2K-460/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-460/2012

Teisminio proceso Nr. 1-16-1-00069-2008-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Gintaro Godos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajam O. S. (O. S.),

gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. nuosprendžio dalis dėl O. S. išteisinimo ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo O. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. nuosprendžiu O. S. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. K. (V. K.), tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

O. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovus į patalpas, t. y. 2008 m. sausio 18 d. (tiksliau nenustatytu laiku), veikdamas kartu su V. K., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, paprašė I. V. (V.), T. S. (S.) ir kitų (tyrimo metu nenustatytų) asmenų, nieko nežinančių apie planuojamą nusikalstamą veiką, pakrauti UAB „Vlamosta“ priklausančią medieną, esančią sandėlyje Vilniuje, Barsukynės g. 16 a, ir pervežti pas jį (O. S.) į namus, esančius (duomenys neskelbtini); nurodė vietą ir laiką, kur pastarieji turės tai padaryti. 2008 m. sausio 19 d., ryte (tiksliau nenustatytu laiku), I. V., T. S. ir kiti nenustatyti asmenys O. S. ir V. K. nurodymu pateko į minėtą sandėlį, kur krovė į O. S. ir V. K. užsakymu atvykusį sunkvežimį 183 juodalksnio, 185 beržo ir 18 ąžuolo lentų, kurių bendra vertė 16 370,14 Lt, kol tą pačią dieną, apie 10.00 val., atvykę UAB „Vlamosta“ darbuotojai sutrukdė baigti nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu nuteistasis O. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad jo kaltė neįrodyta, o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimą, nenustatė visų nuosprendyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nors tai įpareigoja BK 2 straipsnio 4 dalis. Pasak kasatoriaus, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų bylos įrodymų bei nepaisė jo išsakytų argumentuotų paaiškinimų (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius pažymi, kad tada, kai svetimo turto paėmimas ir jo pasisavinimas padaromas ne paties kaltininko, veika gali būti kvalifikuojama kaip vagystė tik tuo atveju, jeigu kaltininkas naudojosi pilnamečiu ir pakaltinamu asmeniu, nesuvokiančių jo daromos veikos neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius būtų prašęs I. V., T. S. ir kitų asmenų pakrauti UAB „Vlamosta“ priklausančią medieną ir ją pervežti į jo namus. Taip pat nėra jokių duomenų, kad 2008 m. sausio 19 d. minėti asmenys į sandėlį pateko jo nurodymu.

Nė vienas iš apklaustų liudytojų – nei sunkvežimio vairuotojas S. M. (M.), nei medienos krovime dalyvavę T. S. ir I. V. – nepatvirtino jo (O. S.) dalyvavimo šios nusikalstamos veikos padaryme ir net neužsiminė, kad veikė jo prašymu ar iniciatyva. Anot liudytojo T. S., 2008 m. sausio 18 d. iš matymo pažįstamas asmuo pravarde „Garoch“, kaip vėliau sužinojo – I. V., pasiūlė užsidirbti bei nurodė, kad sausio 19 d. apie 8–9 val. reikia atvykti į sandėlį Galgiuose. Tuo tarpu pačiam I. V. pakrauti medieną pasiūlė pažįstamas „Tarakan“, kuris kitą dieną kartu su V.

K. paėmė I. V. iš namų ir nuvažiavo krauti medienos. Tai, kad I. V. vyko ne kasatoriaus iniciatyva, nurodė ir nuteistasis V. K., teigdamas, kad būtent jis sugalvojo paimti savo pažįstamą I. V. Sunkvežimio vairuotojas liudytojas S. M. apskritai su kasatoriumi nėra bendravęs ir atvyko pagal V. K. užsakymą. Pasak kasatoriaus, teismo išvados apie jo ir I. V., T. S., S. M. bei kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ryšį grindžiamos vienintele aplinkybe – V. K., T. S. parodymais apie tai, kad pagrobta mediena turėjo būti vežama į „Kubą“, nors tai paneigia kita dalis tų pačių liudytojų parodymų.

Pavyzdžiui, T. S. paaiškino, kad minėta vieta jam buvo žinoma, nes anksčiau ten dirbo, taigi liudytojas kalbėjo ne apie kasatoriaus namus, kur jis niekuomet nedirbo. I. V. parodė, kad asmuo pravarde „Tarakan“ taip pat pasakė, jog reikės sukrauti lentas ir nuvežti į vietovę, vadinama „Kuba“. Aptariama vieta yra Kairėnų kaime, Vilniaus rajone. Kasatorius pažymi, jog tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė gyvenantis „Kuboje“, niekaip neprieštarauja vėliau pateiktiems parodymams, jog „Kuba“ yra tiesiog vietovardis, kurį aplinkiniai vartoja kalbėdami apie Kairėnų kaimą.

Todėl visiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėti kasatoriaus parodymai patvirtina jam inkriminuotos veikos padarymą.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis tik prielaidomis ir spėlionėmis, konstatavo O. S. ir V. K. bendrą veikimą pagrobiant turtą, nes tokio veikimo tiesiog nebuvo. Šiuo atveju apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi telefoninių pokalbių išklotinėmis, liudijančiomis skambučius tarp telefonų numerių (duomenys neskelbtini) ir(duomenys neskelbtini). Tačiau paneigus anksčiau minėtas aplinkybes dėl prašymų ar nurodymų davimo kitiems asmenims, nesant bendrininkavimo požymių, lieka neaišku, kaipgi kasatorius galėjo prisidėti prie įvykdytos nusikalstamos veikos. Juo labiau, kad iš minėtų telefoninių pokalbių išklotinių negalima besąlygiškai teigti, jog 2008 m. sausio 18 d. ir 19 d. vyko nuolatinis bendravimas būtent tarp O. S. ir V. K. Byloje nustatyta, kad numeriu (duomenys neskelbtini) kaip įmonės telefonu naudojosi tiek kasatorius, tiek jo žmona A. S.. Šią aplinkybę patvirtino ir V. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta, tai niekaip nepatvirtina to, kad buvo bendraujama nusikalstamais tikslais.

Kasatorius nesutinka su tuo, kad apeliacinis teismas, kaip bendro veikimo rezultatą, vertino aplinkybę dėl sunkvežimio paieškos. Krovininio automobilio užsakymą V. K. derino su kasatoriaus žmona A. S., tai paliudijo ji pati ir V. K., liudytojai J. R. (R.). Be to, liudytojas A. S. parodė, kad būtent tuo laiku kasatorius buvo kartu su svečiais. Kasatorius teigia, kad nei jis, nei A. S. apie V. K. nusikalstamus tikslus nė neįtarė, todėl net ir darant prielaidą, kad automobilio užsakymu rūpinosi kasatorius, iš to negalima daryti išvados, kad jis (su V. K.) kėsinosi įvykdyti vagystę. Šiuo atveju apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas visiškai nemotyvavo, kaipgi transporto priemonės organizavimas, nesant kitų objektyvių įrodymų apie dalyvavimą vykdant nusikalstamą veiką, patvirtintų O. S. suvokimą, kad transporto priemonė bus naudojama nusikalstamais tikslais, t. y. subjektyviuosius BK 178 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymius (tyčią, tikslus bei motyvus), be kurių baudžiamoji atsakomybė negalima.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi V. K. parodymais apie tai, jog dėl medienos vagystės jis veiksmus derino ir tarėsi su juo (O. S.). V. K. parodymai nėra nuoseklūs, nes 2008 m. lapkričio 20 d. ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, kad dėl automobilio pavogtai medienai pervežti tarėsi su O. S. ir kad kasatorius 2008 m. sausio 18 d. vakare jam telefonu pranešė dėl krovininio automobilio pasitikimo prie parduotuvės „Helena“; tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu V. K. paaiškino, kad jam paskambino kasatoriaus žmona (A. S.). Šį prieštaravimą teismas vertino tik kaip sąžiningą suklydimą, tačiau, pasak kasatoriaus, V. K. jį nuo seno nepagrįstai apkalba, nes anksčiau šis neleido savo garaže ardyti ir saugoti pavogto automobilio, dėl to įvyko konfliktas, po kurio netoli kasatoriaus namų V. K. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o 2009 m. sausio 23 d. nuteistas dėl automobilio vagystės; V. K. įtarė, kad policijai jį įskundė kasatorius, todėl yra jo atžvilgiu priešiškai nusiteikęs. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šioms aplinkybėms visiškai neskyrė dėmesio, tiesiog iškreipė faktus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nesilaikė rungimosi principo, akivaizdžiai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį (teisė į teisingą, nešališką teismą per įmanomai trumpiausią laiką) bei procesines garantijas; pripažindamas O. S. kaltu nuosprendžio nepagrindė neabejotinais įrodymais, išsamiu visų aplinkybių išnagrinėjimu, o rėmėsi prielaidomis ir spėlionėmis; toks nuosprendis prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, šališkai vertinęs jį teisinančius įrodymus bei nevertinęs jo išdėstytų faktinių aplinkybių, kurios turi reikšmę sprendžiant nusikalstamos veikos įrodytumo klausimą, nepagrįsdamas savo išvadų argumentuota visų įrodymų analize, surašė nuosprendį, kuris neatitinka BPK reikalavimų, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl O. S. nuteisimo

Apkaltinamąjį nuosprendį kasatorius skundžia nurodydamas argumentus, susijusius su veikos, už kurios padarymą jis nuteistas, įrodytumu. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą ir nuosprendžio pagrindimą reglamentuojančias BPK normas, tačiau nurodytus pažeidimus iš esmės (ir didžiąja dalimi) argumentuoja ne konkrečiais teisiniais argumentais, o tiesiog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir pateikia savą, jam naudingą bylos įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius (ir nutartis) patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl O. S. skunde nurodyti teiginiai dėl jo veikos įrodytumo nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su esminiais atitinkamų BPK normų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo vertino teisiamajame posėdyje ištirtus bylos įrodymus ir padarė išvadas, kad O. S., veikdamas kartu su V. K. (nuteistu tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu), pasitelkę kitus asmenis, kurie apie šių nusikalstamus ketinimus nežinojo, pasikėsino pagrobti sandėlyje saugomą UAB „Vlamosta“ priklausančią medieną. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nustatė ir aprašė konkrečias O.

S. padarytos veikos faktines aplinkybes, atskleidė jo kaltę; pripažindamas jas įrodytomis teismas padarė išvadas, atitinkančias aptartų įrodymų turinį, pažymėtina – ir išdėstytą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (kuriame tie patys įrodymai įvertinti kitaip). Vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, remdamasis bylos medžiaga argumentuotai atmetė O. S. versiją dėl V. K. parodymų nepatikimumo. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismui buvo žinomi kasatoriaus argumentai, kuriais jis neigė pateiktą kaltinimą, todėl ir tokie jo paaiškinimai buvo motyvuotai paneigti aptariant jo paties, jo žmonos A.

S. parodymus, liudytojų J. R., S. M., T. S., V. Š. parodymus, kitus bylos įrodymus; juos palyginęs ir įvertinęs gautos informacijos teisingumą teismas grindė savo išvadas dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių įrodytumo. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese. Priešingai negu teigia kasatorius, šio teismo nuosprendis taip pat atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, teismas nurodė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas O.

S. pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas nesilaikė rungimosi ir nešališkumo principų, pažeidė jo teisę į teisingą teismą, yra deklaratyvūs, jie išplaukia iš to, kad teismas padarė kasatoriui nepalankias išvadas.

Pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, t. y. O. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, nustačius subjektyviuosius ir objektyviuosius jos sudėtį sudarančius požymius (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o šio teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo O. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Gintaras Goda

Dalia Bajerčiūtė