9485b59c-e3a8-4629-be15-e6e0db97968f · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėja Bronė Vidzėnienė                        Baudž.byla Nr. 1A-271-134/2012Teisėja Ingrida Kirsnytė                             Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 (S)                                                                       Teisminio sprendimo Nr. 1-50-2-00030-2011-5                                                                 PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. balandžio 20 d.

Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,teisėjų Eligijaus Gladučio ir Evaldo Vanago,sekretoriaujant Rimai PačeÅ¡iÅ«nienei,dalyvaujant :prokurorei Dovilei Maldeikienei, gynėjui advokatui Rolandui VaitekÅ«nui,nuteistajam S. Å .,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo S. Å . apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. Å . nuteistas pagal BK 229 str. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

             Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : S. Å . nuteistas už tai, kad bÅ«damas valstybės tarnautoju –postiniu, 2011-01-12 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato laikino sulaikymo patalpose, laikotarpiu nuo 19.40 val. iki 21 val., pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytus policijos veiklos principus, 21 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytas policijos pareigÅ«no pareigas, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko 2010-04-15 įsakymu Nr. 501-V-213 patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato VieÅ¡osios tvarkos skyriaus pareigÅ«nų, dirbančių su pristatytais asmenimis, taisyklių 47.2, 48.2, 49, 80, 82 punktų reikalavimus, numatančius, kad asmenims, uždarytiems laikino sulaikymo patalpose, draudžiama turėti ir kitus daiktus, kuriais galima sužaloti ar susižaloti ( ilgesnius kaip 50 cm batų raiÅ¡telius ir pan.), kad uždarydamas pristatytÄ jį į laikino sulaikymo patalpas, vyr. postinis (postinis) pagal daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolÄ paima iÅ¡ jo daiktus, kuriuos draudžiama turėti laikino sulaikymo patalpoje (paimti daiktai taip pat gali bÅ«ti suraÅ¡omi administracinio teisės pažeidimo protokole arba administracinio sulaikymo protokole, tokiu atveju daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolas nesuraÅ¡omas), kad uždarius pristatytÄ jį į laikino sulaikymo patalpas, vyr. postinis (postinis) privalo nuolat stebėti jo elgesį, neleisti uždarytajam atlikti nepageidaujamų veiksmų, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko 2009-06-22 įsakymu Nr. 50-V-290 (Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko 2010-12-08 įsakymo Nr. 50-V-598 redakcija) patvirtinto Panevėžio miesto policijos komisariato VieÅ¡osios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio pareigybės apraÅ¡ymo 7.5, 7.7 punktų reikalavimus, numatančius, kad vyr. postinio pareigas einantis valstybės tarnautojas dirba su asmenimis, pristatytais į Panevėžio miesto policijos komisariatÄ , kontroliuoja asmenis, pristatytus į Panevėžio miesto policijos komisariato pareigÅ«nų, dirbančių su pristatytais asmenimis, patalpas, nustato, Å¡ių asmenų asmenybę, atlieka asmenų apžiÅ«rÄ arba kratÄ , nustato jų girtumo laipsnį, uždaro į laikino sulaikymo patalpÄ , užtikrina Å¡ių asmenų saugumÄ , kilus įtarimui dėl asmens sveikatos bÅ«klės, informuoja medicinos darbuotojus, suraÅ¡o sulaikytų asmenų administracinio sulaikymo arba laikino daiktų paėmimo protokolus, atlikdamas į minėtas patalpas atvežto Ž.

K. asmens apžiÅ«rÄ , nepaėmė iÅ¡ Ž. K. laikino sulaikymo patalpose draudžiamų turėti daiktų – ilgesnių nei 50 cm batraiščių, su kuriais Ž. K. uždarė į laikino sulaikymo kamerÄ , be to, Å¡ių daiktų neįrašė į Ž. K. administracinio sulaikymo protokolÄ , nestebėjo Å¡io asmens elgesio kameroje, kad Å¡is neatliktų nepageidaujamų veiksmų, dėl ko Ž. K. 2011-01-12 apie 21 val. vienu iÅ¡ S. Å . iÅ¡ Ž. K. neiÅ¡vertų sportinių batelių batraiščiu pasikorė, taip dėl neatsargumo S. Å . netinkamai atliko savo pareigas, sumenkino valstybės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos autoritetÄ , diskreditavo policijos pareigÅ«no vardÄ ir dėl to valstybė patyrė didelės žalos.Apeliaciniu skundu S. Å . praÅ¡o panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas skunde nurodo, kad nuosprendžiu konstatuota, jog jis, neiÅ¡verdamas batų raiÅ¡telių ir nuolatos nestebėdamas Ž. K. elgesio, veikė nusikalstamai nerÅ«pestingai ir taip padarė BK 229 str. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ ir kad dėl jo, o ne paties Ž. K., valinių veiksmų atsirado neigiama pasekmė - įvyko Ž. K. savižudybė. Teismas nuosprendyje neiÅ¡dėstė įrodymų, kurie leistų neabejotinai teigti, kad, įvertinus iki pat savižudybės Ž. K. ramų, neiÅ¡siskiriantį ir todėl vertintinÄ kaip prognozuojamo asmens elgesį, apeliantas dėl neatsargumo padarė nusikaltimÄ , t.y.

1) galėjo ir turėjo suvokti, kad nepakankamai apdairiai vykdė pareigas, 2) turėjo numatyti, kad dėl to bus padaryta žala ir 3) turėjau sugebėti įvertinti padarinių dydį (Å¡iuo atveju jokiais iÅ¡oriniais požymiais nepasireiÅ¡kusį Ž. K. norÄ nusižudyti). Apeliantas teigi, kad jo paties ir liudytojų R.VilniÅ¡kio, K. G., A. J. ir L. R. parodymais nustatyta, kad pagal nusistovėjusiÄ praktikÄ dėl raiÅ¡telių iÅ¡vėrimo reikalingumo buvo sprendžiama individualiai, prieÅ¡ tai įvertinus jų galimÄ ilgį bei atsižvelgus į žmogaus elgesį, o praktikos ir reikalavimo matuoti raiÅ¡telius juos iÅ¡vėrus nebuvo, be to, nebuvo net galimybės iÅ¡matuoti Å¡ių raiÅ¡telių ilgio, nes nebuvo suteiktos tam reikalingos priemonės. Apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad jis neturėjo galimybės suvokti, kad nepakankamai apdairiai vykdė pareigas, kad dėl to bus padaryta žala ir neturėjo objektyvių galimybių sugebėti įvertinti padarinių dydį, t.y.

Ž. K. norÄ nusižudyti. Panevėžio AVPK VieÅ¡osios tvarkos skyriaus pareigÅ«nų, dirbančių su pristatytais asmenimis, vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklėse) nėra tiesiogiai įraÅ¡yta pareiga matuoti batraiščių ilgį. Apeliantas teigia, kad batraiščių neiÅ¡vėrimas gali bÅ«ti vertinamas kaip jo klaida, tačiau ne Å¡i klaida nulėmė Ž. K. norÄ nusižudyti ir jo įgyvendinimÄ . Apeliantas nurodo, kad jo darbdavys - Panevėžio apskrities VPK - pats pažeidė įstatymais bei lokaliniais aktais jam nustatytas prievoles sudaryti saugias ir tinkamas darbo sÄ lygas, aprÅ«pinti darbuotojus visomis reikiamomis darbo priemonėmis (Taisyklių 13 p., Valstybės tarnybos įstatymo, Vidaus Statuto, Darbo kodekso bei lokalinių aktų reikalavimai) Policijos įstaiga neužtikrino, kad laikino sulaikymo kameros bÅ«tų įrengtos taip, kad uždaryti asmenys negalėtu pasinaudoti įrengimais nepageidaujamiems veiksmams atlikti (Taisyklių 44.3 p.), nes net pagal Taisykles palikus 50 cm batraiščius, kurių bendras ilgis bÅ«tų 1 metras, asmuo turėjo galimybę jais pasikarti dėl per žemai ir netinkamai, t.y. neuždengus, įrengtos ventiliacijos angos, už kurios buvo pririÅ¡tas batraiÅ¡tis, be to asmuo batraiščius galėjo pririÅ¡ti ir prie grotų.

Tačiau Policijos įstaigos pareiga buvo taip įrengti kameras, kad jose esančiomis ventiliacijos angomis ar radiatoriais joks asmuo negalėtų pasinaudoti nepageidaujamiems veiksmais atlikti, kad pagal savo darbo krÅ«vį pamainos pareigÅ«nai galėtų ir turėtų realiÄ galimybę nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį vizualiai ar per vaizdo stebėjimo kameras (Taisyklių 44.4 p.), kad Å¡ios kameros bÅ«tu nuolat gerai apÅ¡viestos (Taisyklių 44.2 p.), be to, darbovietė neužtikrino galimybės jam, kaip ir kartu dirbusiam R.VilniÅ¡kiui, suteikti pertraukas pailsėti ir pavalgyti (Taisyklių 23.2 p.), nes dėl per didelio darbo krÅ«vio to padaryti nebuvo galimybės. Apelianto teigimu, Å¡i aplinkybė taip pat įrodo, kad vykdyti visas jam priskirtas funkcijas (pildyti asmenų sulaikymo, paleidimo protokolus, žurnalus ir kitus dokumentus, įvesti duomenis į duomenų bazes, tikrinti asmenybes, daryti asmens kratas, atsakinėti į skambučius, vykdyti komisariato apsaugÄ , nustatinėti asmenų girtumÄ , užtikrinti policijos komisariato saugumÄ ir tuo tikslu nuolatos kontroliuoti komisariato teritorijÄ , pastato langus, duris, garažus ir jų bÅ«klę (Taisyklių 90 p.), po darbo valandų (įvykis buvo po darbo valandų) kontroliuoti automobilių iÅ¡vykimÄ ir atvykimÄ Ä¯ komisariatÄ (Taisyklių 92 p.) bei atlikti kitas funkcijas (Taisyklių "V.

Specialisto funkcijos" skyrius) ir dar nuolatos (Taisyklių 49 p.) stebėti visus sulaikytus asmenis jam objektyviai buvo neįmanoma. Be to, ir jo darbÄ kontroliavęs ir už jo veiksmus atsakingas R.VilniÅ¡kis nepastebėjo ir neiÅ¡sakė jokių pastabų dėl jo veiksmų tariamo netinkamumo.Tai, kad laikino sulaikymo kameros ir jų stebėjimo įranga iki minėto įvykio buvo įrengta netinkamai, o po Å¡io įvykio buvo atlikti bÅ«tini Å¡ių trÅ«kumų paÅ¡alinimo darbai, patvirtino ir liudytojai R.VilniÅ¡kis, K.

G., A. J. ir L. R., kurie parodė, kad Å¡iose kamerose buvo tamsu, matymo sÄ lygos ir matomumas blogas, nes stebėti asmenis tiesiogiai trukdė užtamsintas stiklas bei kamerų ir postinio darbo vietos iÅ¡dėstymas, nes stebėti sulaikytuosius per stiklÄ buvo galima tik atsistojus, nes sėdint ir pildant dokumentus jų tiesiog nesimatė, o tinkamai stebėti per monitorių irgi nebuvo galimybės dėl vaizdo labai prastos kokybės. Nedideliame monitoriuje buvo rodoma 12 įvairių vaizdų laukelių, kurie buvo maži ir leido matyti tik kamerose esančių asmenų siluetus, o Ž.

K. leido stebėti tik iki pusės. Po Å¡io įvykio sienos buvo perdažytos, apÅ¡vietimas buvo pagerintas, ventiliacijos angos ir radiatoriai uždengti, užtamsintas stiklas buvo pakeistas į skaidrų ir buvo pastatytos geresnės kokybės vaizdo kameros. Apeliantui akivaizdu, kad, jeigu kamera bÅ«tų įrengta tinkamai ir Policijos įstaiga bÅ«tų užtikrinusi, kad kameroje nebÅ«tų įrengimų, prie kurių asmuo gali prisiriÅ¡ti virve, bÅ«tų buvę sudarytos tinkamos darbo sÄ lygos, susijusios su darbuotojų darbo krÅ«viu, kad budintys asmenys galėtų nuolat ir tinkamai stebėti visus sulaikytuosius ir tinkamai reaguoti į jų pavojingus veiksmus, tai Ž.

K. savižudybė nebÅ«tų įvykusi, nepaisant, ar apeliantas bÅ«tų iÅ¡vėręs batraiščius, ar juos palikęs. Apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad sulaikytasis pasikorė ne dėl jo veiksmų, o dėl prieÅ¡ tai nurodytų aplinkybių, kurių kontroliuoti apeliantas negalėjo, taigi, nėra teisinio priežastinio ryÅ¡io tarp apelianto veikos ir pasekmių.Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tam, kad bÅ«tų apžiÅ«rėtas Ž. K. kameroje darytas vaizdo įraÅ¡as, prokuroras turėjo kreiptis į specialistÄ , kad bÅ«tų pagerinta vaizdo kokybė ir bÅ«tų galima pamatyti ir apraÅ¡yti vaizdo įraÅ¡o turinį, o apeliantui ir kitiems postiniams tokių galimybių nebuvo.

Ekspertas nustatė, kad užfiksuoti vaizdai yra padaryti mažos skiriamosios gebos ir mažo jautrio vaizdo fiksavimo sistema, vaizdas yra žemos skiriamosios gebos. Apeliantas teigia, kad nurodytos aplinkybės įrodo, kad nuolatos stebėti sulaikytų asmenų nebuvo įmanoma dėl didelio darbo krÅ«vio, o kameros buvo netinkamai įrengtos, kadangi ventiliacijos angos buvo lengvai pasiekiamos ir jos nebuvo uždengtos. Vien tik tyrimų metu nustatomos pareigÅ«nų padarytos klaidos, pavyzdžiui, batraiščių neiÅ¡vėrimas, nėra pagrindas, nesant iÅ¡skirtinių aplinkybių, teigti, kad klaidÄ padariusio asmens elgesys yra nusikalstamas.

Å ioje byloje konstatuotina, kad pagrindinė priežastis žmogaus savižudybei atsirasti buvo ne apelianto veika, o tik Ž. K. veiksmų ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių poveikio rezultatas. Apelianto teigimu, jis, vykdydamas savo darbo funkcijas nurodytomis sÄ lygomis, nenumatė, neturėjo ir negalėjo numatyti Ž. K. savižudybės, todėl jo veika negali bÅ«ti vertinama kaip padaryta dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo ir pripažintina kazusu. Apibendrindamas apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad jo veikoje nėra BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių: kaltės ir priežastinio ryÅ¡io tarp jo veikos ir kilusių padarinių, todėl jis turi bÅ«ti iÅ¡teisintas dėl Å¡io nusikaltimo padarymo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliantas skunde neginčija jam inkriminuotos veikos – sulaikytojo Ž. K. batraiščių nepaėmimo, tačiau nesutinka buvus priežastinį ryšį tarp Å¡ios veikos ir kilusių padarinių – Ž. K. pasikorimo batraiščiu ir atitinkamai didelės žalos policijos ir valstybės autoritetui.   BK 229 str. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už tarnybos pareigų neatlikimÄ kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių, kurie Å¡iuo atveju yra dėl sulaikytojo asmens savižudybės policijos įstaigoje sumenkintas policijos, sulaikytojo asmens saugumÄ privalėjusios užtikrinti institucijos, autoritetas ir taip valstybei padaryta didelė žala - yra priežastinis ryÅ¡ys.

Priežastinio ryÅ¡io nustatymas apima du etapus : bÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos nustatymÄ ir priežastinio ryÅ¡io pobÅ«džio nustatymÄ . Teismo medicinos specialisto iÅ¡vada, įvykio vietos ir daiktų apžiÅ«ros protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis nustatyta, kad sulaikytasis Ž. K. pasikorė, pasidaręs kilpÄ iÅ¡ savo sportinių batų batraiščių. Kadangi Å¡io Ž. K. savižudybės įrankio prieÅ¡ jį uždarydamas į laikino sulaikymo kamerÄ neapėmė jį apžiÅ«rėjęs tuometinis policijos pareigÅ«nas, postinis S. Å ., bÅ«tent apelianto veika buvo bÅ«tinoji padarinių – Ž.

K. savižudybės ir atitinkamai - policijos diskreditavimo kilimo sÄ lyga. Tačiau sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimÄ lemiamÄ reikÅ¡mę turi priežastinio ryÅ¡io pobÅ«dis. Priežastinis ryÅ¡is yra bÅ«tinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 229 str. asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra bÅ«tinasis priežastinis ryÅ¡is. BÅ«tinojo priežastinio ryÅ¡io savybė yra ta, kad iÅ¡ jo iÅ¡plaukiantys padariniai yra iÅ¡ anksto numatomi. Asmuo, suvokdamas daromos veikos faktines aplinkybes, numato priežastinio ryÅ¡io vystymÄ si, numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika.

Priežastinio ryÅ¡io numatymas yra iÅ¡skirtinis bÅ«tinojo priežastinio ryÅ¡io bruožas, skiriantis jį nuo atsitiktinio, nesukeliančio baudžiamosios atsakomybės. Be to, priežastinis ryÅ¡ys skirstomas į tiesioginį – tokį, kai veika tiesiogiai sukelia padarinius, ir sudėtingÄ â€“ kai padarinius sukelia ne tik kaltininko veika, bet ir kiti veiksniai. Apeliantas skunde priežastinio ryÅ¡io nebuvimÄ argumentuoja visais trimis priežastinio ryÅ¡io nustatymo aspektais. Jo argumentus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes : argumentai, susiję su tuo, kad sulaikytojo Ž.

K. elgesys jam nekėlė jokių įtarimų dėl jo planų nusižudyti, sulaikytųjų asmenų kamerose savižudybei buvo palankios sÄ lygos, o postinio darbo vieta įrengta taip, kad jis neturėjo galimybės nuolat stebėti sulaikytÄ jį. Tačiau Å¡iuos visus argumentus, kuriais apeliantas ginčija priežastinio ryÅ¡io buvimÄ , jungia tai, kad jam, žinojusiam savo darbo sÄ lygas ir sulaikytųjų asmenų elgesio ypatumus, buvo žinomi pagrindiniai nagrinėjamos situacijos rizikos faktoriai.

Tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek skunde jis teigia, kad sulaikytųjų kamerose asmenys bÅ«tų turėję galimybę pasikarti dėl per žemai ir netinkamai įrengtos, neuždengtos ventiliacijos angos, kameroje esančių grotų, radiatorių, per mažo atstumo nuo gulto iki ventiliacijos angos. Be to, policijos pareigÅ«no galimybė stebėti sulaikytuosius buvo apsunkinta dėl nepatogiai įrengtų darbo vietų : galimybę stabėti sulaikytuosius kamerose blogino tamsiai nudažytos kamerų sienos, užtamsinti stiklai, kamerų ir postinių darbo vietos iÅ¡dėstymas, dėl kurio stebėti sulaikytuosius per stiklÄ buvo galima tik atsistojus, prastos skiriamosios gebos monitoriai, kuriuose buvo rodoma 12 vaizdų laukelių, kurie buvo maži ir leido matyti tik kamerose esančių asmenų siluetus.

Å ios apelianto nurodomos aplinkybės rodo jį žinojus, kad sulaikytasis asmuo turėjo galimybę įvykdyti savižudybę, o policijos pareigÅ«nui jÄ nedelsiant pastebėti ir užkirsti keliÄ bÅ«tų buvę sudėtinga. Taigi, apeliantas suprato turėjęs sulaikytųjų asmenų apžiÅ«rai skirti padidintÄ dėmesį ir, prieÅ¡ uždarydamas į laikino sulaikymo kamerÄ , jokiu bÅ«du jiems nepalikti priemonių, kurias jie galėtų panaudoti savižudybei. Tačiau apeliantas nagrinėjamu atveju elgėsi prieÅ¡ingai : prieÅ¡ uždarydamas į kamerÄ Å½.

K., nepaėmė jo batraiščių. Nors apeliantas skunde įvairiais aspektais ginčija savo galimybę iÅ¡verti Å¡iuos batraiščius : esÄ policijos įstaigoje nebuvo praktikos matuoti sulaikytųjų batraiščių ilgį, be to, nebuvo suteiktos priemonės jų iÅ¡matavimui, tačiau akivaizdu, kad Å¡io nesudėtingo ir nedaug laiko užimančio veiksmo prevencinė reikÅ¡mė apeliantui buvo gerai žinoma. Apeliantas yra buvęs ilgametis policijos pareigÅ«nas, joje iÅ¡tarnavęs 17 metų, bylos nagrinėjimo metu niekuomet neginčijęs, kad buvo supažindintas su jo, kaip postinio, darbÄ reglamentuojančiomis Taisyklėmis, kuriose įtvirtinta ir postinio pareiga iÅ¡ sulaikytųjų, be kitų pavojingų daiktų, paimti ilgesnius nei 50 cm ilgio batraiščius.

Apelianto profesinė patirtis ir įgÅ«džiai jam neabejotinai leido įvertinti batraiščių ir kitų panaÅ¡ių daiktų ilgį vizualiai, jų netgi nematuojant liniuote. Atsižvelgiant į jo skunde iÅ¡dėstytus jam žinomus bÅ«dus, kaip sulaikytasis kameroje galėjo ir turėjo galimybę savižudybei pritaikyti netgi leidžiamo ilgio batraiščius, suprantama, kad toks vadovavimasis konkrečiu iÅ¡matuotu batraiščiu ilgiu tebÅ«tų buvęs formalus. Tai, kad policijos komisariate buvo praktika sulaikytųjų asmenų batraiščių ilgį vertinti vizualiai, jų kiekvienÄ kartÄ nematuojant liniuote, be to, iÅ¡ sulaikytųjų bÅ«davo paimami visi kiti drabužių raiÅ¡teliai, patvirtino teisminio nagrinėjimo metu apklausti policijos pareigÅ«nai K.

G., A. J., L. R.. Atkreiptinas dėmesys, kad apžiÅ«rėjus Ž. K. savižudybei panaudotus batraiščius, nustatyta, kad jų bendras ilgis 147 cm (82-84 b.l.), taigi, gerokai ilgesnis nei pagal Taisykles draudžiamas palikti sulaikytiesiems. Be to teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad apelianto nerÅ«pestingai atliktÄ Å½. K. apžiÅ«rÄ patvirtina ne tik nepaimti batraiščiai, bet ir kiti jo rÅ«buose palikti pavojingi daiktai, pvz., mirusio Ž. K. kiÅ¡enėje rasta degtukų dėžutė.

Aptartos aplinkybės, susiję su apelianto profesine patirtimi, jo paties situacijos aiškinimu rodo, kad jis numatė konkrečias galimas savo veikos – batraiščių neapėmimo iš sulaikytojo Ž. K. pasekmes – tai, kad sulaikytasis gali jais nusižudyti, todėl tarp šios jo veikos ir nuosprendžiu konstatuotų veikos pasekmių yra būtinasis priežastinis ryšys. Apeliantas savo parodymuose ir skunde akcentuoja, kad Ž. K. elgesys jam neatrodė panašus į asmens, galinčio nusižudyti, nes sulaikytasis buvo neblaivus, tačiau ramus, nereiškęs jokių pretenzijų, todėl prognozuojamas.

Tačiau akivaizdu tai, kad policijos pareigÅ«nas, nors ir turėdamas ilgametę patirtį, tačiau pakankamai trumpÄ laikÄ stebėdamas konkretų sulaikytÄ jį, nėra kompetentingas įvertinti, ar Å¡is asmuo turi suicidinių polinkių. Einančiam postinio pareigas tokie vertinimai neprivalomi, nes sulaikytųjų susižalojimų, savižudybių prevencijÄ turi užtikrinti griežtas postinio darbÄ reglamentuojančių lokalių teisės aktų laikymasis. BÅ«tent už vieno iÅ¡ Å¡ių aktų, t.y.

Taisyklių atitinkamų punktų reikalavimų nesilaikymu, o ne Ž. K. psichinės bÅ«klės neįvertinimu, apeliantas yra nuteistas.Sulaikytojo Ž. K. elgesys yra reikÅ¡mingas tuo požiÅ«riu, kad savižudybė yra valingas veiksmas, todėl Å¡ioje byloje kilusias pasekmes lėmė ne vien apelianto, bet ir Ž. K. veiksmai, taigi, tarp apelianto veikos ir pasekmių yra sudėtingas priežastinis ryÅ¡ys. Tačiau bÅ«tent apelianto neatliktos pareigos lėmė tai, kad Ž. K. pasikorė. TokiÄ iÅ¡vadÄ kolegija daro, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes.

Nors apeliantas skunde iÅ¡vardija daug įrankių, kuriuos sulaikytieji gali panaudoti nusižudydami ar susižalodami – tai virvės, diržai, paklodės ir pan., tačiau konkrečiu atveju Ž. K. Å¡ių daiktų neturėjo, be to, nėra įrodymų, kad jis bÅ«tų bandęs žudytis naudodamasis savo drabužiais ar kokiu nors kitu bÅ«du. Sulaikytajam buvo palikti batraiščiai, t.y. pasikorimui lengvai pritaikoma priemonė, tapusi jo savižudybės įrankiu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo laikyti teisingu apelianto skunde daromÄ prielaidÄ , kad Ž.

K. bÅ«tų nusižudęs kokiu nors kitu bÅ«du, nepaisant to, ar bÅ«tų turėjęs batraiščius. PrieÅ¡ingai, galima daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tokiam bandymui sulaikytajam Ž. K., neturinčiam tinkamo įrankio, nebÅ«tų buvę galimybių nusižudyti. Apibendrindama kolegija sprendžia, kad tarp apelianto veikos ir pasekmių yra bÅ«tinasis sudėtingas priežastinis ryÅ¡ys. Apeliantui pagrįstai inkriminuotas ir jo skunde ginčijamas Taisyklių 49 p. pažeidimas – nuolatinis sulaikytojo nestebėjimas kameroje, kad Å¡is neatliktų nepageidaujamų veiksmų.

Nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantas Ž. K. kameros nestebėjo apie 36 minutes – nuo 20.19 iki 20.55 val. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad savo darbo vietoje jis ne tik turėjo stebėti kameroje esančius asmenis, bet ir atlikti daug kitų Taisyklėse iÅ¡vardintų funkcijų : apžiÅ«rėti sulaikytuosius, pildyti dokumentus, suvedinėti duomenis į duomenų bazes, atsakinėti į skambučius, kontroliuoti komisariato teritorijÄ . Tačiau visos Å¡ios postinio funkcijos yra vienodai svarbios, todėl nei viena jų negali bÅ«ti vykdoma kitos nevykdymo sÄ skaita.

Bylos duomenys nesuteikia pagrindo spręsti, kad nagrinėjamo įvykio metu bÅ«tų susiklosčiusi ypatinga situacija, kuomet apeliantui bÅ«tų buvę privaloma skubiai vykdyti kokiÄ nors neatidėliotinÄ užduotį ir jis nebÅ«tų turėjęs galimybės atlikti trumpÄ ir daug sÄ naudų nereikalaujantį veiksmÄ : atsistoti ir pažiÅ«rėti į Ž. K. elgesį kameroje. Atsižvelgtina ir į jau aptartus kitus veiksnius : minėtÄ ilgametę apelianto darbo patirtį, įgalinusiÄ jį savo darbÄ planuoti efektyviai, jo anksčiau padarytÄ pažeidimÄ â€“ sulaikytojo batraiščių nepaėmimÄ ir tuo sukeltÄ padidintÄ nepageidautinų veiksmų rizikÄ .

Esant tokioms aplinkybėms, 36 minučių laiko tarpas, kuriuo apeliantas nežiÅ«rėjo, kÄ kameroje veikia sulaikytasis Ž. K., yra aiÅ¡kiai per ilgas ir negali bÅ«ti pateisinamas jokiomis jo skunde nurodomomis aplinkybėmis. Apeliantui inkriminuota nusikalstama veika gali bÅ«ti padaroma tik neatsargiai, todėl dėl jo kaltės formos ginčo nėra. Tačiau kolegija laiko nepagrįsta teismo iÅ¡vadÄ , kad apeliantas veikÄ padarė dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo. Å iame sprendime aptartas apelianto elgesys konkrečioje situacijoje, darbo vietos specifikos žinojimas, patirtis ir su tuo susijęs gebėjimas prognozuoti su pavojingais daiktais kameroje palikto sulaikytojo elgesį rodo, kad jis numatė net ir pačias sunkiausias galimas tokio savo pareigų neatlikimo pasekmes, tačiau lengvabÅ«diÅ¡kai tikėjosi jų iÅ¡vengti, taigi, veikė nusikalstamai pasitikėdamas.

Tačiau Å¡i neatsargumo rÅ«Å¡is laikoma pavojingesne už nuosprendžiu konstatuotÄ nusikalstamÄ nerÅ«pestingumÄ , todėl nuosprendį skundžiant tik nuteistajam, Å¡is netikslumas negali bÅ«ti iÅ¡taisytas. Å ioje byloje nustatyta, kad dėl apelianto, neatlikusio tarnybinių pareigų – nesilaikiusio policijos postinio veiklÄ reglamentuojančių norminių ir lokalių teisės aktų, iÅ¡vardintų nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kaltės policijos komisariato laikino sulaikymo kameroje pasikorė sulaikytasis Ž.

K.. Ä®statymų leidėjas, policijos pareigÅ«nams suteikdamas plačius įgaliojimus duoti jiems nepavaldiems asmenims privalomus vykdyti nurodymus, įstatymų nustatyta tvarka panaudoti įvairaus pobÅ«džio prievartÄ prieÅ¡ asmenis, kelia aukÅ¡tus profesionalumo reikalavimus. Valstybės policijai suteikta teisė reikiamais atvejais taikyti prievartÄ ir riboti pagrindines žmogaus teises lemia ir policijos pareigÅ«nų pareigÄ tinkamai rÅ«pintis tokiu asmeniu, užtikrinant jo saugumÄ ir adekvačiÄ Å¾alÄ jo interesams.

Apeliantas S. Å ., prieÅ¡ sulaikytÄ jį Ž. K. taikydamas ATPK numatytÄ procesinę prievartos priemonę – administracinį sulaikymÄ , neapėmė iÅ¡ jo draudžiamų turėti daiktų ir dėl to kilo sunkiausios ir nepataisomos pasekmės - Ž. K. mirtis. Tokiais tuometinio policijos pareigÅ«no S. Å . veiksmais buvo padaryta didelė žala policijos autoritetui, nes Å¡ioje situacijoje policija veikė tik kaip represinė institucija, nesugebėjusi užtikrinti asmens, kuriam taikė prievartÄ , saugumo.Apibendrinus daroma iÅ¡vada, kad bylos įrodymais apelianto veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl tenkinti jo skundo praÅ¡ymÄ ir iÅ¡teisinti dėl Å¡io nusikaltimo padarymo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,              n u t a r ė :              N. S. Å . apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai :                                                                                               Bronė Vidzėnienė                                                                                                               Eligijus Gladutis                                                                                                    Evaldas Vanagas