9469e31e-9a6b-4276-afca-fb779b43d862 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1627-275/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02813-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 30.8.; 121.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2013 m. kovo 7 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, sekretoriaujant R.Vinskevičiūtei, pareiškėjo atstovui adv. M. Ž., suinteresuotų asmenų – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui M. S.,  Valstybinės teritorijų planavimo  ir statybos inspekcijos atstovams I.

Å . ir K. K.,    Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM atstovei A. G., VÄ® „ Valstybės turto fondas“ atstovei R. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei L. M.,  teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėdama pareiÅ¡kėjo AB „Lithun“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo AB „Lithun“ pareiÅ¡kimÄ dėl juridinio fakto, jog turtas nuosavybės teise įgytas pagal įgyjamÄ jÄ senatį, nustatymo, pareikÅ¡tÄ suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Lietuvos Respublikos Nacionalinei žemės tarnybai, VÄ® „Valstybės turto fondas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, n u s t a t ė:I.Ginčo esmė PareiÅ¡kėjas AB „Lithun“ kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu nurodydamas, kad 1989-06-12 Vilniaus m.

Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 44 „Dėl sklypo skyrimo laikinam naudojimui“ laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti buvo skirtas 0,7 ha ploto sklypas adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas, (duomenys neskelbtini) Vilniaus kilnojamosios apdailos darbų kolonos statybos darbų kooperatyvui „Statybininkas“, kuris vėliau reorganizuotas į bendrÄ Lietuvos-Vengrijos įmonę „Lithun“, o Å¡iuo metu yra AB „Lithun“. Naudodamasi suteiktu žemės sklypu, pareiÅ¡kėjas taip pat naudojo ir jame esantį pastatÄ -sandėlį, kurį pareiÅ¡kėjas savo lėšomis ir jėgomis einamuoju bei kapitaliniu remontu tvarkė ir prižiÅ«rėjo, mokėjo už komunalines paslaugas. 1999-05-17 pareiÅ¡kėjo lėšomis buvo atlikti kadastriniai matavimai, sandėliui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 1F1p.

Sandėlio savininko ar naudotojo neatsirado jau daugiau negu 10 metų. Ilgalaikio naudojimo pastatu metu pareiÅ¡kėjui nebuvo pareikÅ¡tos jokių trečiųjų asmenų pretenzijos į statinį. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiÅ«ros departamentas 2005-12-15 iÅ¡davė pažymÄ , patvirtinančiÄ , kad statinys-sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1F1p, atitinka pastatui keliamus pastovumo ir stabilumo reikalavimus, naudojamas pagal paskirtį ir gali bÅ«ti registruojamas VÄ® Registrų centro tvarkomame Nekilnojamojo turto registre.

Siekdamas įregistruoti nuosavybės teises į statinį, pareiÅ¡kėjas kreipėsi į VÄ® „Registrų centras“, tačiau 2006-01-03 VÄ® „Registrų centras“ atsisakė įregistruoti pareiÅ¡kėjo nuosavybės teises į statinį, kadangi tam nėra juridinio pagrindo. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes bei į tai, kad yra visos Civilinio kodekso 4.68-4.71 str. numatytos sÄ lygos, kurios yra bÅ«tinos, siekiant nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ , pareiÅ¡kėjas AB „Lithun“ pareiÅ¡kimu prašė nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad AB „Lithun“ nuosavybės teisę į nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – 1F1p, plotas – 291,10 kv.m, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties bÅ«du.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu AB „Lithun“ pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto, jog AB „Lithun“ nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi įgijo nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1F1p, plotas 291,10 kv.m, esantį (duomenys neskelbtini), atmetė. Priteisė iÅ¡ AB „Lithun“ 111,01 Lt procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidas valstybei.

Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog pareiÅ¡kėjas bÅ«tų ginčo sandėlio savininkas. Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjo atstovas paaiÅ¡kino, jog įmonės buhalterijoje nebuvo surasta sandėlio apskaitos kortelė, sandėlis nebuvo įmonės balanse, kadangi jeigu jis bÅ«tų įtrauktas į įmonės balansÄ , jis bÅ«tų privatizuotas privatizavimo metu. Ä®monės balanse ginčo sandėlis nėra atvaizduotas, o medžiagos jam apskaitoje nuraÅ¡omos kaip statybinės medžiagos.

Taip pat byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiÅ¡kėjas minėtÄ sandėlį įgijo nesÄ Å¾iningai. Teismas motyvavo, kad bylos duomenys nepaneigia ir sÄ lygų, jog pareiÅ¡kėjas ginčo sandėlį valdė teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai nemažiau kaip 10 metų. Daiktas buvo valdoms kaip savas, kadangi pareiÅ¡kėjas sandėlį ne tik valdė ir naudojo, bet ir prižiÅ«rėjo, darė einamÄ jį ir kapitalinį remontÄ . Tai patvirtina į bylÄ pateikta Elektros energijos tiekimo – vartojimo (pardavimo-pirkimo) sutartis, iÅ¡ kurios priedo matyti, jog elektros energija pagal sutartį tiekiama ir sandėliui, esančiam (duomenys neskelbtini), taip pat iÅ¡ PVM sÄ skaitų-faktÅ«rų.

IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad pareiÅ¡kėjui 1989 metais 1989-06-12 Vilniaus miesto Tarybų rajono LDT vykdomojo komiteto potvarkiu buvo skirtas laikinam naudojimui 0,7 ha sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti. Å iuo metu PrÅ«sų gatvė vadinasi IeÅ¡mininkų gatve. IÅ¡ Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimo į ieÅ¡kinį matyti, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje nėra duomenų, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas ir jam suteiktas kadastro numeris, taip pat nėra duomenų apie tai, kad kas nors bÅ«tų kreipęsis su praÅ¡ymu dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į minėtÄ sklypÄ ar dėl įgijimo nuosavybėn arba nuomos.

Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gautos medžiagos matyti, kad teritorija ties Iešmininkų gatve nėra detaliai suplanuota. Pareiškėjas teigia, kad minėtas žemės sklypas pareiškėjui buvo skirtas kartu su statiniais, taip pat iš su ginčo statiniu sandėliu 1F1p, kurio plotas 291,10 kv.m. Liudytoju apklaustas D. G., kuris įmonėje pradėjo dirbti 1991 metais, taip pat paaiškino, kad jam pradėjus dirbti sandėlis jau buvo įmonės naudojamoje teritorijoje Iešmininkų gatvėje ir įmonė juo naudojosi, remontuodavo ir prižiūrėdavo.

Toje teritorijoje buvo ir daugiau pastatų, kurių dalis pradėjus tiesti aplinkkelį, buvo nugriauta, tačiau ginčo statinys iÅ¡liko, buvo įregistruotas registre. Liudytojas nepatvirtino, kad statinį pastatė pareiÅ¡kėjas. Liudytojas teigė, kad statiniai ant perduoto sklypo priklausė pareiÅ¡kėjui, jog įmonė nuo pradžių turėjo tuos statinius ir kad buvo tartasi su vykdomuoju komitetu, kad gamyklos teritorijoje bÅ«tų leista naudotis turtu ir pastatais. Ä®vertinęs visa tai, teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog byloje nustatyta, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pareiÅ¡kėjui paskyrus sklypÄ laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti, jau buvo Å¡iame sklype.

Konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ar kas nors kitas laikotarpyje nuo 1989 m. iki dabar būtų pastatęs minėta statinį. Be to, ir 1989-06-12 vykdomojo komiteto potvarkyje nurodyta, kad paskirtame sklype neleidžiama jokia statyba. Ginčo sandėlis buvo suteiktame pareiškėjui sklype, kadangi sklypas pareiškėjui suteiktas Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, todėl teismas sprendė, jog minėtame sklype buvę statiniai ir ginčo sandėlis buvo viešoji nuosavybė.

Tai, kad ginčo sandėlis nebuvo pareiÅ¡kėjo nuosavybė, įrodo faktas, jog ji nebuvo įtrauktas į pareiÅ¡kėjo buhalterinę apskaitÄ â€“ balansÄ . PrieÅ¡ingu atveju, jis bÅ«tų buvęs privatizuotas įmonės privatizavimo metu. O daiktas, kuris nebuvo valstybinės įmonės (kokia buvo pareikėjo įmonė iki privatizavimo) balanse, negalėjo bÅ«ti privatizuotas įmonės privatizavimo metu. Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalis nustato imperatyvų draudimÄ , kad įgyjamÄ ja senatimi negali bÅ«ti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Å is draudimas reiÅ¡kia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Teismų praktika, sisteminiu bÅ«du aiÅ¡kindama įstatymÄ , laikosi nuostatos, kad vieÅ¡osios nuosavybės perleidimas į privačiÄ nuosavybę vykdomas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas vieÅ¡ajai nuosavybei pertvarkyti į privačiÄ .

Be to, Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas įgyjamÄ ja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su Å¡ių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisė į daiktÄ neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, remiantis Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalimi, juos draudžiama pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi.

Ä®vertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog nekilnojamasis turtas – sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1F1p, kurio plotas 291,10 kv.m priklauso nuosavybės teise valstybei, todėl negali bÅ«ti įgytas nuosavybės teise įgyjamÄ ja senatimi. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai PareiÅ¡kėjas AB „Lithun“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ :

AB „Lithun“ pareiÅ¡kimÄ tenkinti ir nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad AB „Lithun“ nuosavybės teisę į nekilnojamÄ jį turtÄ - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane - 1F1p, plotas - 291,10 kv.m, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties bÅ«du. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes. Byloje nebuvo pateikta įrodymų dėl turto priklausymo valstybei, todėl teismo sprendimu padaryta aiÅ¡ki įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo klaida, be to, toks sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. 1989 m. birželio 12 d.

Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 44p naudojimui buvo perduotas sklypas, o ne pats sandėlis. Sandėlis niekuomet nepriklausė valstybei, nebuvo įtrauktas į valstybės ar savivaldybės balansÄ , todėl net negalėjo bÅ«ti skiriamas naudojimui. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad ginčo sandėlis priklausė valstybei. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis bÅ«tų galima spręsti, jog ginčo sandėlis buvo sukurtas (pastatytas) kaip valstybinė nuosavybė.

Nėra jokių archyvinių dokumentų, kurie pagrįstų, jog sandėlis buvo pastatytas valstybės lėšomis. Byloje apskritai nėra nustatyta, kieno lėšomis ginčo turtas buvo sukurtas, taip pat nėra konstatuota ir jokia savavaliÅ¡ka statyba. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ginčo sandėlis bÅ«tų įtrauktas į apskaitÄ ir apskaitomas kaip vieÅ¡oji nuosavybė. Byloje netirta ir nenustatyta, kas objektyviai galėjo bÅ«ti ginčo sandėlio savininkas - iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkÅ«rimo, nekilnojamasis turtas galėjo bÅ«ti sukurtas ir priklausyti ne tik valstybei, bet ir tarybiniam Å«kiui, kolÅ«kiui ar kitoms struktÅ«roms.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog kolÅ«kių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog tais atvejais, kai ginčo pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, perduotas eksploatacijai ir valstybės turto privatizavimÄ reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, tai jis turi bÅ«ti vertinami kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

Tačiau nenustačius Å¡ių reikÅ¡mingų aplinkybių ir nepagrindus jų atitinkamais leistinais ir objektyviais įrodymais, nėra pagrindo turtÄ laikyti valstybės nuosavybe. Kaip matyti, byloje nebuvo jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog sandėlis buvo vieÅ¡oji nuosavybė, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėjo tokios iÅ¡vados. Teismas akivaizdžiai netinkamai vertino įrodymus. Å iuo atveju nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų ar dokumentų apie tai, kad ginčo sandėlis buvo sukurtas (pastatytas) valstybinėmis lėšomis, pagal valstybės patvirtintÄ projektÄ , perduotas eksploatacijai, įtrauktas į valstybinio turto balansÄ , jame apskaitomas, skiriamas naudoti ir t.t.

Nesant jokių įrodymų apie turto priklausomybę valstybei, nėra pagrindo daryti atitinkamas iÅ¡vadas. Priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ teismas privalėjo įsitikinti ir šį įsitikinimÄ pagrįsti byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, darytina iÅ¡vada, jog labiau tikėtina, kad ginčo sandėlis nebuvo vieÅ¡oji nuosavybė.

Tuo atveju, jei apskritai nėra nustatomas turto savininkas ir nėra nuosavybę pagrindžiančių duomenų, nėra jokio pagrindo teigti, jog nesant kito savininko, turtas priklausė bÅ«tent valstybei. Ä®rodymų vertinimo taisyklės, įtvirtintos Civilinio proceso kodekso 185 str. bei teismų praktikoje, nustato teismo pareigÄ vertinant kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę nustatyti, koks jo ryÅ¡ys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų.

Vertindamas įrodymų visetÄ , teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų iÅ¡vadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokias iÅ¡vadas. Priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , teismas ne tik netinkamai vertino įrodymus, bet ir iÅ¡ esmės netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas. Dėl pareigos įrodyti Civilinio kodekso 4.69 str. 3 dalyje įtvirtino draudimo įgyti daiktÄ Ä¯gyjamÄ ja senatimi sÄ lygÄ (faktÄ , kad daiktas nuosavybės teise priklauso valstybei), iÅ¡samiai yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011:

„Kadangi, minėta, Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamÄ ja senatimi įgyti daiktÄ sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su Å¡ios teisės registracija, tai nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali bÅ«ti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisykle (CPK 178 str.), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, pažymi, kad Å¡ios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis Å¡iai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi galimybę“.

Kaip matyti, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, pareigÄ Ä¯rodyti, jog valstybės vardu neįregistruotas ginčo sandėlis priklausė valstybei, turi valstybės interesus atstovaujantis subjektas. Darytina iÅ¡vada, jog byloje dalyvavę suinteresuotieji asmenys, kurie nesutiko su pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymu bei siekė paneigti pareiÅ¡kėjo privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamÄ ja senatimi galimybę, privalėjo pateikti įrodymus ir įrodyti, jog ginčo sandėlis priklauso valstybei.

IÅ¡ bylos medžiagos akivaizdu, jog suinteresuotieji asmenys Å¡ios įrodinėjimo pareigos neįgyvendino. AnalogiÅ¡kai, pareiÅ¡kėjas, teikdamas praÅ¡ymÄ Ä¯gyti įgyjamÄ ja senatimi nuosavybės teises į turtÄ , kuris nebuvo įregistruotas kaip valstybės turtas, neprivalėjo įrodinėti, jog Å¡is turtas valstybei nepriklausė. Skundžiamu sprendimu nėra konstatuota, jog suinteresuotieji asmenys, nesutikę su pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymu, bÅ«tų pateikę kokius nors įrodymus, objektyviai pagrindžiančius faktÄ , jog ginčo sandėlis priklauso valstybei, todėl nebuvo teisinio pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog nekilnojamasis turtas - sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1F1p, kurio plotas 291,10 kv.m, priklauso nuosavybės teise valstybei.Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o pareiÅ¡kėjo AB „Lithun“ apeliacinį skundÄ atmesti.

Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas siekdama įgyti sandėlį įgyjamosios senaties bÅ«du turėjo pareigÄ Ä¯rodyti sandėlio pastatymo teisėtumÄ . IÅ¡ bylos duomenų matyti, jog pareiÅ¡kėjas AB „Lithun“ neįrodė sandėlio statybos teisėtumo, taip pat neįrodė, jog statinį pastatė bÅ«tent jis. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, byloje nustatyta, jog ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pareiÅ¡kėjui paskyrus sklypÄ laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti jau buvo Å¡iame sklype.

Pareiškėjas neįrodė, jog jis ar kas nors kitas laikotarpyje nuo 1989 m. iki dabar teisėtai būtų pastatęs ginčo statinį. Juo labiau, kad ir 1989 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos potvarkyje Nr. 44p „Dėl sklypo skyrimo laikinam naudojimui“ nurodyta, jog sklype neleidžiama jokia statyba. Kaip minėta, statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006).

Å iuo atveju, pareiÅ¡kėjas neįrodė, kad minėtas statinys yra pastatytas teisėtai, taip pat nenurodė, kas pastatė ginčo pastatÄ . Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir iÅ¡samiai įvertino visus įrodymus, faktines aplinkybes ir bylos medžiagÄ , tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pareiÅ¡kėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas neįrodė visų bÅ«tinų sÄ lygų nuosavybės teisėms įgyti pagal įgyjamÄ jÄ senatį, nes draudimas įgyjamÄ ja senatimi įgyti nuosavybės teisę į vieÅ¡osios nuosavybės teise priklausantį turtÄ reiÅ¡kia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiÅ¡kėjas įgijo nuosavybės teises į ginčo sandėlį įgyjamosios senaties pagrindu, kadangi jis neįrodė visų Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sÄ lygų, kurios yra bÅ«tinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamÄ jÄ senatį nustatyti, buvimo.Suinteresuotas asmuo VÄ® „Valstybės turto fondas“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , pareiÅ¡kėjo AB „Lithun“ apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagristÄ .

Nurodo, kad Å¡ioje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 1990-03-30 įsteigta ir 1991-04-25 įregistruota Juridinių asmenų registre bendra Lietuvos-Vengrijos įmonė „Lithun“ buvo valstybinės reikÅ¡mės įmonė. Vėliau (1995-03-23) minėta įmonė reorganizuota į AB „Lithun“, todėl be pagrindo pareiÅ¡kėjas teigia, kad jo žinioje esantis turtas turėjo bÅ«ti įtrauktas į valstybės ar savivaldybės balansÄ ir apskaitomas kaip vieÅ¡oji nuosavybė, nes pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimÄ , įmonėms perduotas valstybinis turtas turėjo atspindėti jų apskaitos dokumentuose, t.y. turėjo bÅ«ti nurodytas pagrindinių priemonių sÄ raÅ¡e. PareiÅ¡kėjas, disponuodamas visais įmonės dokumentais, taip pat teismui nepateikė duomenų, jog AB „Lithun“ valstybei priklausančių akcijų privatizavimo metu (2004-11-24 ir 2007-08-07) minimas turtas buvo apskaitomas Å¡ios įmonės balanse ar buvo įtrauktas į jos akcinį (įstatinį) kapitalÄ , nors jis 1999 m.

įregistruodamas sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre save nurodė valdytoju. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiÅ¡kėjas ar kas nors kitas laikotarpyje nuo 1989 m. iki dabar bÅ«tų pastatęs minėtÄ statinį. Be to, ir 1989-06-12 minėtame vykdomojo komiteto potvarkyje nurodyta, kad paskirtame sklype neleidžiama jokia statyba. Ä®vertinus visa tai, teismas savo iÅ¡vadÄ pagrindė tinkamais įrodymais ir vadovaudamasis įrodymų tikimybės pusiausvyros taisykle, atsižvelgdamas į tai, kad sklypas pareiÅ¡kėjui buvo suteiktas Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog minėtame sklype buvę nugriauti statiniai ir ginčo sandėlis buvo vieÅ¡oji nuosavybė.

PareiÅ¡kėjas nepagrįstai teigia, kad nagrinėdamas bylÄ Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas netinkamai vertino bylos įrodymus bei proceso dalyviams paskirstė įrodinėjimo naÅ¡tÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje ne kartÄ yra konstatavęs, kad įgyjamoji senatis - tai pirminis nuosavybės teisės į daiktÄ Ä¯gijimo bÅ«das. Ä®gyjant nuosavybės teisę į daiktÄ Ä¯gyjamÄ ja senatimi nėra vieno asmens valios perleisti (perduoti) daiktÄ kitam asmeniui, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiÅ¡kėjas savo faktinį sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) (adresas neįregistruotas adresų registre), valdymÄ kildino iÅ¡ 1989-06-12 Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybų vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 44p „Dėl sklypo skyrimo laikinam naudojimui“, Valstybės turto fondo nuomone, pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ , nepažeidė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso teisės normų nuostatų, įtvirtintų Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje ir 177, 185 straipsniuose, kaip yra teigiama apeliaciniame skunde, ir pagrįstai minėtÄ turtÄ pripažino valstybės nuosavybe.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Nagrinėjant bylÄ Â raÅ¡ytinio proceso tvarka, buvo padaryta iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos  teismas nevisapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo  byloje reikÅ¡mingÄ aplinkybę, kada buvo pastatytas pastatas - sandėlys, į kurį įgyti nuosavybės teises siekia pareiÅ¡kėjas AB „Lithun“, ar tai nebuvo savavaliÅ¡ka statyba, dėl to Vilniaus apygardos teismo 2013 m.sausio mėn. 18 d. nutartimi pareiÅ¡kėjas ir suinteresuoti asmenys buvo įpareigoti pateikti byloje naujus įrodymus dėl Å¡ių aplinkybių, suinteresuoto asmens - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovo dalyvavimas byloje pripažintas bÅ«tinu. Suinteresuotas  asmuo – Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos apsaugos ministerijos 2013-01-18 nutartimi buvo įpareigota pateikti byloje iÅ¡vadÄ , ar praÅ¡omas pripažinti pareiÅ¡kėjo nuosavybe pastatas-sandėlys nėra savavaliÅ¡ka statyba, tačiau inspekcija atsisakė teikti tokiÄ iÅ¡vadÄ .

Teismo posėdžio metu inspekcijos atstovė paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjas neturėjo statybas leidžiančio vietoje, kurioje stovi pastatas, dokumento. PareiÅ¡kėjas – AB „Lithun“ 2013-02-21 raÅ¡te teismui nurodė, kad dalyvavo valstybinės įmonės „Vilniaus asfaltbetonio“ gamyklos privatizacijoje ir 1993 metais atliko inventorizacijÄ ne tik savo, bet ir privatizuoto turto, inventorizacijos komisijos akto pagrindu atsirado įraÅ¡ai VÄ® Registro kadastro duomenų bazėje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjo atstovas pateikė teismui 1993 m. gruodžio mėn. įvykdytų statybos darbų priėmimo aktÄ , kuriame nurodytas objektas –angaras ( laikini pastatai), statyba vykdyta adresu: (duomenys neskelbtini), darbų pavadinimas - laikini pastatai-arkinio sandėlio įrengimas. Be to, pateikė teismui amortizacijos paskaičiavimo apyraÅ¡Ä , iÅ¡ kurio matyti, kad 176 –u numeriu apskaitomas angaras, kurio kaina 4614 Lt. PareiÅ¡kėjo atstovas paaiÅ¡kino, kad angaras buvo laikinas pastatas, kuris buvo aplipintas statybinėmis medžiagomis ir tapo nuolatiniu pastatu, nurodė, kad darbuotojai palaipsniui pastatui darė remontÄ , ir jis tapo tokiu, kokiu Å¡iuo metu yra.

Suinteresuoto asmens – Vilniaus m. savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdyje pateikė papildomÄ Ä¯rodymÄ byloje – 1990 m. planÅ¡etės iÅ¡traukÄ , pagal kuriÄ , jos paaiÅ¡kinimu, buvo braižomi planai, nurodė, kad iÅ¡ jos matyti, kad ginčo statinys jau 1990 m. buvo, jis pažymėtas MN 259. Skundas atmestinas. Nustatyta, kad pastatas - sandėlys 1F1/p ir sandėlio priestatas 1f1/p buvo pastatyti 1994 metais vietoje laikino pastato, tai įrodo įraÅ¡ai nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje ( b.l.6) kuriuose nurodyta, kad statinio, esančio (duomenys neskelbtini), kurio indeksas 1F1/p, statybos metai yra 1994, jo pamatai – juostiniai betono, sienos – g/b blokų, plytų, ir kt. duomenys.

Iš pareiškėjo atstovo paaiškinimų, jog angaras buvo laikinas pastatas, bei iš pateiktos planšetės ištraukos darytina išvada, kad toje vietoje, kur šiuo metu yra prašomas pripažinti nuosavybe statinys, buvo laikinas pastatas - angaras, kurio buvimo vieta pažymėta Vilniaus m. savivaldybės pateiktame plane, o nekilnojamuoju turtu jis tapo pareiškėjui atlikus laikinojo pastato remonto darbus. Pripažintina, kad pareiškėjas naudojosi kooperatyvui paskirtame sklype buvusiu sandėliu nuo pat žemės sklypo jam paskyrimo, t.y. nuo 1989 metų, tačiau šiuo metu esantis statinys nėra tas pats laikinas sandėlis, kuris atiteko naudojimuisi Vilniaus kilnojamosios apdailos darbų kolonos statybos darbų kooperatyvui „ Statybininkas“ , jam paskyrus Vilniaus m.

Tarybų rajono Vykdomojo komiteto 1989-06-12 potvarkiu naudojimuisi 0,7 ha sklypÄ laikinai, statybinėms medžiagoms sandėliuoti ( b.l.10, t. I). Å iame potvarkyje buvo nurodyta, kad sklype neleidžiama statyba. Pripažinus, kad pareiÅ¡kėjui vykdant statybos darbus ir pastačius 1994 m. sandėlį kaip nekilnojamÄ jį turtÄ , tuo buvo vykdoma statyba, kuriai jis neturėjo statybos leidimo, t.y. įvykdyta savavaliÅ¡ka statyba. Nustačius Å¡iÄ aplinkybę, nesant pagrindo pripažinti, kad pareiÅ¡kėjas valdo šį pastatÄ teisėtai, pareiÅ¡kimas negalėjo bÅ«ti tenkinamas net ir tuo atveju, jei bÅ«tų pagrindas daryti iÅ¡vadai, kad laikinasis  pastatas - angaras nebuvo valstybinei ar savivaldybei priklausančiu daiktu ir jo atžvilgiu netaikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas tokį daiktÄ Ä¯gyti nuosavybės teisėmis įgyjamÄ ja senatimi. Teismas daro iÅ¡vadÄ , kad daikto, kurį valdė kartu su jam skirtu žemės sklypu nuo 1989 m.

Statybos darbų kooperatyvas „ Statybininkas“, nėra iÅ¡likę dėl to, kad jį pakeitė pareiÅ¡kėjas, vykdydamas statybos darbus daikto atžvilgiu, todėl praÅ¡ymas pripažinti, kad pareiÅ¡kėjas valdė šį daiktÄ kaip savÄ nekilnojamÄ jį turtÄ nuo 1989 metų, nėra pagrindo. Pripažinti, kad pareiÅ¡kėjas valdė šį buvusį kilnojamÄ jį daiktÄ â€“ laikinÄ angarÄ kaip savo, praÅ¡ymas nepareikÅ¡tas, todėl jis nenagrinėjamas. PareiÅ¡kėjo vykdyta pastato statyba gali bÅ«ti įteisinta, tačiau Å¡ios aplinkybės nėra reikÅ¡mingos byloje, kurioje reiÅ¡kiamas reikalavimas pripažinti turtÄ kaip įgytÄ jį valdžius ne mažiau kaip deÅ¡imt metų, o ne kaip įgytÄ Â statybos pasekoje.

             PareiÅ¡kėjas apeliacinį skundÄ Â grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta, kieno lėšomis ginčo turtas buvo sukurtas, kad nėra konstatuota jokia savavaliÅ¡ka statyba. IÅ¡ byloje pateiktų įrodymų padarius iÅ¡vadÄ , kad pastatas buvo rekonstruotas pareiÅ¡kėjo lėšomis 1994 metais, perstačius laikinÄ statinį, nesant statybos leidimo, į nekilnojamÄ jį statinį, todėl statinys yra savavaliÅ¡ka statyba.              PareiÅ¡kėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad tuo atveju, jei nėra nustatomas turto savininkas ir nėra nuosavybę pagrindžiančių duomenų, nėra jokio pagrindo teigti, jog nesant kito savininko, turtas priklausė bÅ«tent valstybei. Priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , teismas neįvertino tokios aplinkybės, kad pareiÅ¡kėjas įsigijo turtÄ , esantį greta žemės sklypo, kuriame yra ginčo statinys, pagal valstybinio turto privatizavimo įstatymÄ , t.y. turtÄ , kurį valdė Valstybinė įmonė „Vilniaus asfaltbetonio gamykla“. Tai, kad ginčo pastatas nebuvo įtrauktas į valstybinės įmonės, kuri vykdė veiklÄ Â pastato buvimo teritorijoje, balansÄ , nereiÅ¡kia, kad sandėlis niekuomet nepriklausė valstybei, kad jis, kaip laikinas pastatas, nebuvo statytas valstybės lėšomis.

Ta aplinkybė, kad pareiÅ¡kėjas įsigijo iÅ¡ valstybės buvusios gamyklos turtÄ , o laikinas pastatas buvo ir pareiÅ¡kėjo naudojamas statybinėms medžiagoms sandėliuoti, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ir Å¡is laikinas pastatas buvo valdomas privatizuotos gamyklos, tačiau nebuvo perduotas valstybės turtÄ Ä¯sigijusiam pirkėjui dėl to, kad jis nebuvo apskaitomas įmonės buhalteriniuose dokumentuose. BÅ«tent valstybinės įmonės privatizavimo faktas leido daryti iÅ¡vadÄ , jog labiau tikėtina, kad Å¡is laikinas angaras buvo ne kolÅ«kio, tarybinio Å«kio ar privataus asmens valdomas ir jų nuosavybėje, o valdytas valstybinės įmonės, todėl pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jis ir liko valstybės turtu, yra pagrįsta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario mėn. 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėja                                                                 Danutė Kutrienė