A-552-2747-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2747/2012

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Aleknavičiaus, Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl įsakymų pakeitimo, teisėjų valstybinės pensijos ir palūkanų priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2-8; 75-81; 92) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją (toliau – ir NTA, atsakovas) pareiškėjai mokėti 6 235,76 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, atitinkamai taikant teisės aktus, nustatančius laikiną pensijų mažinimą dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties, nurodyto dydžio pensiją mokėti iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų dydžio, įskaitant pensijas, skiriamas asmenims, buvusiems Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) teisėjais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) nustatytą visą devynerių metų kadenciją; 2) priteisti iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos 2 813,19 Lt neišmokėtos teisėjo valstybinės pensijos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), 154 873,58 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki jo visiško įvykdymo; 4) įpareigoti Vyriausybę išmokėti iš Lietuvos valstybės priteistą teisėjų valstybinės pensijos sumą ir palūkanas.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. dirbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja; 1993 m. kovo 18 d. – 2002 m. kovo 21 d. buvo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja; pasibaigus Konstitucinio Teismo teisėjo devynerių metų kadencijai Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) 2002 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. IX-1117 buvo vėl paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja; iš šių pareigų nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. atleista, sulaukus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSDPĮ) nustatyto senatvės pensijos amžiaus.

Pareiškėja nurodė, kad NTA direktoriaus 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 9FB-14 „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo T. S.“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, TVPĮ) 5 straipsniu, 6 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 7 straipsnio 1 dalimi, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68, bei atsakovo direktoriaus įsakymu sudarytos Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos 2007 m. lapkričio 15 d. išvada Nr. 57, pareiškėjai, susumavus stažą, įgytą einant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo ir Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas, buvo paskirta 3 470,62 Lt teisėjų valstybinė pensija, apskaičiuota pagal paskutinius penkerius metus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme jos gautą darbo užmokestį. Atsakovas 2007 m. lapkričio 22 d. raštu informavo, kad paskirtoji pensija bus mokama pritaikius TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatytą ribojimą (t. y. paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ir jos gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos suma negalės viršyti šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio). Atsakovas netenkino pareiškėjos prašymo įgytą maksimalų Konstitucinio Teismo teisėjo devynerių metų darbo stažą laikyti pagrindu taikyti TVPĮ 6 straipsnio 1 dalį ir skirti jai 45 proc. teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio pensiją.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime inter alia pripažino, kad TVPĮ 6 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, taip pat šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyti teisėjų valstybinės pensijos dydžiai bei jų apskaičiavimo tvarka, ir 6 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja nurodė, kad jai priklausančios teisėjų valstybinės pensijos dydis nustatytas ir ši pensija mokama pagal Konstitucijai prieštaraujančias TVPĮ 6 straipsnio nuostatas. Taip yra pažeista pareiškėjos teisė gauti tokią teisėjų valstybinę pensiją, kuri atitiktų išskirtinį Konstitucinio Teismo statusą konstitucinėje teisminės valdžios sistemoje ir ypatingą Konstitucinio Teismo teisėjo statusą.

T. S. pabrėžė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus TVPĮ 6 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šią administracinę bylą nagrinėjantis teismas tų TVPĮ nuostatų taikyti negali, o atsiradusią teisinio reguliavimo spragą privalo užpildyti ad hoc, tiesiogiai taikydamas Konstituciją. Pareiškėja taip pat rėmėsi ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimais, 2005 m. rugsėjo 20 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2004 m. kovo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A12-64/2004. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovo duomenimis, teisėjų valstybinė pensija, ją apskaičiuojant iš pareiškėjos, kaip Konstitucinio Teismo teisėjos, vidutinio darbo užmokesčio ir taikant TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą maksimalų procentinį dydį (45 proc.), būtų 6 235,76 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad NTA direktoriaus 2009 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 9FB-59-(4.46) jai nuo teisės į teisėjų valstybinę pensiją atsiradimo dienos paskirta perskaičiuota – 4 018,56 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija, tačiau išmokama tik jos dalis (šiuo metu – 956,58 Lt), nes teisėjų valstybinė pensija ribojama taikant TVPĮ 6 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjos teisė gauti atitinkamo dydžio teisėjų valstybinę pensiją pažeidžiama ne tik dėl tokio Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo, bet ir dėl to, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. netinkamai taiko įstatymus. Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. pakeitė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnį, jo 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažindamas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. TVPĮ nuostata, kurioje numatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų dydis, keičiant VPĮ nuostatą, nebuvo pakeista. TVPĮ VPĮ atžvilgiu yra lex specialis. Tai pažymėta ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime. Atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokėtiną teisėjų valstybinės pensijos sumą nustatė neteisėtai taikydamas dydį „1,3“, o ne „1,5“. Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ta apimtimi, kuria jis apima teisėjų valstybines pensijas (2010 m. birželio 29 d. nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas).

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovas skiria ir moka teisėjų valstybinę pensiją (TVPĮ 7 straipsnis). Pagal Konstitucijai prieštaraujančias TVPĮ nuostatas atsakovo apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos per laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. (t. y. nuo teisės į šią pensiją atsiradimo dienos) iki 2010 m. rugsėjo 30 d. imtinai, taikant Konstitucijai prieštaraujantį šios pensijos dydžio ribojimą ir nuo 2010 m. sausio 1 d. ją sumažinus pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą pareiškėjai išmokėta 57 031,25 Lt (iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 47 828,96 Lt, nuo 2010 m. sausio 1 d. – 9 202,29 Lt). Atsakovo skaičiavimu, jeigu pareiškėjai skiriama teisėjų valstybinė pensija būtų 45 proc. vidutinio darbo užmokesčio, gauto esant Konstitucinio Teismo teisėja, dydžio, tai iki 2009 m. gruodžio 31 d., netaikant teisėjų valstybinės pensijos ribojimo, turėtų būti išmokėta 169 820,53 Lt, o nuo 2010 m. sausio 1 d., šią pensiją sumažinus pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, – 44 897,49 Lt, iš viso turėtų būti išmokėta 214 718,02 Lt. Skirtumas tarp realiai išmokėtos ir pagal Konstituciją turėtos išmokėti sumos yra 157 686,77 Lt. Į šią sumą įskaičiuota ir 2 813,19 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka, atsiradusi dėl to, kad atsakovas, išmokėdamas teisėjų valstybinę pensiją, nuo 2010 m. sausio 1 d. taikė neteisingą ribojimo dydį „1,3“, o ne „1,5“. Likusi už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. imtinai sumokėtos teisėjų valstybinės pensijų dalis (154 873,58 Lt) priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės. Pareiškėja pažymėjo, kad pašalinti prieštaravimą tarp Konstitucijos ir TVPĮ turėjo pareigą Lietuvos valstybė.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepimuose į pareiškėjos T. S. skundą ir patikslintą skundą (b. l. 17-18; 85-87) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą 2010 m. lapkričio 16 d. ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, t. y. įstatymų leidėjui nepašalinus po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo atsiradusių lacunae legis, atsakovas neturi teisinių galimybių skirti, mokėti ir (ar) perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Atsakovas neneigia pareiškėjos teisės gauti teisėjų valstybinę pensiją, tačiau, kol nėra Konstituciją atitinkančio teisėjų pensinio aprūpinimo teisinio reglamentavimo, t. y. kol nėra teisės aktais nustatyta, kaip turėtų būti skaičiuojamos (perskaičiuojamos) pensijos, atsakovas negali perskaičiuoti ir mokėti tokio teisėjų valstybinės pensijos dydžio, kokio prašo pareiškėja. Nacionalinė teismų administracija pažymėjo, jog atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją bei siekiant užtikrinti viešojo administravimo subjekto iš Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo kylančių funkcijų, susijusių su teisėjų socialinėmis garantijomis nutrūkus jų įgaliojimams, tinkamą įgyvendinimą, bei vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu, buvo priimtas atsakovo direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo nurodyta mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Šis sprendimas galios kol bus priimti Konstituciją atitinkantys teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjos T. S. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjai mokėti 6 235,76 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, atitinkamai taikant teisės aktus, nustatančius laikiną pensijų mažinimą dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties. Nurodyto dydžio pensiją mokėti iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų dydžio, įskaitant pensijas, skiriamas asmenims, buvusiems Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją; priteisė pareiškėjai iš Nacionalinės teismų administracijos 2 813,19 Lt neišmokėtos teisėjo valstybinės pensijos; priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 154 873,58 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki jo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad Konstitucinis Teismas, siekdamas, kad nesusidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, nutarė, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ turi būti oficialiai paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Tačiau teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas iki šio nutarimo paskelbimo nustatyta tvarka nebuvo užpildytas, toks teisinis reguliavimas teisėjų valstybinių pensijų srityje nėra sukurtas iki šiol.

Pagal TVPĮ 5 straipsnį, teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose (Konstituciniame Teisme, bendrosios kompetencijos ar specializuotuose teismuose) arba nuo Lietuvos paskirtu ar išrinktu bet kokio tarptautinio teismo teisėju. TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje (Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją ir atitinkantiems šio Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas bei įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 45 proc. šio dydžio. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu TVPĮ 6 straipsnio 1 dalį ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje (Žin., 2002, Nr. 73-3088) buvo numatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu taip pat pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai TVPĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalis. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pabrėžė, kad iš Konstitucijos kylantis teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms ir jų suskirstymas į grandis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas (atlyginimus, taip pat garantijas, teisėjams nustatytas (taikomas), kai nutrūksta jų įgaliojimai).

Vadinasi, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir turi diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos ir kurios grandies teismo teisėjams jos yra nustatomos. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad Konstitucinio Teismo teisėjai nuo kitų bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismų teisėjų skiriasi ir savo įgaliojimų trukmės aspektu. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad reguliuojant teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams santykius, inter alia diferencijuojant šias garantijas, turi būti atsižvelgiama į tai, kad iš Konstitucijos kyla teismų priskyrimas ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms, iš kurių atskirą sistemą sudaro Konstitucinis Teismas, turintis savo ypatumų, inter alia Konstitucinio Teismo teisėjų kadencijos aspektu.

Priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinės tokių socialinių (materialinių) garantijų sampratos, pagal kurią teisėjų socialinės (materialinės) garantijos jas nustatant turi būti diferencijuojamos atsižvelgiant į teismų sistemos specifiškumą, teismų sistemų teisėjų statuso ypatumus. TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyti maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis ir jo apskaičiavimo tvarka. Maksimalus teisėjų valstybinės pensijos dydis yra 45 proc. teisėjo gauto darbo užmokesčio, apskaičiuojamo iš paskutinių 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metų darbo užmokesčio.

Teisę gauti maksimalaus dydžio teisėjų valstybinę pensiją turi asmenys, įgiję ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą ir atitinkantys šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, todėl TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neapima asmenų, buvusių Konstitucinio Teismo teisėjais Konstitucijoje nustatytą visą devynerių metų kadenciją ir turinčių tik devynerių metų Konstitucinio Teismo teisėjo darbo stažą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo tvarką ir maksimalų jos dydį nebuvo atsižvelgta į specifinį Konstitucinio Teismo, kaip savarankiškos teismų sistemos, konstitucinį statusą, inter alia į tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai, ir taip yra pažeistas iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, kylantis reikalavimas diferencijuoti teisėjų socialines (materialines) garantijas pagal tai, kokios teismų sistemos teisėjams jos yra nustatomos, todėl paneigtas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisingumo imperatyvas.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu taip pat pripažino VPĮ 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostatą „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmuo, buvęs teisėju, kurio valstybinių (kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai nebus mokama arba bus mokama nedidelė šios pensijos dalis, t. y. teisėjų valstybinė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine) garantija nutrūkus jo įgaliojimams. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos darbo teisėja laikotarpius bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su teisėjų valstybinės pensijos skyrimu pareiškėjai; atsižvelgęs į tai, kad pagal Konstitucijos 103 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai; vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, padarė išvadą, kad asmuo , išdirbęs Konstitucinio Teismo teisėju maksimalią devynerių metų kadenciją įgijo teisę gauti maksimalią 45 proc. dydžio teisėjo valstybinę pensiją pagal TVPĮ 6 straipsnio 1 dalies analogiją. Iš atsakovo 2010 m. lapkričio 2 d. rašto Nr. 4R-1586-(4.34) teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai taikant 45 proc. nuo darbo užmokesčio, gauto dirbant Konstitucinio Teismo teisėja, vidurkio, jos valstybinės teisėjo pensijos dydis būtų 6 235,76 Lt (b. l. 66). Taip pat teismas priteisė iš atsakovo 2 813,19 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, kuris atsirado dėl to, kad atsakovas, sudėjęs pareiškėjos, kaip buvusios teisėjos, valstybinę pensiją ir jos valstybinę socialinio draudimo pensiją, be pagrindo taikė ribojimą – 1,3, o ne 1,5 (b. l. 68).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai gaunant teisėjo valstybinę pensiją, sumažintą remiantis antikonstitucinėmis normomis, nuo 2007 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d., pareiškėjai buvo padaryta 154 873,58 Lt turtinė žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis, toliau – ir CK) (b. l. 66-71). Ginčijamą teisėjų valstybinės pensijos dydį ir jos ribojimą lėmė Konstitucijai prieštaraujančios TVPĮ nuostatos. Iš Konstitucijos kyla Lietuvos valstybės prievolė pašalinti dėl Konstitucijos pažeidimo atsiradusius padarinius. Pareiškėja, gindama savo konstitucines teises į teisėjo valstybinę pensiją, skundą teismui padavė 2007 m. gruodžio 14 d. (b. l. 2-8). Teisėjų valstybinė pensija mokama iš valstybės biudžeto. Pagal Konstituciją, Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą (Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas). Vyriausybė, atstovaudama Lietuvos valstybei, turi pareigą ir Konstitucinius įgaliojimus išmokėti teismo priteistą teisėjų valstybinės pensijos sumą. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl netinkamo prievolės išmokėti teismo priteistą teisėjų valstybinę pensiją vykdymo atveju turėtų būti mokamos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio palūkanos. Teisėjų kolegija pareiškėjos skundo dalį dėl įpareigojimo Vyriausybei išmokėti iš Lietuvos valstybės priteistą teisėjų valstybinės pensijos sumą ir palūkanas netenkino, nes neišmokėtos sumos šiuo teismo sprendimu buvo priteistos ir ginčas dėl jų nemokėjimo nekilęs.

III. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 121-123) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Apeliacinį skundą NTA grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pirmosios instancijos teismui pateiktą pareiškėjos skundą, papildomai nurodžiusi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog buvo priimtas NTA 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo nurodyta mokėti teisėjams valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo. Šiame įsakyme nurodyta, kad jis galios iki bus priimti Konstituciją atitinkantys teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai.

Tokiu būdu bus užtikrinta ne tik TVPĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatyta apelianto pareiga – skirti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, – bet ir nepaneigta teisėjų, kaip valstybinių pensijų gavėjų, socialinių garantijų nutrūkus jų įgaliojimams esmė bei paskirtis. Teismas, įpareigodamas apeliantą pareiškėjai mokėti 6 235, 76 Lt dydžio teisėjo valstybinę pensiją, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, t. y. teismas iš esmės pasisakė dėl klausimų, kuriuos pagal kompetenciją priklauso spręsti įstatymų leidžiamajai ir (ar) vykdomajai valdžiai.

Šiuo metu rengiami teisėjų pensinio aprūpinimo reglamentavimo pakeitimai ir tenkinant pareiškėjos skundo reikalavimus, pareiškėja, lyginant su kitais teisėjų valstybinių pensijų gavėjais, atsidurtų skirtingoje padėtyje, t. y. būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. 2011 m. apelianto biudžete numatyta teisėjų valstybinėms pensijoms išmokėti suma planuota nesant teisinio reglamentavimo, atitinkančio Konstituciją, ir, įvertinus esamą valstybės ekonominę bei finansinę situaciją, dėl kurios valstybėje laikinai sumažintos išlaidos, gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose, kurių atsiradimo tikimybė yra didelė (iš viso teisėjų valstybinių pensijų gavėjų yra 77).

Taigi įvykdžius šį teismo sprendimą, gali nelikti lėšų kitų teisėjų valstybinių pensijų gavėjų socialinių garantijų užtikrinimui. Kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nereglamentuoja teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, pagal analogiją taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 271 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133-134) prašė patenkinti atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas iš esmės sutiko su apeliacinio skundo argumentais , nurodęs, kad nors pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl to, kad teisėjų valstybinė pensija mokama iš valstybės biudžeto, kurio projektą rengia Vyriausybė ir teikia jį Seimui, tačiau nevertino visos valstybės skolos ir galimybės rasti papildomų lėšų vykdyti teismų sprendimus, kuriais buvo priteista neišmokėta teisėjo valstybinės pensijos dalis, esant sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, konstatuotai Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarime Nr. XI-52 bei Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarime Nr.1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“. Be to, Seimas, priimdamas 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą Nr. XI-1210, atsižvelgė į šio įstatymo preambulėje išdėstytas aplinkybes ir konstatavo, kad valstybės ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sunki, todėl valdžios sektoriaus išlaidos 2011 m. turi būti tvirtinamos laikantis sumažintų atlyginimų ir pensijų dydžių. 2011 m. ne tik atsakovui Nacionalinei teismų administracijai, bet ir jokiai kitai institucijai nėra numatyta ar skirta papildomų lėšų vykdyti teismų sprendimus, kuriais buvo priteista neišmokėta teisėjo valstybinės pensijos dalis, todėl 2011 m. įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį dėl 154 873,58 Lt neišmokėtos teisėjo valstybinės pensijos dalies nebūtų jokių galimybių.

Pareiškėja T. S. atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą (b. l. 128-132) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškino, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas negalėjo atsižvelgti į apeliaciniame skunde minimą teisės taikymo aktą – 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą, kuriame nurodyta, kad tol, kol bus priimti nauji teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, teisėjų valstybines pensijas mokėti pagal Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimu įstatymo nuostatos yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nereiškia, jog teismai, sprendžiantys bylas, kuriose iškyla šių nuostatų taikymo klausimas, gali jų nespręsti vien dėl to, kad įstatymų leidėjas atitinkamų santykių dar nėra deramai sureguliavęs įstatymu. Spręsdami tokias bylas teisinio reguliavimo spragas teismai turi užpildyti ad hoc (inter alia naudodami teisės analogiją, taikydami bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją).

2. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, įpareigodamas Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjai teismo sprendime nustatyto dydžio teisėjų valstybinę pensiją, išsprendė įstatymų leidžiamosios ir (ar) vykdomosios valdžios kompetencijai priklausantį klausimą ir taip pažeidė Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, yra paneigiamas Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu

3. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo atžvilgiu svarbu tai, kad vienodai būtų traktuojami asmenys, esantys tokioje pačioje teisinėje padėtyje, taigi tai, kad tokio pat teisminio ginčo atveju bet kuris kitas asmuo, buvęs Konstitucinio Teismo teisėju visą Konstitucijoje nustatytą devynerių metų kadenciją, būtų traktuojamas taip pat. Naujas teisinis reguliavimas galios ateičiai, jo nuostatos negalės būti taikomos buvusiems ir dabar esantiems santykiams, todėl neteisinga teigti, kad teismą galėtų saistyti būsimo teisinio reguliavimo koncepcija.

4. Jeigu, įsiteisėjus teismo sprendimui, jo vykdymas būtų atidėtas dar vieneriems metams, tai labai neigiamai paveiktų pareiškėjos interesus, nes pensija pareiškėjai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Apeliantas, kaip teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija, turi iš anksto imtis būtinų priemonių pasirengti laiku ir tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Apeliantas nepateikė įrodymų apie esminius sunkumus, dėl kurių jis negalėtų to padaryti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi (b. l. 181-191) atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl teisėjų valstybinės pensijos skaičiavimo ir mokėjimo pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad teisėjų valstybinės pensijos skyrimas ir jos maksimalaus dydžio ribojimas buvo numatytas 2002 m. liepos 2 d. pakeitus Valstybinių pensijų įstatymą bei priėmus Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas – suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio. Šis įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo atitinkamai pakeistas, t. y. liko galioti šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas minėtas ribojimas 1,5.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad:

1) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

5) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

6) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Taigi nuo oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo straipsniai (jų dalys), kurie yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kurioje numatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendras dydis, keičiant Valstybinių pensijų įstatymą, nebuvo pakeista. Taigi pagal Valstybinių pensijų įstatymą maksimalus asmens valstybinės pensijos, inter alia teisėjų valstybinės pensijos, dydis bei maksimali šios pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti minėto 1,5 dydžio. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, todėl atsakovui nebuvo pagrindo pareiškėjai skiriamą teisėjų valstybinę pensiją perskaičiuoti remiantis Valstybinių pensijų įstatyme numatytu ribojimu, numatančiu, kad maksimali asmens valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Nacionalinė teismų administracija, nuspręsdama netaikyti specialaus įstatymo, nepagrįstai atsisakė mokėti pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją, apskaičiuotą pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatą pritaikius ribojimą, nustatantį, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti minėto 1,5 dydžio. Iš to seka išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apskųstoje dalyje yra teisėtas.

Teismas atmetė apelianto argumentą, kad tokiu teismo sprendimu atsakovas yra įpareigotas vadovautis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes minėtos įstatymo nuostatos taikymas šioje byloje reikšmingas iki 2010 m. lapkričio 16 d. – kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas. Klaidingu teismas pripažino ir argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju priimdamas sprendimą dėl teisės taikymo, vykdo teisingumą. Ši iš Konstitucijos kylanti jo veikla negali būti vertinama kaip konstitucinio valdžių padalijimo principo pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad teismo sprendimas yra priimamas išsprendus individualų šalių ginčą ir kiekvieno asmens teisių gynimas teisme yra jo diskrecija, todėl pareiškėjos padėtis negali būti lyginama su kitų asmenų, kurie nėra apsisprendę ginti savo teisių teisme, padėtimi.

Teismas nurodė, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymu nustatytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 13 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodomos aplinkybės dėl valstybės 2011 metams skirtų lėšų teisėjų valstybinėms pensijoms mokėti trūkumo nėra išskirtinės ar labai nepalankios Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Savo prašymo atsakovas nepagrindė įrodymais, kurie leistų analizuojamą situaciją vertinti kaip išimtinę ir sudarytų pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti. Pareiškėjos atveju nuo bylos iškėlimo teisme iki Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo praėjo ketveri metai, kas laikytina pakankamu laiko tarpu pasirengti tinkamam teismo sprendimo vykdymui.

V. 2012 m. kovo 15 d. atsakovas Nacionalinė teismų administracija Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2696/2011 (b. l. 163-165), remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

2012 m. gegužės 11 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkino atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2696/2011 (b. l. 181-191).

Nagrinėjamu atveju atsakovas savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė tuo, jog spręsdami kilusį ginčą teismai rėmėsi Civilinio kodekso normomis ir pareiškėjai neišmokėtą 154 873,58 Lt dydžio pensiją pripažino žala Civilinio kodekso taikymo prasme bei nepagrįstai priteisė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnyje numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalis numato, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Padarė išvadą, jog teisinius santykius tarp pareiškėjos ir atsakovo Nacionalinės teismų administracijos reglamentuoja viešosios teisės normos, o kilusį ginčą, t. y. dėl teisėjų valstybinės pensijos skaičiavimo ir mokėjimo pareiškėjai – specialus Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas.

Proceso atnaujinimo klausimą sprendusi teisėjų kolegija pripažino, kad išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo taikant Civilinio kodekso nuostatas galėjo būti išspręstas neteisingai, todėl konstatavo, kad yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį, tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas, būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010) ir joje nurodytą teismų praktiką).

Remdamasi paminėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P261-65/2012 pateiktus proceso atnaujinimo pagrindus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje spręstinas tik Civilinio kodekso nuostatų taikymo, priteisiant pareiškėjai neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį bei delspinigius, klausimas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama inter alia priteisti iš Nacionalinės teismų administracijos 2813,19 lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, priteisti 154 873,58 lito neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo. Šiuos savo reikalavimus ji grindė Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normomis, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

Spręsdamas kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismas pareiškėjai 154 873,58 lt neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį už 2007-2010 metus pripažino turtine žala Civilinio kodekso taikymo prasme bei priteisė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnyje numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi paliko visa apimtimi galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nutarties motyvuojamoje dalyje plačiau nepasisakęs dėl tos apskųstojo sprendimo dalies, kurioje yra atnaujintas procesas.

Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu naudojosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta įstatymo analogijos taisykle ir ginčui spręsti taikė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso normas.

Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad teisiškai sureguliuoti visas gyvenimiškas situacijas visose viešojo administravimo srityse yra objektyviai neįmanoma dėl viešosios teisės sričių specifikos, t. y. reguliuojamos veiklos platumo. Net ir tais atvejais, kai juridiškai tam tikrų viešųjų santykių norminis modelis vis dėlto yra nustatytas, administracinė teisės norma, kaip abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklė, neleidžia iš anksto numatyti visų jos įgyvendinimo niuansų, kurie gali kilti administracinės teisės normos taikymo praktikoje metu. Tokiais atvejais naudojami specialūs juridiniai metodai, t. y. įstatymo analogija arba teisės analogija, kurie tam tikra prasme konkrečiu atveju pašalina administracinio teisinio reguliavimo spragas bei leidžia išnagrinėti atitinkamą klausimą ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011).

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.1 straipsnyje apibrėžti šio teisės akto reglamentuojami teisiniai santykiai. Šio straipsnio 2 dalyje inter alia nurodyta, kad santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp pareiškėjos ir atsakovų - Nacionalinės teismų administracijos bei Lietuvos valstybės - yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos.

Teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja viešosios teisės normos - Valstybinių pensijų įstatymas, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas ir Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68. Šiuose teisės aktuose yra išdėstytos taisyklės, kokia tvarka skiriamos bei mokamos teisėjų valstybinės pensijos, nurodytas jų mokėjimo šaltinis, aptarti valstybinių pensijų permokų išieškojimo bei nepriemokų išmokėjimo klausimai, ginčų, kylančių dėl valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo, sprendimo tvarka.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kokiai valstybės institucijai tenka pareiga mokėti šias pensijas – „Teisėjų valstybines pensijas skiria ir moka Nacionalinė teismų administracija“.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato pažeistos suinteresuotų asmenų teisės gauti įstatymu nustatyto dydžio valstybinę pensiją gynimo būdą: „Teisėjų valstybinė pensija, laiku negauta dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, išmokama už visą praėjusį laiką Nuostatų nustatyta tvarka“.

Iš esmės analogiškai teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo tvarką reglamentuoja ir Nuostatų 25 punktas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teisėjų valstybinės pensijos dalis - 154 873,58 lt - buvo neišmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, nes pastaroji institucija teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šios teisėjų valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjai buvo sąlygotas tuo, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po 2010 m. balandžio 29 d. Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo, laiku neužpildė susidariusios teisės spragos. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė šią neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos.

Tačiau išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalį pareiškėjai padaryta turtine žala ir taikė Civilinio kodekso normas Kaip matyti iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių (skundo faktinio pagrindo), nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos teisėjų valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas bei Nuostatai konkrečiai neaptaria situacijos, kai pensija neišmokama dėl įstatymo leidėjo ar kitos valstybės institucijos, išskyrus Nacionalinę teismų administraciją, veiksmų ar neveikimo, todėl šiuo atveju pagal įstatymo analogiją susidarusiai situacijai spręsti taikytina Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, t.y. viešosios teisės norma, reglamentuojanti labiausiai panašius teisinius santykius.

Kadangi egzistuoja įstatymo garantuotas teisinis mechanizmas pažeistoms pareiškėjos teisėms į pensiją ginti ir pareiškėja šiuo mechanizmu naudojosi, teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjos teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jai visą priklausančią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už praeitą laikotarpį. Viešosios teisės normos, reglamentuojančios teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Atskirai pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog nors administracinis teismas yra aktyvus, padeda įgyvendinti proceso dalyvių procesines teises, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, tačiau jo aktyvumas ir galios negali būti beribės. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-80/2007)

Pareiškėja teisiniu savo reikalavimų pagrindu nurodė ne Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisėtai savo iniciatyva pakeitė teisinį pareiškėjos skundo pagrindą, pripažinęs neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį, už kurios tinkamą mokėjimą laikė atsakinga Lietuvos valstybę, pareiškėjai padaryta turtine žala.

Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva pakeitė teisinį skundo pagrindą, dalį pareiškėjai neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos pensijos pripažino turtine žala ir šiai sumai be pagrindo taikė Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias civilinius prievolinius santykius bei sankcijas už civilinių prievolių pažeidimą.

Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjai priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės penki procentai metinių palūkanų naikintina dėl neteisingo materialinės teisės normų taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Be to, keistina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant, kad pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisiama neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos suma, o ne turtinės žalos atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 strapsnio 1 dalies 3 punktu ir 162 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės teismų administracijos prašymą patenkinti.

Pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį, ją išdėstant taip:

Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria T. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki jo visiško įvykdymo, ir šį pareiškėjos reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 154 873,58 Lt žalai atlyginti, nurodant, kad T. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 154 873,58 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai

Laimutis Aleknavičius Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė