A-261-1565-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pareiškėja A-B

Administracinė byla Nr. A261-1565/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00134-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.7; 15.2.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Modestai Morkūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyriaus, dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. M. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) atkurti nuosavybės teises į 4 ha žemės Ramygalos mieste, Panevėžio rajone, valstybės išperkamą žemę kompensuojant pinigais, priteisti iš Lietuvos valstybės 100000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) paaiškino, kad 2008 m., po savo motinos B. M. mirties, paveldėjo 3 žemės ūkio paskirties sklypus (0,2 ha, 1,8 ha ir 2,0 ha ploto), esančius (duomenys neskelbtini) km. B. M. tėvas M. M. iki žemės nacionalizacijos Panevėžio apskrityje, Ramygalos mieste nuosavybės teise valdė 2 žemės sklypus, kurių bendras plotas – 11,15 ha. Pagal dabartinį administracinį suskirstymą, dalis šios žemės (5,75 ha) įeina į Ramygalos miesto teritoriją, likusi dalis (5,4 ha) yra (duomenys neskelbtini) km., Panevėžio r. Pareiškėjo motina B. M. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo. Ir nors ji buvo vienintelė paveldėtoja po savo tėvo mirties, nuosavybės teisės buvo atkurtos giminaičiams A. M., E. M., O. D. ir J. M.. Minėti asmenys nuslėpė faktą, kad M. M. dukra B. M. – gyva. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 13 d. sprendimu minėti trys žemės sklypai sugrąžinti jo motinai B. M., priteista kompensacija. Atkuriant nuosavybės teises pareiškėjo motinai, ji turėjo teisę pasirinkti kitą lygiavertį žemės sklypą arba gauti už jį tinkamą kompensaciją, žemę įvertinant kaip miesto žemę. Pareiškėjo nuomone, ankstesni pretendentai skubėjo atkurti nuosavybės teises, tad sutiko su bet kokiomis sąlygomis. Pareiškėjo motinai teismo sprendimu atiteko jų pasirinkti žemės sklypai, kurių vieta ir paskirtis pareiškėjo netenkina, o kompensacija buvo per maža, neatitiko realios žemės vertės. Todėl buvo pažeista pareiškėjo motinos teisė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Suprasdamas, kad nuosavybės teisių natūra atkurti negalima, nes žemė nėra laisva, pareiškėjas prašo atkurti nuosavybės teises į 4 ha, išmokant kompensaciją pinigais, žemės vertę apskaičiuojant kaip miesto žemės vertę. Atsakovas vilkino nuosavybės teisių jo motinai atkūrimą. Dėl šio proceso ir pareiškėjas, ir jo motina buvo priversti bylinėtis, kas pablogino abiejų sveikatą, užėmė daug laiko. Atsakovas taip pat laiku neatsakė į pareiškėjo paklausimus, nenurodė jam žemės Ramygalos mieste vertės. Tokiais savo veiksmais atsakovas padarė jam neturtinę žalą.

Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 26-28) nurodė, kad prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies bei CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad senaties termino pradžia laikytina diena, kai Panevėžio miesto apylinkės teismas 2000 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą, civilinė byloje Nr. 2-3389-15/2000, kuriuo priteisė kompensaciją iš A. M., E. M., O. D., J. M. B. M. naudai. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad taikant atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, vadovaujantis CK 6.272 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bei turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala, tačiau nei CK 6.271 straipsnyje, nei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatyme tokios nuostatos nėra, t. y. nėra numatyta, jog šiuo atveju gali būti atlyginama ir neturtinė žala.

Paaiškino, kad nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), nei Žemės reformos įstatyme ar kituose įstatymus įgyvendinančiuose teisės aktuose, nustatančiuose sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą priėmimo, apskundimo ir panaikinimo tvarką, nenumatyta, jog panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, būtų atlyginama neturtinė žala.

Nurodė, kad pareiškėjas prašo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio žemėtvarkos skyrių atkurti nuosavybės teises į 4 ha žemės natūra Ramygalos mieste, Panevėžio rajone, už valstybės išperkamą žemę kompensuojant pinigais, tačiau pareiškėjas nenurodė į kokius naujus 4 ha žemės sklypą (-us) pareiškėjas pretenduoja.

Paaiškino, kad pareiškėjo prašymai yra nagrinėjami laiku, į visus P. M. prašymus ir skundus Nacionalinė žemės tarnyba ir Panevėžio žemėtvarkos skyrius yra atsakęs tinkamai.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo P. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad M. M. iki nacionalizacijos Panevėžio rajone, Ramygalos mieste nuosavybės teisėmis valdė 2 žemės sklypus (11,15 ha bendro ploto). Prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. nuosavybės teise valdytą žemę tuometinei Panevėžio rajono Ramygalos agrarinės reformos tarnybai 1992 m. rugsėjo 10 d. pateikė žemės savininko mirusio sūnaus žmona A. M., įpėdiniais įrašiusi žemės savininko anūkus E. M., O. D., J. M.. Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 21-6281 E. M. atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone. Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 21-8938 O. D. atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 2 žemės sklypus (1,8 ha ir 0,2 ha ploto), esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone. Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 21-55507-14535 A. M. atkurtos nuosavybės teisės į 4,36 ha žemės, atlyginant pinigais. Panevėžio apskrities valdytojo 1995 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 21-4841 ir 1996 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 21-8559 J. M. atkurtos nuosavybės teisės į 2,79 ha žemės, kompensuojant mišku.

Teismas pažymėjo, kad iki 1999 m. kovo 16 d. prašymus padavusiems pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą į M. M. turėtą žemę. Pareiškėjo motina B. M. į Panevėžio žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į jos tėvo M. M. valdytą žemę kreipėsi tik 1999 m. rugpjūčio 12 d. Ji Panevėžio apygardos administraciniam teismui apskundė sprendimus, kuriais nuosavybės teisės atkurtos E. M., J. M., O. D. ir A. M.. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2000 m. balandžio 6 d. įsiteisėjusiu sprendimu adm. byloje Nr. 11-198-2000 konstatavo, kad šių sprendimų naikinti nėra juridinio pagrindo, tačiau pripažino, kad B. M. yra teisėta pretendentė į buvusio žemės savininko M. M. nuosavybės teise turėtą žemę ir turi teisę iš minėtų pretendentų gauti kompensaciją už 5,675 ha žemės. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 13 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3389-15/2000 B. M. naudai iš A. M. priteista 29,41 Lt piniginė kompensacija, iš E. M. ir iš O. D. – po 2 ha žemės natūra, o iš J. M. – 887,75 Lt piniginė kompensacija.

Žemės sklypus ( 0,2 ha – kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 1,8 ha – kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2 ha – kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie teismo sprendimu pareiškėjo motinai buvo priteisti kaip kompensacija, po motinos mirties paveldėjo pareiškėjas P. M..

Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į visą M. M. turėtą žemę buvo pilnai atkurtos iki 1999 m. Sprendimai, kuriais šios teisės atkurtos, nėra nuginčyti. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad M. M. iki žemės nacionalizacijos turėjo daugiau kaip 11,5 ha žemės. Pats pareiškėjas taip pat neginčija, kad jo senelis turėjo tik 11,5 ha žemės. Nesant žemės, į kurią būtų galima atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į 4 ha žemės. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad buvo pažeista jo motinos B. M. teisė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, perduodamo neatlygintinai žemės sklypo vietą, nes nuosavybės teisės B. M. nebuvo atkuriamos. Nuosavybės teisės buvo atkuriamos asmenims, iš kurių jai kaip kompensacija priteisti 3 žemės sklypai (šiuo metu priklausantys pareiškėjui), todėl tik šie asmenys galėjo rinktis nuosavybės teisių atkūrimo būdą, perduodamo neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo vietą. Žemės sklypų paskirtis buvo nustatyta, atkuriant nuosavybės teises. E. M., J. M., O. D. ir A. M. sutiko su jų atžvilgiu priimtais sprendimais, neginčijo perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų vietos, vertės ir paskirties, išmokamos kompensacijos dydžio.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio, CK 6.271, 6.246 – 6.248 straipsnių civilinei atsakomybei atsirasti būtina, kad egzistuotų visuma bendrųjų atsakomybės sąlygų: būtų padaryta žala; ji būtų padaryta asmens neteisėtais veiksmais; neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sietų tiesioginis priežastinis ryšys. Panevėžio apskrities viršininko administracijos sprendimais nuosavybės teisės į M. M. turėtą žemę Ramygalos mieste E. M., J. M., O. D. ir A. M. atkurtos teisėtai, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų, kas konstatuota įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos administracinio teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimu adm. byloje Nr. 11-198-2000. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovo veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo neteisėti ir dėl tokių veiksmų pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą. Teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje vilkinimas suprantamas kaip situacija, kuomet viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 30 d., 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. birželio 16 d. prašymais kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių, prašydamas paaiškinti žemės sklypų paskirties nustatymą, nurodyti M. M. turėtų žemės sklypų vietą ir vertę. Atsakovas 2011 m. kovo 15 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. liepos 12 d. raštais prašytą informaciją jam pateikė. Teismas padarė išvadą, kad viešojo administravimo subjektas atliko veiksmus, kuriuos jam įstatymų nustatyta tvarka priskirta atlikti. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko. Nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, žalos atlyginimas P. M. negali būti priteisiamas.

III. Pareiškėjas P. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują spendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Taip pat prašo priteisti 100 Lt teismo išlaidų.

Apeliaciniame skunde (b. l. 52) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. papildomai nurodė, kad:

Valstybė neteisėtai nacionalizavo M. M. 11,15 ha žemę ir ja 60 metų teisėtai naudojosi. Todėl valstybė turi prisiimti atsakomybę dėl neteisėtų veiksmų, grąžinant M. M. žemę.

Dėl valstybės įstaigų neteisėtų veiksmų buvo paneigta vienintelės paveldėtojos B. M. (šiuo metu pareiškėjo) prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, byla Nr. 12/93).

Panevėžio apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba) privalėjo išsiaiškinti tikrąją pretendentų valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-141/2009).

Viena iš pagrindinių žmogaus teisių yra žmogaus teisė, kad jo bylą išnagrinėtų pagal įstatymą nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė yra reali, o ne formali, teismo procesinis sprendimas privalėjo būti bent glaustai motyvuotas ir argumentuotas, aiškus, priimtas, remiantis teisės nuostatomis, t. y. teisėtas. Norint pasiekti teisingumą ir teismo procesinio sprendimo teisėtumą būtina išsamiai išnagrinėti byloje esančias tiek faktines, tiek juridines aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir prašė jo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisų atkūrimo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo kuri atsirado dėl atsakovo veiksmų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjo skundo reikalavimus, nepagrįstais konstatavo, kad viešojo administravimo subjektas atliko veiksmus, kuriuos jam įstatymų nustatyta tvarka priskirta atlikti.

Apeliantas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais bei procesinių teisės normų pažeidimu padarytu priimant teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai taikytų procesinių normų, konstatuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, bylos Nr. 4968/99).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, todėl priimtas sprendimas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo santykius. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo žemės sklypus (0,2 ha – kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 1,8 ha – kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2 ha – kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) paveldėjo po savo motinos B. M. mirties. Minėti sklypai Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3389-15/2000 buvo priteisti B. M. naudai iš E. M. ir iš O. D.. Šis teismo sprendimas patvirtina, kad šioje dalyje nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemės sklypą buvo baigtas. Po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. lapkričio 13 d. sprendimo pareiškėjas negalėjo keisti savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtus žemės sklypus, todėl atsakovo veiksmai, kuriais buvo atsisakoma tenkinti pareiškėjo reikalavimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, buvo pagrįsti ir dėl šių veiksmų pareiškėjui negalėjo kilti neturtinė žala.

Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, kadangi pareiškėjas iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentus. Tokiu atveju, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland).

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan