2020-03-25 Nr. AB-6057-3-61-3-00955-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-259-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00955-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), mažiausiai 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Lukiškių TI-K buvo atgabentas iš areštinės 2009 m. ir patalpintas į paskirstymo, o vėliau į karantino kamerą. Karantino kameroje kentė nežmoniškas sąlygas, šioje kameroje gyveno 3 paras, iš viso keturiese vienoje kameroje. Kameroje nebuvo patalynės, buvo jaučiamas skersvėjis, todėl pareiškėjas visas 3 paras negalėjo miegoti. Pareiškėją perkėlus į II-ojo korpuso kamerą, jis buvo laikomas su dar trimis asmenimis, kameroje buvo labai šalta, pareiškėjas nuolatos turėjo judėti bei gerti karštą vandenį ar arbatą, tam, kad nesušaltų. Pareiškėją perkėlus į kitą kamerą, ten vėl buvo tokios pačios antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjo teigimu, tualetas buvo įrengtas prie kameros durų, tai pažeidė pareiškėjo privatumą, nes jis buvo matomas pro kameros duryse esantį langelį. Įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą, neaukšta, kameroje vis tiek jaučiamas blogas kvapas. Pareiškėjas teigė, kad kamerose jaučiama didelė drėgmė, nuo drėgmės surūdijusios metalinės lovos, nuo lubų krenta tinkas. Išskalbus drabužius, vasaros metu drabužiai džiūdavo 5–6 paras ir vis tiek likdavo drėgni. Ant sienų buvo matyti pelėsių dėmės. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, be to, kameros plotą mažino sanitarinis mazgas, lovos, staliukas. Kamerose nebuvo galimybės valgyti prie stalo, jis buvo labai mažas. Pareiškėjas kamerose matydavo lakstančius tarakonus. Gyvendamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas negalėjo pailsėti, normaliai miegoti, tapo dirglus, pablogėjo sveikata, pareiškėjas prarado pasitikėjimą savimi.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes asmenims naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti švarą kamerose, todėl už tvarką kameroje atsakingi jie patys. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengiamos visose kamerose. Patalynė išduodama pagal nustatytas normas, taip pat yra sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti apatinius ir viršutinius drabužius, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji, sąskaitoje neturintys pinigų, gali vieną kartą per mėnesį išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.

5. Lukiškių TI-K manymu, pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizavo, nenurodė, kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Be to, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. iki skundo padavimo dienos.

8. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis už laikotarpį nuo 2009 m. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. kovo 20 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgdamas į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės laikant jį Lukiškių TI-K yra pažeidžiamos, tačiau skundą teismui pateikė tik 2018 m. kovo 20 d. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, teismas nagrinėjamu atveju taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015 m. kovo 19 d.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl ieškinio senaties praleidimo priežasčių yra subjektyvaus pobūdžio. Objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, kad toliau nagrinės pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą už likusį laikotarpį nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d., kuriam ieškinio senaties terminas netaikytas.

10. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas toliau nurodytose kamerose nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d.: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 118 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 152 (1–2 asm.), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 175 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 176 (1–2 asm.), 7,82 kv. m ploto kameroje Nr. 282 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 149 (1–2 asm.), 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 128 (2 asm.); 34,71 kv. m ploto kameroje Nr. 258 (7–9 asm.), 24,38 kv. m ploto kameroje Nr. 255 (5–6 asm.). Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, teismas sprendė, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.

11. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele neužtikrino asmens privatumo apsaugos, Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumą užtikrinančių užuolaidų įrengimo, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu visiškai buvo užtikrintas tik laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 28 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje su atskirai įrengtu sanitariniu mazgu. Taigi teismas sprendė, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 13 d. iki 2018 m. vasario 28 d., iš viso 139 paras.

12. Teismas pastebėjo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių išvengti parazitų. Dėl šių priežasčių teismas laikė, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neatliko ir ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkančias gyvenimo sąlygas.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su drėgmės, temperatūros, apšvietos reikalavimų pažeidimais. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, ar šiuos pažeidimus jis pastebėjo visose kamerose, kuriose buvo kalinamas, ar kai kuriose, konkrečių kamerų numerių nenurodė. Nustačius, kad pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl kamerų neatitikties teisės aktų reikalavimams yra bendro pobūdžio, įvertinus, kad pareiškėjas neišskyrė, nekonkretizavo, kuri konkreti kamera, kokių reikalavimų neatitiko, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų šiais aspektais. Pareiškėjo teiginiai dėl nedžiūstančių drabužių kamerose atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad vieno stalo bei spintelės įrengimas kameroje atitinka reikalavimus, nustatytus kamerų įrengimui, be to, kaliniai valgo tam skirtose ir įrengtose valgymo vietose, todėl reikalavimas įrengti didelį valgymui skirtą stalą yra nepagrįstas, o konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų dėl šio elgesio nėra teisinio pagrindo.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, iš viso 139 paras, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, 139 parų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, laikytinas pakankamai ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad skunde prašė teismo netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, nes žmogaus kalinimas nežmoniškomis sąlygomis turi būti traktuojamas kaip genocidas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo taikyti 4 kv. m standartą ir iš jo atimti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Be to, pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Lukiškių TI-K pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, dalyje, kurioje skundas atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ir faktinių aplinkybių. Apeliantas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Apelianto nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. K. kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

20. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015 m. kovo 19 d. taikė ieškinio senatį.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas turėjo netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino, nes žmogaus kalinimas nežmoniškomis sąlygomis turi būti traktuojamas kaip genocidas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo taikyti 4 kv. m standartą ir iš jo atimti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Be to, pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

23. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

24. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

25. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2015 m. kovo 19 d.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, turėjo iš jo atimti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

28. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose buvo užtikrinta turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma. Net kameroje esant baldams, pareiškėjui buvo užtikrinta judėjimo laisvė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nebuvo pažeista minimali teisės aktais nustatyta kameros ploto norma.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 139 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad nėra pagrindo padidinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

31. Kiek tai susiję su argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

32. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius