2021-01-27 Nr. AB-1803-3-61-3-00929-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-764-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00929-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 23.1; 23.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. KS-23 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad ji (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Poliklinika) (duomenys neskelbtini) pareigas eina nuo 2009 m. lapkričio 26 d. Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėja, vengdama interesų konflikto, nusišalino nuo organizuojamų viešųjų pirkimų bei valdomo turto realizavimo procedūrų. Pažymėjo, kad visi nusišalinimai buvo suderinti su Vilniaus miesto savivaldybe (toliau – ir Savivaldybė) bei gauti pritarimai iš Savivaldybės atstovų dėl atliekamų veiksmų (nusišalinimų). Pastebėjo, kad 2011 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pati Komisija atlikusi patikrinimą dėl Poliklinikos viešųjų pirkimų ir pareiškėjos tarnybinės veiklos konstatavo, jog pareiškėja nusišalino tinkamai ir jokių Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatų nepažeidė.

3. Nurodė, kad 2017 m. balandžio 18 d. raštu Nr. R2-1.10-782 „Dėl nusišalinimo“ (toliau – ir Nusišalinimas) pareiškėja informavo Savivaldybę, kad nusišalina nuo Poliklinikos turto realizavimo bei visų su tuo susijusių procedūrų, t. y. praplečia savo nusišalinimų apimtį, bei detalizuoja ankstesnį savo nusišalinimą nuo viešųjų pirkimų procedūrų, įgaliodama Poliklinikos pavaduotoją valdymui priimti visus reikiamus lokalinius aktus viešojo pirkimo klausimais, organizuoti bei kontroliuoti viešųjų pirkimų vidaus kontrolės vykdymą.

4. Pareiškėja paaiškino, kad ankstesni nusišalinimai buvo teikti nuo viešųjų pirkimų procedūrų, o naujausiu Nusišalinimu, siekdama užkirsti prielaidas kilti bet kokiai interesų konflikto regimybei, pareiškėja praplėtė ankstesnių nusišalinimų sritį, papildomai nusišalindama nuo su viešaisiais pirkimais susijusių procesų organizavimo Poliklinikos viduje – lokalių teisės aktų priėmimo ir vidaus kontrolės vykdymo.

5. Teigė, kad Komisija, atlikdama tyrimą bei priimdama Sprendimą padarė esminius procedūrinius pažeidimus, t. y. Seimo narė A. B. 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Komisija, išnagrinėjusi A. B. raštą, konstatavo, kad jokie nauji įrodymai/faktinės aplinkybės, nei buvo vertintos anksčiau, neegzistuoja, todėl nusprendė tyrimo pagal gautą pranešimą nepradėti. Komisija 2018 m. rugsėjo 6 d. gavo pakartotinį Seimo narės A. B. kreipimąsi įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Nors kartu su pakartotiniu pranešimu jokios naujos aplinkybės ar įrodymai nebuvo pateikti, Komisija 2018 rugsėjo 13 d. nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos, tokiu būdu pažeisdama Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 3 dalies imperatyvias normas.

6. Pažymėjo, kad Komisija tyrimą pradėjo dėl pareiškėjos elgesio, kiek jis susijęs su Poliklinikoje vykusiomis viešojo pirkimo procedūromis, kuriose dalyvavo ir komercinius pasiūlymus teikė UAB (duomenys neskelbtini), tačiau nepaisant nustatyto tyrimo dalyko, Komisija vertino pareiškėjos Nusišalinimą nuo Poliklinikos vykdomų turto realizavimo procedūrų bei nepagrįstai konstatavo jo neatitiktį Įstatymo reikalavimams. Komisija neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja dar 2010 ir 2011 metais nusišalino nuo šių procesų/sprendimų priėmimo; pati Komisija patvirtino šių nusišalinimų tinkamumą ir Komisijos tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad pareiškėja būtų asmeniškai dalyvavusi rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, tiesiogiai susijusius su Poliklinikos viešųjų pirkimų dalyve – UAB (duomenys neskelbtini), bet vis tiek nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nenustatyta nei konkretaus/tikslaus interesų konflikto, nei kad šioje interesų konflikto situacijoje pasireiškė pareiškėjos privatus interesas. Pareiškėjai kyla pagrįsta abejonė, ar jos atžvilgiu atliktas tyrimas bei priimtas Sprendimas nebuvo politiškai motyvuotas ir, ar atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto nepiktnaudžiavimo valdžia bei objektyvumo principų.

7. Atkreipė dėmesį, kad teikdama nusišalinimus, taip pat ir Nusišalinimą (kuris buvo Komisijos tyrimo dalyku), neveikė interesų konflikto situacijoje. Pareiškėja veikė prevenciškai ir siekė užkirsti kelią galimam interesų konfliktui, t. y. siekė reaguoti į aplinkybes, išreiškiančias prielaidas interesų konfliktui kilti ir todėl nusišalino nuo tam tikrų procesų, kuriuos vykdant interesų konfliktai gali kilti. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, interesu konflikto situacija susiformuoja tada, kai konkrečios aplinkybės (prielaidos) materializuojasi ir prielaidas interesų konfliktui paverčia tikru (realiu) interesų konfliktu. Analogiška išvada darytina ir iš Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų analizės (kurias Komisija nepagrįstai nurodo pareiškėją pažeidus), nes jose aiškiai nurodyta, kad asmuo sprendimo svarstymo, rengimo ar priėmimo metu privalo informuoti savo vadovą apie esama interesų konfliktą ir nusišalinti.

8. Pareiškėja akcentavo, kad šiuo atveju ji neveikė interesų konflikto situacijoje ir nepriėmė sprendimų, susijusių jos privačiais interesais (pareiškėjos (duomenys neskelbtini) darboviete UAB (duomenys neskelbtini)). Šiuo atveju nebuvo rengiamas, derinamas ar priimamas joks konkretus sprendimas, kuris pareiškėjai būtų sukėlęs interesų konfliktą. Tai konstatavo pati Komisija, atlikusi tyrimą ir nurodydama, kad nenustatyta faktinių duomenų, jog pareiškėja būtų asmeniškai atstovavusi Polikliniką ar dalyvavusi rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, tiesiogiai susijusius su viešųjų šios įstaigos pirkimų dalyve – UAB (duomenys neskelbtini). Rėmėsi LVAT praktika nurodydama, kad asmenys pripažįstami pažeidę Įstatymo reikalavimus, kai jie nenusišalina ir priima sprendimus interesų konflikto situacijoje; nesiima jokių teisinių priemonių, kad nekiltų abejonių dėl jų, kaip valstybės tarnautojų, tarnyboje priimamų/nepriimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo. Šiuo atveju, pareiškėja ėmėsi išankstinių rašytinių teisinių priemonių dėl galimų kilti interesų konfliktų, siekdama bet kokios interesų konflikto regimybės, nusišalino nuo procesų, kuriuose interesų konfliktai gali materializuotis bei nepriėmė ir nedalyvavo priimant sprendimus, galinčius būti siejamais su jos privačiais interesais (šią aplinkybę, atlikus tyrimą, patvirtino pati Komisija Sprendime).

9. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka ir Komisijos vertinimu, jog nusišalinimą pateikė netinkamam subjektui, nes Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatos (galimai 17 punkto) nenustato pareigos išimtinai merui priimti/patvirtinti ar spręsti dėl teikiamų nusišalinimų. Pažymėjo, jog atsakovas nenurodė nė vieno argumento, dėl kurio nusišalinimo institutas ir su interesų konfliktų vengimu susijęs teisinis reguliavimas turėtų būti laikomas darbo teisinių santykių elementu. Pareiškėjos teigimu, nusišalinimo institutas nepatenka į darbo teisės sritį, nes nusišalinimo teisinius santykius reguliuoja specialus įstatymas, o ne Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK); pačiame DK 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad egzistuoja ir kiti, su darbo santykiais susiję kiti visuomeniniai santykiai prie kurių turi būti priskiriami ir santykiai, kylantys iš Įstatymo dėl interesų konflikto vengimo bei nusišalinimo; DK 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad darbo teisės normų vykdymą pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; Lietuvos teismų praktikoje suformuota praktika, kad nors su sveikatos priežiūros įstaigų vadovais sudaroma darbo sutartis, ginčai kylantys dėl Įstatymo pažeidimu sprendžiami ne bendrosios kompetencijos teismuose (kartu su ginčais dėl darbo teisinių santykių), tačiau teismingi administraciniam teismui.

10. Pareiškėja rėmėsi Savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-267 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų, Savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių vadovų valdymo ir administravimo tvarkos aprašo 2 ir 12 punktais, kurie nustato, kad: vadovų valdymą atlieka Savivaldybės taryba ir Savivaldybės administracijos direktorius (tarp Tarybos posėdžių), o administravimą – Savivaldybės administracijos Personalo departamentas. Įstaigų ir Įmonių vadovų prašymai dėl priėmimo, atleidimo, papildomo darbo ir kitais personaliniais klausimais turi būti suderinti su departamento, kurio reguliavimo sričiai yra priskirta įstaiga ar įmonė, direktoriumi. Pareiškėjos įsitikinimu, pagrįstai teikė Nusišalinimą Personalo Etikos ir nusižengimų tyrimų skyriui bei Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui. Pažymėjo ir tai, kad vadovaujantis imperatyviu VAĮ 3 straipsnio 8 ir 5 punktų reguliavimu, pareiškėjos teiktas Nusišalinimas Savivaldybėje turėjo būti persiųstas/perduotas atsakingam subjektui ir pareiškėja negali būti laikoma netinkamai nusišalinusi – ji ne tik de facto informavo savo darbdavio funkcijas atliekantį subjektą (t. y. Savivaldybę), tačiau ir gavo jo pritarimą atliekamiems veiksmams.

11. Nepagrįstu laikė atsakovo teiginius, kad pareiškėjos Nusišalinimas laikytinas ne jos pareikštu Nusišalinimu, bet informacija apie Poliklinikos (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 13 d. priimtus sprendimus, nepateikdama jokių argumentų, kurie pagrįstų tokį vertinimą. Pateikdama Nusišalinimą pareiškėja laikėsi visų Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. informavo darbdavio įgaliotus asmenis net ne apie esamą interesų konfliktą, o apie galimą interesų konfliktą; nusišalino nuo galimų sprendimų priėmimo ateityje dėl kurių galėtų kilti konfliktas; jokia forma nedalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus.

12. Priešingai nei nurodė atsakovas Sprendime, pareiškėja detaliai Nusišalinime nurodė motyvus ir aplinkybes, įvardintas pareiškėjos (duomenys neskelbtini), jo vadovaujama Bendrovė, prieduose aiškiai ir tiksliai identifikuoti procesai nuo kurių pareiškėja nusišalino ir sritys, kuriose Poliklinikos darbuotojams suteikti įgaliojimai. Pastebėjo, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nedetalizuota, kaip turi būti įforminamas asmens nusišalinimas ne interesų konflikto atveju, bet kuomet atliekamas prevencinis nusišalinimas reaguojant į prielaidas interesų konfliktui kilti. Pabrėžė, kad pareiškėjos pareikštą Nusišalinimą Savivaldybė priėmė bei patvirtino jo tinkamumą bei priimtinumą. Tai tiesiogiai patvirtina, kad tiek pareiškėja, tiek Savivaldybė (ją kontroliuojantis subjektas), laikė interesų konflikto kilimo riziką tinkamai suvaldytą, o pareiškėjos prevencinius veiksmus bei taikomas priemones dėl galimo kilti interesų konflikto – proporcingais ir pagrįstais.

13. Dėl Komisijos Sprendime nurodytos aplinkybės, kad „Poliklinikos (duomenys neskelbtini) vadovaujama įmonė dalyvauja Poliklinikos viešuosiuose pirkimuose, savaime sudaro prielaidas atsirasti interesų konfliktui“ ir cituojamos LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1688-438/2016 nurodė, jog atsakovas cituoja ne visus LVAT išaiškinimus. Išanalizavus LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1688-438/2016, kuria Komisija remiasi Sprendime, darytina išvada, kad su interesų konflikto situacija (tai neegzistuoja pareiškėjos atveju, nes ji nusišalino prevenciškai) susidūrę savivaldybėms pavaldžių įstaigų vadovai, siekdami pavesti pavaldiems darbuotojams sprendimus, turi gauti steigėjo pritarimą atliekamiems veiksmams. Pareiškėja šiuo atveju Nusišalinimu kreipėsi į Savivaldybę dėl galimų kilti interesų konfliktų, siekdama prevenciškai nusišalinti. Tai buvo atlikta žodžiu, derinant nusišalinimo apimtį bei numatomų suteikti įgaliojimų apimtį. Kai žodinis suderinimas darbine tvarka buvo pasiektas, pareiškėja į Savivaldybę kreipėsi raštu su Nusišalinimu, kuriam Savivaldybė pritarė. Taigi, šio ginčo atveju, pareiškėja įvykdė Lietuvos teismų praktikoje, kuria remiasi Komisija, suformuotus įpareigojimus – iš anksto (prieš kylant bet kokiam interesų konfliktui) kreipėsi į Savivaldybę, suderino poziciją konkretaus nusišalinimo klausimu, teikė Nusišalinimą bei tuomet gavo Savivaldybės rašytinį pritarimą atliekamiems veiksmams.

14. Pareiškėja teigė, kad Komisijos priimtas sprendimas yra prieštaringas, neaiškus ir nemotyvuotas – nėra aiškiai nurodyta, kokie konkrečiai pareiškėjos veiksmai yra netinkami ir kokiu būdu ji turėjo tinkamai nusišalinti; viena vertus nurodoma, jog pareiškėja pateikė ne Nusišalinimą, bet informaciją apie priimtus sprendimus, tačiau kita vertus, tą patį Nusišalinimą kvalifikuoja nusišalinimu (sprendimo 15 psl., punktas Nr. 3); nepateikė Sprendime argumentų, kodėl priėmė pakartotinį A. B. pranešimą; kokios naujos aplinkybės ar įrodymai buvo pateikti; kodėl nusišalinimo, viešų bei privačių interesų derinimo teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip darbo teisės santykiai; kodėl Nusišalinimas savivaldybei laikytinas informacija apie priimtus sprendimus, o ne nusišalinimu; kuo remiantis Komisija kelia tokius aukštus, teisės aktuose neįtvirtintus reikalavimus nusišalinimų turiniui ir formai, kurių kažkodėl neatitinka pareiškėjos Nusišalinimas, nors jis yra priimtinas Savivaldybei (pareiškėjos vadovo funkcijas atliekančio subjekto) ir kurio forma yra analogiška pačios Komisijos anksčiau tinkamais pripažintų nusišalinimų.

15. Pažymėjo, kad atliko išankstinį Nusišalinimą nuo tam tikrų procesų, siekdama valdyti interesų konflikto riziką; vadovaudamasi aukščiausiais skaidrumo standartais siekė paneigti bet kokią interesų konflikto regimybę bei užkirsti priemones jam kilti. Joks interesų konfliktas šiuo atveju de facto (faktiškai) nebuvo kilęs – tai konstatavo pati Komisija savo Sprendime. Savivaldybė pareiškėjos veiksmams ir Nusišalinimui pritarė. Tačiau Komisija pripažino tokius prevencinius pareiškėjos veiksmus kaip pažeidžiančius Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad pareiškėja pažeidė Įstatymą tik dėl to, kad elgėsi proaktvviai ir apdairiai, reagavo į prielaidas interesų konfliktui atsirasti ir siekė iš anksto užkardyti kelią galimam interesų konfliktui, t. y. jei pareiškėja nebūtų siekusi iš anksto užkirsti kelio interesų konfliktui atsirasti ir nebūtų bendradarbiavusi su Savivaldybe dėl Nusišalinimo, Komisija neturėtų jokio pagrindo pripažinti jos veiksmų prieštaraujančiais Įstatymui.

16. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

17. Atsakovas nurodė, kad ginčas kilo išskirtinai dėl teisės taikymo, pareiškėjai suabejojus, ar Komisija tinkamai kvalifikavo jai padarius Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. – nusišalinimo instituto, atsižvelgiant į šio instituto paskirtį (taip pat ir Įstatymo tikslus), procedūras bei faktinį jo išpildymą, pažeidimą.

18. Pareiškėja Įstatyme nustatytą pareigą vengti interesų konflikto, procedūrine prasme, realizavo netinkamai, todėl tokiais veiksmais ji, kaip viešosios įstaigos vadovė, sukūrė situaciją, tiesiogiai turėjusią įtakos neigiamoms pasekmėms atsirasti. Nes dėl pareiškėjos veiksmų, formos, procedūrų bei turinio prasme, neatitinkančių Įstatymo reikalavimų, nebuvo realiai užtikrinti šio Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinti tikslai, šiuo atveju – Poliklinikoje priimamų sprendimų viešųjų pirkimų srityje, kiek jie yra susiję su pareiškėjos šeimos įmonės UAB (duomenys neskelbtini) verslo interesais, skaidrumas, objektyvumas, nešališkumas.

19. Atsakovas pažymėjo, kad UAB (duomenys neskelbtini) Poliklinikos vykdomuose viešuosiuose pirkimuose dalyvavo ir dalyvauja (didėjančia tvarka) daugybę kartų ir ženklią jų dalį laimi. Tai matyti iš finansinių Poliklinikos veiklos ataskaitų, liudijančių apie UAB (duomenys neskelbtini) sumokėtas milijonų eurų vertės sumas. Taigi Įstatyme nurodytas viešųjų ir privačių interesų konfliktas yra akivaizdus, kurį suvokia ir pati pareiškėja. Tačiau skunde tokį konfliktą pareiškėja jau vadina menamu, galimu, grindžiamu prielaidomis. Realaus viešųjų ir privačių interesų konflikto situacija pareiškėjos tarnybai kilo visais atvejis, kuomet tik jos šeimos verslo įmonė teikė komercinius pasiūlymus Poliklinikai. Komisija pritartų pareiškėjos pozicijai dėl konflikto galimumo, jei pareiškėją bei jos šeimos narius su UAB (duomenys neskelbtini) sietų privataus pobūdžio interesai, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) nebūtų dalyvavusi nei viename Poliklinikos organizuotame viešajame pirkime, nors tokią galimybę, kaip medicinos įrangos bei paslaugų teikimo srityje veikianti verslo įmonė, hipotetiškai (prielaidų lygmenyje) ir turinti. Tačiau nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) šia galimybe ne tik pasinaudojo, bet ją ir realizavo. Taigi prevencinės priemonės, kurias pareiškėja nurodo savo skunde, šiuo atveju nėra veiksmingos.

20. Atsakovas dėl tyrimo pradėjimo nurodė, kad VTEKĮ 17 straipsnio 2 punkte numatyta, jog Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Įstatymo nuostatoms. Tačiau ši nuostata nereiškia, kad Komisija, būdama kontrolės ir priežiūros institucija, tyrimą dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų turi teisę pradėti tik tuomet, kai gauna atitinkamą prašymą (skundą) apie galbūt padarytą Įstatymo reikalavimų pažeidimą. Įstatymai nevaržo Komisijos diskrecijos pradėti tyrimą savo iniciatyva, ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą. Šiuo pagrindu nebuvo panaikintas nei vienas Komisijos sprendimas. Reaguodama į gaunamus skundus ar veikdama proaktyviai, Komisija nuosekliai laikosi principo, kad pakankamas pagrindas (vada) tyrimui pradėti atsiranda tuomet, kai turimi duomenys, ar išsakytos abejonės dėl valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veikos indikuoja apie itin didelę Įstatymo reikalavimų pažeidimo tikimybę.

21. Komisija gavo du Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. prašymus įvertinti Poliklinikos (duomenys neskelbtini) veiksmų atitiktį Įstatymo reikalavimams. Tyrimą Komisija pradėjo 2019 m. rugsėjo 13 d., įvykius vertinant chronologine seka, po antrojo pranešėjos kreipimosi. Laikotarpyje tarp šių Komisijos sprendimų, Komisija savo iniciatyva kreipėsi į atitinkamas institucijas bei asmenis – Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, pareiškėją, Sveikatos apsaugos ministeriją ir pan., dėl informacijos pateikimo. Taigi Komisija 2019 m. rugsėjo 13 d. posėdyje, spręsdama klausimą dėl tyrimo pareiškėjos atžvilgiu pradėjimo, disponavo nepalyginamai gausesne faktine situacija, nei 2018 m. rugpjūčio 16 d. Be to, priimdama sprendimą tirti pareiškėjos elgesį, Komisija atsižvelgė ne tik į viešąjį visuomenės interesą išsklaidyti kilusias abejones dėl Poliklinikoje priimamų sprendimų nešališkumo, bet ir pačios pareiškėjos, laimėjusios konkursą eiti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vadovo pareigas, interesus, susijusius su tarnybine reputacija.

22. Aplinkybė, kad pranešimą Komisijai pateikęs asmuo turi valstybės statusą, priešingai, nei teigia pareiškėja, savaime dar nereiškia, jog visas Komisijos tyrimas yra politiškai motyvuotas. Susirūpinimą situacija pareiškėjos vadovaujamoje Poliklinikoje išreiškė ne tik Seimo narė, tačiau buvo gautas paklausimas dėl šių aplinkybių ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos bei persiųstą kitos Lietuvos Respublikos Seimo narės – A. Š. kreipimąsi. Situaciją dėl galimų korupcijos apraiškų Poliklinikoje tyrė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba ir Viešųjų pirkimų tarnyba.

23. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, neva Sprendimas, priimtas atlikus išsamų, visapusišką ir visaapimantį tyrimą, iš esmės prieštarauja 2011 m. spalio 11 d. posėdyje priimtam protokoliniam sprendimui pritarti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktai išvadai ir savarankiško tyrimo neatlikti. Atsakovo teigimu, šių sprendimų negalima tapatinti dėl daugybės priežasčių. Ne tik dėl procedūrinių jų skirtumų (vienu atveju pati Komisija atliko savarankišką ir nepriklausomą tyrimą, kitu – pritarė kitos institucijos išvadoms, padarytoms surinktos faktinės informacijos pagrindu). Minėtus sprendimus skiria itin didelis – daugiau nei septynių metų laiko tarpas. Tai yra laikotarpis, per kurį, kaip savo skunde teigia pati Poliklinikos (duomenys neskelbtini) „keičiantis teisiniam reguliavimui, ar jo taikymui, atsirandant naujai praktikai, atsirasdavo naujos priežastys ar aplinkybės, dėl kurių galėtų kilti interesų konfliktas“. Atkreipė dėmesį į tai, kad per šį laikotarpį iš tiesų ne kartą keitėsi ne tik ginčo santykį reglamentuojančio Įstatymo (tarp jų – ir 11 straipsnio) bei VTEKĮ nuostatos, tačiau kito ir kiti, skundžiamame sprendime nurodyti teisės aktai.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pati save nušalino nuo itin plačios ir reikšmingos jai teisės aktais pavestų darbo funkcijų dalies – viešųjų pirkimų bei turto valdymo procedūrų vykdymo, šiuos darbus pavesdama vykdyti kitiems, jai pavaldiems, Poliklinikos darbuotojams. Kitaip tariant, apeliuodama į Įstatymą, pareiškėja savo darbines funkcijas reikšmingai susiaurino. Taigi tvirtinimas, esą šio ginčo situacija nėra susijusi su darbo teisiniais santykiais, Komisijos nuomone, nepagrįstas.

25. Komisija nurodė, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog vienintelis tinkamas subjektas, į kurį, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, pareiškėja privalėjo kreiptis dėl jai iškilusios interesų konflikto situacijos, atsižvelgiant į aptariamu metu galiojančio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatas, buvo Vilniaus miesto savivaldybės meras. Poliklinikos (duomenys neskelbtini) cituojamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-267 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų, savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių vadovų valdymo ir administravimo tvarkos aprašas yra poįstatyminis teisės aktas, kuris taikomas tiek, kiek neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatoms.

26. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriaus nuostatų matyti, kad šiam struktūriniam padaliniui yra pavesta teikti kvalifikuotus patarimus (metodinę pagalbą) tik savivaldybėje dirbantiems asmenims. Poliklinikos (duomenys neskelbtini) nėra savivaldybės darbuotoja. Todėl, atsižvelgiant į Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriui suteiktus įgaliojimus, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad subjektas, į kurį ji kreipėsi, yra įgaliotas ne tik iš esmės spręsti Poliklinikos (duomenys neskelbtini) tarnybinio statuso asmenims susidariusią intereso konflikto situaciją, bet ir priimti vieną iš Įstatymo 11 straipsnyje numatytų sprendimų (priimti pareikštą nusišalinimą, jį atmesti, nušalinti nuo atitinkamų pareigų vykdymo ir pan.). Tokių sprendimų minėtasis savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys ir nepriėmė. Klausimą iš esmės prieš tai išsprendė ir sprendimus dėl savo tarnybos priėmė pati pareiškėja savarankiškai, išleisdama atitinkamus įsakymus.

27. Atsakovas teigė, kad pareiškėja veikė pagal jos pačios sugalvotas procedūras, kurios nėra numatytos nei Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose, todėl pagrįstai buvo nuspręsta, jog ji nesilaikė Įstatymo reikalavimų, dėl to nustatyta tvarka nebuvo užtikrintas Poliklinikoje priimamų sprendimų viešųjų pirkimų srityje nešališkumas. Šiame kontekste Komisija Sprendime neatsitiktinai rėmėsi LVAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011, kad įgaliotų asmenų informavimas apie susidariusią interesų konflikto situaciją yra privaloma sąlyga siekiant pripažinti, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo tinkamai vykdė Įstatymo nuostatas. Būtent įgaliotų asmenų.

28. Komisijos sprendimus tikrinantys administraciniai teismai ne vienoje tokio pobūdžio byloje yra pažymėję, kad nusišalinimą valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo atlikti pagal tai, kaip to reikalauja Įstatymo nuostatos ir, kad ne bet koks asmens atliktas veiksmas laikytinas nusišalinimu Įstatymo nuostatų prasme. Todėl Komisija nesutinka su skundo argumentu, neva Komisijos Sprendimas yra precedentinis, kad Komisija, vadovaudamasi formaliomis Įstatymo nuostatomis, išskirtinai pareiškėjai ad hoc (šiuo atveju) nustatė itin aukštus elgesio reikalavimus.

II. 29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Komisijos Sprendimą.

30. Teismas nustatė, kad dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms 2018 m. rugpjūčio 10 d. į Komisiją kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimo narė A. B., nurodydama, jog pasirodžiusi informacija viešoje erdvėje kelia klausimų, ar pareiškėja nėra pažeidusi Įstatymo nuostatų. Seimo narė paprašė Komisijos įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatams. Komisija 2018 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. S-3781-(1.5), vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, atsisakė pradėti tyrimą pagal Seimo narės A. B. pranešimą.

31. Komisija 2018 m. rugsėjo 6 d. gavo pakartotinį Seimo narės A. B. kreipimąsi įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Komisija 2018 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. S-3974-(2.5) „Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydama pateikti visus pareiškėjos pateiktus nusišalinimus nuo klausimų, susijusių su Bendrove, bei pareiškėjos vadovo priimtus sprendimus dėl pareiškėjos nusišalinimo, nurodant kuriems konkrečiai asmenims ir kada buvo pavesta spręsti klausimus, susijusius su Bendrove.

32. Komisija dėl informacijos pateikimo 2018 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi ir į Polikliniką. Komisija 2018 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. S-4073-(1.2) „Dėl pradėto tyrimo“ informavo Seimo narę A. B., jog 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams.

33. Teismas pažymėjo, kad ginčo tarp šalių dėl faktinių aplinkybių nėra, kaip ir nėra ginčo dėl pareiškėjos tarnybinio statuso. Šalys iš esmės skirtingai vertina Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas – nusišalinimo instituto procedūras, jų faktinį realizavimą, pažeidimą. Pareiškėja taip pat kelia abejones dėl Sprendimo teisėtumo teigdama, kad buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai atliekant tyrimą. Atsakovo teigimu, įstatymai nevaržo Komisijos diskrecijos pradėti tyrimą savo iniciatyva ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą.

34. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo argumentus, susijusius su procedūriniais pažeidimais, nurodė, kad į Komisiją 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi Seimo narė A. B. su prašymu įvertinti pareiškėjos elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Komisija 2018 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. S-3781-(1.5) informavo pranešėją, kad atsižvelgiant į tai, jog pranešime (ir žiniasklaidoje) nėra nurodyta duomenų apie konkrečius pareiškėjos veiksmus, kuriais ji galėjo pažeisti Įstatymo nuostatas, Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, tyrimo pagal pranešime nurodytas aplinkybes nepradėjo. Pakartotinai Seimo narė į Komisiją kreipėsi 2018 m. rugsėjo 6 d. Pakartotiniame pranešime „Dėl tyrimo pradėjimo“ nurodė, kad dar 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreipdamasi į Komisiją nurodė aplinkybes dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms, tačiau Komisija, atsisakydama pradėti tyrimą, argumentų, kodėl nusprendė nepradėti tyrimo, nenurodė. Pranešėja nurodė, jog nėra aišku, kaip galima konstatuoti faktą, jei tyrimas net nebuvo pradėtas ir pakartotinai paprašė pradėti tyrimą.

35. Įvertinęs abu pranešėjos pranešimus, teismas sprendė, kad antru pranešimu pranešėja nepateikė jokių naujų aplinkybių ar naujų faktų, kaip tai nustatyta VTEKĮ 24 straipsnio 3 dalyje. Taigi Komisija nepagrįstai 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje, apsvarsčiusi Seimo narės A. B. 2018 m. rugsėjo 6 d. prašymą, nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams.

36. Teismas nurodė, jog, Komisijos teigimu, įstatymai nevaržo jos diskrecijos pradėti tyrimą savo iniciatyva, ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą; kad po pirmojo Seimo narės kreipimosi Komisija savo iniciatyva kreipėsi į atitinkamas institucijas bei asmenis dėl informacijos pateikimo; jog 2019 m. rugsėjo 13 d. posėdyje disponavo gausesne faktine situacija, kad atsižvelgė ne tik į viešąjį visuomenės interesą išsklaidyti kilusias abejones dėl Poliklinikoje priimamų sprendimų nešališkumo, bet ir pačios pareiškėjos, laimėjusios konkursą eiti VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės vadovo pareigas, interesus, susijusius su tarnybine reputacija. Teismas sutiko, kad Komisija gali pradėti tyrimą savo iniciatyva ar savarankiškai išplėsti jau atliekamo tyrimo ribas, dalyką, pagrindą, tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, vada tyrimui pradėti buvo pakartotinis Seimo narės prašymas, kuriame nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių ir faktų, kurių nebuvo nurodyta pirminiame 2018 m. rugpjūčio 10 d. pranešime Komisijai, bet ne pačios Komisijos iniciatyva pradėtas tyrimas ar pradėto tyrimo išplėtimas.

37. Teismas atmetė Komisijos argumentus, kad po pirminio Seimo narės prašymo, ji savarankiškai kreipėsi į atitinkamas institucijas bei asmenis, kadangi byloje nustatyta, jog VTEK į institucijas kreipėsi ne iki 2018 m. rugsėjo 6 d., kuomet buvo gautas Seimo narės pakartotinis prašymas, tačiau 2018 m. rugsėjo 11 d., t. y. po pakartotinio keipimosi (VTEK kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir į Polikliniką).

38. Teismas konstatavo, kad Komisija 2018 m. rugsėjo 6 d. gavusi pakartotinį Seimo narės A. B. prašymą, kuriame buvo prašoma pakartotinai pradėti tyrimą, tačiau nebuvo nurodytos naujos aplinkybės ar nauji faktai, kurie nebuvo nurodyti pirminiame 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašyme, nepagrįstai nesivadovavo VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis ir nepagrįstai 2018 m. rugsėjo 13 d. posėdyje, apsvarsčiusi Seimo narės 2018 m. rugsėjo 6 d. pakartotinį prašymą, nusprendė pradėti tyrimą dėl pareiškėjos elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams.

39. Pasisakydamas dėl nusišalinimo procedūros teismas nurodė, kad Komisija Sprendime konstatavo, jog pareiškėja informaciją apie dėl jos veiklos susidariusią interesų konflikto situaciją teikė pagal įstatymo nuostatas neįgaliotam subjektui, t. y. ne Vilniaus miesto savivaldybės merui, bet Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriui bei Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui.

40. Teismas, remdamasis Įstatymo 11 straipsnio, Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatomis, pritarė Komisijos pozicijai, kad tinkamas subjektas, kuriam pareiškėja turėjo pateikti Nusišalinimą yra Vilniaus miesto savivaldybės meras. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas Nusišalinimas ne tiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės merui, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriui bei Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui neleidžia konstatuoti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Šią išvadą teismas priėjo įvertinęs Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad <...> privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją <...>; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punktą, kuriame nustatytas vieno langelio principas, kuris reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas ar skundas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Prašymą ar skundą nagrinėja ir informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą ar skundą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą ar skundą padavusį asmenį. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. Taigi iš paminėtų teisės aktų nuostatų akivaizdu, kad pareiškėjos teiktas Nusišalinimas Vilniaus miesto savivaldybėje turėjo būti adresuotas ar perduotas atsakingam subjektui – merui.

41. Teismas pažymėjo, kad Komisija taip pat Sprendime nurodė, jog aplinkybė, kad Poliklinikos (duomenys neskelbtini) vadovaujama įmonė dalyvauja Poliklinikos viešuosiuose pirkimuose, savaime sudaro prielaidas atsirasti interesų konfliktui ir remiasi LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1688-438/2016, kurioje nurodyta, kad „Situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo priimti sprendimus, susijusius su jo šeimos nario verslo interesais, paveda jam tarnybos santykių prasme pavaldžiam darbuotojui, pats „formaliai atsisakydamas priimti sprendimus, susijusius su savo privačiais interesais <...>“, sukuria situaciją, kai „pavaldinio sprendimai jo tiesioginio vadovo atžvilgiu atitinkamai gali būti įtakojami jo tiesioginio vadovo priimamais sprendimais jo paties atžvilgiu. Visa tai lemia, kad tokiais atvejais išlieka interesų konflikto kilimo galimybė. O ši aplinkybė tokiais atvejais įpareigoja asmenį dirbantį valstybinėje tarnyboje, elgtis įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nustatyta tvarka, būtent informuoti savo institucijos vadovą apie esamą interesų konfliktą bei pareikšti apie nusišalinimą nuo sprendimo priėmimo“. Teismas nurodė, kad atsakovo cituojamoje LVAT nutartyje iš esmės situacija nebuvo identiška, t. y. asmuo, nesikreipė į steigėją, neinformavo savo institucijos vadovo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nusišalino ir apie savo Nusišalinimą informavo savo institucijos vadovą apie esamą/būsimą interesų konfliktą. Teismas pabrėžė, kad svarbi yra ne galimybė realizuoti pareigą nusišalinti, bet pačios pareiškėjos elgesys iškilus interesų konflikto situacijai, t. y. kreiptis į savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą dėl nusišalinimo. Būtent tiesioginio vadovo informavimo faktas yra reikšmingas. Teismui nustačius, kad pareiškėja Nusišalinimą pateikė savo institucijos vadovui ir institucijos vadovui priėmus pareiškėjos Nusišalinimą, Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimas pareiškėjos atžvilgiu nekonstatuotinas.

42. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, sprendė, kad Komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimas Nr. KS-23 „Dėl J. K.“, yra neteisėtas ir nepagrįstas, Komisija neįvertino ginčui reikšmingų faktų, neteisingai vertino Įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjos skundą tenkino visiškai.

43. Pareiškėja taip pat prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau neįvardijo nei konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, nei pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjos prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

III. 44. Atsakovas Komisija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjos skundą atmesti.

45. Nurodo, kad pareiškėja skundžia tik 1/6 Komisijos Sprendimo (apie tai ji nurodė ir savo patikslintame skunde), tačiau teismas, nenurodydamas motyvų, panaikino Sprendimą visa apimtimi. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokia apimtimi pareiškėja neprašė Sprendimo panaikinti, be to, skundžiamo Sprendimo dalį (rezoliucinės dalies 4 punktą) įgyvendino ir Poliklinikos vadovė ir jos darbdavys - Vilniaus miesto savivaldybės meras.

46. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Komisija, tyrimą pareiškėjos atžvilgiu pradėjusi ne pagal Lietuvos Respublikos Seimo narės 2018 m. rugpjūčio 10 d. pateiktą, bet pagal 2018 m. rugsėjo 6 d. pakartotinį jos prašymą, padarė procedūrinį pažeidimą, nulėmusį pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą, pažeidimą.

47. Atsakovas remiais LVAT praktika ir teigia, kad Komisija yra Įstatymo pagrindu specialiai įsteigta institucija, kurios tikslas ir uždaviniai kontroliuoti šio įstatymo vykdymą. Tokiems tikslams pasiekti ir uždaviniams įvykdyti Komisijai yra suteikta specialioji kompetencija, kuri, jai konkuruojant su kitų valstybės institucijų atitinkama kompetencija, yra prioritetinė. Komisija yra savarankiškas teisės atlikti atitinkamą patikrinimą turėtoja.

48. Komisija nurodo, kad VTEKĮ 17 straipsnyje išdėstyti specialūs įgaliojimai, suteikti Komisijai, prižiūrint ir kontroliuojant, kaip asmenys laikosi Įstatymo bei Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymo nuostatų. Kaip matyti iš šio straipsnio turinio, VTEK suteikti itin platūs įgaliojimai, veikti proaktyviai, savarankiškai, savo iniciatyva inicijuoti, pradėti, vykdyti tyrimus ir jų pagrindu priimti atitinkamus sprendimus. Tai, kad vienas iš minėtojo straipsnio punktų (3) fiziniams ir juridiniams asmenims taip pat suteikia teisę pranešti apie galbūt padarytus Įstatymo pažeidimus, savaime nereiškia, kad Komisijos funkcijos, pagal jai pavestą tarnybinę kompetenciją vykdant kontrolės-priežiūros veiksmus, yra (gali būti) kaip nors apribotos išskirtinai tik tokiais pranešimais, ar jų turiniu.

Pareiškėja apie Komisijos tyrimo dalyką, jo eigą ir priimtą sprendimą buvo informuota tinkamai. Komisija nesupranta, kuo remdamasis teismas sprendė, neva 2018 m. rugsėjo 6 d. Komisijos priimtas sprendimas pradėti tyrimą dėl pareiškėjos sąlygojo Komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. KS-23 „Dėl J. R.“ neobjektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo sprendimo nepagrįstumą. Teismo sprendime nenurodyta, kokios būtent pareiškėjos teisės buvo pažeistos (suvaržytos, apribotos ir pan.) 2018 m. rugsėjo 6 d. Komisijos sprendimu.

Komisija, tirdama Poliklinikos vadovės elgesį, laikėsi visų VTEKĮ numatytų procedūrų. Komisija nemano, kad 2018 m. rugsėjo 6 d. posėdyje priimdama sprendimą tirti pareiškėjos tarnybinio elgesio, dėl kurio atitinkamus tyrimus taip pat atliko kitos valstybės institucijos ir kuris visuomenėje buvo sukėlęs ilgalaikę kontraversiją dėl galbūt nesuderinamos Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos vadovės veiklos, atitikties Įstatymo nuostatoms, padarė procedūrinį pažeidimą. Juo labiau tokį, kuris galėjo nulemti galutinio sprendimo teisėtumą.

Laikantis tokios teismo sprendime suformuluotos prielaidos, tektų paneigti keturias, Komisijos nuomone, esminę reikšmę ginčijamai situacijai turinčias aplinkybes, kad:

1) tyrimą atliko kompetentinga valstybės institucija;

2) tyrimo dalykas tiesiogiai susijęs su Įstatymo nuostatų taikymu;

3) pareiškėja - Įstatymo nuostatomis reguliuojamų teisinių santykių subjektas;

4) Lietuvos Respublikos Seimo narė A. B. Komisijai nurodė tas faktines aplinkybes, kurios jau buvo paskelbtos viešai, masinės informacijos priemonėse. Be to, Komisija rėmėsi ir iš kitų institucijų (asmenų) gautos informacijos visuma, į kurią atitinkamai reaguoti Komisijai suteikia teisę jos veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Išvardinti dalykai nebuvo šios administracinės bylos ginčo dalykas. Jų nekvestionavo nei pareiškėja, nei teismas.

49. Pažymi, kad Komisijos sprendimas pradėti tyrimą dėl pareiškėjos atitinka ir viešąjį visuomenės interesą, nes šio sprendimo priėmimo metu pareiškėja buvo laimėjusi konkursą į (duomenys neskelbtini) pareigas. Taigi Komisija, kaip vienintelė kompetentinga institucija, privalėjo atlikti nepriklausomą bei išsamų tyrimą ir skiriantiems J. K. į vadovaujančias pareigas asmenims pateikti motyvuotą išvadą dėl pareiškėjos, kurios šeimos verslo įmonė dalyvauja ir dažnai laimi Poliklinikos, o taip pat ir Vilniaus Respublikinės universitetinės ligoninės skelbiamus viešuosius pirkimus, elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms. Nei pareiškėja nei teismas nenurodė jokio konkrečiais faktais paremto argumento, leidžiančio pagrįstai manyti, jog Komisija 2018 m. rugsėjo 6 d., o ir vėliau, priimdama sprendimus, pareiškėjos atžvilgiu galėjo turėti išankstinį nusistatymą, būti neobjektyvi, asmeniškai suinteresuota priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

50. Komisijos sprendimus tikrinantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad Komisija turi diskrecijos teisę spręsti klausimą dėl jai adresuoto pranešimo (skundo) apie tariamai padarytus teisės pažeidimus priėmimo nagrinėti iš esmės. Tačiau, kaip matyti teismo sprendimo, šioje administracinėje byloje minėtoji Komisijos diskrecijos teisė buvo paneigta.

51. Pažymi, kad Komisijai iškilo abejonė, ar teismas, nagrinėdamas dalyko prasme iš esmės tapačias administracines bylas, visais atvejais taiko vienodus, objektyviai pagrįstus teisinius kriterijus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4336-629/2017 teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Komisijos sprendimo jo atžvilgiu pradėti tyrimą. Teismas konstatavo, jog Komisijos sprendimas jo atžvilgiu pradėti tyrimą ir reikalavimas pateikti paaiškinimą yra tik tarpinis sprendimas pareiškėjo elgesio atitikties Įstatymo reikalavimams tyrimo procedūroje, taigi toks sprendimas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku.

52. Atsakovas teigia, kad nagrinėjant šią administracinę bylą, svarbu atsižvelgti ir į pranešimą Komisijai pateikusios Seimo narės A. B. statusą. Skundžiamas Komisijos sprendimas yra susijęs tik su J. K. teisėmis ir nedaro įtakos būtent A. B. teisėms ar jos teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, A. B., kaip pranešimą pateikęs asmuo, šiuo konkrečiu atveju, neturi materialiosios reikalavimo teisės. Todėl šių aplinkybių kontekste Komisijai kyla pagrįstų abejonių, ar tokio asmens (neturinčio materialiosios reikalavimo teisės galutinio Komisijos sprendimo atžvilgiu) vien tik pateikto pranešimo dėl trečiųjų asmenų turinys ir forma gali nulemti galutinio Komisijos sprendimo dėl, šiuo atveju, J. K., teisėtumą. Pranešimą dėl pareiškėjos Komisijai pateikusi A. B. apskritai nėra šios administracinės bylos šalis.

53. Atsakovas nurodo, kad nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nusišalinimas, pateiktas ne tam subjektui, nesudaro pagrindo konstatuoti Įstatymo pažeidimą. Pareiškėjos atlikti veiksmai apskritai nelaikytini nusišalinimu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme. Poliklinikos vadovė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Korupcijos ir nusižengimų prevencijos skyriui bei Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui teikė ne nusišalinimą, bet informaciją apie savo jau priimtus ir praktiškai įgyvendintus administracinius sprendimus, tiesiogiai (vienasmeniškai) ir su niekuo nesitariant deleguojant atitinkamas tarnybines funkcijas jai tarnybos prasme tiesiogiai pavaldiems Poliklinikos darbuotojams. Taigi pareiškėja pažeidė tarnybinės subordinacijos principą, kurio laikymasis, Įstatymo nuostatų prasme, turi esminę reikšmę. Nes tik tokiu būdu galima iš esmės suvaldyti bei išspręsti asmens veikloje iškilusią interesų konflikto situaciją. Nagrinėjamu atveju tai padaryta nebuvo, t. y. pareiškėja neinformavo apie esamą interesų konfliktą Poliklinikos steigėjo, kuris būtent ir yra Įstatymo prasme kompetentingas išspręsti susidariusią situaciją, iki interesų konfliktą keliančios procedūros pradžios. Todėl teismo nurodytas „vieno langelio“ principas, kurį savo skunde mini ir pareiškėja, šių aplinkybių kontekste reikšmės neturi.

54. Teismas, pritaręs Komisijos pozicijai, kad tinkamas subjektas, kuriam pareiškėja turėjo pateikti nusišalinimą yra Vilniaus miesto savivaldybės meras, tačiau to nepadarė, panaikino Komisijos sprendimą, kuriame visa tai yra konstatuota. Šiuo aspektu teismo sprendimas yra nenuoseklus ir argumentų prasme – prieštaringas.

55. Teismas visiškai neatsižvelgė ir į ypatingą pareiškėjos tarnybinį statusą, t. y. jos Poliklinikoje užimamą padėtį bei kitas faktiškai susiklosčiusias aplinkybes, kurioms egzistuojant ji veikė: 1) pareiškėja, būdama Poliklinikos vadovė, turi daugiau nei kiti asmenys, potencialių galimybių pačiais įvairiausiais būdais paveikti jai pavaldžių darbuotojų tarnybinius sprendimus, ypatingai tuos, kurie yra tiesiogiai susiję su jos šeimos verslo įmonės komerciniais interesais; 2) sprendimus, susijusius su UAB (duomenys neskelbtini) verslo interesais pati pareiškėja nurodė spręsti jai tiesiogiai pavaldiems Poliklinikos darbuotojams, kuriuos prieš tai buvo įdarbinusi ir su kuriais praeityje ją taip pat siejo darbas vienoje institucijoje. Tačiau šių aplinkybių visuma, Įstatymo nuostatų, kurios savo paskirtimi yra prevencinės, kontekste, teismui buvo nesvarbios ir nereikšmingos.

56. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

57. Nurodo, kad neaišku, dėl ko Komisija skunde teigia, neva ginčijamas ne visas Sprendimas, o tik 1/6 jo dalis, kadangi nuo pat ginčo nagrinėjimo pradžios pareiškėja prašė panaikinti Komisijos Sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad ji nuosekliai prašė panaikinti Komisijos Sprendimą visa apimtimi dėl padarytų procedūrinių pažeidimų. Pareiškėja 2019 m. gegužės 21 d. teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jei teismas atmestų argumentus dėl esminių procedūrinių pažeidimų, prašė panaikinti Sprendimo dalį, kurioje Komisija pripažino pareiškėją pažeidus Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taigi Komisijos apeliacinio skundo teiginiai, neva teismas nepagrįstai panaikino visą Sprendimą, yra nepagrįsti. Be to, teismas neturėjo pagrindo panaikinti dalies Komisijos Sprendimo, nes Komisijai nusprendus nepagrįstai pradėti tyrimą buvo pažeistos pagrindinės procedūrinės taisyklės.

58. Pažymi, kad kilusio ginčo metu neskundė Komisijos sprendimo pradėti tyrimą. Pareiškėja skundė Komisijos Sprendimą, kuris buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir buvo nepagrįstas.

59. Nurodo, kad Seimo narės A. B. skundo turinys, neabejotinai, gali turėti įtakos Komisijos Sprendimo teisėtumui, nes Komisija turi veikti laikydamasi imperatyvių jos veiklą bei procesus reguliuojančių teisės aktų reikalavimų. VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai nurodyta, kad pagal pakartotinį suinteresuoto asmens kreipimąsi tyrimas gali būti pradedamas tik tokiu atveju, jei jis pateikia naujos informacijos. Šiuo atveju taip nebuvo, todėl Komisija nepagrįstai pradėjo tyrimą pagal pakartotinį kreipimąsi, pažeisdama imperatyvius teisės aktų reikalavimus.

60. Šio ginčo metu nebuvo keliamas klausimas ar abejojama Komisijos teise savarankiškai pradėti tyrimą. Tačiau, kaip teisingai konstatavo teismas, šio ginčo atveju taip nebuvo - Komisija nepradėjo ir nevykdė tyrimo savo iniciatyva, o jį pradėjo ir vykdė pakartotinio Seimo narės A. B. kreipimosi pagrindu. Teismas pagrįstai sprendė, kad Komisija privalėjo veikti laikydamasi savo veiklą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, taip pat imperatyvaus VTEKĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimo pakartotinio kreipimosi atveju, pradėti tyrimą tik tuomet, jei kartu su juo yra pateikta naujos informacijos.

61. Pareiškėja dėl nusišalinimo pateikimo nurodo, kad Komisija deklaratyviai teigia, neva pareiškėja nesilaikė tarnybinės subordinacijos principo, tačiau kodėl vieno langelio principas - imperatyvus ir įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 8 dalyje, netaikytinas - nepaaiškino ir neargumentavo. Iš Komisijos apeliacinio skundo galima spręsti, kad Komisija prašo teismo teikti pirmenybę „tarnybinės subordinacijos principui", o ne „vieno langelio principui". Tačiau Komisija nepateikia tokiai pozicijai jokių argumentų ar platesnių paaiškinimų ir nesuteikia jokio teisinio pagrindo savo reikalavimams. Pabrėžia, kad tarnybinės subordinacijos principas nėra įtvirtintas ir VAĮ, todėl nėra aišku, ne tik kokiu teisiniu pagrindu Komisija laikosi tokios pozicijos, tačiau ir koks yra jų prioritetiniu laikomo principo turinys ir reikšmė.

62. Pareiškėja nesutinka ir su Komisijos argumentais, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas, kaip ir Komisija, sprendė, jog pareiškėja turėjo nusišalinimą pateikti Merui, tačiau nepritarė išvadai ir nekonstatavo Įstatymo pažeidimų. Teismas paaiškino savo poziciją ir ją pagrindė, t. y. pritarė pareiškėjos argumentams, kad jos nusišalinimas, net jei jis pateiktas netinkamam subjektui Vilniaus miesto savivaldybėje, privalėjo būti perduotas atsakingam asmeniui vadovaujantis VAĮ. Teismo sprendimas yra ne prieštaringas, o nuoseklus, pagrįstas bei teisiškai motyvuotas.

63. Atkreipia dėmesį, kad Komisija skunde teigia, neva pareiškėja neinformavo steigėjo apie susidariusią situaciją. Sprendime Komisija konstatavo, kad pareiškėja turėjo nusišalinimą pateikti Merui. Tuo tarpu apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kas pareiškėja turėjo informuoti ir nusišalinti steigėjui. Poliklinikos steigėjas yra Vilniaus miesto savivaldybė, kuri savo teises įgyvendina per savivaldybės tarybą. Taigi Komisija vėl keičia savo poziciją, pareiškėjai nurodydama naują nusišalinimo adresatą.

64. Pareiškėjos nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė, paaiškino ir įrodė net kelis savarankiškus Sprendimo neteisėtumo pagrindus (t. y. tiek esminius procedūrinius, tiek turinio trūkumus), todėl teismo sprendimas yra paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 65. Komisija 2019 m. vasario 6 d. nusprendė „Pripažinti, kad viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) J. K. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka neišsprendusi interesų konflikto situacijos, kuri jai kilo (duomenys neskelbtini) vadovaujamai UAB (duomenys neskelbtini) dalyvaujant poliklinikos organizuojamose viešuosiuose pirkimuose medicininės paskirties įrangai įsigyti, pažeidė šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas“.

66. Taigi nutarties 65 punkte apibrėžtos ir inkriminuotos teisei priešingos veikos ribose ir turėjo būti nagrinėjama administracinė byla, t. y. pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar iš tikro pareiškėjos veiksmai buvo nesuderinami su Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, kas iš esmės ir buvo padaryta. Konstatuota, jog J. K. neįvykdė pažeidimo (žr. nutarties 41 p.), tačiau su tokia pozicija atsakovas nesutiko, dėl to ir buvo paduotas apeliacinis skundas.

67. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, Sprendimo priėmimo metu, galiojusioje redakcijoje, buvo nurodyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Įstatymo 11 str. 2 d.).

68. Interesų konflikto sąvoka apibrėžta, kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 2 str. 4 d.).

69. Nutarties 67 ir 68 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį, kuris atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priiminėti sprendimus ar dalyvauti juos priimant, kurie susiję su jo privačiais interesais, nedalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Įstatymo leidėjas, visų pirma, uždraudė bet kokia forma dalyvauti (rengti, svarstyti ar priimti) tokio pobūdžio procese, o, antra, jei toks procesas, kuris sukelia interesų konfliktą prasideda, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, privalo atlikti tokius veiksmus, kurie numatyti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje.

70. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ‏‏‎2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-85-261/2015).

71. Gautoje patikrinti administracinėje byloje nekyla abejonių, kad pareiškėja laikėsi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reguliavimo (žr. Sprendimo 15 psl.), todėl kiltų tik klausimas dėl to, ar atsakomybėn patrauktas asmuo ėmėsi įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

72. Iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja yra nusišalinusi „<...> nuo sprendimų dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos valdomo turto realizavimo bei visų tuo susijusių procedūrų ir sutarčių vykdymo, taip pat nuo visų VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos organizuojamų viešųjų pirkimų“ ir yra pavedusi „viešųjų pirkimų procedūrų VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikoje vertinimą, vykdymą bei kontrolę direktoriaus pavaduotojui valdymui...>“ (žr. Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) poliklinika 2017 m. balandžio 18 d. raštą Nr. R2-11.10-782).

73. Nutarties 72 punkte cituojamas 2017 m. balandžio 18 d. dokumento turinys bei prie jo nurodomi ir pridedami dokumentai, leidžia tvirtinti, kad interesų konflikto situacija buvo išspręsta – pareiškėja nusišalino apskritai nuo visų viešųjų pirkimų procedūrų, t. y. ne tik tų, kuriose dalyvavo jos (duomenys neskelbtini) vadovaujama įmonė, todėl inkriminuota teisei priešinga veika (žr. nutarties 65 p.) neatitinka nustatytų ir neginčytinų faktinių aplinkybių.

74. Atsakovo tvirtinimas, kad pareikštas nusišalinimas apibrėžtas itin plačiai (žr. Sprendimo 16 psl.), tik įtvirtina pačio nusišalinimo faktą. Nusišalinimas nuo dalyvavimo visuose viešuose pirkimuose ir reiškia nusišalinimą nuo dalyvavimo absoliučiai visuose viešuosiuose pirkimuose.

75. Aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-35/2011).‏‏‎ Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, nėra ginčo dėl to, kad J. K. kokia tai forma dalyvavo viešuosiuose pirkimuose (inter alia, kuriuose, kaip pardavėjas, dalyvavo ir jos (duomenys neskelbtini) vadovaujama įmonė), t. y. interesų konflikto išvengta.

76. Be kita ko, kaltinant pareiškėją valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka neišsprendus interesų konflikto situacijos, nenurodoma, kaip konkrečioje situacijoje vis dėlto turėjo būti pasielgta, atsižvelgiant į tai, kad asmuo ėmėsi įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti ir, sprendžiant pagal byloje esančius įrodymus, ne vieną kartą.

77. Nepakankamai aiškiai bei tiksliai inkriminuojama veika, teisėjų kolegijos vertinimu, prasilenkia su Viešojo administravimo 8 straipsnio keliamais reikalavimais bei formuojama administracine jurisprudencija šiuo klausimu.

78. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

79. „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2009-0).

80. Priimtas Sprendimas, atsižvelgiant į tai, kad apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiu dėl įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymo bei nuoroda į Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, akivaizdžiai prasilenkia su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi. Faktinio pagrindimo stoka (kada, kokiu būdu neišspręsta konkreti interesų konflikto situacija ar situacijos) atėmė galimybę Sprendimo adresatui tinkamai apsiginti, o teismui patikrinti, ar priimtas Sprendimas pagrįstas bei teisėtas.

81. Teisminės gynybos kreiptasi dėl viso Sprendimo panaikinimo, tačiau kaip matyti iš jo rezoliucinės dalies, tik 1 punktas susijęs su pareiškėjos teisėmis, į ką Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė, todėl atliktina teisinė korektūra, paliekant panaikintą tik Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą. Visos kitos Sprendimo dalys paliktinos galioti, kadangi joms naikinti pagrindų nebuvo (žr. nutarties 45 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimą ta apimtimi, kur buvo panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. KS-23 rezoliucinės dalies 2–6 punktai.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius