2018-04-18 Nr. AB-7840-3-61-3-00653-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-662-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00653-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.10.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundus dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Mediashop“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. S-22(7-210/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria buvo pakeista atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-532 (toliau – ir Inspekcijos sprendimas) dalis į sprendimą atlikti pakartotinį UAB „Mediashop“ mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą; 2) panaikinti Inspekcijos sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Komisijos sprendimą ir palikti galioti Inspekcijos sprendimą arba pavesti Komisijai bylą išnagrinėti iš naujo.

3. Pareiškėjas skunde ir atsiliepime į atsakovo skundą nurodė, kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vykdytiems tiekimams šešioms Vokietijos įmonėms: Darba Handels GmbH (toliau – ir Darba Handels); Ryba Gross – und Einzelhandel GmbH (toliau – ir Ryba Gross); Kaufmanas GmbH (toliau – ir Kaufmanas); Gpixx GmbH (toliau – ir Gpixx); Lejko GmbH i.G. (toliau – ir Lejko) ir BUKUS Electronics GmbH (toliau – ir BUKUS). Inspekcija pareiškėjo teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą paneigė ginčydama prekių išvežimo iš Lietuvos teritorijos faktą ir disponavimo teisės ginčo prekėmis perdavimo faktą. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Inspekcija išvadą, kad pareiškėjas tariamai neperdavė disponavimo teisės ginčo prekėms Vokietijos įmonėms, grindė remdamasi suklastotais, esminę reikšmę šios bylos baigčiai turinčiais įrodymais. Inspekcija prie 2015 m. birželio 12 d. patikrinimo akto Nr. (21.31‑28)‑FR0680-435 (toliau – ir patikrinimas aktas) pridėjo suklastotus SCAC2004 formos išrašus, kuriuose buvo pateikta tariamai pareiškėjui nepalanki Vokietijos mokesčių administratoriaus informacija. Inspekcija tokiu būdu bandė pagrįsti teiginius, kad Vokietijos mokesčių administratorius nenustatė, jog pareiškėjas pardavė ginčo prekes Vokietijos įmonėms.

4. Pareiškėjas ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu išsireikalavo iš Inspekcijos SCAC2004 formos išrašų originalus ir jų priedus. Iš jų paaiškėjo, kad Inspekcija prie patikrinimo akto pridėjo tikrovės neatitinkančius ir pakeisto turinio SCAC2004 formos išrašus, iš kurių buvo pašalinta arba pakeista visa pareiškėjui aktuali ir naudinga informacija. Pareiškėjas skunde pateikė detalius paaiškinimus apie vykdytus prekių tiekimus, jų sąlygas, aptarė įrodymus ir Vokietijos mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kurios vienareikšmiškai patvirtina disponavimo teisės į prekes perdavimą Vokietijos bendrovėms Lejko, Kaufmanas, BUKUS, Darba Handels, Ryba Gross.

5. Pareiškėjas įsitikinęs, kad vertinant mokestinio ginčo medžiagoje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo vykdytais tiekimais Vokietijos įmonėms, nėra ir negali kilti jokių abejonių dėl tariamo disponavimo teisės neperdavimo. Tokia išvada buvo galima tik Inspekcijai slepiant ir klastojant informaciją, surinktą iš ginčo prekes gabenusių vežėjų ir Vokietijos mokesčių administratoriaus. Po to, kai Inspekcija buvo priversta šią informaciją pateikti į bylą, neliko jokių prielaidų tolimesniam ginčui dėl pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą.

6. Ginčijama Komisijos sprendimo dalis turėtų būti panaikinta dėl šiurkščių procesinių, procedūrinių ir materialinės teisės pažeidimų. Komisija išvadą dėl tariamo disponavimo teisės Vokietijos įmonėms neperdavimo padarė neatlikusi jokio įrodymų tyrimo – didžioji ginčijamo Komisijos sprendimo motyvų dalis yra pažodžiui perrašyta nuo ankstesnių Komisijos sprendimų, o tariama išvada dėl disponavimo teisės neperdavimo yra pažodinis Inspekcijos teiginių, surašytų patikrinimo akte ir Inspekcijos sprendime, atkartojimas.

7. Komisija nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, netyrė ir nevertino skundo nagrinėjimo Komisijoje metu pareiškėjo ir Inspekcijos į mokestinio ginčo medžiagą papildomai pateiktų ir esminę reikšmę šio ginčo baigčiai turinčių įrodymų, padarė akivaizdžiai nepagrįstą ir deklaratyvią išvadą dėl tariamo prekių disponavimo teisės Vokietijos pirkėjams neperdavimo. Ši Komisijos išvada yra nemotyvuota, nelogiška, prieštaraujanti bylos medžiagai ir pačios Komisijos formuojamai ginčų nagrinėjimo praktikai. Komisija, pavesdama Inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, visiškai neanalizavo mokestinio ginčo medžiagos, nesusipažino su pareiškėjo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo apimtimi bei ribomis, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl tariamai Inspekcijos mokestinio patikrinimo metu neištirtų, su pareiškėjo sąžiningumu susijusių aplinkybių, kas lėmė aiškiai nepagrįstos ir neteisėtos ginčijamos Komisijos sprendimo dalies priėmimą.

8. Nors Komisija sprendime deklaratyviai atkartojo Inspekcijos teiginius apie tariamą informacijos apie disponavimo teisės perdavimą trūkumą, apie tariamus važtaraščių trūkumus (nors bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas nė vienas netinkamo CMR važtaraščio užpildymo atvejis, nepateiktas nė vienas blogai užpildyto CMR važtaraščio pavyzdys, nenurodytas nė vienas CMR važtaraščio trūkumas), ignoravo neginčijamai nustatytą aplinkybę, kad daugeliu atvejų pareiškėjas nebuvo prekių siuntėjas – prekės buvo gabenamos EXW sąlygomis, t. y. prekių disponavimo teisė buvo perduota pirkėjams pareiškėjo sandėliuose Lietuvoje, prekių gabenimą organizavo ne pareiškėjas, prekes pakraunant pirkėjų samdytiems vežėjams. T. y. Komisija neatsižvelgė į skirtingas prekių gabenimo aplinkybes (prekės skirtingiems pirkėjams buvo gabenamos skirtingomis Incoterms sąlygomis).

9. Komisijos sprendimo teiginiai apie tai, kad prekes gabenę vežėjai tariamai nepatvirtino prekių gabenimo ir prekių perdavimo fakto, yra pažodžiui perrašyti nuo patikrinimo akto, nors pareiškėjas Komisijai kartu su skundu pateikė savarankiškai surinktus įrodymus iš vežėjų, išreikalavo iš Inspekcijos vežėjų operatyvių patikrinimų medžiagą, iš kurios matyti, kad prekes gabenę vežėjai tiesiogiai kontaktavo su prekių pirkėjais, vykdė tarpusavio atsiskaitymų grynaisiais pinigais operacijas, bendravo telefonu, elektroniniu paštu, prekių perdavimą patvirtino ir prekes gabenę vairuotojai.

10. Iš ginčijamos Komisijos sprendimo dalies ir Komisijos argumentų visiškai nesuprantama, kaip Komisija galėjo konstatuoti, kad pareiškėjas neperdavė disponavimo teisės Lejko, Darba Handels, Kaufmanas ir Ryba Gross, kai Vokietijos mokesčių administratorius perdavė Inspekcijai įrodymus, pagrindžiančius prekių perdavimą.

11. Ginčijamoje Komisijos sprendimo dalyje yra akivaizdžiai pažeidžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuotas PVM neutralumo arba vienodo požiūrio principas. Komisija tiekimų Gpixx atveju vis dėlto vertino Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją ir įrodymus, kad ginčo prekes Gpixx apskaitė ir už jas apmokėjo (bankiniais pavedimais), bei šias aplinkybes įvertino kaip įrodančias disponavimo teisės perdavimo faktą, o tiekimų kitoms Vokietijos įmonėms atveju Komisija neatliko jokio įrodymų vertinimo ir tik deklaratyviai pakartojo Inspekcijos argumentus, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina prekių disponavimo teisės perdavimo. Komisija taip pat nesilaikė savo pačios formuojamos prekių disponavimo teisės perleidimo vertinimo praktikos.

12. Komisija neteisėtai ir nepagrįstai pavedė Inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą dėl aplinkybių (pareiškėjo sąžiningumo), kurios jau buvo tirtos ir vertintos mokestinio patikrinimo metu. Aplinkybė, kad Inspekcija nesugebėjo rasti pakankamai jos poziciją pagrindžiančių įrodymų, nėra ir negali būti pagrindas inicijuoti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Komisija neteisėtai ir be pagrindo pavedė Inspekcijai tirti jau tirtas ir nagrinėtas aplinkybes, kuriomis Inspekcija net negrindė savo sprendimo, todėl ginčijama Komisijos sprendimo dalis naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.

13. Tokiu sprendimu Komisija aiškiai išėjo iš mokestinio ginčo ribų. Šiuo atveju mokestinis ginčas tarp Inspekcijos ir pareiškėjo vyko dėl: 1) disponavimo teisės fakto perdavimo, taip pat 2) dėl Inspekcijos pateiktų įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių tariamą pareiškėjo nesąžiningumą, pagrįstumo. Komisijai konstatavus, kad Inspekcijos pateikti įrodymai ir argumentai, kuriais Inspekcija grindė tariamą pareiškėjo nesąžiningumą, yra nepagrįsti ir vertintini kaip nepakankami pareiškėjo nesąžiningumui įrodyti, Komisija neturėjo teisės savarankiškai, nesant Inspekcijos prašymo, bandyti sukurti naujas įrodinėtinas aplinkybes, dėl kurių mokestinis ginčas tarp šalių nevyko.

14. Pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu Komisija net 77 dienas be jokio pagrindo vilkino galutinio sprendimo priėmimą, kas leidžia pagrįstai abejoti Komisijos objektyvumu ir nešališkumu. Komisija akivaizdžiai vilkino procesą, vengdama priimti Inspekcijai nepalankų sprendimą dėl didelės mokestinės nepriemokos.

15. Pasisakydamas dėl Inspekcijos skundo pagrįstumo, pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Inspekcija neturi teisės skųsti Komisijos priimtų sprendimų dėl skirtingo bylos faktinių aplinkybių vertinimo. Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kuriuo buvo panaikinta Inspekcijos sprendimo dalis, yra paremtas bylos faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo vykdytais tiekimais Vokietijos įmonei Gpixx, vertinimu. Komisija ir mokesčių administratorius skirtingai įvertino ginčo faktines aplinkybes. Dėl šios priežasties pareiškėjas prašė administracinę bylą pagal Inspekcijos skundą dalyje dėl Komisijos Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto nutraukti.

16. Pareiškėjas atsiliepime papildomai pažymėjo, kad pritaria Inspekcijos pozicijai dėl Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto neteisėtumo toje apimtyje, kuria Komisija pakeitė ginčijamą Inspekcijos sprendimo dalį jo nepanaikinusi, tačiau nesutinka su Inspekcijos skunde išdėstyta pozicija dėl galimybės palikti galioti Inspekcijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti 1 303 853 Eur PVM ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

17. Pareiškėjas taip pat nepritarė Inspekcijos skunde suformuluotam alternatyviam prašymui dėl galimybės pavesti Komisijai mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas sprendimu gali savarankiškai ištaisyti bet kokius Komisijos padarytus procedūrinius ar procesinius pažeidimus.

18. Inspekcija nesutiko su Komisijos sprendimu manydama, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei neteisingai taikė teismų praktiką.

19. Paaiškino, kad centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo pateiktus 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą įrodančius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, CMR, VIES duomenų bazės išrašus, apmokėjimo dokumentus, vežėjų pateiktus duomenis ir kt.), Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktą ir savo iniciatyva papildomai surinktą informaciją, konstatavo, jog pareiškėjas tiekė prekes ne ginčo PVM sąskaitose faktūrose pirkėjomis įvardintoms Vokietijos įmonėms, kurios turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o patikrinimo metu nenustatytiems asmenims, be to, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, t. y. sandorių su minėtomis įmonėmis metu nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, todėl žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl, vadovaujantis PVMĮ 56 straipsnio 5 dalimi, ginčo prekių tiekimams pagrįstai buvo taikytas standartinis PVM tarifas ir apskaičiuotas 1 330 707 Eur mokėtinas PVM.

20. Komisija sprendimu, vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 4 dalimi, nusprendė panaikinti Inspekcijos sprendimo dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuota 26 854 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, bei pakeisti Inspekcijos sprendimo dalį, kuria patvirtinta 1 303 853 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, įpareigojant šioje dalyje atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

21. Komisijos vertinimu, mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nerinko objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog sudarydamas sandorius su Vokietijos įmonėmis, jis dalyvavo PVM sukčiavime, o vertinimą, ar pareiškėjas ėmėsi protingų priemonių įsitikinti, kad sudaromas sandoris neįtraukia jo į tokį sukčiavimą, atliko abstrakčiai ir paviršutiniškai, netirdamas ginčo sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių pagal pareiškėjo įprastą komercinę praktiką. Konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvados nagrinėjamoje mokestinio ginčo byloje nėra pagrįstos visapusiška, išsamia ir pilnutine teisiškai reikšmingų aplinkybių viseto analize. Komisija padarė išvadą, kad šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje sprendimo iš esmės priimti negalima, o byloje nustatyti neaiškumai šalintini mokesčių administratoriui pakartotinai atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nes bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti ir įvertinti naujus įrodymus.

22. Inspekcijos vertinimu, Komisija neteisingai taikė MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatas. Šių nuostatų taikymas ir skundo perdavimas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra galimas tik tais atvejais, kai būtina iš naujo atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.). Komisijos motyvas pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą, nes mokesčių administratorius neįvardino, kokių konkrečiai priemonių ir veiksmų, susijusių su pirkėjų (Vokietijos įmonių) identifikavimu ir prekių pristatymo patvirtinimu, pareiškėjas nesiėmė, ir neargumentavo, kaip tokių veiksmų neatlikimas patvirtintų pareiškėjo sąmoningą dalyvavimą PVM sukčiavime, nesudaro pagrindo taikyti minėtas MAĮ nuostatas.

23. Komisijos nurodyti trūkumai galėjo būti ištaisyti mokestinį ginčą nagrinėjant iš esmės, t. y. ji pati galėjo ištirti ir įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis ir padaryti išvadą, ar išdėstytos aplinkybės yra pagrįstos. Komisijos sprendimo rezoliucinė dalis yra iš esmės neteisinga, nes nurodyta tik MAĮ 155 straipsnio 4 dalis, tačiau nenurodytas punktas. Sprendimo rezoliucinė 2 dalis savo esme laikytina ydinga ir nelogiška, nes sprendimo pakeitimas į sprendimą pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą apskritai neįmanomas, nepanaikinus centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo ar jo dalies. Pakeitimas galimas tik tokiu atveju, kai keičiama sprendimo esmė (mokesčių dydis, delspinigiai ar bauda). Joks veiksmas negali būti papildomai atliktas, nepanaikinus sprendimo dalies.

24. Paaiškino, kad skundą teikia dėl viso Komisijos sprendimo panaikinimo, nes byloje nustatytos aplinkybės ir surinktų įrodymų vertinimas yra betarpiškai susijęs su visomis įmonėmis už tą patį tikrinamąjį laikotarpį.

25. Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Siekiant nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai tiekimus šešioms Vokietijos įmonėms apskaitė kaip tiekimus į kitas ES valstybes nares ir apmokestino juos 0 proc. PVM tarifu, buvo vertinta, ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotiems PVM mokėtojams, ar jas tiekė PVM mokėtojas, ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo bei ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos. Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjo vykdomi tiekimai Vokietijos įmonėms tenkino ne visas 0 proc. PVM tarifo taikymui keliamas sąlygas (dėl pirkėjų disponavimo prekėmis teisės įgijimo).

26. Tokią mokesčių administratoriaus poziciją patvirtina byloje nustatytų faktų ir surinktų įrodymų visuma. Vokietijos mokesčių administratorius informavo, jog visos Vokietijos įmonės, išskyrus Gpixx, yra dingę prekeiviai, naudojami PVM sukčiavimams, niekada neteikė jokių PVM deklaracijų, nebuvo deklaruoti jokie sandoriai ar įsigijimai Bendrijos viduje, faktiškai nevykdė jokios realios verslo veiklos, nerandami jų registruotose veiklos vietose, šių įmonių veiklos adresai neegzistuoja, buveinės registruotos gyvenamųjų ir svečių namų adresais, įmonių atsakingi asmenys, Lietuvos ir Lenkijos piliečiai, nesurasti ir jų buvimo vietos nenustatytos. Visos Vokietijos įmonės yra įtrauktos į PVM sukčiavimo grandinę, asmenims, atsakingiems už šių įmonių veiklą, pradėti baudžiamieji procesai dėl įtarimų organizuotu PVM vengimu dalyvaujant mokesčių sukčiavimo grandinėje.

27. CMR važtaraštis yra prima facie įrodymas, patvirtinantis, kad yra sudaryta tarptautinio krovinių vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, o tam tikrais atvejais, CMR važtaraštis yra ir dokumentas, įrodantis prekių perdavimą – įteikimą PVM sąskaitose faktūrose nurodytam prekių pirkėjui (savininkui). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių kitokių įrodymų, kurie patvirtintų prekių perdavimą PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams (pvz., perdavimo- priėmimo aktas; patvirtinimas apie gautas prekes ir etc.). Byloje esantys CMR važtaraščiais nepatvirtina, jog prekes gavo būtent byloje aptartos Vokietijos įmonės.

28. Pristatymu į paskirties vietą (CMR konvencijos 13 str. 1 p.) laikytinas krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą. Šiuo atveju prekės buvo pristatytos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytais (pirkėjų) adresais, o kitiems, su prekių tiekimu tiesiogiai nesusijusiems subjektams GEFCO Deutschland GmbH, KonLog GmbH Spedition + Logistik, Hugger GmbH Spedition + Logistik ir DB Schenker AG (logistikos sandėliai), iš kurių prekes atsiėmė nenustatyti asmenys. CMR važtaraščiuose nurodyti adresai yra nekonkretūs, nurodyta tik šalis ir miestas, mokesčių administratoriui atlikus pateiktų dokumentų analizę ir su byloje susijusių subjektų patikrinimus (vežėjų), nustatyti prekių pristatymo adresai, kurie nesutampa su pareiškėjo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų adresais.

29. Atlikus vežėjų operatyvius patikrinimus nustatyta, jog vežėjų turimuose CMR važtaraščiuose krovinio gavimas 24 langelyje yra patvirtintas Vokietijos įmonių spaudais ir neidentifikuoto asmens parašu (atskirais atvejais nėra ir parašo, arba nėra nei parašo, nei spaudo, t. y. jokios žymos, patvirtinančios apie krovinio gavimą). Vežėjai savo paaiškinimuose teigė, jog prekes perdavė Vokietijos įmonių atstovams, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti jokių įrodymų nepateikė ‒ asmens, kuriam buvo perduotos prekės, nei vardo, nei pavardės neatsimena, minėtų asmenų įgaliojimų neturi, nors turėjo tiesioginius kontaktus su šiais asmenimis. Vairuotojai savo paaiškinimuose nurodė, jog asmenys, su kuriais bendravo, asmens dokumento nerodydavo (pavyzdžiui, A. Ž. iš UAB „VVI Transport“ paaiškinimas), todėl pagrindo teigti, jog prekes atsiimdavo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų įmonių atstovai, nėra.

30. Pareiškėjas disponavimo teisės sąvoką ginčo byloje nepagrįstai vertina išimtinai formaliuoju požiūriu, neatsižvelgiant į tai, kad realiai yra nustatyta, jog prekės nebuvo patiektos kitose valstybėse narėse registruotiems PVM mokėtojams. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusiosios su nuosavybės teisės perėjimu, vertintinos kaip pareiškėjo ir jo kontrahentų civilinių teisinių santykių išraiška dėl esminių tiekimo sąlygų, kurios savaime negali būti įrodymu dėl to, kad prekės buvo patiektos kitos valstybės narės PVM mokėtojams, nurodytiems tiek sutartyse, tiek PVM sąskaitose faktūrose.

31. Pareiškėjo pozicija, kad esant tokio pobūdžio sutartiniams santykiams, kai disponavimo teisė perduodama pirkėjams nuo prekių perdavimo vežėjui, negali būti pripažinta teisinga. Mokėtojui, kuris taiko 0 proc. PVM tarifą, yra keliami reikalavimai pateikti įrodymus dėl prekių tiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui, todėl aplinkybė, jog nuosavybės teisė į tiekiamas prekes perėjo prekių išsiuntimo valstybėje prekes perdavus vežėjui ar kitam įgaliotam asmeniui, neatleidžia mokėtojo nuo pareigos domėtis prekių išgabenimo bei patiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui aplinkybėmis. Tai, kad mokesčių mokėtojas perdavė prekių gabenimo, atsitiktinio žuvimo riziką prekių pirkėjui (jo įgaliotam asmeniui ar vežėjui) civilinės teisės prasme, neužtikrina, kad mokėtojas galės pasinaudoti teise prekių tiekimą apmokestinti 0 proc. PVM

32. Pareiškėjo skunde minimi GPS duomenys tik patvirtina faktą, jog ginčo prekės yra išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau niekaip nepatvirtina fakto, jog būtent byloje minimos įmonės įgijo disponavimo prekėmis teisę. Kiti dokumentai (sutartys, PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimo dokumentai) nėra tie įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtintų realų prekių perdavimą. Nustačius, kad prekės realiai buvo patiektos ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėjais įvardytiems subjektams, o kitiems įgijėjams, kurie sukčiavo PVM, sudarydami prekių tiekimo sandorius su pareiškėju, yra paneigiama pareiškėjo teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą, konstatuojant, jog teisę disponuoti PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis prekėmis įgijo kiti nenustatyti asmenys, bet ne sutartyse pirkėjais nurodyti Darba Handels, Ryba Gross, Kaufmanas, Gpixx, Lejko ir BUKUS.

II. 33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo ir atsakovo skundus iš dalies tenkino; panaikino Komisijos sprendimą dalyje dėl 2 punktu pakeistos Inspekcijos sprendimo dalies ir įpareigojo Komisiją šioje dalyje pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės; nutraukė administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Inspekcijos sprendimą; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė administracinę bylą dalyje dėl Inspekcijos reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą dalyje dėl 1 punktu panaikintos Inspekcijos sprendimo dalies.

34. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo ji: 1) panaikino Inspekcijos sprendimo dalį, kuria patvirtintas patikrinimo akto nurodymas apskaičiuoti 26 854 Eur PVM ir su juo susijusias sumas; 2) pakeitė Inspekcijos sprendimo dalį, kuria patvirtinta patikrinimo akto dalis pareiškėjui sumokėti 1 303 853 Eur PVM ir su juo susijusias sumas, į sprendimą šioje dalyje atlikti pakartotinį pareiškėjo sprendimą ir priimti naują sprendimą; taip pat dėl Inspekcijos sprendimo, kuriuo patvirtinta patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 6 336 702 Eur (21 879 363 Lt) PVM, apskaičiuota 322 106,37 Eur PVM delspinigių ir skirta 133 071 Eur PVM bauda.

Dėl Komisijos sprendimo 1 punkto panaikinimo

35. Teismas nurodė, kad Inspekcija, be kita ko, nesutiko su Komisijos sprendimo 1 punktu, kuriuo Komisija panaikino Inspekcijos sprendimo dalį dėl patikrinimo akto nurodymo apskaičiuoti 26 854 Eur PVM ir su juo susijusias sumas pareiškėjui. Pareiškėjas šioje dalyje Komisijos sprendimo neskundžia.

36. Pažymėjo, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį sąlygų. Inspekcija sprendime konstatavo, jog įvertinus patikrinimo metu surinktą medžiagą, pareiškėjo tiekimams įmonei Gpixx negali būti taikomas 0 proc. PVM tarifas, nes pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog teisė disponuoti tiektomis prekėmis buvo perduota minėtai įmonei, be to, pareiškėjas nebuvo sąžiningas, t. y. pakankami atidus ir rūpestingas sandorių metu. Komisijos sprendime nurodyta, jog, įvertinus Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją apie vykdomą įmonės Gpixx veiklą, galiojantį jai suteiktą kodą, pareiškėjo pateiktą informaciją (įmonės patvirtinimą apie sandorių sudarymą, vėlesnius prikimus), pripažintina, jog nėra pagrindo išvadai, kad teisė disponuoti prekėmis buvo perduoti ne šiai įmonei, o kitiems asmenims. Komisija pripažino, jog tiekimų šios įmonės atžvilgiu nėra pagrindo tirti pareiškėjo sąžiningumo klausimo, todėl sprendė, jog šioje dalyje Inspekcijos sprendimas, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą (dėl jų papildomai apskaičiuotas 26 854 Eur PVM ir su juo susijusios sumos), naikintinas.

37. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju iš esmės nesutapo faktinių bylos aplinkybių vertinimas, išsiskyrė Inspekcijos ir Komisijos nuomonės dėl pareiškėjo tiekimų minėtai įmonei vertinimo bei šių aplinkybių įtakos suteikti pareiškėjui teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą. Teismas, atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog prašydama panaikinti Komisijos 1 punktą, Inspekcija kelia faktinių bylos aplinkybių interpretavimo klausimą, o tai nėra laikoma skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, kas suteiktų Inspekcijai teisę skųsti Komisijos sprendimą vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi. Esant šioms aplinkybėms, atsakovui nebuvo įstatyminių prielaidų šioje dalyje inicijuoti teisminį ginčą, todėl jo reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimo 1 punktą negalėjo būti nagrinėjamas teisme, atitinkamai šioje dalyje administracinė byla nutraukta.

Dėl Komisijos sprendimo 2 punkto panaikinimo

38. Teismas pažymėjo, kad tiek pareiškėjas, tie Inspekcija nesutinka su Komisijos sprendimo 2 punktu teigdami, jog Komisija nepagrįstai pavedė Inspekcijai atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą, nes Komisija turėjo visas galimybes išnagrinėti mokestinį ginčą iš esmės ir priimti sprendimą.

39. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir Inspekcijos vyko dėl disponavimo teisės perdavimo fakto, t. y. ar įvyko prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimas prekių pirkėjui. Taip pat dėl Inspekcijos įrodymų, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo nesąžiningumas, pagrįstumo. Mokestinio ginčo Komisijoje nagrinėjimo metu Inspekcija patikslino, jog tarp šalių nėra ginčo dėl prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Vokietiją.

40. Teismas akcentavo, kad pareiga įrodyti, jog teisė disponuoti tiektomis prekėmis buvo perduota PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms Vokietijos įmonėms tenka pareiškėjui. Skunde Komisijai ir ginčo Komisijoje nagrinėjimo metu pareiškėjas įrodinėjo, jog mokestinio patikrinimo metu surinkti ir papildomai pateikti įrodymai pagrindžia teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimą prekių pirkėjams, o Inspekcijos surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo.

41. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko ir patikrinimo aktą surašė Inspekcija (centrinis mokesčių administratorius). Pareiškėjas teikė pastabas dėl patikrinimo akto ir Inspekcija priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 131 ir 132 str.). Inspekcija neveikė kaip mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, o atliko Inspekcijos pareigūnų nustatytų pažeidimų ir patikrinimo rezultatų tvirtinimą, priimdama sprendimą dėl akto tvirtinimo. Šiuo atveju mokestinis ginčas pradėtas pareiškėjui pateikus skundą Komisijai dėl Inspekcijos sprendimo tvirtinti patikrinimo aktą. Komisija nagrinėjo mokestinį ginčą, kilusį tarp mokesčio mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus (MAĮ 151 str. 1 p.). Komisija sprendimą priėmė vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 4 dalimi jo neindividualizuodama ir nenurodydama konkretaus punkto. Minėto straipsnio 4 dalis numato, jog išnagrinėjusi skundą Komisija balsų dauguma priima vieną ir nurodytų sprendimų: 1) patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 2) panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 4) pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 5) perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Sprendimo 2 punktu Komisija pavedė Inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, kas atitiktų MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą.

42. Teismas pažymėjo, kad Komisija ginčijamame sprendime nurodė, jog Inspekcija patikrinimo metu nerinko objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nesąžiningumą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog sudarydamas sandorius su Vokietijos įmonėmis, jis dalyvavo PVM sukčiavime, o vertinimą, ar pareiškėjas ėmėsi protingų priemonių įsitikinti, kad sudaromas sandoris neįtraukia jo į tokį sukčiavimą, atliko abstrakčiai ir paviršutiniškai, netirdama ginčo sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių pagal pareiškėjo įprastą komercinę praktiką. Sprendimą pavesti Inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą Komisija grindė būtinumu surinkti papildomų įrodymų ir ištirti šias aplinkybes: 1) palyginti sandorius su Vokietijos įmonėmis su pareiškėjo įprastai sudaromais sandoriais; 2) įvertinti kainų politiką ir išsiaiškinti, kodėl prekės Vokietijos įmonėms parduotos pigiau, nei prekės buvo įsigytos iš Latvijos tiekėjų; 3) įvertinti, kaip įprastai buvo pildomi CMR važtaraščiai ir kaip užpildytus važtaraščius pareiškėjas gaudavo iš kitų įmonių.

43. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius tvirtino, jog apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose. Nėra pagrindo sutikti su Komisijos argumentais, jog Inspekcija šių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino. Be to, Inspekcijos atstovas Komisijoje vykusio posėdžio metu nurodė, jog jokiomis aplinkybėmis pareiškėjui papildomai apskaičiuotų sumų negrįs, papildomų įrodymų neturi, Komisija turi visą medžiagą ir gali įvertinti pateiktus įrodymus. Teismui pateiktame skunde dėl Komisijos sprendimo Inspekcija nesutiko su sprendimu atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir prašė pavesti Komisijai bylą nagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, išsprendžiantį mokestinį ginčą iš esmės pagal Inspekcijos byloje surinktus įrodymus.

44. Teismas taip pat pažymėjo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad patikrinimo metu Inspekcija tyrė Komisijos nurodytas aplinkybes. Inspekcija vertino pareiškėjo sandorius ne tik su Vokietijos įmonėmis, bet ir su kitais kontrahentais (Ellica GmbH, IngDoc BSystems GmbH, 2nd Group s.r.o, IEW Internationaler Elektro-und Warenhandel GmbH, Romax), tyrimo metu taip pat buvo vertinta pareiškėjo kainų politika. Inspekcijos 2014 m. birželio 9 d. nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti informaciją apie tai, iš kokių tiekėjų įsigijo Vokietijos įmonėms tiektas prekes ir kokį antkainį šioms prekėms taikė. Pareiškėjas šią informaciją yra pateikęs. Be to, 2014 m. balandžio 1 d. operatyvaus patikrinimo metu Inspekcija tyrė, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas įsigijo prekes ir kaip susidarė kainų skirtumas. Pareiškėjas teikė paaiškinimus apie 2013–2014 m. taikomą nuolaidų sistemą, taip pat yra sudaryta bendra įsigijimų iš ES lentelė. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog Inspekcija nagrinėjo pareiškėjo sandorius su kitomis įmonėmis, taip pat kainų politikos klausimus, vertino pareiškėjo tiekimus kitoms įmonėms (Bulgarijos ir Latvijos įmonėms; 2013 m. vasario 15 d. pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. 281-5; 2016 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimų 1 priedas; pareiškėjo ir įmonės M. J. sandoriai; 2013 m. rugpjūčio 23 d. priešpriešinio patikrinimo pažyma; 2016 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimų 3 priedas; Čekijos įmonės TP Vision 2014 m. balandžio 11 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr.FR1042-4457). Vertindama tiekimus ir įsigijimus, Inspekcija taip pat vertino ir pareiškėjo pateiktus CMR važtaraščius.

45. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė išvadą, jog Komisija netinkamai vertino mokestinio patikrinimo metu surinktą medžiagą. Komisijos teiginiai apie būtinybę pakartotinai atlikti patikrinimo veiksmus nepagrįsti. Nustačius, kad Inspekcija nustatinėjo aplinkybes, dėl kurių pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir jas vertino, nėra būtina nei kartoti tam tikras administracines procedūras, nei rinkti papildomų įrodymų, nei tirti naujų (nenagrinėtų) faktinių aplinkybių. Papildomas tyrimas rodo, kad ginčo ribos išplečiamos ir tyrimas bus atliekamas dėl tų aplinkybių, dėl kurių nekilo mokestinis ginčas. Komisijos motyvas, jog Inspekcija vertinimą, ar pareiškėjas ėmėsi protingų priemonių įsitikinti, kad sudaromas sandoris neįtraukia jo į tokį sukčiavimą, atliko abstrakčiai ir paviršutiniškai, nesudaro pagrindo taikyti MAĮ 155 straipsnio 4 dalies, nes Komisija pati yra pajėgi ištirti ir įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis ir, juos įvertinusi, padaryti vienokią ar kitokią išvadą.

46. Teismas pažymėjo, kad pasisakydama, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina teisės disponuoti tiektomis prekėmis perdavimo, Komisija neįvertino pareiškėjo ir Inspekcijos papildomai pateiktų įrodymų (Vokietijos mokesčių administratoriaus pateikiamos ir Inspekcijos išrašuose nenurodytos informacijos dėl prekių tolesnio perpardavimo, deklaravimo, sandėliavimo ir kt.). Tuo atveju, jei Komisija manė, jog ši informacija nagrinėjamu atveju nėra reikšminga priimtam sprendimui, nepagrindė, kodėl ja nesivadovavo.

47. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad Komisija nepagrįstai Inspekcijai pavedė atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Komisijos ginčijamame sprendime nurodyti trūkumai galėjo būti ištaisyti mokestinį ginčą nagrinėjant iš esmės, t. y. ji pati galėjo ištirti ir įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis ir, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, padaryti išvadą, ar skunde išdėstytos aplinkybės yra pagrįstos. Sprendimas dėl ginčo iš esmės gali būti priimtas ir be pakartotinio patikrinimo. Pagal Komisijai suteiktą kompetenciją ji turi teisę priimti sprendimą, išsprendžiantį mokestinį ginčą iš esmės.

48. Teismas taip pat pažymėjo, kad Komisijos sprendimo rezoliucinė dalis yra iš esmės ydinga. Komisija sprendime nurodė tik MAĮ 155 straipsnio 4 dalį, tačiau nenurodė, koks šios dalies punktas yra taikomas. Sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota netinkamai, nes sprendimo tvirtinti patikrinimo aktą pakeitimas į sprendimą pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą iš viso nėra įmanomas, nepanaikinus Inspekcijos sprendimo ar jo dalies.

49. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, taip pat nurodė, jog mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kas leido abejoti Komisijos objektyvumu. Pagal MAĮ 155 straipsnio 3 dalį, Komisija sprendimą priima per 60 dienų nuo skundo gavimo dienos. Kaip matyti iš mokestinės bylos medžiagos, pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 1 d. skundo nagrinėjimas vyko 2015 m. spalio 20 d. posėdyje, kurio metu pareiškėjas nurodė, jog Inspekcija nepateikė reikšmingos dalies informacijos, ne pilnus dokumentus, o jų ištraukas ir prašė skundo nagrinėjimą atidėti iki bus pateikta visa medžiaga. Komisija šį prašymą patenkino, įpareigojo Inspekciją pateikti dokumentus ir pažymėjo, jog apie paskirtą posėdžio datą šalys bus informuotas atskiru pranešimu. Inspekcijai pateikus medžiagą, buvo gautas pareiškėjo prašymas pakartotinai įpareigoti Inspekciją pateikti dokumentus. Dokumentai buvo pateikti 2012 m. lapkričio 4 d. Skundo nagrinėjimas vyko 2015 m. lapkričio 10 ir 19 d. posėdžiuose, o sprendimas priimtas 2016 m. sausio 26 d. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjo skundo nagrinėjimas truko ilgiau nei numatyta – beveik penkis mėnesius. Tačiau šis vėlavimas iš dalies buvo lemtas objektyvių priežasčių ir paties pareiškėjo veiksmų, t. y. prašymo išreikalauti papildomus įrodymus pateikimo tik 2015 m. spalio 20 d. posėdyje, taip pat užsitęsusio reikalautų dokumentų pateikimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo prašymai dėl papildomų dokumentų pateikimo buvo patenkinti, dokumentai išreikalauti, pareiškėjas dėl jų teikė rašytinius paaiškinimus. Nagrinėjant skundą posėdyje, dalyvavo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovai, pareiškėjo atstovai pateikė paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių, taip pat buvo sudarytos sąlygos užduoti klausimus, Komisijos sprendimas, nors ir pavėluotai, priimtas ir įteiktas pareiškėjui. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyti procedūriniai pažeidimai, t. y. ilgesnis, nei MAĮ numatytas skundo nagrinėjimas, negalėjo esmingai pažeisti pareiškėjo teisių ar sudaryti pagrindą abejoti Komisijos objektyvumu, nagrinėjant pareiškėjo skundą.

50. Teismas, atsižvelgęs į prieš tai nustatytas aplinkybes, pažymėjo, jog Komisija konstatavusi, kad pareiškėjas neįrodė prekių disponavimo teisės perdavimo fakto, nevertino ir nepasisakė dėl skundo nagrinėjimo metu pareikėjo ir Inspekcijos pateiktų papildomų įrodymų, nepagrįstai Inspekcijai pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, netiksliai nurodė teisinį sprendimo pagrindą ir neaiškiai suformulavo rezoliucinę dalį. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė Komisijos sprendimo 2 dalį panaikini ir įpareigoti Komisiją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ikiteismine tvarka ir turi šia tvarka nuosekliai naudotis, todėl tolesnis teisminis nagrinėjimas bus galimas tik po Komisijos baigiamojo akto priėmimo, jei bus pasinaudota teise jį skųsti.

Dėl Inspekcijos sprendimo panaikinimo

51. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti ir Inspekcijos sprendimą. Atsižvelgiant į tai, jog byloje priimtas sprendimas panaikinti Komisijos sprendimo 2 punktą ir šioje dalyje Komisiją įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl nepanaikintos Inspekcijos sprendimo dalies, šis pareiškėjo reikalavimas negali būti nagrinėjamas teisme. Komisijai išnagrinėjus mokestinį ginčą iš esmės, pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, turės teisę jį skųsti. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, šią bylos dalį nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 d.) ir byloje nevertino pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Inspekcijos sprendimu.

III. 52. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo, prašydamas jo dalį, kuria panaikinta Komisijos sprendimo dalis dėl 2 punktu pakeistos Inspekcijos sprendimo dalies ir įpareigojimo Komisijai šioje dalyje išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, nutraukta administracinė byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Inspekcijos sprendimą, atmesta likusi pareiškėjo skundo dalis, panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; taip pat priteisti pareiškėjui šiame procese susidarysiančias bylinėjimosi išlaidas.

53. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs tam tikrus trūkumus Komisijos sprendime, o dalį šio sprendimo panaikinęs ir bylą pakartotiniam nagrinėjimui grąžinęs tai pačiai Komisijai, pažeidė bendrąjį principą „nemo iudex in sua causa “ (lot. niekas negali būti teisėju savo paties byloje), ABTĮ 43 straipsnio 5 dalį, draudžiančią teisėjui, kurio sprendimas panaikintas, pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, teisingo ir nešališko teismo proceso reikalavimą. Juo labiau, kad Komisijos sudėtis yra nuolatinė ir negali kisti, Komisijos narių skaičius yra ribotas, todėl Komisijoje objektyviai neįmanoma, nepažeidžiant ABTĮ 43 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

54. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vykdyti teisingumą ir išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, vilkino sprendimo priėmimą, pažeidė proceso operatyvumo principą, kuris, be kita ko, siejamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principine nuostata, jog teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką. Administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai neturėtų įpareigoti atitinkamą instituciją iš naujo išnagrinėti skundą, kai byla administraciniame teisme gali būti teisingai ir iš esmės išnagrinėta tiesiog kruopščiai ir visapusiškai įvertinant byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškinus teisę, be neproporcingų ir neadekvačių situacijai procesinių priemonių surinkus tam tikrus papildomus duomenis ar įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑3212-575/2016).

55. Pažymi, kad aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas turėjo visas galimybes mokestinį ginčą išspręsti iš esmės, įrodo tai, jog Inspekcijos atstovas Komisijos posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jokiais papildomais įrodymais ir aplinkybėmis pareiškėjui papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų negrįs, Komisija turi visą medžiagą ir yra kompetentinga įvertinti pateiktus įrodymus. Į pareiškėjo atstovų klausimą, ar Inspekcija turi kažkokių papildomų įrodymų, Inspekcijos atstovas nurodė, kad jokių papildomų įrodymų nėra. Taigi darytina pagrįsta ir nenuginčijama išvada, jog šioje byloje yra surinkti visi įrodymai, kuriais remiantis bylos šalys grindė savo poziciją ir reikalavimus, kas tik dar kartą įrodo, jog teismas, kaip teisingumą vykdantį institucija, galėjo ir privalėjo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės, negrąžindama pareiškėjo skundo nagrinėti Komisijai.

56. Teigia, kad jam nėra suprantamas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ikiteismine tvarka ir turi šia tvarka nuosekliai naudotis, todėl tolesnis teisminis nagrinėjimas bus galimas tik po Komisijos baigiamojo akto priėmimo, jei bus pasinaudota teise jį apskųsti. Tai, kad pareiškėjas, remdamasis MAĮ 145 straipsnio 1 dalimi, centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą, visų pirma, skundė Komisijai, o ne teismui, negali paneigti teismo pareigos vykdyti teismingumą ir išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-460/2014). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

57. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad spartus bylos nagrinėjimas neatsiejamas nuo tinkamo teisės grąžinti ginčą nagrinėti ikiteisminei institucijai įgyvendinimo. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas, administracinio proceso operatyvumo principas suponuoja tai, kad ginčo nagrinėjimas gali būti grąžinamas į ankstesnę jo stadiją tik išimtiniais atvejais, paprastai susijusiais su papildomu įrodymų rinkimu, sudėtingų skaičiavimų atlikimu, papildomų patikrinimų atlikimo būtinybe ar tuo, kad ginčas visapusiškiau, išsamiau bus išnagrinėtas ne teisme (2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5‑757/2004; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3212-575/2016). Tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis negalėjo išspręsti tarp šalių kilusio ginčo iš esmės ir dėl to buvo neišvengiama būtinybė perduoti klausimą nagrinėti Komisijai, tačiau ir nenurodė, jog yra akivaizdi būtinybė atlikti papildomą įrodymų rinkimą ar kitus sudėtingus ir daug laiko reikalaujančius procesinius veiksmus.

58. Pažymi, jog ABTĮ 103 straipsnyje (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nėra įtvirtintas nė vienas nutraukimo pagrindas, pagal kurį teismui suteikiama diskrecijos teisė nutraukti administracinę bylą dėl to, kad Komisijai išnagrinėjus mokestinį ginčą iš esmės, ir pareiškėjui nesutinkant su Komisijos sprendimu, yra galimybė Komisijos priimtą sprendimą skųsti teismui, t. y. vėl, pakartotinai, pradėti teisminį procesą, kuris iš esmės be jokių akivaizdžių ir pateisinamų kliūčių galėjo ir privalėjo būti baigtas pirmosios instancijos teisme, pastarajam priėmus sprendimą, kuriuo tarp šalių kilęs mokestinis ginčas būtų išspręstas iš esmės. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalimi nutraukė administracinę bylą, nenurodydamas jokio teisinio pagrindo, tokiu būdu priimdamas akivaizdžiai ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtintus reikalavimus pažeidžiančią skundžiamo sprendimo dalį.

59. Teigia, kad pirmosios instancijos teismui panaikinus Komisijos sprendimo dalį ir įpareigojus Komisiją šioje dalyje pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, bei nutraukus administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VMI sprendimą, liko neaišku, kokią 2016 m. vasario 15 d. pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Be to, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenurodytas nė vienas faktinis ar teisinis argumentas, kuriuo remiantis pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

60. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

61. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog yra būtina Komisijoje atlikti naujus veiksmus, tai yra ištirti Komisijos nenagrinėtas faktines aplinkybes ir įrodymus, neiškrypstant iš ginčo ribų. Teismas išsamiai pasisakė dėl įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių įrodomosios galios ir reikšmės šiai bylai. Šiuo atveju ginčo išsprendimas teisme be pakartotinio sprendimo Komisijoje yra įmanomas tik tada, kai ikiteisminė institucija (Komisija) ginčą jau yra išnagrinėjusi pilnai, tačiau šiuo atveju nustatyta priešingai. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčas visapusiškiau, išsamiau bus išnagrinėtas ne teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5‑757/2004). Be to, teismas nurodė, jog Komisijos sprendimo rezoliucinė dalis yra iš esmės ydinga, pareiškėjas yra pasinaudojęs teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ikiteismine tvarka ir turi šia tvarka nuosekliai naudotis, todėl tolesnis teisminis nagrinėjimas bus galimas tik po Komisijos baigiamojo akto priėmimo, jei bus pasinaudota teise jį skųsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2765/2011).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 62. Nagrinėjamoje administracinėje byloje reikia atsakyti į klausimą, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pats neišnagrinėjo mokestinio ginčo dalies, apibrėžtos Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte, o grąžino šią mokestinio ginčo dalį iš naujo nagrinėti Komisijai.

63. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. S-22(7-210/2015) „Dėl UAB „Mediashop“ 2015-09-01 skundo“:

1) panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)FR0682-532 dalį, kuria patvirtintas 2015 m. birželio 12 d. patikrinimo akto Nr. (21.31-28)-FR0680-435 nurodymas apskaičiuoti 26 854 Eur PVM ir su juo susijusias sumas;

2) pakeitė VMI sprendimo dalį, kuria patvirtinta patikrinimo akto dalis su nurodymu pareiškėjui sumokėti 1 303 853 Eur PVM ir su juo susijusias sumas, į sprendimą šioje dalyje atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

64. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nusprendė:

1) pareiškėjo ir atsakovo skundus tenkinti iš dalies;

2) panaikinti Komisijos sprendimą dalyje dėl 2 punktu pakeistos VMI sprendimo dalies ir įpareigoti ją šioje dalyje pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės;

3) nutraukti administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VMI sprendimą;

4) likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą;

5) nutraukti administracinę bylą dalyje dėl atsakovo reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą dalyje dėl 1 punktu panaikintos VMI sprendimo dalies.

65. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, apibrėžtą rezoliucinės dalies 2, 3 ir 4 punktais, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir perduoti bylą panaikintoje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pagal turimą bylos medžiagą pats turėjo išnagrinėti mokestinį ginčą (ginčijamą jo dalį) iš esmės, o ne grąžinti jį nagrinėti Komisijai.

66. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė Komisijos sprendimo dalies, apibrėžtos rezoliucinės dalies 1 punktu, teisėtumo. Atsakovas šią dalį skundė, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktu administracinę bylą šioje dalyje nutraukė, nustatęs, jog prašydama panaikinti Komisijos rezoliucinės dalies 1 punktą, VMI kelia faktinių bylos aplinkybių interpretavimo klausimą, o tai nėra laikoma skirtinga įstatymų ar kito teisės akto nuostatų interpretacija, kas suteiktų VMI teisę skųsti Komisijos sprendimą vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas apeliacinio skundo šioje administracinėje byloje nepateikė, o pareiškėjas teismo sprendimo dalies, apibrėžtos rezoliucinės dalies 5 punktu, neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į prieš tai nurodytas apeliacinio skundo ribas, minėtos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo netikrina.

67. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių procesinių dokumentų turinį, nustatė, kad iš esmės jos sutinka, jog pagrindo, panaikinus ginčijamą VMI sprendimo dalį, įpareigoti VMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą, nėra. Šalys patvirtino, kad visi mokestinio ginčo teisingam išnagrinėjimui reikalingi įrodymai yra byloje, jokių kitų įrodymų bylos šalys neturi, jų nerinks ir į bylą neteiks.

68. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje taip pat padarė išvadą, kad „Komisija nepagrįstai Inspekcijai pavedė atlikti Pareiškėjo pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Komisijos ginčijamame sprendime nurodyti trūkumai galėjo būti ištaisyti mokestinį ginčą nagrinėjant iš esmės, t. y. ji pati galėjo ištirti ir įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis ir įvertinusi Pareiškėjo skundo argumentus, padaryti išvadą, ar skunde išdėstytos aplinkybės yra pagrįstos. Sprendimas dėl ginčo iš esmės gali būti priimtas ir be pakartotinio patikrinimo. Pagal Komisijai suteiktą kompetenciją ji turi teisę priimti sprendimą, išsprendžiantį mokestinį ginčą iš esmės“.

69. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, mokestinis ginčas grąžinamas iš naujo nagrinėti Komisijai (o ne centriniam mokesčių administratoriui) pagrinde tik konstatavus tam tikrus procesinius ar procedūrinius pažeidimus.

70. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimo dalį priėmė, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, pagal kurį teismas turi teisę ir įpareigoti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Tačiau Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija.

71. Be to, ginčijamą sprendimo dalį pirmosios instancijos teismas priėmė vadovaudamasis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-2765/2011. Tačiau teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Šiuo gi atveju pagrindo konstatuoti, jog bylų aplinkybės yra identiškos ar net panašios nėra, nes minėtame apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo sprendžiamas tik procesinės teisės tinkamo taikymo klausimas. Administracinė byla buvo iškelta pagal centrinio mokesčių administratorius skundą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, taigi šioje byloje nebuvo ir negalėjo būti analizuojamos ir vertinamos mokestinio ginčo metu nustatytos faktinės aplinkybės.

72. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, vadovaudamasis ABTĮ apibrėžtais įrodymų vertinimo kriterijais, privalo pats nešališkai įvertinti jam pateiktus įrodymus, pasisakyti dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės. Tik teismui atlikus šių įrodymų vertinimą ir jo pagrindu išsprendus bylą iš esmės atsiranda prielaidos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl keliamo mokestinio ginčo – mokesčių mokėtojo skundą atmesti ar jį tenkinti ir ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus panaikinti, taip pat šiuos sprendimus pakeisti arba, išimtiniu atveju, grąžinti skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-596/2009).

73. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, ką teisingai pastebėjo ir pareiškėjas savo apeliaciniame skunde, kad toks kaip šioje byloje teismo sprendimas nėra suderinamas su proceso operatyvumo principu, kuris, be kita ko, siejamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principine nuostata, jog teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką. Administracinis teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, paprastai neturėtų įpareigoti atitinkamą instituciją iš naujo išnagrinėti skundą, kai byla administraciniame teisme gali būti teisingai ir iš esmės išnagrinėta tiesiog kruopščiai ir visapusiškai įvertinant byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškinus teisę, be neproporcingų ir neadekvačių situacijai procesinių priemonių surinkus tam tikrus papildomus duomenis ar įrodymus (2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑3212-575/2016).

74. Nustatytų aplinkybių bei nurodytos administracinių teismų praktikos kontekste išnagrinėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria mokestinio ginčo dalis buvo grąžinta nagrinėti Komisijai iš naujo, matyti, jog pirmosios instancijos teismas minėtoje ginčo dalyje neatliko jokio įrodymų vertinimo, nepasisakė dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės, t. y. iš esmės atsisakė vykdyti teisingumą ir išspręsti tarp bylos šalių kilusį ginčą iš esmės.

75. Pažymėtina ir tai, kad MAĮ 155 straipsnio 6 dalis nustato, jog Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Pareiškėjas kartu su skundu, adresuotu Komisijai, pateikė naujų įrodymų (MGK bylos I t., b. l. 24–197; II t., 1–105). Komisija, atsižvelgdama į minėtą MAĮ nuostatą, turėjo į pareiškėjo pateiktus įrodymus neatsižvelgti ir jų nevertinti. Tačiau nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, mokesčių mokėtojas turi visas ABTĮ numatytas teises. ABTĮ 52 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus. ABTĮ nenustato jokių proceso šalies teisės teikti įrodymus apribojimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir pareiškėjo Komisijai pateiktus dokumentus, nes Komisijai tokia teisė nesuteikta.

76. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai grąžino Komisijai dalį mokestinio ginčo nagrinėti iš naujo, todėl šį teismo sprendimo dalis naikinama ir byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

77. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šios administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundus tenkinti iš dalies; panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. S-22(7-210/2015) dalyje dėl 2 punktu pakeistos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-532 dalies ir įpareigoti Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės šioje dalyje pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės; nutraukti administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. (24.6-31-5)-FR0682-532; likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą; panaikinti ir perduoti administracinę bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos reikalavimo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. S-22(7-210/2015) dalyje dėl 1 punktu panaikintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-532 dalies, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius