2016-03-23 Nr. AB-6378-3-61-3-05766-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-799-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05766-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo, pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (10.1)S-3177; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1714; 3) VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (10.1)S-13740; 4) įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių sumokėti pareiškėjai 13 454,04 Lt negautos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad jos senatvės pensija buvo mažinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis. 2014 m. sausio 8 d. ji kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau 2014 m. sausio 15 d. sprendime Nr. (10.1) S-3177 jai buvo nurodyta, kad teisės akto, įpareigojančio išmokėti pensijos gavėjams 2010–2011 m. negautą pensijos dalį, nėra. Pareiškėjos teigimu, 2014 m. vasario 3 d. su skundu ji kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV atsisakė tenkinti jos prašymą, nurodydama, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą ir VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį. Pareiškėjos nuomone, minėti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes eilinis pilietis negali lemti politinių, finansinių ar konstitucinių sprendimų dėl sumažintų valstybinių socialinių draudimo senatvės ar netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo tvarkos parengimo, nustatymo bei išskaičiuotų pinigų išmokėjimo, be to, 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. VSDFV Kauno skyrius, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo priimtų sprendimų nuostatas ir sumažindamas jai paskirtą senatvės pensiją daugiau nei nedirbantiems ar neužsiimantiems verslu pensininkams, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės proporcingumo principą visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei Konstitucijos 23 ir 52 straipsnius, todėl atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2015 m. sausio 13 d. gautas pareiškėjos prašymas atnaujinti 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti (b. l. 20–21).

Pareiškėjos teigimu, termino skaičiavimas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos yra ydingas, nes pareiškėjai nebuvo žinoma tai, kad teisės aktas, kuriuo pensija sumažinta, buvo prieštaraujantis Konstitucijai. Tačiau netgi naudojant ydingą termino skaičiavimo praktiką, terminas pensijai, išmokėtai 2010 m. gruodį ir 2011 metais, nepraleistas, kadangi dėl išmokėjimo kreiptasi 2014 m. sausio 8 d. Be to, pareiškėja teisinių žinių neturi, todėl negalėjo numatyti, kad teisės aktas yra neteisėtas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 23–27) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Nurodė, kad pareiškėjai dėl pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos mokėjimo atskiri administraciniai sprendimai priimti nebuvo, o sumažinta pensija buvo faktiškai mokėta kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pirma pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Atitinkamai nuo šios datos ir yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja prašo panaikinti ir VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. (10.1)S-3177, tačiau VSDFV 2014 m. vasario 25 d. raštu Nr. (6.5) I-1714 įpareigojo VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių panaikinti minėtą raštą būtent ta dalimi, kuria atsisakyti išmokėti negautą senatvės pensijos dalį. Vykdant šį nurodymą, VSDFV Kauno skyriaus 3-asis pensijų skyrius 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. (10.1) S-13740 pareiškėją informavo, kad panaikina 2014 m. sausio 15 d. rašto Nr. (10.1) S-3177 dalį, kuria atsisakyta išmokėti sumažintos pensijos dalį, taigi, pareiškėjos cituojama bei skundžiama VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. rašto dalis jau yra panaikinta, pareiškėja apie tai yra informuota. Likusioje rašto dalyje pareiškėjai buvo pateikta informacija apie pensijų skyrimo ir mokėjimo teisinį reglamentavimą bei pateiktas išaiškinimas apie pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimą pagal Laikinąjį įstatymą, todėl šio rašto naikinti nėra teisinio pagrindo. VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. rašto Nr. (10.1) S-13740 naikinti taip pat nėra teisinio pagrindo, kadangi jis priimtas vykdant VSDFV nurodymą bei vadovaujantis teisės aktų nuostatomis.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 30–33) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

VSDFV teigimu, pareiškėjos teiginys, jog VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-1714 nurodė, kad neturi pagrindo įpareigoti skyrių išmokėti pareiškėjai priklausiančią senatvės pensijos dalį, neatitinka tikrovės, nes VSDFV aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą ta apimtimi, kuria reikalauja įpareigoti skyrių išmokėti pareiškėjai priklausančią senatvės pensijos dalį, kaip pateiktą praleidus 3 metų skundo padavimo terminą. Pareiškėja dėl nuo 2010 m. vasario mėnesio negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusi 3 metų terminą, o įrodymų, kurių pagrindu šis terminas galėtų būti atnaujintas, nepateikė, todėl 2014 m. vasario 25 d. VSDFV sprendimas Nr. (6.5)I-1714, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 8 d. prašymo ir 2014 m. vasario 3 d. skundo reikalavimus dėl įpareigojimo išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti senatvės pensijos dalį VSDFV nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. pareiškėja privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, todėl šis reikalavimas negali būti nagrinėjamas iš esmės ir teisme.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d sprendimu (b. l. 46–50) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos N. P. reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių sumokėti pareiškėjai 13 454,04 Lt negautos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, neišmokėtos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos senatvės pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis (b. l. 6). 2014 m. sausio 8 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių, prašydama paskaičiuoti ir išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 12). VSDFV Kauno skyriaus 3-asis pensijų skyrius 2014 m. sausio 15 d. sprendimu pateikė ir paaiškino pareiškėjai, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo tvarką ir terminus, todėl VSDFV Kauno skyrius neturi pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką (b. l. 5–6). 2014 m. vasario 3 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyrius 2014 m. sausio 15 d. sprendimą bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 13–14). VSDFV 2013 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1714 konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius 2014 m. sausio 15 d. sprendimu, atsisakydamas išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos dalį, viršijo savo kompetenciją, todėl VSDFV įpareigojo VSDFV Kauno skyrių panaikinti minėtą savo sprendimo dalį, tačiau patį reikalavimą įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus 3 metų terminą. Be to, pareiškėjai buvo paaiškinta, jog ji iki 2014 m. kovo 21 d. gali pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tuomet skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. VSDFV Kauno skyriaus 3-asis pensijų skyrius 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (10.1) S-13740, atsižvelgdamas į 2013 m. vasario 25 d. VSDFV sprendimą Nr. (6.5) I-1714, panaikino VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimo dalį, kuria nurodyta, kad VSDFV Kauno skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką (b. l. 9).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas, 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2014 m. sausio 8 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama minėtą prašymą VSDFV teritoriniam skyriui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pažymėtina, kad pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos skundžiamame 2014 m. vasario 25 d. sprendime VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, išaiškindama galimybę prašyti atnaujinti praleistą terminą. Pažymėtina, kad duomenų, jog pareiškėja su tokiu pobūdžio prašymu būtų kreipusis į VSDFV, nėra. Be to, teismo vertinimu, pagrįsta ir VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimo dalis, kuria VSDFV Kauno skyriaus 3-asis pensijų skyrius įpareigotas panaikinti savo 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (10.1) S-3177 dalį dėl atsisakymo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį tokį sprendimą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų gali priimti tik VSDFV. Taigi darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo panaikinti nei VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1714, nei VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (10.1)S-13740, kuriuo buvo įvykdytas VSDFV įpareigojimas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (10.1) S-3177 dalį, kuri buvo priimti viršijus VSDFV teritorinio skyriaus kompetenciją.

Atkreiptinas dėmesys, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (10.1)S-13740 panaikinus VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (10.1)S-3177 dalį dėl atsisakymo išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką, lieka galioti tik ta VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (10.1)S-3177 dalis, kuria pateikta informacija (paskaičiavimai) apie pareiškėjai mokėtą senatvės pensiją. Ši VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dalis pareiškėjai jokių realių teisinių pasekmių nesukelia, todėl VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendime pagrįstai minėtos teritorinio sprendimo dalies nepanaikino.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1714, VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. (10.1) S-3177 ir VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. sprendimas Nr. (10.1)S-13740 laikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl pareiškėjos reikalavimas juos panaikinti atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių sumokėti pareiškėjai 13 454,04 Lt negautos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Teismo vertinimu, nors VSDFV skundžiamu 2014 m. vasario 25 d. sprendimu ir įvertino teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau klausimas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo šiuo atveju nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. VSDFV nepasisakė, ar VSDFV Kauno skyrius pagrįstai neišmokėjo pareiškėjai jos prašomos neišmokėtos pensijos dalies, ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo, taigi pastarasis liko iš esmės VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad byla nutraukiama, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bylos dalis dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką nutrauktina.

III. Pareiškėja N. P. apeliaciniu skundu (b. l. 54–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Apeliantė pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalykas – pensijos nepriemokos išmokėjimas, tačiau šio klausimo nei atsakovas, nei teismas iš esmės neišsprendė. VSDFV teritorinis skyrius atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV šią sprendimo dalį panaikino. Be to, šiuo atveju pareiškėja nesutinka su teismo nurodyta 3 metų termino kreiptis į VSDFV skaičiavimo tvarka, nes nors apie sumažintos pensijos mokėjimą pareiškėja sužinojo gavus pirmąją sumažintą pensiją, tačiau, kad toks mažinimas prieštarauja Konstitucijai, ji galėjo sužinoti tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Be to, minėtas pažeidimas – sumažintos pensijos mokėjimas, yra tęstinis pažeidimas, todėl 3 metų termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos už 2010 m. gruodžio mėn., 2011 m. pareiškėja nepraleido.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 63–66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 67–71) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo sprendimu teismas nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos N. P. reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-ąjį pensijų skyrių sumokėti jai 13 454,04 Lt negautos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja N. P. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: pirma, jos manymu, teismas nepagrįstai neatnaujino 3 metų termino kreiptis į VSDFV; antra, nei teismas, nei atsakovas ginčo iš esmės neišnagrinėjo, nors VSDFV teritorinis skyrius savo sprendime atsisakė pareiškėjai išmokėti pensijos nepriemoką, o VSDFV šį sprendimą panaikino. Taigi, kaip matyti, iš apeliacinio skundo argumentų, pareiškėja iš esmės mano, kad šis ginčas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka jau buvo išnagrinėtas.

Pasisakydama dėl bylos nagrinėjimo ribų, teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnio nuostatomis, taip pat remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino kreiptis į VSDFV, kaip į ginčus išankstine privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, termino, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose (t. y. bylose dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, susidariusios nepriemokos išmokėjimo), pateiktais išaiškinimais. Minėtoje LVAT praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nenurodė. Į bylą pateiktas VšĮ Kauno Kalniečių poliklinikos 2015 m. balandžio 27 d. „Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas“ Nr. DOK-11779 (b. l. 41), kuriame nurodyta, kad pareiškėja serga II-ojo tipo cukralige, dėl šio susirgimo jai nustatyta III invalidumo grupė. Tačiau šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami spręsti, kad pareiškėja būtent ginčui aktualiu metu, t. y. iki 2013 m. pradžios, negalėjo pati ar per atstovą kreiptis į VSDFV.

Atsakovui VSDFV pateiktame 2014 m. vasario 3 d. skunde dėl VSDFV Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (10.1)S-3177 (b. l. 20–21) bei apeliaciniame skunde (b. l. 54–59) pareiškėja nurodė nežinojusi apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo). Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes pagrįstai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tokie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pz., LVAT nutartis adm. bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Pažymėtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje tokios aplinkybės kaip senyvas amžius ar teisinių žinių trūkumas, netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-586/2011). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja yra atstovaujama advokato A. A. P., vadinasi ji puikiai suprato šią savo teisę, tačiau nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių negalėjo to padaryti per įstatyme nustatytą 3 metų terminą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad šis ginčas (dėl 2010-2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo) jau buvo išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo apeliantės teiginiu nesutinka. Kiek tai susiję su tuo, jog 2014 m. vasario 25 d. sprendime Nr. (6.5) I-1714 VSDFV nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. rašto Nr. (10.1)S-3177 dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui senatvės pensijos dalį yra naikintina, nes priimta viršijus teritoriniam valdybos skyriui priskirtą kompetenciją, teisėjų kolegija pažymi, jog ši ginčijamo VSDFV sprendimo dalis negali būti laikoma VSDFV pozicijos ir valios dėl nagrinėjamo ginčo esmės išreiškimu, kadangi VSDFV Kauno skyriaus rašto dalies neteisėtumą VSDFV konstatavo atsižvelgusi į VSDFV Kauno skyriaus turimą kompetenciją, o ne į jo priėmimo pagrindus ir aplinkybes. Be kita ko, šia sprendimo dalimi VSDFV neatsisakė tenkinti pareiškėjos prašymo dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1459-756/2015).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos N. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė