2025-04-16 Nr. AB-7032-3-61-3-07204-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1770-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07204-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 24S278062 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini) atvyko 2021 m. pabaigoje, t. y. prieš karą, darbo tikslais, nes Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. gyvena jo motina. Iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nebuvo jokio pavojaus. Pareiškėjas negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten vyksta karas, todėl bijo, kad grįžus atgal, jis iš karto bus pašauktas į kariuomenę. Pareiškėjas nurodė, kad tarnauti bijo ir nenori, be to, nėra atlikęs privalomosios karo tarnybos, nes tuo metu jam buvo atlikta operacija – (duomenys neskelbtini). Nors medicininė komisija pareiškėją pripažino netinkamu karo tarnybai, tačiau jis neturi medicininės komisijos pažymos. Pareiškėjas nuo karo pradžios negavo jokio šaukimo iš karinės komendantūros, tačiau buvo atvykę žmonės ir teiravosi dėl jo.

3. Pareiškėjo nuomone, kadangi jis baimę būti pašauktam atlikti karinę tarnybą / būti mobilizuotam motyvavo savo liga ir fiziniu negalėjimu tarnauti kariuomenėje, atsakovas vertindamas jo baimės pagrįstumą, turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją apie tai, ar pareiškėjas bus atleistas nuo karinės tarnybos dėl savo sveikatos būklės. Nors Migracijos departamentas surinko formalią kilmės valstybės informaciją, tačiau Sprendime pažymėjo, kad nėra įsitikinęs, jog dėl turimos ligos ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjas bus atleistas nuo mobilizacijos.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovo teiginys, jog jis galbūt bus pripažintas tinkamu karinei tarnybai išimtinai užnugario daliniuose, nepaneigia jo baimės žūti arba būti sužalotam karo veiksmų eigoje. Migracijos departamentas turėjo atlikti tyrimą ir atsakyti į klausimą, ar asmuo gali, nesukeldamas grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, atlikti karinę tarnybą užnugaryje aktyvių karo veiksmų metu. Pareiškėjas teigė, kad jo sveikatos būklė, baimė tarnauti kariuomenėje ir žūti / būti sužalotam, yra individualios aplinkybės, kurias Migracijos departamentas privalėjo tinkamai įvertinti ir išnagrinėti, tačiau to tinkamai nepadarė. Sprendime nėra nurodyta, kokie pagrindai / sąlygos ir tvarka leistų pareiškėjui atlikti karinę tarnybą užnugaryje nesusiduriant su nurodytais pavojais. Todėl pareiškėjo nuomone, nesurinkus aktualios bei specifinės kilmės valstybės informacijos, nebuvo įvertinta, ar jo atsisakymas atlikti karo tarnybą, pagrįstas fiziniu negalėjimu tarnauti kariuomenėje ir saugomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 9 straipsnyje nustatytų garantijų, yra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnį. Be to, Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtinta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės. Todėl pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad kilmės valstybėje gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra (duomenys neskelbtini) vakaruose, tačiau šiuo metu karinis konfliktas apima didelę dalį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sričių, bei mažą dalį (duomenys neskelbtini) srities. Likusi (duomenys neskelbtini) teritorija, išskyrus okupuotą (duomenys neskelbtini), yra visiškai kontroliuojama (duomenys neskelbtini) vyriausybės, ir antžeminiai kariniai veiksmai joje nevyksta. Tačiau ši teritorija kenčia nuo (duomenys neskelbtini) vykdomų raketų bei dronų ir bepiločių orlaivių atakų, kuriomis taikomasi į karinius bei civilius ir energetinės infrastruktūros objektus. Pareiškėjas pažymėjo, kad bet kurioje (duomenys neskelbtini) vietoje, bet kuriuo metu gali prasidėti (duomenys neskelbtini) kariniai veiksmai, ypač atsižvelgiant į tai, jog (duomenys neskelbtini) pažeidžia tarptautinę teisę ir žudo civilius gyventojus.

6. Pareiškėjas teigė, kad nors atsakovas nevertino jo realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, tačiau saugumo situacija (duomenys neskelbtini) nuolat kinta ir yra nestabili, nėra ir negali būti žinoma, į kurią (duomenys neskelbtini) vietą bet kurią dieną nusitaikys (duomenys neskelbtini) pajėgos, todėl pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva nėra objektyvių galimybių. Be to, atsakovas, motyvuodamas beatodairiško smurto nebuvimą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, neatsižvelgė į savo pateiktą kilmės valstybės informaciją, o tai lėmė nepagrįstą ir neobjektyvų vertinimą. Visuotinai žinoma, kad šiame konflikte vykdomi ne tik karo nusikaltimai, bet ir smurtas, kurio metu taikomasi būtent į civilius gyventojus ir civilinę infrastruktūrą, ir yra (duomenys neskelbtini) pajėgų vykdomas visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Pareiškėjas, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją bei joje įtvirtintus beatodairiško smurto kriterijus, taip pat atsižvelgęs į situaciją (duomenys neskelbtini) (nelokalizuotą konfliktą, taikymąsi į civilius ir civilinę infrastruktūrą, viduje persikėlusių asmenų skaičių bei žuvusių skaičių ir pan.), tvirtino, kad visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta beatodairiškas smurtas, net tos teritorijos, kurios atsakovo yra įvardintos kaip turinčios žemą beatodairiško smurto lygį, nuolat patiria atakas, nukreiptas būtent į civilius ir civilių infrastruktūrą. Todėl pareiškėjas negali grįžti į (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėjas vertino, kad atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo jam klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių̨, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą̨, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų̨ aplinkybių̨ nebuvo ir nebus persekiojamas (mobilizuojamas, nors serga) savo kilmės valstybėje, bei, kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų̨. Todėl pareiškėjo nuomone, atsakovo Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių̨ įvertinimą̨ ir Sprendimo pagrįstumą̨.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, todėl Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio reikalavimų.

10. Atsakovas teigė, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo baimės būti mobilizuotam yra pagrįsti išskirtinai jo paties subjektyviu vertinimu. Migracijos departamento nuomone, jis surinko aktualią ir prieinamą kilmės valstybės informaciją apie karinę tarnybą, atleidimą nuo karinės tarnybos ir galimybę atlikti alternatyvią karinę tarnybą, o pats pareiškėjas patvirtino, kad informacija buvo surinkta ir jos neginčijo.

11. Atsakovas atmetė kaip nepagrįstus jokiais prieglobsčio teisės principais ar teisės normomis pareiškėjo teiginius, kad Migracijos departamentas turėjo atlikti tyrimą ir, tokiu būdu, atsakyti į klausimą, ar asmuo gali, nesukeliant grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, atlikti karinę tarnybą užnugaryje aktyvių karo veiksmų metu. Migracijos departamentas tvirtino, kad jis surinko jam prieinamą ir aktualią informaciją ir, įvertinęs pareiškėjo individualią situaciją, atlikęs tyrimą, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, tikėtina, galėtų būti pripažintas netinkamu karo tarnybai arba tinkamu tarnybai išimtinai užnugario karinės paramos padaliniuose, t. y. tiesiogiai nedalyvaujant karo veiksmuose, tačiau Migracijos departamentas tokio teiginio neturi besąlygiškai ar nenuginčijamai įrodinėti, be to, pats pareiškėjas to nepaneigė.

12. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, su jo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais, ir, atsižvelgdamas į tai, priėmė ginčijamą Sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Migracijos departamento išvadas, pareiškėjas nepateikė.

13. Atsakovas akcentavo, kad valstybė turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę. Valstybės reikalavimas atlikti privalomąją karinę tarnybą yra teisėtas, jei karinės tarnybos atlikimą reglamentuoja įstatymai, kurie yra įgyvendinami visiems vienodai, t. y. nei viena asmenų grupė nėra diskriminuojama. Valstybė gali skirti baudas asmenims, kurie dezertyruoja ar vengia karinės tarnybos, jei jų dezertyravimas ar vengimas nėra pagrįstas svarbiomis vidinėmis priežastimis, tačiau sankcijos ir atitinkamos procedūros turi atitikti tarptautinius standartus. Karinės tarnybos vengimas bei nenoras ją atlikti savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą, kadangi, kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma. Karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, jeigu tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Migracijos departamentas nevertino, ar jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Migracijos departamentas paaiškino, jog kilmės valstybės informacija patvirtina, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityse, taip pat dalyje (duomenys neskelbtini) srities. Tačiau kitose centrinės bei vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, bei konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos pareiškėjo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (duomenys neskelbtini) sritis (paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta) nėra okupuota (duomenys neskelbtini) kariuomenės, ir antžeminiai kariniai veiksmai nevyksta šioje (duomenys neskelbtini) dalyje, todėl beatodairiško smurto lygis taip pat vertintinas žemu ir nekeliančiu tiesioginio pavojaus pareiškėjo gyvybei bei sveikatai. Pareiškėjas apklausos metu nenurodė priežasčių, dėl kurių jis negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) būtų nesaugu. Atsakovas akcentavo, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2 (toliau – ir Perkeltų asmenų įstatymas). Minėtas įstatymas (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Perkeltų asmenų įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, jo sutuoktinė su vaikais, gyvena (duomenys neskelbtini) srities (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau nenurodė, kad jo šeimos nariams ten kyla grėsmė.

II. 15. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

16.1. 2024 m. sausio 25 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S29485 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 25 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. vasario 19 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

16.2. Pareiškėjas 2024 m. vasario 15 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamentas priėmė Sprendimą nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes įvertinus pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir visiškai pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas. Nebuvo nustatyta grėsmės, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

16.3. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gyvena (duomenys neskelbtini) srities, (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra (duomenys neskelbtini) vakaruose. Remiantis surinkta ir įvertinta informacija dėl beatodairiško smurto pareiškėjo kilmės valstybėje, buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) mieste beatodairiškas smurtas nevyksta arba lygis yra toks žemas, kad nekelia grėsmės pareiškėjo gyvybei ir sveikatai.

16.4. Migracijos departamentas Sprendimu nesuteikė asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos, neuždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat pareiškėją įspėjo, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

17. Teismas rėmėsi Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad bijo būti grąžintas į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), nes ten vyksta karas ir grįžus atgal iš karto bus pašauktas į kariuomenę.

19. Teismas nurodė, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodytas asmens persekiojimas, o persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Teismas akcentavo, kad Tvarkos aprašo 99.1.1 papunktyje, be kita ko, nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Minėtoje nuostatoje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat ir tarptautinės organizacijos, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas nedėjo maksimalių pastangų išsiaiškinti pareiškėjo prašymo tinkamam išnagrinėjimui svarbių aplinkybių ir klausimų. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos atskleisti visas prašyme nurodytas svarbias aplinkybes, taip pat Migracijos departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė galimybę pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo nuomone, reikšmingas aplinkybes, apklausos metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo pačio nurodytus teiginius. Tačiau pareiškėjas prašymą grindė tik jo paaiškinimu ir subjektyviu situacijos vertinimu, nepateikė papildomų objektyvių duomenų savo baimei pagrįsti. Todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas dėjo pastangas, kad išsiaiškintų visas su pareiškėjo prašymu susijusias svarbias aplinkybes ir pašalintų prieštaravimus. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas surinko tiek informacijos, kiek jos pakanka nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui bei teisingam Sprendimo priėmimu.

21. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad jam kilmės valstybėje nekyla grėsmė dėl vykstančio karo. Teismas sprendė, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog atsakovas įvertino galimą karo grėsmę pareiškėjui, t. y. įvertino, jog pats pareiškėjas pripažino, kad jis dėl ligos ((duomenys neskelbtini)) yra pripažintas netinkančiu karo tarnybai, be to, jam iki šiol nebuvo išsiųstas šaukimas atlikti karo tarnybą ir nėra jokių objektyvių bei įtikinančių duomenų, kad pareiškėjas yra kviečiamas atlikti karo tarnybą. Teismas pritarė Migracijos departamento pozicijai, kad karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga savo valstybei ir savaime negali būti vertinama kaip diskriminacinė dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl teismas vertino, kad net ir pašaukus pareiškėją atlikti karo tarnybos prievolę, tai negalėtų būti vertinama kaip jo persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.

22. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui karinė prievolė jo kilmės valstybėje, būtų faktiškai taikoma, be to, pareiškėjo pateikti duomenys ir pasakojimai patvirtina, kad jis nuo šios prievolės yra atleistas dėl sveikatos, ir nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis yra ar gali būti kviečiamas atlikti karinę tarnybą. Todėl teismas vertino, jog subjektyvi pareiškėjo baimė, kad, nepaisant jo atleidimo nuo karinės tarnybos, jis vis tiek bus pakviestas atlikti karo tarnybą, nėra pagrindas pripažinti, jog jam kyla grėsmė būti pašauktam atlikti karo tarnybą vien dėl grįžimo į (duomenys neskelbtini). Teismas akcentavo, jog, nors pareiškėjas teigė, kad jo ieškojo nepažįstami asmenys, tačiau tai taip pat neįrodo realios jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių ir persekiojimo aplinkybių.

23. Teismas sprendė, kad remiantis byloje esančiais duomenimis pagrįstai nustatyta, jog vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pabėgėlio statuso taikymo nuostatos nebuvo įgyvendintos. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad jam grįžus į kilmės valstybę grėstų persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, ar, kad jis negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl persekiojimo arba galėtų būti persekiojamas, jeigu grįžtų. Todėl teismas pritarė Migracijos departamento vertinimui, jog tikimybė, kad pareiškėjas būtų kviečiamas atlikti karo tarnybą, yra menkai tikėtina dėl kilmės šalyje jam konstatuotų sveikatos problemų. Kadangi byloje pareiškėjas pats pripažino, jog jis iki šiol nėra gavęs šaukimo dėl galimos karo tarnybos, teismas vertino, kad grėsmė dėl pareiškėjo galimo šaukimo atlikti karo tarnybą yra hipotetinio pobūdžio ir niekuo nepagrįsta.

24. Teismas darė išvadą, jog Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pabėgėlio statuso, nes nenustačius karo grėsmės, jo situacija neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Piliečio pilietinė pareiga savo valstybei negali būti laikoma persekiojimu. Valstybė turi teisę reikalauti iš savo piliečių atlikti karo tarnybą, ir tai savaime nepažeidžia asmens teisių, o tai yra aiškiai pripažinta žmogaus teisių nuostatose, pavyzdžiui, 1966 m. Pilietinių ir politinių teisių akto 8 straipsnyje. Pilietis privalo atlikti karo tarnybą, jeigu tai numatyta valstybės įstatymuose, ir neturi teisės vengti karo tarnybos vien dėl to, jog jis yra nusistatęs prieš karinius veiksmus ar bijo dalyvauti tiesioginiuose kariniuose veiksmuose. Teismas, remdamasis (duomenys neskelbtini) Konstitucijos 65 straipsniu, pažymėjo, kad visi šalies piliečiai turi pareigą ir teisę ginti valstybę. Minėtame straipsnyje numatyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai privalo atlikti karo tarnybą, kaip tai yra numatyta įstatymų tvarka.

25. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas išsamiai ir individualiai įvertinęs pareiškėjo situaciją, padarė pagrįstą išvadą, kad galimybė pareiškėjui nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama neapibrėžta tikimybe, o tokią išvadą Migracijos departamentas padarė ne vien tik remdamasis situacija kilmės valstybėje, bet ir įvertinęs duomenų visumą, taip pat ir pareiškėjo paaiškinimus.

26. Teismas akcentavo, jog pabėgėlių teisėje taikytinas „pagrįstos tikimybės“ įrodinėjimo standartas, kuris reiškia, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Todėl teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

27. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teiginius, kad jam reikalinga papildoma apsauga, iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Teismas nurodė, kad papildoma apsauga, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu galėtų būti suteikiama tik nustačius, jog išsiuntus prieglobsčio prašytoją į kilmės valstybę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų rimta ir asmeninė grėsmė dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys atsakovo surinkti duomenys patvirtina, jog beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityse, taip pat dalyje (duomenys neskelbtini) srities, tačiau kitose centrinės bei vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, taip pat konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos pareiškėjo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) sritis, kuri nėra okupuota (duomenys neskelbtini) kariuomenės, ir antžeminiai kariniai veiksmai šioje (duomenys neskelbtini) dalyje nevyksta, todėl beatodairiško smurto lygis taip pat vertintinas žemu ir nekeliančiu tiesioginio pavojaus pareiškėjo gyvybei bei sveikatai. Be to, pareiškėjas apklausos metu nenurodė priežasčių, dėl kurių jis negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu. Teismas akcentavo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė, todėl tai leidžia padaryti išvadą, kad nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

28. Teismas vertino, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, motyvų išdėstymas yra aiškus ir adekvatus, nustatytos visos reikšmingos ir esminės faktinės aplinkybės, jos yra susietos su taikomomis teisės normomis. Priimant Sprendimą buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, be to, jį priėmė tam kompetentingas viešojo administravimo subjektas – Migracijos departamentas, kuris detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, ir nėra pagrindo jį panaikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamento Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę.

31. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais (žr. šios nutarties 21 p.). Pareiškėjo nuomone, Sprendime Migracijos departamentas pripažįsta, jog įvertinus kilmės šalies informaciją ir jo profilį, jis gali būti pašauktas į (duomenys neskelbtini) kariuomenę (užnugario kariniuose daliniuose). Akcentuoja, kad Migracijos departamentas Sprendime taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog karinio personalo statusas nulemia didelę riziką susižaloti, sužaloti sveikatą ar net mirti atliekant tarnybines pareigas ginant tėvynę. Tačiau atsakovas Sprendime daro išvadą, kad pareiškėjo karo vengimas bei nenoras atlikti karinę tarnybą nesudaro pagrindo konstatuoti persekiojimo Konvencijos prasme, nes (duomenys neskelbtini) pilietis privalo atlikti karo tarnybą, o valstybės reikalavimas atlikti tarnybą yra teisėtas, o tokius argumentus palaikė ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą.

32. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo sveikatos būklė ir jos sąlygojama baimė tarnauti kariuomenėje, žūti / būti sužalotam, yra individualios aplinkybės, kurias Migracijos departamentas privalėjo tinkamai įvertinti ir išnagrinėti, tačiau to tinkamai nepadarė, o tokios klaidos neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

33. Pareiškėjo vertinimu, nei Migracijos departamento Sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta, kokie pagrindai / sąlygos ir tvarka leistų jam atlikti karinę tarnybą užnugaryje, nesusiduriant su pavojais.

34. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais (žr. šios nutarties 26 p.). Įvertinęs Migracijos departamento Sprendimo turinį, pareiškėjas akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini) vykdo plataus masto invaziją į (duomenys neskelbtini), kurioje vyksta beatodairiškas smurtas, t. y. žudomi civiliai gyventojai, bombarduojami miestai, ligoninės, mokyklos ir gyvenamieji namai. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas Sprendime nurodė, jog teritorija kenčia nuo (duomenys neskelbtini) vykdomų raketų bei dronų ir bepiločių orlaivių atakų, kuriomis taikomasi į karinius bei civilius ir energetinės infrastruktūros objektus. Vadovaujantis Ginkluotų konfliktų vietų ir įvykių duomenų projekto (ACLED) duomenimis, laikotarpyje nuo 2023 m. lapkričio 6 d. iki 2024 m. lapkričio 6 d. (12 mėn. laikotarpyje) įvyko tik 30 saugumo incidentų – 1 ginkluotas susirėmimas ir 29 sprogimai / pavienio smurto atvejai. Ataskaitiniame laikotarpyje žuvo 10 asmenų su saugumu tiesiogiai siejamų incidentų metu. Atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) regione gyvena 2 478 133 gyventojų, žuvusiųjų skaičius atitinka 0,42 žuvusių 100 000 gyventojų, t. y. aukų skaičius yra santykinai žemas. Pareiškėjo vertinimu, tokia Migracijos departamento išvada yra nepagrįsta, o tyrimo metu padarytų klaidingų išvadų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

35. Pareiškėjas, vadovaudamasis EŽTT ir ESTT praktika, pakartotinai akcentuoja, kad atsakovas nevertino jo realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, neatsižvelgė į saugumo situaciją (duomenys neskelbtini), taip pat motyvuodamas beatodairiško smurto nebuvimą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, neatsižvelgė į savo pateiktą kilmės valstybės informaciją, o tai lėmė nepagrįstą ir neobjektyvų vertinimą. Tokių trūkumų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

36. Pareiškėjas pažymi, jog 2023 m. spalio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos dokumente Nr. A/78/540 „Nepriklausoma tarptautinė tyrimo komisija apie (duomenys neskelbtini)“ nurodomi 2023 m. balandžio įvykiai (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) apskrityje, kuri yra visiškai kontroliuojama (duomenys neskelbtini) pajėgų ir nėra fronto linijoje. Minėtame dokumente pažymima, kad (duomenys neskelbtini) pajėgos atakavo būtent civilių infrastruktūrą, daugiabučius bei sandėlius, o atakų metu žuvo 24 civiliai, iš kurių 6 vaikai, daugybė buvo sužeistų. Be kita ko, akcentuojama, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pajėgos įvykdė beatodairiško smurto ataką nukreiptą prieš civilinę infrastruktūrą ir taip pažeidė tarptautinę humanitarinę teisę.

37. Pareiškėjo teigimu, įvertinus kitus kriterijus, nurodytus EŽTT 2011 m. birželio 28 d. sprendime byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 11449/07), matyti, kad regione, kurio Migracijos departamentas neidentifikavo kaip to, kuriame vyksta beatodairiškas smurtas, tenkinami EŽTT byloje nurodyti beatodairiško smurto kriterijai. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini) neseniai vyko masinės raketų atakos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) miestelyje), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajonuose), (duomenys neskelbtini) (ypač (duomenys neskelbtini) mieste), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) srityse, tačiau nė viena iš minėtų, aktyviai neseniai apšaudytų, sričių atsakovo nėra vertinama kaip nesaugi. Tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, minėti pavyzdžiai patvirtina, kad konfliktas (duomenys neskelbtini) negali būti laikomas lokalizuotu, t. y. vykstančiu tik fronto linijoje, nes kasdien pranešama apie atakas prieš miestus, nutolusius nuo fronto linijos. Todėl konfliktas atsakovo bei pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinamas kaip plačiai paplitęs, o ne lokalizuotas.

38. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo jam klausimą, nepakankamai išnagrinėjo jo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių̨, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą̨, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų̨ aplinkybių̨ nebuvo ir nebus persekiojamas (mobilizuojamas, nors serga) savo kilmės valstybėje, bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų̨, o tokių esminių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

39. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

40. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę ir pažymi, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, taip pat persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Akcentuoja, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (visos, visos drauge), nes nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitinka visų nuostatų. Pareiškėjo pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp jam tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, todėl Migracijos departamento įsitikinimu, jis pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

41. Atsakovas akcentuoja, kad Tvarkos aprašo 99.1.10. papunkčio 2 pastraipoje nurodyta prašymo suteikti prieglobstį motyvų vertinimo taisyklė, t. y. vertinant informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, turi būti nustatyta, kad atsisakymas atlikti karo tarnybą yra vienintelis būdas, leidžiantis prieglobsčio prašytojui išvengti dalyvavimo Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytuose veiksmuose (t. y. nusikaltimuose taikai, nusikaltimuose žmoniškumui ar karo nusikaltimuose ar kurstyme ar kitaip dalyvaujant darant tokius nusikaltimus). Jeigu prieglobsčio prašytojas nepasinaudojo atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra, pabėgėlio statusas šiuo pagrindu jam paprastai nesuteikiamas, nebent prieglobsčio prašytojas įrodo, kad konkrečioje situacijoje jis neturėjo galimybės pasinaudoti tokio pobūdžio procedūra arba naudojimasis šia procedūra savaime prilygtų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimui ar ji būtų neproporcinga.

42. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų apie papildomą apsaugą, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamento surinktą kilmės valstybės informaciją vertina izoliuotai nuo savo individualios situacijos. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje nurodo, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi dėl vidinio persikėlimo galimybės ir tokia galimybė ar pagalba jam nebuvo ar nebus suteikta, Migracijos departamentas tvirtina, jog pareiškėjo teiginiai, dėl to kad jis nevertino realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

43. Atsakovas nurodo, kad vertindamas pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiško smurto lygį, vadovavosi surinkta naujausia ir aktualia kilmės valstybės informacija bei atliko tyrimą, vadovaudamasis EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir išaiškinimais, nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais ir kitais oficialiais duomenimis. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjas dėl beatodairiško smurto iš esmės pateikia savo nuomonę, ignoruodamas ir kvestionuodamas ginčijamame Sprendime atliktą visapusišką ir tinkamą tyrimą.

44. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui, be kita ko, atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą). Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, Sprendimą paliko nepakeistą.

46. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad Sprendime Migracijos departamentas pripažįsta, jog įvertinus kilmės šalies informaciją ir jo profilį, pareiškėjas gali būti pašauktas į (duomenys neskelbtini) kariuomenę (užnugario kariniuose daliniuose); taigi, pareiškėjo manymu, jis pagrįstai bijo grįžti į kilmės valstybę. Tuo tarpu tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šios pareiškėjo baimės tinkamai neįvertino. Be to, pareiškėjo teigimu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, jog (duomenys neskelbtini) vykdo plataus masto invaziją į (duomenys neskelbtini), kurioje vyksta beatodairiškas smurtas, t. y. žudomi civiliai gyventojai, bombarduojami miestai, ligoninės, mokyklos ir gyvenamieji namai. Pasak pareiškėjo, Sprendime netinkamai vertinta, jog beatodairiškas smurtas vyksta tik Rytų (duomenys neskelbtini), o Vakarų (duomenys neskelbtini), kurioje gyvena pareiškėjas, yra santykinai ramu.

47. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

48. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

50. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

51. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

52. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jo kilmės valstybėje, (duomenys neskelbtini), kurioje vyksta kariniai veiksmai, jis gali būti verčiamas atlikti karo prievolę. Nepaisant to, kad jo sveikata nėra gera, jis gali būti verčiamas atlikti karo prievolę užnugario kariniuose daliniuose.

53. Įvertinus pareiškėjo argumentus dėl jo persekiojimo, sutiktina tiek su Migracijos departamento, tiek su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad pareiškėjas neatitinka Konvencijos ir Įstatymo nuostatų, numatančių, jog prieglobstis gali būti suteikiamas tik tada, kai gresia persekiojimas dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Vien teisėtas reikalavimas, jeigu toks būtų, atlikti karo prievolę valstybės kariuomenėje negali būti laikomas persekiojimu Konvencijos ir Įstatymo prasme. Be to, tokia pareiškėjo subjektyvi baimė niekaip nesuteikia pagrindo jam suteikti prieglobstį. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, kurie leistų teigti, jog jis būtų neteisėtai verčiamas atlikti karo prievolės tarnybą.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje. Todėl Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl to jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis).

55. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tuo, kad jo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai, o todėl visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta beatodairiško smurto veiksmai. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, jog papildoma apsauga, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, galėtų būti suteikiama tik nustačius, jog išsiuntus prieglobsčio prašytoją į kilmės valstybę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų rimta ir asmeninė grėsmė dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys atsakovo surinkti duomenys patvirtina, jog beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) srityse, taip pat dalyje (duomenys neskelbtini) srities, tačiau kitose centrinės bei vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, taip pat konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra rimtos rizikos pareiškėjo asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) sritis, kuri nėra okupuota (duomenys neskelbtini) kariuomenės, ir antžeminiai kariniai veiksmai šioje (duomenys neskelbtini) dalyje nevyksta, todėl beatodairiško smurto lygis taip pat vertintinas žemu ir nekeliančiu tiesioginio pavojaus pareiškėjo gyvybei bei sveikatai. Be to, pareiškėjas apklausos metu nenurodė priežasčių, dėl kurių jis negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė, todėl tai leidžia padaryti išvadą, kad nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jas vertinti kitaip, negu tai atliko pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija.

56. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, nepagrįsti. Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Jų apeliaciniame skunde nepaneigė ir pareiškėjas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė pareiškėjo kilmės valstybės padėties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidusių visapusiškai, objektyviai, nešališkai įvertinti pareiškėjo teiginius apie jam kylančias grėsmes jo kilmės valstybėje; atitinkamai, padaryti išvadas, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą.

57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

58. Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis