų plėtojimu.

III. Pareiškėjas UAB „Meistera“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 127-135), kuriuo prašo:

1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą;

2) priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikinta 2013 m. kovo 18 d. Komisijos sprendimo Nr. 17R-4094 dalis, kuria atsisakyta kompensuoti UAB „Meistera“ 81 886 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės plėtojimu ir 2013 m. kovo 18 d. Komisijos sprendimo Nr. 17R-4095 dalį, kuria, kuria atsisakyta kompensuoti UAB „Meistera“ 81 886 Lt išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės plėtojimu.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Dėl apelianto pareigos numatyti teisės aktų pakeitimus ir imtis veiksmų, kad būtų išvengta neproporcingų nuostolių, nurodo, jog vadovaujantis asmens teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principais, atsižvelgiant į tai, kad valstybės politika buvo nukreipta į atsinaujinančių išteklių energijos skatimą, tam buvo priimtos šių išteklių naudojimą skatinančios Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) nuostatos, kuriomis remdamasis apeliantas ir plėtojo savo saulės šviesos energijos elektrinių projektus, valstybės pozicija ir veiksmai suteikė apeliantui pagrindą tikėtis ir toliau vystyti savo veiklą ir gauti iš to rezultatą.

Teismo motyvas dėl apelianto pareigos numatyti įstatymų pakeitimus nepagrįstas, nes minėti pakeitimai nebuvo ilgo, nuoseklaus teisinio proceso rezultatas, veikiau skubus ir netikėtas. Apelianto patirtos išlaidos – pagal sutartis sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai, atitiko kompensuotinoms išlaidoms keliamus reikalavimus, nes jos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kartu su prašymais pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai liudijo, kad apelianto išlaidos atitiko Aprašo 4 ir 5 punktų reikalavimus. Nei Įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta išlyga, leidžianti nekompensuoti Įgyvendinimo įstatymo bei Aprašo reikalavimus atitinkantiems asmenims jų patirtų išlaidų tuo pagrindu, kad jie jas patyrė neįvertindami galimų AIEĮ pakeitimų, Aprašo nuostatos nesudaro pagrindo vertinti asmenų galimybės numatyti tam tikro reglamentavimo pokyčių ir atitinkamai, atsižvelgiant į tai, skirti arba atsisakyti skirti išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensaciją.

Toks teismo motyvas nelogiškas, nes tokiu atveju teigti, kad visi subjektai, nors ir patenkantys į Įgyvendinimo įstatymo subjektų ratą, kuriems vadovaujantis Aprašo nuostatomis turi būti kompensuojamos jų patirtos išlaidos, galėjo ir turėjo numatyti, kad tokie AIEĮ pakeitimai bus daromi ir remiantis šiuo pagrindu minėtiems subjektams atsisakoma kompensuoti jų patirtas išlaidas. Be to, priešingai nei teigia teismas, apelianto patirti nuostoliai nebuvo neproporcingi. Tiekėją bei pirkimo ir avansinio mokėjimo sąlygas apeliantas pasirinko išskirtinai dėl objektyvių priežasčių (galimybės įsigyjant įrangą sumokėti tik dalį sumos (avansą), o likusią dalį sumokėti įrangą instaliavus).

Jos ne tik nepadidino įsigyjamos įrangos kainos, bet leido ją įsigyti už sąlyginai mažą, atsižvelgiant į rinkos standartą, kainą. Todėl teismo motyvacija, kad apelianto patirti nuostoliai buvo neproporcingi, nepagrįsta. Apeliantui pasirinkus kitą variantą, t. y. ne Tiekėją ir jo siūlomas pirkimo sąlygas, tikėtina, kad jam būtų tekę iškart už įrangą mokėti visą sumą, kas būtų dar labiau padidinę jo patirtų išlaidų sumą ar net apskritai užkirtę kelią tolimesniam projekto plėtojimui.

2) Dėl įrodymų, patvirtinančių siekį susigrąžinti ginčo išlaidas bei tai, kad tiekėjas pagal sutartis būtų atlikęs kokius nors darbus ar realiai patyręs tokio dydžio nuostolius, nuodo, jog apeliantas pateko į Įgyvendinimo įstatyme apibrėžtą subjektų ratą, todėl jo patirtos išlaidos turėjo būti kompensuojamos vadovaujantis Aprašo tvarka ir sąlygomis. Apraše tiksliai nurodyta, kokio tipo išlaidos yra kompensuojamos, į jas patenka ir apelianto patirtos išlaidos – sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektros projektų plėtojimo (Aprašo 5.4.3. p.).

Apraše nėra numatyta, kad kompensuojamos tik išlaidos, už kurias buvo atlikti konkretūs darbai, kurių rezultatą galima būtų įrodyti Komisijai. Atitinkamai, Komisijai nesuteikta diskrecija svarstyti, ar už sumokėtus ir negrąžintus avansus, buvo atlikti kokie nors darbai ar pareiškėjai siekė susigrąžinti sumokėtus avansus, tuo pagrindu atmesti pareiškėjų prašymus. Skundžiamu sprendimu bei jo motyvacija, apeliantui nepagrįstai perkeliama našta įrodyti aplinkybes, susijusias su trečiųjų asmenų veikla, nors tokia pareiga nekyla nei pagal Įgyvendinimo įstatymo, nei pagal Aprašo reikalavimus.

Pažymi, jog avansiniai mokėjimai liko Tiekėjui kaip kompensacija už tai, kad apeliantas vienašališkai nutraukė sutartis. Toks reikalavimas kilo iš sutarčių reikalavimų (4.4. p.), o sutarčių nutraukimą sąlygojo teisinio reglamentavimo pasikeitimas. Be to, tai, kad sumokėti avansai nebus grąžinami savo pranešimais patvirtino ir Tiekėjas. Tiekėjui atsisakius grąžinti avansinius mokėjimus, apeliantas nesiekė teisminiu keliu susigrąžinti sumokėtų avansą, nes, matydamas, kad sutarčių nuostatos nesuteikia pagrindo tokiems reikalavimams, įvertino, jog tikimybė, kad jo ieškinys bus patenkintas yra minimali, todėl siekė išvengti papildomų teisminių išlaidų, kurios jam nebūtų kompensuojamos.

Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi Nr. 3K-3-545/2013, teigia, jog sutarties nuostata, kuria numatoma, kad iš anksto sumokėtas avansas, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, yra teisėta ir neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl tai, kad apeliantas ir Tiekėjas savo sutartyje numatė tokią nuostatą, negali būti laikoma pagrindu atsisakyti apeliantui kompensuoti jo patirtas išlaidas, patenkančias į Aprašo reguliavimo sritį.

3) Atsisakydama tenkinti apelianto prašymą kompensuoti jo sumokėtus avansus už įrangą, skirtą elektrinės projekto plėtojimui remdamasi tuo pagrindu, kad jis nepateikė įrodymų, kad už sumokėtus avansus buvo atlikti tam tikri konkretūs darbai bei tuo pagrindu, kad apeliantas galimai nesiėmė veiksmų susigrąžinti avansinius mokėjimus, Komisija peržengė savo kompetencijos ribas.

4) Teismas neanalizavo, ar Komisijos priimti sprendimai neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atmetant apelianto prašymą kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, remiantis pagrindais, kurie nebuvo numatyti Apraše ir taip akivaizdžiai veikiant neteisėtai, o Komisijos priimti sprendimai prieštarauja Aprašo tikslams ir uždaviniams.

Atsakovo atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 142-145) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Komisija prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo nagrinėja vadovaudamasi Apraše nustatyta tvarka. Įvertinus Aprašo 5.4 ir 5.4.3 punktų nuostatos Komisijai numato galimybę spręsti tik dėl tokių sumokėtų ir negrąžintų avansinių mokėjimų pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo kompensavimo, kurie buvo skirti materialiojo turto (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos) įgijimui arba atsiskaitymui už darbus (paslaugas), tiesiogiai susijusius su elektrinės įrengimu ar prijungimu prie elektros tinklų. Komisija nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, pastarųjų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, bei kad jų negrąžinimas yra pagrįstas.

2) Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad per trumpą laikotarpį nuo 2013 m. sausio 11 d. (sutarties pasirašymo ir avanso sumokėjimo data) iki 2013 m. vasario 5 d. (pareiškėjo pranešimo apie sutarties nutraukimą data) bendrovė „Mr. Binmann Ltd“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, patyrė kokių nors realių faktinių išlaidų, todėl avansų negrąžinimas pareiškėjui, bei jo pasyvumas, t. y. nesiėmimas jokių veiksmų siekiant susigrąžinti sumokėtą didelį avansą, laikytini nepagrįstu, bei tuo pačiu abiejų sutarties šalių veiksmai vertintini kaip neatitinkantys pareigos civilinių teisinių santykių subjektams veikti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Komisijos sprendimas nekompensuoti pareiškėjui prašomos kompensuoti sumos yra teisingas ir pagrįstas, nes nesant motyvuoto pagrindimo kokias išlaidas, vykdydama sutartį patyrė bendrovė „Mr. Binmann Ltd“, pareiškėjo pateikti dokumentai vertintini kaip nepagrindžiantys avansinių mokėjimų išlaidų patyrimo.

3) Priimdama skundžiamus sprendimus Komisija veikė laikydamasi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, neviršijo jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimų Nr. 17R-4094 ir 17R-4095 (toliau kartu – ir Komisijos Sprendimai) dalių, kuriomis Komisija dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu – 163 772 Lt (po 81 886 Lt kiekviename iš Komisijos Sprendimų) dydžio sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus, pripažino nekompensuotinomis išlaidomis.

Pirmosios instancijos teismo pareiškėjas prašė panaikinti ir Komisijos Sprendimo Nr. 17R-4094 dalį dėl 99,99 Lt išlaidų, susijusių su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, tačiau pirmosios instancijos teismui nurodžius, kad pareiškėjui buvo kompensuota 82,64 Lt minėtų išlaidų, t. y. nuo 99 Lt atskaičius PVM, kas atitinka Aprašo 7 punkto nuostatas, pareiškėjas apeliaciniame skunde šios Komisijos Sprendimo Nr. 17R-4094 ir teismo sprendimo dalies neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Skundžiamose Komisijos Sprendimų dalyse Komisija nurodė, kad įvertinus sutarčių sudarymo – 2013 m. sausio 11 d. ir avanso sumokėjimo datą – 2013 m. sausio 11 d. (Pakeitimo įstatymas ir Įgyvendinimo įstatymas priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.), taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, jog per trumpą laikotarpį sutarties vykdytojas už gautą 81 886 Lt dydžio avansą atliko kokius nors realius, tokio dydžio sąnaudų pareikalavusius darbus arba patyrė realių nuostolių, nepateikė dokumentų, kurie liudytų išlaidų pagrįstumą, nesiėmė veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, elgėsi neapdairiai ir dokumentais neįrodė savo ketinimų (veiksmų) susigrąžinti avansinius mokėjimus, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, šios išlaidos vertintinos nepagrįstomis, todėl nekompensuotinos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad sutinka su Komisijos pateiktu įrodymų vertinimu, nes pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepagrindė, kad tiekėjas realiai būtų patyręs tokio dydžio išlaidas ar realius nuostolius. Tai, kad pareiškėjas pasirašė susitarimą su „Mr. Binmann Ltd“ dėl avansinių mokėjimų negrąžinimo, negali patvirtinti tokių išlaidų pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka, mano, jog tenkinti apeliacinio skundo ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo reikalavimus nėra teisinio pagrindo.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą ir Įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos –Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, jog kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Prašymus dėl išlaidų kompensavimo nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, Komisija priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant aptartas Aprašo nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose.

Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyti kompensuoti sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai viršijo Aprašo 2 priede šiai išlaidų kategorijai nustatytą maksimalų dydį – Aprašo 2 priede nurodyta – 45 procentai visos pagal sutartį mokėtinos sumos, o pareiškėjas sutartimis nagrinėjamu atveju sutarė ir sumokėjo 50 procentų avansą.

Taigi, konstatuotina, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015 ir kt.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Komisijai nesuteikta diskrecija svarstyti, ar už sumokėtus ir negrąžintus avansus buvo atlikti kokie nors darbai ar pareiškėjas siekė susigrąžinti išlaidas, pastebėtina, kad, kaip minėta, kompensuojamos tik tos patirtos išlaidos, kurios pripažįstamos pagrįstomis. Komisija kompetentinga vertinti išlaidų pagrįstumą, taigi, reikalavimas pagrįsti išlaidas nelaikytinas pertekline prievole. Akivaizdu, jog asmuo prašantis su elektrinės plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo yra suinteresuotas tokių išlaidų atlyginimu, taigi ir tinkamu jų pagrindimu. Remiantis Aprašo 4 bei 5.4.3 punktais, taip pat pažymėtina, jog nors avansas civiline prasme yra prievolių užtikrinimo priemonė, tačiau, norint gauti už jo sumokėjimą kompensaciją, avansas privalo būti pagrįstas (t. y. išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo dokumentais).

Tuo tarpu nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, kaip klientas, ir „Mr. Binmann Ltd“, kaip tiekėjas, 2013 m. sausio 11 d. sudarė įrangos tiekimo sutartis Nr. BIN-2013/01-1 ir Nr. BIN-2013/01-2 (toliau kartu – ir Sutartys).

Pagal Sutartis tiekėjas įsipareigojo tiekti klientui saulės plokštės elektros įrenginį iš viso 2 saulės plokštės energijos įrenginių plėtojimui, o klientas – priimti įrenginį ir sumokėti tiekėjui už jį pagal sutarties sąlygas. Taip pat nurodyta, jog tiekėjas patars klientui įrenginių montavimo klausimais ir, jei reikia, atstovaus klientą administracinėse procedūrose prijungiant elektros įrenginius prie elektros tinklo, taip pat dėl elektros tiekimo operatoriaus LESTO (Sutarčių 1.1 ir 1.2 p.). Sutarčių 2.1 punktai numato, kad Sutarčių sutartinė vertė yra 40 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų be mokesčių. Išankstinio apmokėjimo suma – 50 procentų nuo sutarties objekto vertės, t. y. 20 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų ir ši suma yra negrąžintina. Ją tiekėjui reikia sumokėti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo Sutarčių pasirašymo (Sutarčių 2.2 p.). Sutarčių 4.4 punktas numato, kad jei klientas vienašališkai nutraukia Sutartis ne dėl tiekėjo kaltės, kliento sumokėtas avansas lieka tiekėjui kaip kompensacija už nuostolius. Jei tiekėjas patiria daugiau nuostolių nei išankstinio apmokėjimo suma, klientas lieka atsakingas už visus tiekėjo nuostolius. Tačiau nuostoliai niekada neviršija sutartinio objekto vertės pagal Sutartis.

Pareiškėjas 40 000 (dviem mokėjimais po 20 000) svarų stelingų Mr. Binmann Ltd sumokėjo Sutarčių pasirašymo dieną grynais pinigais, grynųjų pinigų kvituose nurodyta, kad tai negrąžinami išankstiniai mokėjimai pagal Sutartis.

2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas tiekėjui Mr. Binmann Ltd pateikė du pranešimus apie Sutarčių nutraukimą, nurodydamas, jog dėl Lietuvos Seimo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo pakeisti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, jie nebegali tęsti statybų ir pirkti užsakytos įrangos, nurodytos Sutartyse, kas reiškia, jog nebegali vykdyti savo įsipareigojimų ir nutraukia pasirašytas Sutartis, atsisakydami priimti įrangą bei mokėti likusią sumą.

2013 m. vasario 19 d. Mr. Binmann Ltd pareiškėjui taip pat pateikė pranešimus apie sutarčių nutraukimą, nurodant, jog pareiškėjas nebegali vykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartis ir nori jas nutraukti, atsisakant priimti įrangą bei mokėti likusią sumą. Tiekėjas nurodė, kad nutraukia Sutartis vadovaujantis Sutarčių 4.4 punktu. Visos sumos, sumokėtos tiekėjui iš anksto ir nurodytos Sutarčių 2.2 punkte, nebus grąžinamos.

Nurodytų aplinkybių kontekste vertintina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tiekėjas atliko (pradėjo atlikinėti) darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartis. Nepaisant to, pareiškėjas negavęs jokių prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo susitarta Sutartimis, jas nutraukdamas atsisakė priimti įrangą, o tiekėjui nurodžius, kad Sutartys nutraukiamos remiantis Sutarčių 4.4 punktu ir visos sumos, sumokėtos tiekėjui iš anksto ir nurodytos Sutarčių 2.2 punkte, nebus grąžinamos, pareiškėjas nesiėmė veiksmų, siekdamas atgauti sumokėta avansą ar jo dalį – nesiderėjo dėl avanso ar jo dalies grąžinimo, nesiaiškino ar tiekėjas dėl Sutarčių nutraukimo realiai patyrė kokių nors sąnaudų ar nuostolių. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtų Sutarčių 4.4 punktai be kita ko numatė, kad jei tiekėjas patiria daugiau nuostolių nei išankstinio apmokėjimo suma, klientas lieka atsakingas už visus tiekėjo nuostolius, tačiau ši aplinkybė tarp Sutarčių šalių išvis nebuvo aiškinamasi.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, vykdantis ar planuojantis vykdyti komercinę veiklą, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo, o tai, kad pareiškėjas net nesiderėdamas su pardavėju dėl Sutarčių nutraukimo sąlygų nusprendė kreiptis dėl kompensacijos gavimo iš valstybės, vertintina kaip paties pareiškėjo subjektyviai pasirinktas elgesio modelis, nepagrindžiantis kompensacijos reikalavimo.

Remiantis išdėstytais argumentais, atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog Komisijos Sprendimai prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Apibendrinant, tai kas išdėstyta, sutiktina su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjo sumokėtas ir negrąžintas avansinis mokėjimas pripažintinas pagal Aprašą nekompensuotinomis išlaidomis.

Vis dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas, laikydamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų, sutartį vykdydamas kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, o ypač, vykdydamas prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdamas rūpestingai, galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir planuojamos veiklos sąlygos gali keistis ir imtis tokių veiksmų, kad nebūtų patiriami neproporcingi nuostoliai, nagrinėjimu atveju nereikšmingi, pertekliniai, tačiau jie nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo laikyti neteisėtu ir nepagrįstu ir todėl naikintinu.

Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjas Sutartis pasirašė tuo metu, kai visuomenei tapo žinoma apie mažėsiančius elektros energijos tarifus, esant Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo projektams (pirmą kartą Energetikos ministerijos pateikti projektai teisės aktų projektų duomenyse užregistruoti 2013 m. sausio 7 d.; Vyriausybės posėdžiui abu projektai Energetikos ministerijos pateikti 2013 m. sausio 11 d., o Seimui Vyriausybės nutarimu Nr. 23 – 2013 m. sausio 14 d.,). Pareiškėjas iškart, nors tam turėjo mėnesį, sumokėjo avansą, o 2013 m. vasario 5 d. kreipėsi dėl Sutarčių nutraukimo. Šios aplinkybės kelia abejonių, ar sudarydamas ir vykdydamas Sutartį pareiškėjas siekė elektrinės statybos ar išlaidų kompensavimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Meistera“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis