2024-01-04 Nr. CB-113-2-68-3-01370-2022-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-5464

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01370-2022-6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2023 m. gruodžio 21 d. paduotu atsakovo J. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 21 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą ir visą sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „ieškinį tenkinti ir pripažinti R. G., mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe 2 kambarių, 75,95 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu atsakovas J. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d sprendimo dalį (kuria pripažinta, jog R. G. asmenine nuosavybe tenka 15485/22942 dalis 2 kambarių, 75,95 kv. m bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini)) bei ieškovės S. B. ieškinį atsakovui J. B. atmesti; taip pat atsakovas kasaciniu skundu prašo nustatyti, kad 2 kambarių, 75,95 kv. m bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), R. G. ir atsakovui J. B. priklauso asmeninės nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis, t. y. po 11471/22942 dalį.

Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovo kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad teismai netinkamai taikė bei aiškino teisės normas, susijusias su santuokoje įgyjamo turto jį privatizuojant teisiniu režimu bei įstatyminės tokio turto bendrumo prezumpcijos paneigimu. Pagal bendrąją galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe; sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 1 dalis (1969 m. liepos 16 d.

įstatymo Nr. VII-327 redakcija, galiojusi nuo 1970 m. sausio 1 d.). Kasacinis teismas daugiau kaip du dešimtmečius laikosi pozicijos, kad butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą visiems šeimos nariams bendrai naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 46 p.).

Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) 5 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus ir suprantama kaip nuoroda būtent į sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo nustatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą.

Todėl bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal BPĮ šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Kasacinio teismo išaiškinta, kad butai, sutuoktinių įsigyti pagal BPĮ santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2005; 2012 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012 ir jose nurodytą praktiką).

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašioje pagal faktines aplinkybes byloje išaiškino, jog aplinkybės dėl buto įgijimo nuosavybėn po to, kai ginčo šalių santuoka faktiškai buvo pasibaigusi, bet nenutraukta teismine tvarka, žemesnės instancijos teismų tinkamai teisiškai kvalifikuotos ir ginčo buto dalis, įsigyta iki santuokos nutraukimo, pagrįstai pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Esant tokiai teisės taikymo taisyklei kolegija konstatavo, kad ginčo buto dalis privatizuota už vienos ieškovės asmenines lėšas, sutuoktiniams ilgą laiką nebetvarkant bendro ūkio ir kartu negyvenant, pagal įstatymus bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nėra pagrindas šią ginčo buto dalį pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civ. byloje Nr. e3K-3-237-916/2017). Šio, kaip ir aukščiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų, bylą nagrinėję teismai byloje spręsdami dėl santuokoje privatizuoto buto teisinio režimo nepagrįstai tinkamai netaikė (CPK 4 str.).

3. Nei 1993 m. kovo 31 d. buto privatizavimo sutarties 2b punkte, nei kitose nuostatose, skirtingai nei nustatė teismas, nėra jokio aiškaus patvirtinimo, jog buto pirkimui naudojamos išimtinai R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančios lėšos, o juo labiau nėra pirkimo sandorį pasirašiusios ieškovės motinos jokios valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn apraiškų, juolab – tikslaus tokio teisinio režimo konstatavimo.

4. Teismai, nustatydami ieškovės valią buto pirkimo sandorio metu, nepagrįstai netaikė BPĮ 5 str. 1 d. nuostatų. Pagal BPĮ 5 straipsnio 1 dalį gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, privalo susitarti dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Teismai, nustatydami ieškovės motinos valią, nepagrįstai nevertino ir to, jog susitarimo preambulėje ieškovės motina įvardijama kaip buto gyventoja, bet ne savininkė. Teismai nevertino ir aplinkybės, kad sutuoktiniai buto pirkimo sutarties įforminimo privatizavimo būdu 1993-06-26 įgijo dar ir žemės sklypą (sodą) bendrosios jungtinės nuosavybės teise (šis turtas po ieškovės motinos mirties po ½ dalį atiteko kiekvienam iš sutuoktinių), t. y. po to, kai tariamai nebevedė bendro ūkio.

5. Atsakovas paaiškino, jog jis iš esmės atliko visą buto po jo įsigijimo kapitalinį remontą. Jis rūpinosi ne tik buvusia sutuoktine iki mirties, bet ir rezidavo bute, jį prižiūrėjo, dalinosi su buvusia sutuoktine visa kuo. Todėl teismams nustačius glaudžius šalių faktinius ryšius tarp sutuoktinių tiek iškart po sutarties sudarymo (buto kapitalinis remontas, kito nekilnojamojo turto įsigijimas), tiek ir ženkliai vėliau (ilgalaikė ir pastovi buvusios sutuoktinės ir buto priežiūra), nebuvo teisinio pagrindo teisiškai sureikšminti teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo tik ieškovės paaiškinimų pagrindu nustatytos aplinkybės, kad atsakovas paliko šeimą ir ja nesirūpino maždaug nuo 1990 m. (atsakovas nė karto nedalyvavo procese, faktų šiame procese nepripažino), ypač sprendžiant klausimą dėl ieškovės valios pagal rašytinius įrodymus nustatymo ir lėšų bei investicinių čekių nuosavybės. Teismai nepagrįstai liudytojų parodymų pagrindu butą priskyrė ieškovės motinos asmeninėn nuosavybėn.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties ir sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Be to, teismui pateikiamuose procesiniuose dokumentuose reikalinga nurodyti dalyvaujančius byloje asmenis, o kasaciniame skunde nenurodytas trečiasis asmuo Vilniaus miesto 9-asis notaro biuro notaras Dionizas Adomavičius ir jo adresas (CPK 111 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti D. B. 978 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą 2023 m. gruodžio 21 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 645.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė