2021-05-12 Nr. AB-10404-3-62-3-01209-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-900-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01209-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja O. S. M. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja nurodė Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-288/2018, Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 12 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-457-319/2018 ir teigė, kad Alytaus PN bausmes atliekantys asmenys apgaulės būdu, atlikdami aktyvius neteisėtus veiksmus, išviliojo iš pareiškėjos 97 289,14 Eur sumą. Pareiškėja tvirtino, kad Alytaus PN, kuriuose bausmę atliko nuteistieji, neužtikrino reikiamos nuteistųjų kontrolės ir nuteistieji, būdami laisvės atėmimo vietoje, turėjo ir naudojosi mobiliojo ryšio telefonais, nors įstatymai tai draudžia. Lietuvos valstybė netinkamai vykdė savo bendras teisės aktuose numatytas pareigas, todėl elgėsi nerūpestingai, t. y. sudarė galimybę Alytaus PN bausmę atliekantiems asmenims padaryti nusikaltimą pareiškėjos atžvilgiu. Kompensacijos kaip žalos priteisimui yra keliamas Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės klausimas dėl Alytaus PN pareigūnų pareigų neatlikimo vykdant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas. Pareiškėja nurodė, kad baudžiamojoje byloje konstatuota, jog nuteistieji asmenys, Alytaus PN atliekantys bausmes, turėjo mobiliuosius telefonus, įvairias SIM korteles bei prisijungimo modemą. Visa tai lėmė, kad, naudojantis pataisos namuose esančiomis ryšio priemonėmis, kurios yra uždraustos, buvo atliktos nusikalstamos veikos pareiškėjos atžvilgiu. Niekas iš pataisos įstaigos darbuotojų šiuo laikotarpiu nekontroliavo nuteistųjų elgesio bei netrukdė jiems to daryti, o tai patvirtina, kad pareigos užtikrinti, jog nuteistiesiems nepatektų mobilieji telefonai, kontroliuoti nuteistųjų elgesį telefoninių pokalbių metu, nebuvo vykdomos.

3. Pareiškėja rėmėsi BVK 1 priedo 6 punktu, Taisyklių 90, 113 punktais pažymėjo, kad visuotinai yra žinoma aplinkybė, jog dar 2005 metais buvo iškeltas prioritetinis tikslas – įrengti laisvės atėmimo vietose mobiliųjų telefonų naudojimo slopinimo įrenginius, tačiau šios pareigos Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neįvykdė. Pareiškėjos teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus Alytaus PN veiksmus. Jeigu Alytaus PN būtų įvykdę pareigą užtikrinti, kad nuteistiesiems nepatektų draudžiami turėti daiktai, nuteistieji nebūtų turėję mobiliųjų telefonų ir nebūtų skambinę pareiškėjai bei tokiu būdu išvilioję iš jos 97 289,14 Eur sumą, todėl konstatuotinas priežastinis ryšys tarp Alytaus PN darbuotojų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga yra įrodyta įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu. Pareiškėja darė išvadą, kad Alytaus PN savo neveikimu prisidėjo prie pataisos namuose atlikusių laisvės atėmimo bausmes nuteistųjų nusikalstamos veikos vykdymo.

4. Pareiškėja nurodė, kad valstybės priemonės siekiant užkirsti mobiliųjų telefonų ir SIM kortelių patekimą nuteistiesiems nebuvo tinkamos, efektyvios bei pakankamos ir valstybė tinkamai neįgyvendino savo pačios nurodomo būtinumo neleisti nuteistiesiems turėti mobiliojo ryšio telefonų. Lietuvos valstybė netinkamai vykdė savo bendras ir teisės aktuose numatytas pareigas taip, kaip pati teisės aktuose nustatė, todėl elgėsi nerūpestingai, t. y. neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str. 1 d.). Pareiškėjos teigimu, Alytaus PN neteisėtas neveikimas, neužtikrinant, kad nuteistieji neturėtų mobiliųjų telefonų ir SIM kortelių, buvo žalingų pasekmių pareiškėjai atsiradimo sąlyga. Pareiškėja pažymėjo, kad, nors baudžiamojoje byloje yra priteista žala, tačiau ji nėra atlyginta ar išieškota iš nuteistųjų asmenų, kadangi jie neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių, nedirba ir negauna jokių išmokų, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas rėmėsi BVK 1 priedo 6 punktu, nurodė, kad 2013 m. Alytaus PN, vadovaudamiesi Taisyklių 90 ir 113 punktais, užkardant draudžiamų turėti nuteistiesiems daiktų patekimą į Alytaus PN, vykdė daug tęstinių priemonių, ėmėsi tinkamų ir pakankamų priemonių užtikrinant, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nepatektų mobilieji telefonai ir būtų tinkamai (kiek tai objektyviai įmanoma) vykdoma valstybės pozityvioji pareiga apsaugoti visuomenę nuo nusikalstamų nuteistų asmenų, laikomų bausmės atlikimo vietose, veiksmų. Alytaus PN veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, ėmėsi būtinų veiksmų (CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1 d., 6.271 str. 4 d.), todėl pareiškėja neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovo teigimu, pareiškėja skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą. Atsakovo manymu, pareiškėja pati atliko neteisėtus veiksmus, nes, pasirašydama su banku elektroninių paslaugų sutartį ir gavusi kodų kortelę, žinojo apie jos panaudojimo ribas, t. y., kad kodų kortelės duomenys yra slapti ir jų negalima niekam atskleisti. Atsakovo manymu, byloje turi būti vadovaujamasi CK 6.253 straipsnio 5 dalimi ir 6.282 straipsnio 1 dalimi. Atsakovo manymu, pareiškėjai priteistos turtinės ir neturtinės žalos sumos yra pakankama satisfakcija jos atžvilgiu, todėl jos skundas turėtų būti atmestas.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo pareiškėjos reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį, teismas rėmėsi CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėja kelia valstybės civilinės atsakomybės klausimą dėl Alytaus PN atliktų neteisėtų veiksmų – neužtikrinus valstybės nustatytos tvarkos įkalinimo įstaigoje, kad joje kalintieji asmenys neturėtų mobiliojo ryšio telefono ir atitinkamai negalėtų daryti naujų nusikalstamų veiksmų, ir darė išvadą, kad teisė į ieškinį dėl valstybės padaryto teisės pažeidimo atsirado ne tuomet, kai pažeidimas buvo padarytas, tačiau tada, kai pareiškėja sužinojo apie šiuos valstybės neteisėtus veiksmus, ir nuo šio momento pradedama skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžia, o tas momentas yra tuomet, kai įsiteisėjo Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-288/2018, t. y. 2018 m. spalio 12 d. Teismas konstatavo, jog pareiškėja nepraleido 3 metų termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

9. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.271, 6.246, 6.248, 6.249 straipsniais ir pažymėjo, jog tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog Alytaus PN pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

10. Teismas rėmėsi BVK 112 straipsnio 2, 4 dalimis, 114 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 7 punktu, 18 priedu ir konstatavo, kad nuteistieji neturi teisės turėti mobiliuosius telefonus ir jų priedus, o šio draudimo laikymąsi privalo užtikrinti pataisos namų pareigūnai.

11. Teismas nustatė, kad atsakovas ėmėsi priemonių, siekiant užtikrinti, kad mobilieji telefonai, jų priedai nepatektų bausmę atliekantiems asmenims, kadangi buvo: organizuojami įeinančių (išeinančių) į Alytaus PN asmenų ir daiktų patikrinimai (metalo detektoriumi, esant reikalui atliekamos kratos), asmenų einančių į pasimatymus daiktai, drabužiai, avalynė, iš laisvės gaunami siuntiniai, paštas tikrinamas bagažo patikros prietaisu, prie pataisos namų teritorijos veikia vaizdo stebėjimo kameros, rengiamos pasalos asmenims, vykdantiems draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų permetimus, sulaikyti, nuteistųjų gyvenamosiose patalpose vykdomos kratos, pastovūs gyvenamųjų patalpų apėjimai ir pan.

12. Teismas pažymėjo, kad, nustačius faktą, jog, pasinaudodami mobiliuoju telefonu iš pareiškėjos pinigus išviliojo Alytaus PN kalėję nuteistieji (tai patvirtina įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-288/2018), t. y. nuteistieji turėjo mobilius telefonus, nors pagal Taisyklių 18 priedą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji neturi teisės juos turėti, spręstina, kad atsakovo atstovo taikomos priemonės ir atitinkami veiksmai, siekiant užkirsti mobiliųjų telefonų ir SIM kortelių patekimą nuteistiesiems, nebuvo pakankami tam, kad būtų užkardintas jų patekimas į Alytaus PN, todėl šiuo aspektu teismas konstatavo atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną sąlygą atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

13. Teismas rėmėsi BK 41 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, netinkamai vykdė savo bendras ir teisės aktuose numatytas pareigas taip, kaip teisės aktuose nustatė, todėl elgėsi nerūpestingai, t. y. neteisėtai (CK 6.246 str. 1 d.).

14. Teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-288/2018 visa patirta pareiškėjos turtinė žala buvo priteista iš kaltinamųjų. Pareiškėjai pasirinkus tokį savo teisių gynimo būdą – baudžiamojoje byloje pareiškiant reikalavimą visą turtinę žalą priteisti iš atsakovų (kaltinamųjų), šioje administracinėje byloje teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti Lietuvos valstybės dalinės atsakomybės dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos atlyginimo, nes priešingu atveju pareiškėja gautų daugiau, nei ji realiai patyrė turtinės žalos, o tai prieštarautų žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės normų nuostatoms (CK 6.249, 6.251 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013). Todėl, nors ir nustatęs Alytaus PN pareigūnų neteisėtą neveikimą, teismas turtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės pareiškėjai nepriteisė.

15. Konstatavęs, kad pareiškėjos skundas atmestinas, teismas nelaikė, kad sprendimas priimtas pareiškėjos naudai ABTĮ 40 straipsnio prasme, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, netenkino pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 16. Pareiškėja O. S. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

17. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymi, kad, nors Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-288/2018 yra priteista žala pareiškėjai iš nuteistųjų asmenų, tačiau pats žalos atlyginimo mechanizmas negali būti įgyvendinamas. Sprendžiant kaltės klausimą baudžiamojoje byloje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK) nenumato Lietuvos valstybės įtraukimo į bylą, todėl baudžiamojoje byloje ir negalėjo būti kitoks teisių gynimo būdas, nes tai prieštarautų BPK nuostatoms. Konstatavus, kad Lietuvos valstybė netinkamai vykdė savo pareigas administracinėje byloje, kas lėmė žalos atsiradimą pareiškėjai, Lietuvos valstybė turi pareigą kompensuoti žalą iš dalies ir tai negali būti laikoma, jog pareiškėja gautų daugiau, nei ji realiai patyrė žalos. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pabrėžia, kad Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti, ir daro išvadą, kad teismo sprendimas yra ydingas bei neteisėtas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos konstituciniams principams.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, jog jai padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėja rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjos nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

22. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, kad neteisėtumui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, įtvirtinta šios nutarties 12 ir 13 punktuose, kuri atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir plačiau minėtu klausimu nepasisako (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-625-438/2021).

24. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008; ir kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos (neveikimo) ir atsiradusios žalos pobūdis lemia, kad Lietuvos valstybės atsakomybė yra tik dalinė. Tokia išvada grįstina formuojama teismų praktika (Teismų įstatymo 33 str.).

26. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013 (publikuota leidinyje „Teismų praktika“, 2013, 40, p. 95–108) pažymėjo, jog byloje vis dėlto nustačius Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėtą neveikimą, taikytina atsakovo Lietuvos valstybės dalinė, o ne solidarioji atsakomybė (CK 6.271 str. 1, 4 d.), nes akivaizdu, kad įstaigos pareigūnų neteisėtas neveikimas (jei bus nustatytas) tik netiesiogiai galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui, priešingai nei S. N. nusikalstami veiksmai, kuriais tiesiogiai buvo padaryta žala ieškovėms <...>.

27. Nagrinėjamu atveju, esant galimai tik dalinei Lietuvos valstybės atsakomybei dėl pareiškėjos patirtos žalos, jos reikalavimas priteisti iš šio atsakovo turtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Pareiškėjai pasirinkus tokį savo teisių gynimo būdą – baudžiamojoje byloje pareiškiant reikalavimą visą turtinę žalą priteisti iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų, kuri ir buvo priteista, šioje administracinėje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos valstybės dalinės atsakomybės dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos atlyginimo, nes priešingu atveju pareiškėja gautų daugiau, nei ji realiai patyrė turtinės žalos, tai prieštarautų žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės normų nuostatoms (CK 6.249, 6.251 str.). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti jai iš Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimą, nes, net ir nustačius atsakovų atstovų neteisėtą neveikimą, nagrinėjamu atveju turtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pareiškėjai negali būti priteistas (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-625-438/2021).

28. Materialinės ir moralinės žalos atlyginimas pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį reguliuojamas įstatymu. Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio antrojoje dalyje <...> aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimas.

29. Pareiškėjai (padarytos) materialinės žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-249-288/2018 ir visa pareiškėjos patirta turtinė žala, kuri prašoma priteisti šioje byloje CK pagrindu, buvo priteista iš kaltinamųjų.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos O. S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius