2016-04-20 Nr. AB-8813-3-61-3-02087-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatediki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėtos mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažintos senatvės ir našlių pensijos) pareiškėja gaudavo jai paskirtą 1 188,47 Lt dydžio senatvės pensiją (pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu du kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių) ir 70,00 Lt dydžio našlių pensiją;
Legislator headnote
AI generated2016-04-20 Nr. AB-8813-3-61-3-02087-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėja M. Ž. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–20) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2940 „Dėl 2014 m. vasario 28 d. skundo“ ir atlyginti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Full text
Administracinė byla Nr. A-857-143/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02087-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.3.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. Ž. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėja M. Ž. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–20) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2940 „Dėl 2014 m. vasario 28 d. skundo“ ir atlyginti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su jai paskirtos senatvės ir našlių pensijos dydžio sumažinimu taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6, 7 straipsnių ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą, kaip pateiktą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą, šį terminą skaičiuodama nuo pirmosios valstybinės socialinio draudimo pensijos išmokėjimo datos, t. y. 2010 m. vasario mėn. Termino skundui paduoti nėra praleidusi, nes apie tai, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir yra neteisėtos, t. y. apie savo teisių pažeidimą, ji sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsiteisėjimo dieną (2012 m. rugsėjo 21 d.), todėl būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Apie tai, kad jai nesirengiama grąžinti neišmokėtos pensijos dalies, sužinojo tik 2013 m. gruodžio 12 d., t. y. iš šią dieną įvykusio mitingo metu paskelbtos informacijos. Nurodė, kad ji yra dirbanti senatvės pensininkė, nėra teisiškai išprususi, jokio sprendimo apie pensijos sumažinimą nėra gavusi, o iš banko sąskaitos duomenų negalėjo suprasti apie jai mokamos pensijos sumažinimą, todėl nežinojo apie pensijos sumažinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad šiuo atveju turi būti taikomos ne Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatos, o specialiojo teisės akto – Laikinojo įstatymo – nuostatos.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 87–91) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. sausio mėn., o dėl sumažintos senatvės ir našlių pensijos dalies išmokėjimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 12 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu šis terminas galėtų būti atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1494 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 12 d. prašymą dėl 2010–2011 m. laikotarpiu negautos senatvės ir našlių pensijos dalies išmokėjimo ir nurodė pareiškėjai, jog iki 2014 m. kovo 3 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjai 2014 m. vasario 28 d. prašyme nenurodžius pakankamai argumentų, patvirtinančių, kad skundo padavimo terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių, VSDFV 2014 m. kovo 28 d. priėmė galutinį sprendimą Nr. (6.5) I-2940, kuriuo atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjos 2013 m. gruodžio 12 d. ir 2014 m. vasario 5 d. prašymus, kaip pateiktus praleidus įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas 2010–2011 m. buvo taikomas kartu su Pensijų įstatymu, nes pagal Pensijų įstatymo normas apskaičiuota pensija buvo dar kartą perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjos teiginys dėl bendrosios ir specialiosios normos konkurencijos yra nepagrįstas.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 133–136) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2940 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. vasario 5 d. prašymus.
Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos senatvės ir našlių pensijos dalies.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.), 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu. Nustatė, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio 12 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės ir našlių pensijos dalį. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodyta praktika šiuo klausimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), Pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra specialusis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, o ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktais.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta senatvės ir našlių pensija pareiškėjai buvo sumokėta 2010 m. vasario mėn., taigi apie tai, jog paskirta pensija buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėn. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2013 m. gruodžio 12 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendime Nr. (6.5) I-1494 nurodyta, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja iki 2014 m. kovo 3 d. pateiks įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, jos skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjai 2014 m. vasario 28 d. pateikus patikslintą prašymą su papildomais paaiškinimais dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių, VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2940 konstatavo, kad patikslintame prašyme nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, ir atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, ir tuo pagrindu pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. vasario 5 d. prašymus atsisakė nagrinėti, kaip paduotus praleidus 3 metų skundo padavimo terminą.
Teismo vertinimu, VSDFV, ginčijamu 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2940 atsisakydama išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. vasario 5 d. prašymus dėl 2010–2011 m. laikotarpiu neišmokėtos senatvės ir našlių pensijos dalies, formaliai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nebuvo atsižvelgta į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas paminėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Neįvertinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo įtvirtinti pasiūlymai Vyriausybei dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų, taip pat ir dėl pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, tačiau toks teisės aktas dar nebuvo parengtas. Teisės aktų gausa, nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, ir, neatsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, be kita ko, ir į pareiškėjos amžių, jos, kaip asmens, neturinčio teisinio išsilavinimo, galimybę efektyviai pasinaudoti savo teisėmis, nepagrįstai buvo konstatuota, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2940 naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsniu, 88 straipsnio 4 dalimi ir siekdamas, kad teismo sprendimu būtų realiai apgintos pažeistos pareiškėjos teisės, teismas įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. vasario 5 d. prašymus.
Teismas dėl bylinėjimosi išlaidų vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog pareiškėja teismui nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nebuvo pagrindo spręsti išlaidų atlyginimo klausimą.
III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 139–143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo aplinkybę, jog pareiškėja praleido įstatymo nustatytą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV, bet nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2940 formaliai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti. Teismo argumentai, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos išmokėjimo klausimų bei teisės aktų gausa ir nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijai, pateiktai šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teisinė situacija negalėjo trukdyti pareiškėjai susipažinti su viešai paskelbtame Pensijų įstatyme nustatyta VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (kaip valinių aktų, veiksmų) apskundimo tvarka ir ja pasinaudoti. Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nurodyta pareiga Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, tačiau toks teisės aktas nebuvo parengtas, o pareiškėja yra senyvo amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalėjo efektyviai pasinaudoti galimybe apginti savo teises per įstatymo nustatytą terminą. Atsakovas pažymi, kad šios aplinkybės yra abstrakčios, būdingos daugumai pensijų gavėjų, kurie Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu gavo sumažintas senatvės pensijas, todėl negali būti laikomos ekstraordinariomis ir objektyviai užkirtusiomis kelią pareiškėjai per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Taigi VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2940 teisingai įvertino pareiškėjos nurodytus motyvus (įrodymų pareiškėja VSDFV nepateikė) ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą. Teismas nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2940 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 5 d. prašymą ir 2014 m. vasario 28 d. skundą.
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 146) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, nes argumentai neatitinka tikrovės, faktai išdėstyti samprotaujant prielaidomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pareiškėja siekia jai paskirtų ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintų valstybinės socialinio draudimo senatvės ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijų neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
Iš bylos matyti, kad:
1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėtos mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažintos senatvės ir našlių pensijos) pareiškėja gaudavo jai paskirtą 1 188,47 Lt dydžio senatvės pensiją (pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu du kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių) ir 70,00 Lt dydžio našlių pensiją;
2) 2013 m. gruodžio 12 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti sumažintų pensijų dalis (b. l. 115-116);
3) VSDFV 2014 m. vasario 18 d. rašte (sprendime, kuris nėra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2014 m. kovo 3 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 77-79);
4) 2014 m. vasario 28 d. skunde (prašyme) pareiškėja, reaguodama į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, iki tol nebuvo prasminga kreiptis į teismą, nelaiko, kad praleido paminėtą 3 metų terminą, apie kurio reikšmę jai nebuvo pranešta. Taip pat nurodė, kad, sprendžiant paminėto termino laikymosi klausimą, būtina vadovautis ne Pensijų įstatymo, o Laikinojo įstatymo nuostatomis. Šios aplinkybės, jos manymu, yra ir pagrindas atnaujinti paminėtą 3 metų terminą (b. l. 94-104);
5) pareiškėjos šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjos paduotus prašymus (b. l. 92-93).
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visas jai paskirtas pensijas gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijų nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui 2013 m. gruodžio 12 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą) dėl pensijų nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. vasario mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėtos (pervestos) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos senatvės ir našlių pensijos.
Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. vasario mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintas pensijas. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo), taip pat, kaip ir jos atsakovui nurodytas, aptariamo termino skaičiavimo interpretavimas, praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada ir pripažįsta ją neteisinga.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių reikšmingumo, nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose ir neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos M. Ž. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė