Legislator Case Law & Legislation
2013-09-09 Nr. AB-4654-3-61-3-02748-2012-9 AI generated

2013-09-09 Nr. AB-4654-3-61-3-02748-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-09-09 Nr. AB-4654-3-61-3-02748-2012-9
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

2013-09-09 Nr. AB-4654-3-61-3-02748-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas G. V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Kauno teritorinės muitinės 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 2PM190330 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 1A-264; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S-175(7-176/2012).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1531/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02748-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. Š. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) Kauno teritorinės muitinės 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 2PM190330 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 1A-264; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S-175(7-176/2012).

Pareiškėjas nurodė, kad neginčija aplinkybių, susijusių su prekių (cigarečių ir alkoholinių gėrimų) muitinės vertės nustatymu, paskaičiuotu akcizo tarifu ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) paskaičiavimu, tačiau nesutinka su tuo, jog mokesčius bei paskaičiuotus delspinigius nurodyta sumokėti jam, pripažinus jį muitinės skolininku. Manė, kad Kauno teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir MGK neteisingai įvertino aplinkybes bei netinkamai taikė teisės aktus. Pareiškėjas teigė, kad didžiąją dalį cigarečių (7 277 vnt. pakelių) 2011 m. birželio mėn. pradžioje jam į namus atvežė jo brolis V.

Š. (miręs 2011 m. birželio 7 d.). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas cigarečių neskaičiavo ir jų neapžiūrinėjo, todėl neatkreipė dėmesio, ar jos buvo paženklintos lietuviškomis banderolėmis, baudžiamojoje byloje jo duoti parodymai nepaneigti, tai patvirtino ir teismas, priimdamas baudžiamąjį įsakymą. Pareiškėjas paaiškino, kad nežino, kada, kur bei kokiu tikslu jo brolis įgijo cigaretes, taip pat jam nežinoma, kada ir kas jas įvežė į Lietuvos Respubliką, ar jos įvežtos teisėtai, ar už jas sumokėti mokesčiai.

Manė, kad Muitinės departamentas ir MGK nepagrįstai laikosi nuomonės, jog pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įsigijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius bei neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Pažymėjo, kad pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai turėjo jo brolis, kadangi būtent jis įsigijo 7 277 vnt. pakelių cigarečių. Be to, atkreipė dėmesį, jog minėtų cigarečių į Lietuvos Respubliką neįvežė ir jo brolis, nes jis nebuvo išvykęs į Rusijos Federaciją ar Baltarusiją ir niekada neužsiėmė cigarečių gabenimu ar prekyba.

Tvirtino, kad jo brolis taip pat nežinojo, jog minėtos cigaretės buvo kažkieno įvežtos neteisėtai, o broliui mirus, pareiškėjas nebegalėjo pasiteirauti dėl jų įvežimo (įsigijimo) teisėtumo ir dėl mokesčių sumokėjimo. Pareiškėjas kartu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. pabaigos iki 2011 m. gruodžio mėn. pradžios jis per keletą kartų savo reikmėms Kalvarijos turguje iš nepažįstamų asmenų nusipirko virš 20 blokų cigarečių. Kada ir kas bei kokiomis aplinkybėmis tas cigaretes įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, pareiškėjas nežino ir negali žinoti, nes tas cigaretes jis pirko turguje iš nepažįstamų asmenų, jų pats negabeno ir neturėjo pareigos domėtis apie įvežimo aplinkybes.

Pabrėžė, kad jis nevažinėja į užsienį ir neužsiima kontrabandos gabenimu, neturi tam reikalingo transporto. Be to, teigė visuomet manęs, kad rusiškas cigaretes bei alkoholinius gėrimus turguose ir kitur asmenys pardavinėja pigiau nei parduotuvėse, nes jas įsigyja didmeninės prekybos būdu (dėl to pigiau) ir nereikia mokėti antkainio, o ne todėl, kad jas įveža neteisėtai ir nesumoka mokesčių. Taip pat pažymėjo, kad baudžiamosios bylos tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas per Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos išorines sienas negabeno ir alkoholinių gėrimų, o juos savo reikmėms įsigijo iš nepažįstamo asmens.

Pareiškėjas nesidomėjo (ir neturėjo pareigos domėtis), ar tuos alkoholinius gėrimus pardavęs rusakalbis asmuo juos įvežė, ar iš ko nors kito pirko teisėtai, ar sumokėjo mokesčius. Pareiškėjo manymu, domėtis šiais klausimais turi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai prekių įvežimo momentu. Remdamasis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 4 straipsnio 19 dalimi, 38 straipsnio 1 dalimi ir 43 straipsniu, teigė, kad prekes muitinei nedelsiant turėjo pateikti ir deklaruoti asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, arba asmuo, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, arba, atitinkamais atvejais, asmuo, prisiėmęs atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas akcentavo, kad jis nepriskirtinas nei vienai kategorijai, todėl nelaikytinas skolininku muitinei ir jam negali būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatos bei atsakomybė už kitų asmenų veiksmus, jis neturi atsakyti už netinkamą Lietuvos Respublikos pareigūnų darbą. Be to, atkreipė dėmesį, kad būtent mokesčių administratorius, o ne teismas turi pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio bei su juo susijusias sumas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostata, kad nesutikdamas su apskaičiuotąja suma, mokesčių mokėtojas privalo įrodyti, jog apskaičiuotoji suma yra neteisinga, neleidžia daryti išvados, kad apskaičiuodamas mokesčius mokesčių administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneigti mokesčių mokėtojas.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 47–48) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatas. Pabrėžė, jog tiek Muitinės departamentas, tiek MGK, nagrinėdami pareiškėjo skundą ir priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktu teisės normų aiškinimu (nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. C-414/02). Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neteisėtai neįvežė prekių į Bendrijos muitų teritoriją, nėra reikšminga Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme. Akcentavo, kad muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, jog yra protingas pagrindas manyti, kad asmuo turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teigė, kad MGK pagrįstai konstatavo, jog vien tai, kad cigaretės nebuvo paženklintos nacionalinėmis banderolėmis, sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjas, įsigydamas pakankamai didelį kiekį šių prekių, turėjo suprasti, kad jos apyvartoje yra neteisėtai. Taip pat nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai, todėl pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas skolininku muitinei, o jo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir nepaneigiantys nustatytų aplinkybių bei teisės aktų vertinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 45) su skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. l-203-120/2012 nustatyta, jog pareiškėjas neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes (7 762 vnt. pakelių cigarečių ir 43 butelius alkoholinių gėrimų) su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 53 285,24 Lt, ir kurias 2011 m. gruodžio 21 d., apie 09.45 val., kratos metu surado policijos pareigūnai, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199(2) straipsnio 1 dalyje, nes, pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai disponavo 250 MGL dydžio sumą viršijančios vertės akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis ir alkoholiniais gėrimais). Pabrėžė, jog pareiškėjas to neginčija. Atsižvelgusi į tai, taip pat remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, įvertinusi įvežtų prekių kiekį (7 762 vnt. pakelių įvairių cigarečių, 43 buteliai įvairių alkoholinių gėrimų) bei tai, kad visos prekės buvo pažymėtos Rusijos Federacijos banderolėmis, o ne Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, Kauno teritorinė muitinė teigė, jog MGK pagrįstai nurodė, kad yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas nesielgė rūpestingai (pats pareiškėjas pripažįsta nesidomėjęs, ar už ginčo prekes yra sumokėti visi privalomi mokesčiai), atidžiai ir sąžiningai, nes, priešingu atveju, būtų supratęs, kad įsigijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančias ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtas prekes. Kartu akcentavo, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nereikalauja įrodyti, jog asmuo tikrai žinojo, kad įsigyja (gauna) ir (arba) laiko neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, o skolai atsirasti pakanka nustatyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu (b. l. 57–61) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (19.20-10)-R-3748 pateiktą medžiagą, 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 2PM190330 nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-203-120/2012 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199(2) straipsnio 1 dalyje, nes 2011 m. birželio mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), iš brolio V.

Š., kuris 2011 m. birželio 7 d. mirė, neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, iš viso 7 277 vnt. pakelių cigarečių; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. nuo rugpjūčio mėn. pabaigos iki gruodžio mėn. pradžios, per keletą kartų Kalvarijos turguje, esančiame Kalvarijos m., iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo 485 vnt. pakelių cigarečių „Lifa“ su Rusijos Federacijos banderolėmis ir automobiliu parsigabeno į savo gyvenamąją vietą.

Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. spalio mėn. automobilių aikštelėje, esančioje Pakumprio k., Prienų r., iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 43 butelius alkoholinių gėrimų su Rusijos Federacijos banderolėmis, kuriuos savo automobiliu parsigabeno į savo gyvenamąją vietą bei neteisėtai laikė jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name ir pagalbinėse patalpose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini). Akcizais apmokestinamas prekes su Rusijos Federacijos banderolėmis – 7 762 vnt. pakelių cigarečių ir 43 butelius alkoholinių gėrimų, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 53 285,24 Lt, 2011 m. gruodžio 21 d., apie 09.45 val., kratos metu surado policijos pareigūnai.

Kauno teritorinė muitinė konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių muito bei importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją atgabentas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, todėl laikytina, jog cigaretės buvo gabenamos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatas, už šias prekes nebuvo sumokėtas muitas ir importo mokesčiai. Skolos atsiradimo muitinei diena laikytina prekių sulaikymo diena – 2011 m. gruodžio 21 d., o skolininku laikytinas asmuo, įsigijęs arba laikęs prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba turėjęs žinoti, kad prekės įvežtos neteisėtai – pareiškėjas.

Atsižvelgusi į tai, Kauno teritorinė muitinė 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 2PM190330 pripažino pareiškėją skolininku muitinei ir įregistravo jam mokestinę prievolę: muitą – 3 093 Lt, akcizą – 35 347 Lt, PVM – 9 244 Lt, akcizo delspinigius – 1 633 Lt, PVM delspinigius – 427 Lt.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Bendrijos muitinės kodeksas, kurio 4 straipsnio 12 punkte nustatyta, jog skolininkas yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Atitinkamai pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 9 punktą skola muitinei yra asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą. Akcentavo, kad šiuo atveju pareiškėjas buvo apmokestintas už neteisėtą akcizinių prekių įvežimą į Lietuvos Respubliką, t. y. importą. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei atsiranda dviem atvejais:

a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antros įtraukos nuostatas. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininkais laikomi inter alia bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra neabejotinai nustatyta, jog pareiškėjas savo gyvenamojoje vietoje laikė didelį kiekį cigarečių ir alkoholinių gėrimų, nepažymėtų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis. Taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011), vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, skolininkais, be kita ko, laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Taigi minėtas reglamentas, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, jog jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Iš minėtų Bendrijos muitinės kodekso nuostatų yra visiškai akivaizdu, kad tai, kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis.

Iš tiesų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą.

Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos, siekiant asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba, yra protingas pagrindas manyti, turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Vertinant, ar yra tenkinama antroji sąlyga, pirmiausia pastebėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog pripažinimui skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes.

Sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pakankamai didelį kiekį Rusijos Federacijos banderolėmis pažymėtų cigarečių bei alkoholinių gėrimų be Lietuvos Respublikos banderolių įsigijo turgavietėje ar kitur (ne mažmeninės prekybos vietoje) iš nepažįstamų asmenų, taip pat įvertinęs, kaip plačiai Lietuvoje per televiziją, spaudą ir radiją yra informuojama apie sulaikytus kontrabandinius cigarečių bei alkoholinių gėrimų krovinius, kaip plačiai vykdoma antikontrabandinė propaganda, teismas konstatavo, jog visiškai neįtikinamai skamba pareiškėjo argumentas, kad, jo įsitikinimu, įsigyti tokių prekių (t. y. į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai įvežtų cigarečių ir alkoholinių gėrimų) dėl kainų skirtumo (pigumo) yra visiškai legalu. Tokios pačios pozicijos teismas laikėsi ir dėl pareiškėjui jo brolio laikinai pasaugai perduotų cigarečių. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas teisme pakoregavo savo poziciją dėl minėtų cigarečių ir teigė, jog jam apskritai nebuvo žinoma, kas buvo brolio jam atvežtose dėžėse, nes jis jų neatidarinėjo, jos buvo apvilktos juodu celofanu, per kurį nesimatė užrašų ant dėžių. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokie pareiškėjo aiškinimai neatitinka įrodymų, surinktų baudžiamojoje byloje, nes pareiškėjas, apklaustas 2011 m. gruodžio 22 d., neneigė, jog jam buvo žinoma, kad jo brolis 2011 m. birželio mėn. į jo namus atvežė ir paliko apie keturias dėžes cigarečių „Saint George“, apie dvi dėžes cigarečių „Premier“ ir lyg vieną dėžę cigarečių „Minsk“, cigaretes slėpė šiene. Teismas pažymėjo, kad akivaizdu, jog toks atiduodamų cigarečių kiekis, prašymas jas paslėpti, asmeniui elgiantis sąžiningai, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, suponavo pareiškėjui pareigą pasidomėti, kas tai per cigaretės, ar jos paženklintos Lietuvos Respublikos banderolėmis, iš kur jos gautos. Atitinkamai pareiškėjas, to nepadaręs, sudarė prielaidą jam taikyti atsakomybę, nes sąmoningai laikė neteisėtai įvežtas prekes.

III. Pareiškėjas G. V. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–79), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti kaip nepagrįsti tiek Muitinės departamento, tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištyrus. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 2PM190330 (b. l. 16–22), kuriuo, be kita ko, pareiškėjas G. V. Š. buvo pripažintas skolininku muitinei ir jam už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes bei alkoholinius gėrimus buvo įregistruota 49 744 Lt mokestinė prievolė (muitas – 3 093 Lt, akcizas – 35 347 Lt, PVM – 9 244 Lt, akcizo delspinigiai – 1 633 Lt, PVM delspinigiai – 427 Lt), teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas mano, jog jis buvo nepagrįstai pripažintas skolininku muitinei ir jam nepagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas G. V. Š. buvo pagrįstai pripažintas skolininku muitinei ir jam už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes bei alkoholinius gėrimus buvo pagrįstai įregistruota mokestinė prievolė. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktas skolininką apibrėžia kaip bet kurį asmenį, privalantį sumokėti skolą muitinei. Atitinkamai skola muitinei yra suprantama kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 9 p.). Kaip matyti iš Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 10 punkto, importo skolos muitinei (importo muitų) sąvoka, be kita ko, apima muitus ir muitams, mokamiems už importuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog ginčo prekės – importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Rusijos Federacijos banderolėmis paženklintos cigaretės ir alkoholiniai gėrimai – į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies antrą sakinį. Šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. Taigi konstatuotina, jog toks neteisėtas įvežimas nulėmė importo skolos muitinei atsiradimą (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a p.).

Kaip teisingai akcentavo tiek Muitinės departamentas, tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, tokiu atveju skolininkais, be kita ko, laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, minėtas Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, jog jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme.

Iš minėtų Bendrijos muitinės kodekso nuostatų yra visiškai akivaizdu, kad tai, kas yra laikomas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo konkrečiu atveju apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis. Iš tiesų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr.

Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Spedition Ulustrans, C‑414/02, 31 p.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu klausimą. Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai.

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog vertinant, ar yra tenkinama antroji sąlyga, t. y. sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, P. 214–241).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalis numato, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas. Tuo tarpu, Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. l-203-120/2012 (b. l. 23–27), be kita ko, nustatyta, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199(2) straipsnio 1 dalyje, nes neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes (7 762 vnt. pakelių cigarečių ir 43 butelius alkoholinių gėrimų) su Rusijos Federacijos banderolėmis, t. y. nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 53 285,24 Lt, ir kurias 2011 m. gruodžio 21 d., apie 09.45 val., kratos metu surado policijos pareigūnai.

Be to, kaip matyti iš minėto Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. baudžiamojo įsakymo, pats pareiškėjas, apklaustas tyrimo metu 2011 m. gruodžio 22 d., nurodė, jog jo brolis 2011 m. birželio mėn. į jo namus atvežė ir paliko apie keturias dėžes cigarečių „Saint George“, apie dvi dėžes cigarečių „Premier“ ir lyg vieną dėžę cigarečių „Minsk“, jis matė, kad cigaretės yra rusiškos, cigaretes kartu su broliu nunešė į kluoną ir paslėpė šiene. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat įvertinus prekių (Rusijos Federacijos banderolėmis pažymėtų cigarečių bei alkoholinių gėrimų), kuriomis nagrinėjamu atveju disponavo pareiškėjas, kiekį ir jų įgijimo aplinkybes, turint omenyje plačiai visuomenėje žinomą cigarečių ir alkoholio kontrabandos iš Rusijos Federacijos problemą bei faktą, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako bei alkoholio gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes, akivaizdu, jog pareiškėjas turėjo suprasti, kad minėtos prekės į laisvą apyvartą buvo išleistos neteisėtai.

Tokio vertinimo negali paneigti ir pareiškėjo skundo argumentai, susiję su muitinės atliekama importuojamų prekių kontrole, kurie vertintini tik kaip nepagrįsta gynybinė pareiškėjo pozicija siekiant išvengti mokestinės prievolės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina vienareikšmiška išvada, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog įgijo (gavo) ir laikė neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtas ginčo prekes, todėl konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu ir jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokėtina importo skolos muitinei (importo muitų) suma.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys