2017-08-23 Nr. AB-15470-3-61-3-05002-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2075-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05002-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Julijai Krinickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Vytautui Šenavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grimeda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grimeda“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Grimeda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2015 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. SKP-305 „Dėl UAB „Grimeda“ paramos sutarties nutraukimo ir išmokėtos paramos susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) nepagrįstu ir jį panaikinti; 2) pripažinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. 3JA-484-511-369 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Raštas) nepagrįstu ir jį panaikinti; 3) įpareigoti Agentūrą pripažinti UAB „Grimeda“ projektą „Mėsos perdirbimo įmonės konkurencingumo didinimas ir plėtra“ Nr. 1PP-KT-10-1-003370-PR001 (toliau – ir Projektas) įgyvendintu UAB „Grimeda“ atliktų 132 457,57 Eur investicijų apimtyje; 4) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT).

Pareiškėjas teigė, kad vykdydamas Projektą, įgyvendino du iš šešių Projekto etapų. Atsiradus nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. Rusijos Federacijai paskelbus embargą mėsos produkcijai iš Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teritorijoje išplitus afrikiniam kiaulių marui, Projektą įgyvendinti visa apimtimi tapo neproporcingai sudėtinga, todėl pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą, jog parama projektui būtų sumažinta iki išmokėtos sumos ir laikyti, jog Projektas yra įgyvendintas atliktų investicijų apimtyje. Agentūra prašymo netenkino ir nutraukė Paramos sutartį. Pareiškėjo teigimu, Agentūra ir Ministerija netinkamai taikė force majeure (nenugalimą jėgą) reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Teigė, kad mėsos produkcijos eksporto naujų rinkų paieška iš pareiškėjo pareikalautų neprotingų išlaidų, kurios negarantuotų siekiamo rezultato. Projekto vykdymas pilna apimtimi nebeteko prasmės, nes persiorientavimas į naujas eksporto rinkas tapo pagrindiniu prioritetu. Teigė, kad tarp pareiškėjo ir Agentūros susiklostė administraciniai teisiniai santykiai ir force majeure standartas neturėtų būti toks griežtas kaip civilinėje teisėje. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, teigė, kad Agentūra, priimdama sprendimus dėl force majeure arba išimtinių aplinkybių, turi atsižvelgti į Europos Sąjungos žemės ūkio srities teisę, įskaitant ESTT praktiką, o Agentūra ir Ministerija sprendimą dėl force majeure priėmė atsižvelgdamos į nacionalinę teisę, nesivadovavo bendrąja Europos Sąjungos žemės ūkio politika. Nesutiko, kad nepasiekė Priemonės bei Projekto tikslų ir teigė, kad esminis tikslas yra gamybos modernizavimas ir produkcijos kokybės gerinimas, o ne gamybos apimčių didinimas. Pareiškėjo atliktos investicijos leido pasiekti visus Priemonės specialiuosius tikslus. Teigė, kad Projektas pareiškėjo atliktų investicijų ribose galėtų būti įgyvendinamas kaip atskiras bei savarankiškas projektas.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Akcentavo, kad Rusijos Federacijos įvestas embargas pats savaime nedaro 2011 m. sausio 6 d. paramos sutarties dėl Projekto įgyvendinimo (toliau – ir Paramos sutartis) vykdymo negalimo, nes nėra tiesiogiai susijęs su Paramos sutarties įgyvendinimu. Paramos gavėjas neatliko Paramos sutartyje visų numatytų įsigijimų, kurie yra būtini Projekto tikslams, uždaviniams pasiekti. Pabrėžė, Muitų sąjungos šalys nėra vienintelės rinkos, į kurias eksportuojami mėsos produktai. Pabrėžė, kad visa verslo rizika tenka paramos gavėjams. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad afrikinio kiaulių maro faktas Lietuvos Respublikoje tiesiogiai paveikė jo Projekto įgyvendinimą ir Paramos sutarties vykdymą. Pareiškėjo siekis didžiąją produkcijos dalį tiekti išskirtinai Muitų sąjungos rinkai, jo paties pasirinkimas ir verslo rizika. Agentūra teigė, kad force majeure standartą taikė Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Tinkamai vadovavosi ir taikė tiek Europos Sąjungos teisės aktuose numatytus reikalavimus, tiek nacionalinę teisę ir teismų praktiką. Agentūros vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepriskirtinos prie force majeure aplinkybių ar atvejų kategorijų, netenkinamas nė vienas iš keturių galimas force majeure aplinkybių kriterijus ar 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1974/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos plėtrai taikymo taisykles (toliau – ir Reglamentas) 47 straipsnyje nurodytas atvejis. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Agentūra manė, kad kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu UAB „Grimeda“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjas įgyvendino Projekto du etapus, o likę keturi etapai liko neįgyvendinti. Pareiškėjui Agentūra išmokėjo 132 457,57 Eur paramos. Paramos sutartis buvo nutraukta, konstatavus, kad pareiškėjas neatliko Paramos sutartyje nustatytų investicijų, t. y. neįgyvendino III ir IV etapų, ir nepasiekė Priemonės bei Projekto tikslų.

Teismas nurodė, kad Agentūra tinkamai įvykdė Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80, nuostatas, t. y. Agentūra, nustačiusi Projekto pažeidimus, 2015 m. birželio 5 d. raštu Nr. BRK-5654 (14.5) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė informaciją Ministerijai apie padarytus pažeidimus įgyvendinant Projektą bei siūlymą pritarti Agentūros siūlymui taikyti sankciją. Ministerija 2015 m. birželio 18 d. posėdyje, apsvarsčiusi UAB „Grimeda“ pažeidimus, pritarė Agentūros sprendimui taikyti UAB „Grimeda“ siūlomą sankciją. Ministerija 2015 m. liepos 3 d. pranešimu Nr. 2D-3258 (3.23) informavo Agentūrą, kad pritaria jos siūlymui taikyti sankciją. Sprendimas grindžiamas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ pirmosios veiklos srities „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-482 (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) 90–92 punktų bei Paramos sutarties 6.3, 6.4 ir 17.1 papunkčių pažeidimais.

Agentūra, vertindama pareiškėjo paaiškinimus, susijusius su Projekto rodiklių pasiekimu, 2015 m. balandžio 22 d. raštu Nr. BRK-(10.3.8)-3980 „Dėl projekto įgyvendinimo“ kreipėsi į pareiškėją, kuris 2015 m. gegužės 5 d. atsakyme nurodė, kad planuoja pasiekti pardavimo pajamas bei gamybos apimtis 2015 ir 2018 m. Be to, pateikė 2014 m. pelno (nuostolio) ataskaitą, iš kurios matyti, kad įmonė dirbo nuostolingai. Taip pat pareiškėjas teigė, kad netikslinga ir rizikinga įgyvendinti visos apimties Projektą dėl neapibrėžtos ekonominės padėties.

Nustatyta, kad Projekto tikslas – UAB „Grimeda“ gamybos bazės modernizavimas ir specializacijos didinimas, siekiant užtikrinti mėsos perdirbimo veiklos konkurencingumą, diegti inovatyvias ir modernias technologijas, kurti didesnę pridėtinę vertę mėsos perdirbimo procese, gerinti produkcijos kokybę, rinkodarą ir visos įmonės veiklos efektyvumą. Projektu buvo siekta modernizuoti įmonę, įsigyjant našius įrenginius, gerokai padidinti virtų dešrelių ir dešrelių gamybos apimtis, sumontuoti automatinę šiuolaikišką pakavimo liniją, praplėsti gamybines patalpas. Konstatuota, kad pareiškėjas iš mėsos perdirbimo įrenginių įsigijo tik 2 vnt. brandinimo kamerų, siekiant pakeisti susidėvėjusius įrenginius, neįsigijo virtų dešrų ir dešrelių gamybos įrenginių, pakavimo linijų, kurios turėjo padėti automatizuoti produkcijos pakavimo procesą, didinti gamybos apimtis, gerinti prekės išvaizdą, ilginti produkcijos galiojimo terminus. Taigi, minėta sritis nemodernizuota. Pareiškėjas iš esmės neginčijo nustatytų aplinkybių dėl nustatytų pažeidimų, vertinant Projekto tikslą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepasiekė Projekto tikslo ir Agentūra pagrįstai konstatavo, kad jis pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 90–92 punktus bei Paramos sutarties 6.3, 6.4 ir 17.1 papunkčius. Pažymėta ir tai, kad Agentūra 2014 m. liepos 4 d. susitarimu Nr. 7, atsižvelgusi į pareiškėjo prašymą, įvertinusi pasikeitusią situaciją rinkoje, leido jam atsisakyti įgyvendinti dalį investicijų, paramos sumą sumažino iki 1 754 048,60 Eur (6 056 379,00 Lt).

Agentūra 2015 m. birželio 23 d. raštu Nr. BRK-6092(10.3.8) nepritarė pareiškėjo prašymui sumažinti skirtą paramos sumą bei vertinti, kad pareiškėjas pasiekė Projekte numatytų tikslų uždavinių bei rodiklių. Pareiškėjas turėjo teisę šį atsakymą skųsti. Agentūros 2015 m. birželio 23 d. rašte buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas nepateikė trečiojo, ketvirtojo ir penktojo mokėjimo prašymų nustatytais terminais, kurie atitinkamai buvo pakeisti pagal susitarimus, bei nustojo vykdyti Projektą ir siekti jame nustatytų tikslų, uždavinių bei rodiklių įgyvendinimo. Agentūros diskrecija keisti Projektą ar Paramos sutartį. Iš pareiškėjo 2015 m. gegužės 26 d. prašymo sprendė, kad pareiškėjas teigė prieštaringai, jis siekė įgyvendinti Projektą, bet tuo pačiu teigė, kad netikslinga jį įgyvendinti. Aplinkybė, kad pareiškėjas teikė prašymus Agentūrai, negali pagrįsti, kad jis tinkamai įgyvendino Projektą. Nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė mokėjimo prašymų dėl trečios–šeštos lėšų dalių. Agentūra neįgyvendina Projekto. Būtent pareiškėjas prisiėmė verslo riziką. Pažymėta, kad šioje byloje Agentūra, atsižvelgusi į pareiškėjo prašymus, pratęsė paraiškų pateikimo terminus, sumažino Projekto apimtį. Teismo vertinimu, Agentūra, įvertinusi faktinę situaciją, atliko išsamų aplinkybių tyrimą ir vertinimą. Pareiškėjas, pateikdamas Paraišką ir pasirašydamas Paramos sutartį, turėjo vertinti ekonominę padėtį, galimus neigiamus pokyčius mėsos rinkoje. Be to, Muitų sąjunga nėra vienintelė rinka, kurioje pareiškėjas galėjo realizuoti produkciją.

Teismas konstatavo, kad Agentūra pagrįstai, vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, 255 ir 256 punktais, pagal jai suteiktą kompetenciją, įvertinusi pažeidimo tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pripažino, jog pareiškėjas nepasiekė Paramos sutartyje ir Paraiškoje nustatytų projekto uždavinių, tikslų. Teismo vertinimu, Agentūra, atlikusi pažeidimų tyrimą priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą susigrąžinti visą išmokėtų paramos lėšų sumą ir nutraukti Paramos sutartį. Ministerija minėtą sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Teismas neturėjo pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis negalėjo kontroliuoti aplinkybių, susijusių su kiaulių maro išplitimu bei mėsos embargu ir prašė šias aplinkybes pripažinti force majeure. Teismas rėmėsi Paramos sutarties 48 punktu. Vadovavosi Reglamento 47 straipsnio 1 ir 2 dalimis; minėtos Reglamento nuostatos nukreipia į valstybių narių nacionalinę teisę. Minėtos nuostatos atitinka ir Paramos sutarties nuostatas. Pareiškėjas, pasirašydamas sutartį su Agentūra, aptarė ir sąlygą dėl force majeure aplinkybių. Teismas pareiškėjo teiginius, jog Ministerija nepagrįstai nenugalimos jėgos aplinkybėms vertinti rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei nacionalinių teismų praktika, atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjo nurodytos force majeure aplinkybės: afrikinis kiaulių maras ir Rusijos Federacijos taikomas embargas mėsos gaminiams, neatitinka nei vienos Reglamente nurodytos aplinkybės, jokių objektyvių duomenų pareiškėjas tokiems teiginiams pagrįsti nepateikė. Savaime tokios aplinkybės nelaikytinos force majeure. Teismas rėmėsi CK 1.2 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi. Šiuo atveju byloje taikytinos CK nuostatos, t. y. CK 6.212 straipsnio 1 dalis ir 6.253 straipsnis. Pareiškėjas iš esmės rėmėsi valstybės veiksmais kaip savarankišku atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu.

Šiuo atveju pareiškėjas tokias aplinkybes turėjo realią galimybę įvertinti kaip neigiamai paveiksiančias jo Projekto įgyvendinimą ir imtis aktyvių veiksmų rinkos plėtrai į kitas šalis. Mėsos produktų gaminiai nėra specializuotas gaminys, kuris gali būti skirtas tik Rusijos rinkai. Pareiškėjas jokių duomenų nepateikė, kad į jokias kitas rinkas negalėjo teikti gaminių, didinti produkcijos gamybos ir tinkamai įgyvendinti Paramos sutartį. Pareiškėjo elgesys rodo, kad jis prisiėmė ir padarinius dėl galimos rizikos. Pareiškėjas jau turėdamas neigiamą patirtį dėl laikino embargo įvedimo, galėjo šią aplinkybę tinkamai įvertinti ir orientuoti mėsos produktų tiekimą į kitas rinkas, kurios nebuvo tokios rizikingos.

Tarp pareiškėjo ir jo nurodytų įmonių susiklostė sutartiniai santykiai, kuriems nei Agentūra, nei Ministerija įtakos neturėjo. Pats pareiškėjas prisiima ir neigiamą tokių susitarimų įtaką. Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, kad sudaryti susitarimai su klientais iš Muitų sąjungos, nebuvo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos aplinkybės, o šią aplinkybę, kaip sutarties neįvykdymo priežastį, privalo įrodyti ja besiremianti šalis (CK 6.256 str. 4 d.). Pareiškėjo finansiniai praradimai dėl negalimo tiekimo pagal sudarytas sutartis į Muitų sąjungą yra ne šios bylos dalykas.

Pažymėta, kad komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybei keliami didesni atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimai. Taigi, embargas savaime nedaro Paramos sutarties vykdymo negalima ir negali būti tiesiogiai susijęs su Paramos sutarties įgyvendinimu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neatliko Paramos sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, būtinų Projekto tikslams, uždaviniams pasiekti. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo teiginius, 2015 m. birželio 22 d. raštą Agentūrai, 2015 m. rugpjūčio 17 d. skundą Ministerijai, teismas sutiko su ginčijamuose sprendimuose pateiktu aplinkybių vertinimu, kad pats pareiškėjas priėmė sprendimą nedaryti naujų investicijų ir neįgyvendinti Projekto visa apimtimi.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė kaip kiaulių maras, kai jo vykdomos veiklos teritorija nepateko į buferinę zoną, galėjo daryti tokią neigiamą įtaką Projekto įgyvendinimui, kad tai turėtų esminę reikšmę jo neįgyvendinti nustatytu terminu. Teismas darė išvadą, kad Paramos sutartis nebuvo įvykdyta ne dėl nenugalimos jėgos, o dėl paties pareiškėjo prisiimtos verslo rizikos tiekti mėsos gaminius į Muitų sąjungą ir nesiekiant produkcijos realizuoti Europos Sąjungos ar kitose ne tokiose rizikingose Muitų sąjungos šalyse kaip Rusija.

Pats pareiškėjas įvertino, kad įvedus embargą, Paramos sutarties įvykdymas tapo neįmanomas, todėl jis neatliko jokių veiksmų sutarties įgyvendinimui.

Teismas darė išvadą, kad Ministerija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, įvertinus jame išdėstytus argumentus, be kita ko, ir dėl CK nuostatų taikymo. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurio nėra pagrindo naikinti. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamus aktus, netenkintas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Agentūrą pripažinti Projektą įgyvendintu UAB „Grimeda“ atliktų 132 457,57 Eur investicijų apimtyje. Teismui, atsižvelgus į byloje taikytas ir vertintas nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, nekilo abejonių dėl Reglamento nuostatų aiškinimo byloje vertintu aspektu, todėl prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkintas. Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės reikalauti išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas UAB „Grimeda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. (kai buvo pateikta Paraiška) iki 2013 m. vidurio Rusijos Federacija jokių apribojimų mėsos ir jos gaminių importui netaikė. Pareiškėjas neturėjo galimybių didinti gamybos apimtis ir plėsti produkcijos platinimo rinką. Teismas pareiškėjo galimybes persiorientuoti į kitas rinkas vertino formaliai. Rusijos Federacijai paskelbus mėsos ir jos gaminių embargą, visoje Europos Sąjungos rinkoje susidarė mėsos ir jos gaminių perteklius.

Atkreipia dėmesį, kad valstybės paskelbtas draudimas įvežti mėsos produkciją į jos teritoriją nėra įprasta verslo rizika, sudarant Paramos sutartį nebuvo jokių protingų aplinkybių, galėjusių duoti pagrindą manyti, jog toks draudimas bus įvestas. Pareiškėjas projekto neįgyvendino, kadangi nebeturėjo realių galimybių to padaryti, o ne todėl, kad laisva valia priėmė tokį sprendimą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog ESTT yra nurodęs, kad žemės ūkio santykių kontekste force majeure samprata neturėtų būti suvokiama kaip visiškas (absoliutus) neįmanomumas, force majeure turi būti suprantama kaip neįprastos aplinkybės, kurios yra nekontroliuojamos importuotojo ar eksportuotojo, ir kurios, nepaisant visų atsargumo priemonių, sukelia tokias pasekmes, kurių negalima išvengti, išskyrus itin dideliu pasiaukojimu.

Teigia, kad vadovaujantis Reglamento 47 straipsnio 1 dalies tekstu anglų, prancūzų bei vokiečių kalbomis, šioje normoje pateikiamų force majeure ar išimtinių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl prie tokių aplinkybių taip pat gali būti priskiriamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės.

Atkreipia dėmesį, jog Reglamento 47 straipsnio 1 dalies norma neįtvirtina, jog valstybėms narėms priimant sprendimus dėl force majeure ar išimtinių aplinkybių, turi būti vadovaujamasi nacionaline teise bei nacionalinių teismų praktika.

Atsižvelgiant į Reglamento 47 straipsnio 1 dalies nuostatą, daro išvadą, jog force majeure ir išimtinių aplinkybių kategorijos nėra tapačios bei atitinkami skiriasi ir jų taikymo sąlygos. Teismas visiškai nepasakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių priskyrimo išimtinėms aplinkybėms.

Pareiškėjo atliktos investicijos leido pasiekti visus Priemonės specialiuosius tikslus. Projektas pareiškėjo atliktų investicijų ribose galėtų būti įgyvendinamas kaip atskiras bei savarankiškas projektas.

Teismo argumentai, kad turi būti vadovaujamasi nacionaline civiline teise, bet ne Europos sąjungos žemės ūkio teise, yra nepagrįsti, atsisakymas kreiptis į ESTT yra neteisėtas.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą.

Teigia, kad pareiškėjo nurodytos force majeure aplinkybės neatitinka nei vienos Reglamente nurodytos aplinkybės.

Nurodo, kad būtent Reglamento nuostatos nukreipia į valstybių narių nacionalinę teisę. Paramos sutarties nuostatos atitinka ir Reglamento nuostatas. Pareiškėjas, pasirašydamas sutartį su Agentūra, aptarė ir sąlygą dėl force majeure aplinkybių.

Agentūra, įvertinusi faktinę situaciją, atliko išsamų aplinkybių tyrimą ir vertinimą. Pareiškėjas, pateikdamas Paraišką ir pasirašydamas Paramos sutartį, turėjo vertinti ekonominę padėtį, galimus neigiamus pokyčius mėsos rinkoje. Muitų sąjunga nėra vienintelė rinka, kurioje pareiškėjas galėjo realizuoti produkciją. Pažymi, kad komercine veikla užsiimančios sutarties šalies atsakomybei keliami didesni atidumo, rūpestingumo, sudarant ir vykdant sutartį, reikalavimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad embargas pats savaime nedaro Paramos sutarties vykdymo negalimo, nes nėra tiesiogiai susijęs su Paramos sutarties įgyvendinimu. Pareiškėjas neatliko Paramos sutartyje visų numatytų įsigijimų, kurie yra būtini projekto tikslams, uždaviniams pasiekti. Pareiškėjas pats priėmė sprendimą nedaryti naujų investicijų ir neįgyvendinti Projekto visa apimtimi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis intensyviai ieškojo kitų rinkų, stengėsi sudaryti produkcijos realizavimo sutartis su kitų šalių tiekėjais.

Atsižvelgdamas į Reglamento 47 straipsnio 1 dalies nuostatą teigia, kad kategorijas, kurioms esant valstybės nereikalaus iš paramos gavėjo grąžinti paramą, turi teisę nusistatyti valstybė narė savo teisės aktais. Valstybės nustatytos aplinkybės, kai netaikomos sankcijos už sutarties nevykdymą, yra CK. Todėl mano, kad kreiptis į ESTT nėra pagrindo.

Nesutinka, kad administracinėje teisėje force majeure aplinkybių standartas neturėtų būti griežtas kaip civilinėje teisėje, nes jie yra niekuo nepagrįsti.

Tvirtina, jog tam, kad būtų galima pasiekti projekto tikslus ir uždavinius, turėtų būti atliktos investicijos. Tikslų ir uždavinių pasiekimą patvirtina Projekto rodiklių pasiekimas. Pareiškėjas jų nepasiekė.

Pareiškėjas UAB „Grimeda“ 2017 m. liepos 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo. Nurodo, kad 2017 m. liepos 11 d. pareiškėjas ir atsakovas sudarė taikos sutartį. Taikos sutarties sudarymui Ministerija pritarė 2017 m. gegužės 24 d. vykusio teismo posėdžio metu ir 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 2D-1751 (3.19). Nurodo, jog šalims yra žinomos taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas UAB „Grimeda“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. liepos 12 d. pateikė prašymą patvirtinti UAB „Grimeda“ ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. liepos 11 d. sudarytą taikos sutartį ir nutraukti administracinę bylą Nr. eA-2075-624/2017.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 521 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra šalių sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo.

Iš šiuo atveju pateiktos taikos sutarties matyti, kad ja šalys siekia taikiai išspręsti byloje kilusį ginčą. Byloje duomenų, kad šios sutarties sąlygos gali prieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nenustatyta. Nėra duomenų ir apie tai, kad ši sutartis gali pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ar teisėtus interesus.

Iš teismui pateiktos taikos sutarties matyti, kad ja bylos šalys išsprendė klausimus dėl 132 457,57 Eur paramos, kurią byloje ginčijamais Agentūros ir Ministerijos sprendimais buvo nuspręsta susigrąžinti, bei Paramos sutarties, kuri ginčijamais sprendimais buvo nutraukta. Taiko sutartyje nurodyta, kad jai įsigaliojus, teisminis ginčas pagal pareiškėjo skundą byloje bus laikomas visiškai ir galutinai išspręstu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šia taikos sutartimi buvo iš esmės išspręsti klausimai, dėl kurių buvo keliamas ginčas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesų metu.

Iš 2017 m. liepos 11 d. taikos sutarties taip pat matyti, kad šalims iš esmės yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sukeliamos teisinės pasekmės. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, kad egzistuoja teisinės sąlygos patvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį bei nutraukti bylą (ABTĮ 101 str. 4 p.). Nutraukus bylą, naikintinas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimas (ABTĮ 101 str. 4 p., 140 str. 1 d. 5 p.).

Pareiškėjas, pateikdamas skundą ir apeliacinį skundą, sumokėjo 32 Eur žyminio mokesčio. Teismui nutartimi patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio (ABTĮ 42 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi, 521 straipsnio 2 dalimi, 101 straipsnio 4 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą.

Patvirtinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grimeda“ ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. liepos 11 d. taikos sutartį šiomis sąlygomis:

„1. NMA pripažįsta Pareiškėjo projektą „Mėsos perdirbimo įmonės konkurencingumo didinimas ir plėtra“ Nr. 1PP-KT-I0-1-003370-PR001 (toliau – Projektas) įgyvendintu.

2. Pareiškėjas atsisako visų savo bylinėjimosi išlaidų Byloje.

3. NMA nereikalauja ir ateityje nereikalaus iš Pareiškėjo 127 628,00 EUR išmokėtos paramos lėšų sumos susigrąžinimo.

4. Pareiškėjas įsipareigoja NMA iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. grąžinti 4 829,57 EUR išmokėtos paramos dalį, o 2011 m. sausio 6 d. paramos sutartis dėl projekto „Mėsos perdirbimo įmonės konkurencingumo didinimas ir plėtra“ Nr. 1PP-KT-10-1-003370-PR001 įgyvendinimo Šalių laikoma nenutraukta.

5. Pareiškėjas ir NMA pareiškia, kad įsigaliojus šiai Taikos sutarčiai, teisminis ginčas pagal Pareiškėjo skundą Byloje bus laikomas visiškai ir galutinai išspręstu.

6. Šalys patvirtina, kad ši Taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

7. Šalims yra žinomos Taikos sutarties patvirtinimo ir Bylos nutraukimo teisinės pasekmės, t. y. žinoma, kad teismui patvirtinus Taikos sutartį ir Bylą nutraukus, dėl to paties ginčo neturės teisės pakartotinai kreiptis į teismą ir kad teismo patvirtinta Taikos sutartis įgyja privalomąją galią bei gali būti vykdoma priverstinai.

8. Šalys pareiškia, kad ši Taikos sutartis sudaryta nenaudojant apgaulės, spaudimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, visos šios Taikos sutarties sudarymo aplinkybės Šalims yra žinomos.

9. Šalys prašo teismo patvirtinti Taikos sutartį rašytinio proceso tvarka Šalims nedalyvaujant.

10. Ši Taikos sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, pakeista ir papildyta gali būti Šalių susitarimu, patvirtintu kompetentingo teismo.

11. Ši Taikos sutartis yra sudaroma trimis egzemplioriais, kurių vienas pateikiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o likusieji po vieną tenka Šalims. Taikos sutartį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikia Pareiškėjas.

12. Ši Taikos sutartis yra Šalių perskaityta, jų suprasta dėl turinio bei pasekmių, ir kaip atitinkanti jų valią, priimta ir pasirašyta.“.

Nutraukti administracinę bylą.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Grimeda“ 16 Eur (šešiolika eurų) sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė