2018-06-20 Nr. AB-12010-3-61-3-03836-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1204-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03836-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama iš Lietuvos valstybės priteisti 1 641,44 Eur žalą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji UAB „Freshtravel“ sumokėjo 139,02 Eur už vizas į Egiptą, ir 1 735,98 Eur už 6 vnt. poilsinių 7 dienų (6 naktų) kelionių 2015 m. sausio 18–24 d. lėktuvu į Egiptą su apgyvendinimu 5 žvaigždučių viešbutyje su maitinimu „viskas įskaičiuota“. Pareiškėja nurodė, kad gavusi informaciją, jog dėl UAB „Freshtravel“ veiklos stabdymo užsakytos kelionės nebebus vykdomos, kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl sumokėtų pinigų kompensavimo. Turizmo departamentas informavo pareiškėją, kad jai bus išmokėta 92,94 Eur draudimo suma. Pareiškėja paaiškino, kad šią sumą gavo, todėl pareiškėjos žala siekia 1 641,44 Eur.

3. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija), atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 82–89) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Ūkio ministerija nurodė, kad teismas negali atlikti Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetencijai priskirtų veiksmų, sprendžiant klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų (taip pat ir dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Ūkio ministerijos nuomone, teismas negali vertinti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo ir įstatymų leidėjo veiksmų politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, nes tai draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Be to, pasak Ūkio ministerijos, nagrinėjamu atveju nėra valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, todėl neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Ūkio ministerija pažymėjo, kad nėra gavusi jokių Europos Komisijos ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų faktą, jog valstybė neįvykdė arba netinkamai įvykdė 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvą dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva 90/314/EEB). Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėja žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti iš žalą sukėlusių asmenų (UAB „Freshtravel“), reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime (b. l. 69–73) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Turizmo departamentas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi (bankroto byloje Nr. B2-478-653/2015) buvo įtrauktas į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Turizmo departamentas pažymėjo, kad kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, pasak Turizmo departamento, yra tik minimalus garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti įsipareigojimus turistams. Turizmo departamentas paaiškino, kad prašoma atlyginti žala atsirado dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi siekti bankroto byloje.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu (b. l. 100–108) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad Direktyva 90/314/EEB nenustato konkretaus sumokėtų lėšų grąžinimo mechanizmo, ji tik nustato esminius tokių lėšų grąžinimo principus ir kiekvieną valstybę narę įpareigoja nustatyti tokių principų įgyvendinimo tvarką.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymo užtikrinimas buvo atliekamas vadovaujantis nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusia Turizmo įstatymo redakcija. Teismas pažymėjo, kad nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nėra pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

10. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog Europos Komisija 2015 m. balandžio 29 d. pradėjo prieš Lietuvos Respubliką pažeidimų procedūrą dėl Direktyvos 90/314/EEB galimai netinkamo perkėlimo, pati savaime nepatvirtina fakto, kad Direktyva 90/314/EEB buvo netinkamai perkelta į nacionalinę teisę. Be to, teismas nurodė, kad Direktyvą panaikinančios Europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. lapkričio 25 d. direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (toliau – Direktyva 2015/2302) įgyvendinimo terminas dar nėra pasibaigęs.

11. Nenustatęs, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus, teismas netenkino pareiškėjos prašymo priteisti turtinę žalą.

III. 12. Pareiškėja V. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 111–119), prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

13. Pareiškėja nurodo, kad Direktyvos 90/314EEB 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas valstybei narei pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą. Privatus fizinis asmuo, perkantis kelionių paketą, nėra ir negali būti susipažinęs su duomenimis, kiek kelionių organizatorius yra prisiėmęs įsipareigojimų kelionės įsigijimo metu ir kokia suma jis yra apsidraudęs. Direktyva 90/314/EEB neįpareigoja vartotoją, perkant kelionės paketą, būtinai įsitikinti, ar draudimo suma, sumokėta kelionės organizatoriaus tai dienai yra pakankama, kad apsaugotų jo pinigus ir teises. Pasak pareiškėjos, Turizmo departamentas turi prižiūrėti, kad vartotojo teisės būtų apgintos ir apsaugotos. Būtent valstybei, pasak pareiškėjos, kyla pareiga prižiūrėti, kad kelionių organizatorius laikytųsi įstatymo. Ūkio ministerijos teigimu, kelionių organizatorių kontrolė pagal Turizmo įstatymą buvo pakankama, tačiau, pareiškėjos nuomone, akivaizdu, kad ji buvo neįgyvendinta, nes buvo patirta žala, o nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

14. Pareiškėja taip pat nurodo, kad bankroto byloje kelionių pirkėjų kreditoriniai reikalavimai nebus patenkinti, nes UAB „Freshtravel“ bankroto administratoriaus valdomos lėšos yra daug mažesnės, nei pateikti reikalavimai.

15. Direktyva ir Turizmo įstatymas, pasak pareiškėjos, garantuoja, kad kelionės paketo pirkėjui už neįvykusią kelionę pinigai turi būti grąžinti. Pareiškėja pastebi, kad Ūkio ministerija nepaaiškino, kodėl pareiškėjai buvo gražinta tik 4,96 proc. sumokėtos sumos, jei Lietuvos valstybė tinkamai įgyvendino Direktyvą 90/314/EEB ir tinkamai perkėlė Direktyvos 90/314/EEB nuostatas į Turizmo įstatymą. Koks bebūtų atsakymas (ar netinkamai perkelta Direktyva 90/314/EEB, ar netinkamai vykdomos Direktyvos 90/314/EEB nuostatos), pareiškėjos nuomone, vartotojo patirtą žalą turi atlyginti valstybė, prisiėmusi atsakomybę už Direktyvos 90/314/EEB įgyvendinimą.

16. Pareiškėja nurodo, kad teismo motyvas netenkinti pareiškėjos skundo, nes Direktyvos 2015/2302 įgyvendinimo terminas dar nėra pasibaigęs, neturi teisinio pagrindo, nes byloje remiamasi Direktyva 90/314EEB.

17. Ūkio ministerija, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 123–128) su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Ūkio ministerijos įsitikimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

19. Ūkio ministerija pakartoja, kad Direktyvos 90/314EEB 7 straipsnio nuostatos buvo perkeltos į Turizmo įstatymo 8 straipsnį iš esmės pažodžiui, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala atsirado dėl to, kad valstybė į Turizmo įstatymą netinkamai perkėlė Direktyvą 90/314/EEB. Pasak, Ūkio ministerijos, akivaizdu, kad pareiškėja žalą patyrė dėl to, kad UAB „Freshtravel“ nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie paaiškėjus, kad UAB „Freshtravel“ negali vykdyti turizmo paslaugų sutarčių, grąžintų sumokėtus pinigus turistui.

20. Ūkio ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja ir kitus argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai Ūkio ministerija pažymi, kad šiuo metu du skirtingos kompetencijos teismai lygiagrečiai nagrinėja pareiškėjos prašomos atlyginti žalos klausimą, nes Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi yra įtraukęs pareiškėjos kreditorinį reikalavimą (1 875 Eur) į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą (byla Nr. B2-2316-653/2016). Ūkio ministerijos įsitikinimu, būtent bankroto byloje pareiškėja pirmiausia turi siekti patirtos žalos atlyginimo ir (arba) turi reikšti civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (dėl UAB „Freshtravel“ akcininkų galimai nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas šiuo metu artėja į pabaigą). Pasak Ūkio ministerijos, valstybė negali būti atsakinga už tyčiniais verslo subjektų veiksmais sukeltą žalą, tai prieštarautų sąžiningumo ir protingumo principams ir sudarytų prielaidas neatsakingai verslo subjektų elgsenai, kai tyčinio bankroto atveju žalą atlygina valstybė.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime (b. l. 133–136) su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Turizmo departamentas pažymi, kad kelionių organizatoriaus pažymėjimas UAB „Freshtravel“ buvo išduotas ir šios bendrovės veiklos priežiūra buvo atliekama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Taip pat pažymi, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, kurios gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą.

23. Turizmo departamentas pakartoja atsiliepimo į pareiškėjos skundą argumentus, kad Turizmo įstatyme maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

26. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėja 2014 m. spalio 23 d. su kelionių organizatoriumi sudarė turizmo paslaugų sutartį. UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. dėl apyvartinių lėšų trūkumo nutraukė savo veiklą ir dėl to pareiškėjos įsigytos kelionės nesuorganizavo. Pareiškėjai buvo grąžinta 92,94 Eur. Pareiškėja prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 1 641,44 Eur turtinės žalos (nuostolių) ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ūkio ministerija su pareiškėjos reikalavimu nesutinka. Mano, kad dėl pareiškėjos patirtų nuostolių atsakinga ne valstybė, o privatus juridinis asmuo – BUAB „Freshtravel“.

27. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Direktyvos 90/314/EEB nuostatos nebuvo tinkamai įgyvendintos. Ūkio ministerija atsiliepime nurodo, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl netinkamo Direktyvos 90/314/EEB perkėlimo.

28. Ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Šią nuostatą savo praktikoje aiškindamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimą byloje C-140/97, p. 64). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas vėlesnėje savo praktikoje taip pat konstatavo, kad Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutartį byloje C-430/13, p. 41).

29. Turizmo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 756 (toliau – ir Aprašas).

30. Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. kovo 10 d.) 33 punkte nustatyta, jog jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

31. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (LVAT 2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

33. Tai, kad, kaip nurodo Ūkio ministerija, ji nėra gavusi kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314/EEB, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio įgyvendinimo patvirtinimo pagrindu.

34. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos 90/314/EEB tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnį (žr. 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimą byloje C-140/97, p. 75–76).

35. Pirmosios instancijos teismas tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, bet šios pareigos neįvykdė.

36. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjos nurodytus neteisėtus veiksmus, jai siekiant patirtos turtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas patenkinamas, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 1 641,44 Eur turtinės žalos atlyginimui.

37. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl teismui, konstatavus sąlygas valstybės deliktinei atsakomybei kilti ir priteisus turtinę žalą, taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Pareiškėjos skundą Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos reikalavimas dėl 5 proc. palūkanų priteisimo tenkintinas ir pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (1 641,44 Eur) nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. G. skundą patenkinti.

Pareiškėjai V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti 1 641,44 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt vieną eurą 44 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius