2020-11-11 Nr. AB-21371-3-65-3-00303-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1595-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00303-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja L. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-253, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjai našlaičių pensiją už jos mirusią motiną A. J. (toliau – ir 2018 m. balandžio 12 d. sprendimas); 2018 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-2997, kuriuo atsisakyta skirti pareiškėjai našlaičių pensiją už jos mirusį tėvą S. J. (toliau – ir 2018 m. liepos 12 d. sprendimas); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF Valdyba) 2018 m. rugpjūčio 22d. sprendimą Nr. (6.5)I-5011, kuriuo palikti galioti VSDFV Panevėžio skyriaus 2018 m. balandžio 12 d. ir liepos 12 d. sprendimai (toliau – VSDF Valdybos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą skirti našlaičių pensiją pareiškėjai.

2. Pareiškėjos atstovas paaiškino, kad pareiškėja yra neįgali nuo vaikystės, jos neįgalumą pagrindžia VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro“ Panevėžio skyriaus medicininiai dokumentai, o taip pat pareiškėjos pensijos byloje Nr. 34107 esantys invalidumo pažymėjimas, kuris pirmą kartą pareiškėjai išduotas 2003 m. liepos 22 d., pakartotinis – 2004 m. liepos 7 d., bei Darbingumo lygio pažyma, išduota 2005 m. liepos 29 d. Pareiškėjos atstovo teigimu, visuose dokumentuose yra užfiksuotas pareiškėjos invalidumas nuo vaikystės, todėl nepriklausomai nuo to, kiek metų buvo sukakę pareiškėjai, kai jai pirmą kartą buvo nustatytas invalidumas, ar kai ji pirmą kartą buvo pripažinta tik iš dalies darbinga, pareiškėjai turėjo būti paskirta našlaičių pensija, nes ji buvo neįgali nuo vaikystės ir tai pažymėta pareiškėjai išduotuose invalidumo pažymėjimuose bei Darbingumo lygio pažymoje. Todėl, pareiškėjos atstovo tvirtinimu, ginčijami atsakovų sprendimai yra formalūs, naikintini ir pareiškėjai turi būti paskirta našlaičių pensija po jos tėvų mirties.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. balandžio 9 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių dėl našlaičių pensijos skyrimo, (duomenys neskelbtini) mirus jos motinai A. J., o 2018 m. birželio 5 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl našlaičių pensijos skyrimo, (duomenys neskelbtini) mirus jos tėvui S. J.. Skundžiamais sprendimais VSDFV Panevėžio skyrius atsisakė pareiškėjai paskirti našlaičių pensiją, kadangi pareiškėja pagal pateiktus dokumentus neatitiko Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų ( toliau – ir Pensijų) įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatų ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, reglamentuojančių našlaičių pensijos skyrimo sąlygas - pareiškėjai nebuvo nustatytas neįgalumas iki 18 metų, o taip pat ji nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jai sukanka 26 metai. Pareiškėjai pirmą kartą neįgalumas nustatytas, kada jai buvo 29 metai. Atsakovas tvirtino, kad VSDFV Panevėžio skyriaus priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos paliko galioti VSDF Valdyba, taip pat nėra pagrindo šiuos sprendimus naikinti ir teismine tvarka.

5. Atsakovas VSDF Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. VSDF Valdyba paaiškino, kad patikrino skundžiamus sprendimus privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir nustatė, kad pareiškėja pirmą kartą neįgalia buvo pripažinta 2003 m. liepos 22 d., tai yra jai sulaukus 29 metų amžiaus. Valdyba, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nei iki 24 metų, nei iki 26 metų nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga dėl ligos ar traumos, atsiradusios iki jai sukako 24 metai, nustatė, kad pareiškėja neatitiko Socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl teisės į našlaičių pensiją už mirusius tėvus neturėjo. VSDF Valdybos nuomone, Panevėžio skyriaus priimti sprendimai teisėti ir pagrįsti, todėl buvo palikti galioti. VSDF Valdyba, remdamasi teismine praktika, teigė, kad vien tik ta aplinkybė, kad asmuo serga nuo vaikystės, nesuteikia teisės gauti našlaičių pensiją, jeigu asmuo nedarbingu ar iš dalies darbingu buvo pripažintas vėliau, nei nustatyta Socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje, nes svarbus yra ne asmens susirgimas, o jo pripažinimo neįgaliu momentas.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 9 d. VSDFV Panevėžio skyriui pateiktu prašymu prašė jai paskirti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusią jos motiną A. J., o 2018 m. birželio 5 d. VSDFV Panevėžio skyriui pateiktu prašymu prašė jai skirti našlaičių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį tėvą S. J.. Dėl šių prašymų VSDFV Panevėžio skyrius priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta skirti našlaičių pensiją pareiškėjai už mirusius tėvus. Abiejuose sprendimuose atsisakymo pareiškėjai skirti našlaičių pensiją priežastimi buvo nurodyta tai, kad pareiškėja neatitiko Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jai invalidumas pirmą kartą nustatytas 2003 m. liepos 22 d., tai yra jai sukakus 29 metams. Pareiškėja VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka apskundė VSDF Valdybai, kuri 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5011 pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai, kuri yra gimusi (duomenys neskelbtini), pirmą kartą neįgalumas nustatytas Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių III-iosios komisijos 2003 m. liepos 22 d. sprendimu. Neįgalumo nustatymo metu pareiškėjai jau buvo sukakę 29 metai. Nustatyta tvarka pakartotinai pareiškėjai neįgalumas pripažintas: 2004 m. liepos 9 d., 2005 m. liepos 19 d., 2007 m. liepos 24 d., o 2009 m. liepos 24 d pareiškėjai buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, nuo 2011 m. liepos 22 d. ir nuo 2013 m. liepos 17 d. – iki 2039 m. gegužės 21 d. – 30 procentų darbingumo lygis. Pareiškėja ir jos atstovas neginčijo aplinkybės, kad pirmą kartą pareiškėjai neįgalumas nustatytas, kai jai jau buvo sukakę 29 metai. Tačiau pareiškėja, jos atstovas įrodinėjo, jog pareiškėja sirgo nuo vaikystės. Liudytojos J. G. teismo posėdyje duoti parodymai patvirtino, kad pareiškėja vaikystėje turėjo sveikatos problemų, o teismui pateiktos pareiškėjos asmens sveikatos istorijos duomenimis patvirtino, kad pareiškėja 1996–2002 metais lankėsi ir gydėsi Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre. Pareiškėjos atstovo nuomone, pareiškėjai našlaičių pensija turėjo būti paskirta, nes ji sirgo nuo vaikystės, o neįgalumas nebuvo nustatytas ne dėl pareiškėjos kaltės.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašymo skirti našlaičių pensiją po tėvų mirties pateikimo metu galiojusi Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies redakcija (nuo 2018 m. sausio 1 d.) be kita ko, numatė, jog teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti iki dienos(įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais(iki 2005m. liepos 1d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (invalidais) dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pagal šią teisės normą, vyresni negu 18 metų asmenys, kurių teisė į našlaičių pensiją yra siejama su invalidumu (nedarbingumu arba daliniu darbingumu), teisę į šią pensiją gali įgyti, jeigu atitinka šias sąlygas: 1) neteko tėvų (arba vieno iš jų); 2) pripažinti invalidais (iki 2005 m. liepos 1 d.), nedarbingais ar iš dalies darbingais iki 24 metų, arba dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai; 3) nuo pripažinimo nedarbingais nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, našlaičių pensija gali būti skiriama tik asmeniui, atitinkančiam visas Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytas sąlygas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-3/2011; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-913-756/2018).

11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad tam, jog pareiškėja atitiktų Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies sąlygas, invalidumas (darbingumo netekimas ar dalinis netekimas) jai kompetentingos institucijos, turėjusios teisę pripažinti asmenį invalidu, sprendimu, turėjo būti nustatytas iki pareiškėjai sukako 24 metai arba iki jai sukako 26 metai tuo atveju, jeigu kompetentinga institucija nustatė pareiškėjai invalidumą ar darbingumo netekimą dėl ligos ar traumos, atsiradusios pareiškėjai iki jai sukako 24 metai. Tačiau byloje tokių duomenų nebuvo, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėja prašymų skirti našlaičių pensiją padavimo metu neatitiko Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytų sąlygų, kadangi, pagal bylos duomenis, pareiškėja invalide (nedarbinga ar iš dalies darbinga) pirmą kartą buvo pripažinta, turėdama 29 metus. Teismo vertinimu, pareiškėjos atstovo akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėja serga nuo vaikystės ir ne dėl jos kaltės pareiškėja pripažinta invalide vėliau, nei nustatyta Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje, nesudarė pagrindo VSDFV Panevėžio skyriui pareiškėjai paskirti našlaičių pensiją po jos tėvų mirties. Aptariama Pensijų įstatymo norma buvo imperatyvi, pagal ją teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui buvo svarbu ne tik asmens susirgimas ar asmens susirgimo momentas, bet ir jo pripažinimo invalidu (neįgaliu, nedarbingu ar iš dalies darbingu) momentas. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDF Valdybos sprendimus.

III. 12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

13. Pareiškėja tvirtina, kad ji neįgali yra faktiškai nuo gimimo. Minėtas aplinkybes patvirtino byloje pateikti medicininiai dokumentai iš gydymo įstaigų. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai aiškina, jog neva Pensijų įstatymo norma yra imperatyvi ir pagal ją teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui yra svarbu ne tik asmens susirgimas ar asmens susirgimo momentas, bet ir jo pripažinimo invalidu (neįgaliu, nedarbingu ar iš dalies darbingu) momentas. Tačiau skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas išimtinai pažodžiui aiškinant teisės akto nuostatą, neatsižvelgiant į individualią situaciją, t. y. į apeliantės neįgalumą ir į tai, jog pareiškėja serga nuo gimimo. Be to, pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas net nevertino jos ligos, kokia ligos specifika, kaip ji progresuoja, ar ši liga yra pagydoma. Vien tai, kad pareiškėjai formaliai neįgalumas nebuvo nustatytas tarp 24 ir 26 metų, nesudaro pagrindo teigti, kad ji neturi teisės gauti našlaitės pensiją. Pareiškėja pažymi, kad minėtu laikotarpiu ji buvo neįgali, taigi neįgalumas jai galėjo būti nustatytas, tačiau tai nebuvo padaryta dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių – pareiškėja pati negalėjo tuo pasirūpinti dėl savo sveikatos būklės, o tėvai dėl tokio neįgalumo nustatymo nesikreipė. Taigi, pareiškėjos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas nepagrįstai, deklaratyviai vertinant faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas.

14. Atsakovas VSDF Valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. VSDF Valdybos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pareiškėjos skunde pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai nustačius ir išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir procesinės teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, yra argumentuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus teismo sprendimams reikalavimus, todėl apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyriaus atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. VSDFV Panevėžio skyriaus nuomone, apeliaciniame skunde nėra pateiktų argumentų, kurių pagrindu galėtų būti daroma išvada apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas ar neištyrė įrodymų administracinėje byloje. Atsakovas pažymi, kad atmestinas pareiškėjos teiginys, jog ji neįgali faktiškai nuo gimimo. Medicininiai dokumentai patvirtintina tik tą aplinkybę, jog pareiškėja serga tam tikra liga, tačiau nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais juridinį faktą – invalidumą ar neįgalumą, kadangi jį galėjo konstatuoti tik kompetentinga institucija. Atsakovo nuomone, Pensijų įstatymą taikyti nagrinėjamu atveju privaloma, kadangi kilusio ginčo teisinis santykis aiškiai reglamentuotas, o pareiškėjos reikalavimas išplėsti Pensijų įstatymo normą ir siekis nustatyti neįgalumą ne kompetentingų institucijų sprendimu yra nepagrįstas ir prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovų sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjai skirti našlaičių pensiją už mirusius tėvus, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Po tėvų mirties pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama skirti našlaičio pensiją. Atsakovas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas, kad pareiškėja neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Pareiškėja, laikydama tokius sprendimus formaliais ir neteisingais , kreipėsi į apygardos administracinį teismą, kuris jos skundo netenkino, pripažinęs skundžiamus sprendimus teisėtais ir pagrįstais.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą pažodinį aktualios teisės normos aiškinimą ir teigia, jog buvo privalu atsižvelgti į jos individualią situaciją.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini) metais. Jai pirmą kartą neįgalumas nustatytas Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Šiaulių III-iosios komisijos 2003 m. liepos 22 d. sprendimu. Neįgalumo nustatymo metu pareiškėjai jau buvo sukakę 29 metai. Vėliau pareiškėjai neįgalumas buvo pripažintas 2004 , 2005 , 2007 metais, o nuo 2009 m. pareiškėjai buvo nustatytas dalinis darbingumas.

23. Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (pareiškėjos kreipimosi į atsakovą metu galiojusi redakcija) nustatė, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie nedarbingais ar iš dalies darbingais(iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti iki dienos(įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių nedarbingais ar iš dalies darbingais(iki 2005m. liepos 1d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (invalidais) dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai

24. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja jos prašymų skirti našlaičių pensiją už mirusius tėvus padavimo metu neatitiko minėtų Pensijų įstatymo nuostatų, todėl atsakovas našlaičių pensijos pareiškėjai paskirti neturėjo pagrindo.

25. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl sprendimų formalumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad klausimai, susiję su asmens teise į valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją, yra aptarti konstitucinės justicijos byloje Nr. 08/2008-23/2009. Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, išanalizavęs Pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas, nustatė, jog pagal teisinį reglamentavimą neįgalumu (invalidumu) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų; nei Pensijų įstatyme, nei kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas invalidu konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą (neįgalumą), t. y. invalidumą (neįgalumą) nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl invalidumo fakto. Be to, Konstitucinis Teismas šiame nutarime akcentavo, jog Pensijų įstatyme nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo invalidais po 18 metų, inter alia tapo invalidais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją), ir iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems (invalidams) tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims.

26. Vėliau įstatymų leidėjas keitė Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, išplėsdamas galinčių pretenduoti į našlaičių pensijas asmenų ratą, tačiau esminis reikalavimas – kad asmuo būtų pripažintas neįgaliu, nedarbingu ar iš dalies darbingu iki tam tikros amžiaus ribos – nesikeitė. Todėl teisėjų kolegija, atsiželgama į minėtą Konstitucinio teismo jurisprudenciją, neturi jokio pagrindo išvadai, jog Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje (2016 m. gruodžio 12 d. redakcija) įtvirtintas apribojimas yra konstituciškai nepateisinamas ar nepagrįstas.

27. Pareiškėja teigia, kad buvo būtina įvertinti jos individualią situaciją, tačiau bet kuris asmuo tam, jog nustatyta tvarka jam būtų paskirta našlaičių pensija, turi atitikti prašymo padavimo metu galiojančios Pensijų įstatymo redakcijos būtinasias sąlygas. Išimčių taikymo šiose teisės normose nėra numatyta, o pareiškėjos socialinis aprūpinimas turėtų būti užtikrinamas kitomis socialinėmis išmokomis.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad yra pagrindas pareiškėjai skirti našlaičių pensiją po tėvų mirties.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėja, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

31. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė