944ea95f-e49e-46a6-8d1e-36bf4f951ee3 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2-1771-330/2016Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00150-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. lapkričio 17 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal trečiųjų asmenų R.

V., A. S., M. T., A. J., V. M., G. V., A. Č., V. D. ir H. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-399-343/2016, kuria patenkintas pareiÅ¡kėjos bankrutavusios akcinės bendrovės „AuÅ¡ra“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo centras“ praÅ¡ymas atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės „AuÅ¡ra“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu. Tretieji asmenys R. V., A. S., M.

T., A. J., V. M., G. V., A. Č., V. D., H. M., H. B. Finland OU, A. D., A. V., A. N., Z. M., A. V., B. C., K. V., uždaroji akcinė bendrovė „Draugų studija“, J. D., V. S., G. L., A. P..Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ginčo esmė Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi AB „AuÅ¡ra“ iÅ¡kelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Verslo administravimo centras“. BUAB „AuÅ¡ra“ bankroto administratorė pateikė teismui pareiÅ¡kimÄ dėl BAB „AuÅ¡ra“ bankroto pripažinimo tyčiniu.PareiÅ¡kėja nurodė, kad jau 2012 metais gruodžio 31 d.

įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 442 282 Lt, darbo užmokesčio įsiskolinimas per 2012 metus padidėjo nuo 65 461 Lt iki 396 457 Lt, kas suponavo įmonės vadovo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Tačiau įmonės vadovas (tuomet – V. D.) 2013 m. sausio 3 d. pateikė teismui klaidinantį pareiÅ¡kimÄ dėl restruktÅ«rizavimo bylos įmonei iÅ¡kėlimo. RestruktÅ«rizavimo bylos nutraukimas 2013 m. lapkričio 12 d. patvirtina, kad įmonės nemokumas buvo ne trumpalaikis, o ilgalaikis ir nebuvo prielaidų veiklos tęstinumui.

BlogÄ Ä¯monės valdymÄ patvirtina tai, jog 2009 metais pardavus įmonės nekilnojamÄ jį turtÄ ir įrengimus, jos turtas sumažėjo nuo 10 957 000 Lt iki 4 014 000 Lt, o skolos buvo sumažintos tik 2 708 000 Lt. Dar 2010 metais susidarė pagrįstos prielaidos įmonės nemokumui (įmonė neteko nekilnojamojo turto, įrengimų), todėl jos veiklos perspektyvos tapo abejotinomis. Ä®monė nemoki buvo ir 2011 metais (jos turtÄ sudarė 2 247 767 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 349 299 Lt, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 420 550 Lt, skola VMI sudarė 565 816 Lt.

Nors įmonės vadovai ir valdybos nariai žinojo apie nemokumo padėtį, tačiau nesiėmė priemonių, mažinančių kreditorių ir įmonės nuostolius. Ä®monė nuo 2009 metų buvo valdoma blogai, o nuo 2011 metų tapo nemoki. Ä®monėje buvo sudaryti nuostolingi (nenaudingi) sandoriai. Pardavus nekilnojamÄ jį turtÄ ir pasikeitus dominuojančiam akcininkui, įmonės veiklos rodikliai blogėjo. 2009 m. birželio 29 d. AB „AuÅ¡ra“ pardavė nekilnojamÄ jį turtÄ (Vytauto pr. 23, Kaune).

Pardavusi nekilnojamÄ jį turtÄ , kuriame vykdė veiklÄ , įmonė prarado vystymosi galimybes, neteko palankaus finansavimo sÄ lygų. Parduotas patalpas įmonė buvo priversta nuomotis, nuomos sutartyse numatyti trumpalaikiai terminai ribojo ilgalaikes įmonės vystymosi perspektyvas. Nuostolinga ir nenaudinga buvo ir 2009 m. liepos 16 d. nekilnojamojo turto (Rėkyvos g. 30, Å iauliuose) perleidimo sutartis (turtas buvo parduotas už 465 000 Lt, nors VÄ® Registrų centras nustatyta Å¡io turto vidutinė rinkos vertė siekė 1 090 530 Lt).

Be to, UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ 2010 m. sausio 27 d. turėtas AB „AuÅ¡ra“ akcijas už 1 Lt pardavė H. M., kuri 2012 m. kovo 15 d. Å¡ias akcijas taip pat už 1 Lt pardavė V. D.. Tokie sandoriai tik patvirtina tuometinį įmonės veiklos neperspektyvumÄ .Bankroto administratorei nebuvo perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentai, todėl negalima nustatyti įmonės vykdytų sutarčių ir atsiskaitymų grynaisiais pinigais (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). V. D. 2013 m. gruodžio 20 d. turėtas AB „AuÅ¡ra“ 99,56 proc. akcijų už 1 Lt pardavė A.

V., o 2013 m. gruodžio 27 d. AB „AuÅ¡ra“ valdyba iÅ¡ įmonės direktoriaus pareigų atleido V. D. ir direktoriumi paskyrė A. V.. Baltarusijos Respublikos piliečio paskyrimas įmonės vadovu buvo fiktyvus ir sudarė prielaidas paslėpti įmonės turtÄ bei buhalterinės apskaitos dokumentus. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 14 d. nutartimi patenkino BAB „AuÅ¡ra“ bankroto administratorės praÅ¡ymÄ ir pripažino BAB „AuÅ¡ra“ bankrotÄ tyčiniu.Teismas nustatė, kad BAB „AuÅ¡ra“ direktoriumi laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. sausio 3 d. buvo V.

D., o nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. birželio 27 d. (iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo) A. V., kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Teismas pažymėjo, kad nors į bylÄ pateiktas 2013 m. gruodžio 27 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktas, pasiraÅ¡ytas V. D. ir A. V., tačiau nėra pateikta jokių duomenų, kad A. V. bÅ«tų buvęs Lietuvoje (Migracijos tarnybos pažymoje nurodyta, jog viza jam nebuvo iÅ¡duota, jis neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje), todėl teismas sprendė, kad A. V. nevykdė pareigų, susijusių su įmonės valdymu, o įmonė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 birželio 27 d. faktiÅ¡kai nebuvo valdoma.Teismas nurodė, kad įmonėje jau 2012 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai sudarė 442 282 Lt, darbo užmokesčio įsiskolinimas per 2012 metus padidėjo nuo 65 461 Lt iki 396 457 Lt, todėl tuometis įmonės vadovas V.

D. jau tada turėjo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tačiau Å¡is 2013 m. sausio 3 d. pateikė pareiÅ¡kimÄ dėl restruktÅ«rizavimo bylos įmonei iÅ¡kėlimo. RestruktÅ«rizavimo bylos nutraukimas įrodo, kad įmonės nemokumas buvo ilgalaikis ir nebuvo prielaidų jos veiklos tęstinumui. Teismas pažymėjo ir tai, kad dar 2010 metais susidarė pagrįstos prielaidos įmonės nemokumui, kadangi įmonė neteko nekilnojamojo turto, įrengimų, jos kreditoriniai įsipareigojimai sumažėjo nežymiai, todėl veiklos perspektyvos jau tuomet tapo abejotinomis.

Be to, įmonė nemoki buvo ir 2011 metais, kadangi jos turtÄ sudarė 2 247 767 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 349 299 Lt. Ä®monės vadovai ir valdybos nariai žinojo apie įmonės padėtį, tačiau nesiėmė priemonių, mažinančių kreditorių ir įmonės nuostolius. Teismas konstatavo, kad įmonė nuo 2009 metų buvo valdoma blogai ir vedama prie bankroto.Teismas taip pat konstatavo, kad įmonėje buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiÅ¡kai nenaudingi sandoriai (Ä®BÄ® 20 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 2009 m. birželio 29 d.

AB „AuÅ¡ra“ pardavė nekilnojamÄ jį turtÄ Kaune ir perleido žemės sklypo nuomos teisę UAB koncernui „ACHEMOS GRUPĖ“ už 1 717 880 Lt (plius 19 proc. PVM) kainÄ , kuri nebuvo rinkos kaina. Netgi pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad VÄ® Registrų centras nustatyta bendra parduodamo turto vidutinė rinkos vertė yra 3 801 780 Lt. NutarimÄ dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos priėmė AB „AuÅ¡ra“ valdyba, kurios nariai buvo tampriai susiję su UAB koncernu „ACHEMOS GRUPĖ“, koncerne ėjo atsakingas pareigas.

AB „AuÅ¡ra“ pardavusi nekilnojamÄ jį turtÄ , kuris nebuvo suvaržytas, prarado finansavimo galimybes. Parduotas patalpas įmonė buvo priversta nuomotis, o nuomos sutartyse numatyti trumpalaikiai terminai ribojo ilgalaikes įmonės vystymosi perspektyvas. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, jog įmonė negalėjo kitu bÅ«du gauti trÅ«kstamų apyvartinių lėšų. Teismas sprendė, kad nuostolinga bei nenaudinga buvo ir 2009 m. liepos 16 d. nekilnojamojo turto Rėkyvos g. 30, Å iauliuose, su žemės sklypo nuomos teisės perleidimu pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta su AB spaustuve „Titnagas“.

Turtas buvo parduotas už 465 000 Lt, o sutartyje nurodyta VÄ® Registrų centras nustatyta Å¡io turto vidutinė rinkos vertė – 1 090 530 Lt. Teismas pažymėjo, kad šį turtÄ iÅ¡ AB spaustuvės „Titnagas“ 2004 m. rugsėjo 16 d. AB „AuÅ¡ra“ buvo įsigijusi už didesnę – 600 000 Lt sumÄ . Taigi turtas buvo parduotas ne rinkos kaina, AB „AuÅ¡ra“ patyrė 135 000 Lt nuostolį. Be to, sprendimÄ dėl Å¡io turto pardavimo tvarkos ir kainos taip pat priėmė susiję asmenys, nes AB spaustuvė „Titnagas“ yra UAB koncerno „Achema“ valdoma įmonė, o AB „AuÅ¡ra“ tuo metu taip pat buvo UAB koncerno „Achema“ valdoma įmonė.

Suinteresuotų asmenų į bylÄ pateiktomis parduoto turto vertinimo pažymomis teismas nesivadovavo, nes nebuvo pateiktos turto vertinimo ataskaitos, todėl teismas nurodė, kad neaiÅ¡ku, kokiu pagrindu Å¡ios pažymos buvo parengtos. Be to, vertinimo pažymoje dėl turto Å iaulių mieste vertės nurodyta, jog turtas buvo apžiÅ«rėtas 2015 m. rugsėjo 8 d., t. y. praėjus 6 metams po jo pardavimo, o parduodant AB „AuÅ¡ra“ turtÄ 2009 metais nebuvo atliktas joks to turto vertinimas, pirkti turtÄ nebuvo siÅ«loma vieÅ¡ai.Teismo vertinimu, aplinkybė, kad UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ turėtas AB „AuÅ¡ra“ akcijas 2010 m. sausio 27 d. (netrukus po nekilnojamojo turto pardavimo) už 1 Lt pardavė H.

M., kuri 2012 m. kovo 15 d. Å¡ias akcijas taip pat už 1 Lt pardavė V. D., patvirtino tuometinį įmonės veiklos perspektyvų nebuvimÄ . Teismas nusprendė, kad byloje nustatytas ir Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtas tyčinio bankroto požymis. Ä®monės dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, todėl negalima nustatyti įmonės vykdytų sutarčių, atsiskaitymų grynaisiais pinigais. Teismas sutiko su bankroto administratorės argumentais, kad Baltarusijos Respublikos piliečio paskyrimas įmonės vadovu buvo fiktyvus veiksmas, siekiant paslėpti įmonės turtÄ arba paslėpti (ar sunaikinti) įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.

Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai Trečiasis asmuo R. V. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – atmesti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, arba pakeisti nutartį, paÅ¡alinant iÅ¡ jos motyvus, kad 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 16 d. sandoriai dėl turto nuosavybės teisės perleidimo sudarė prielaidas tyčiniam bankrotui. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas padarė nepagrįstas iÅ¡vadas, kad AB „AuÅ¡ra“ 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 16 d. sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai sudarė prielaidas tyčiniam bankrotui.

Siekiant įvertinti Å¡iuos sandorius, bÅ«tina atsižvelgti į jų ekonominį poveikį įmonės finansinei bÅ«klei, tuo metu buvusias ekonomines sÄ lygas, įmonės veiklos bei rinkos situacijÄ ir vyravusias nekilnojamojo turto kainas.AB „AuÅ¡ra“ valdybos sprendimus dėl nekilnojamojo turto pardavimo sandorių sudarymo lėmė sudėtinga visuotinė finansų ir ekonomikos krizė, sÄ lygojusi poligrafijos rinkos, kurioje ir veikė AB „AuÅ¡ra“, drastiÅ¡kus pokyčius. BÅ«tent Å¡iais sandoriais buvo sudarytos galimybės atsiskaityti su įmonės kreditoriais ir bankais.Turtas nebuvo parduotas žemesne nei rinkos kaina.

Teismas, nustatydamas parduoto nekilnojamojo turto rinkos vertę, rėmėsi tik notarinių pirkimo - pardavimo sandorių turiniu, todėl teismo išvada, kad turtas parduotas ne rinkos kaina, buvo padaryta neištyrus visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Prieš sudarant AB „Aušra“ nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, šio turto rinkos kainos buvo nustatytos vadovaujantis profesionalių turto vertintojų (UAB „Vadasa“), tačiau praėjus 7 metams po sandorių sudarymo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pas turto vertintojus neišliko ir nebuvo išsaugotos įmonėje.

Teismas nepagrįstai nevertino vertinimo pažymose nurodytos turto vidutinės rinkos vertės duomenų bei tuo laikotarpiu realiai egzistavusios parduodamų objektų kainos. AB „AuÅ¡ra“ valdyba ėmėsi visų priemonių, siekiant pagerinti įmonės finansinę situacijÄ . Kriziniais 2008 ir 2009 metais bendrovės valdybai pavyko stabilizuoti situacijÄ Ä¯monėje, valdyba pakeitė bendrovės direktorių, buvo sumažintas darbuotojų skaičius, sumokėtos iÅ¡eitinės paÅ¡alpos atleidžiamiems darbuotojams, prasidėjo įmonės pardavimų apimčių didėjimas, sumažintos veiklos sÄ naudos.Ä®vertinus AB „AuÅ¡ra“ 2009 m. finansinio laikotarpio duomenis, akivaizdu, kad ginčo sutarčių sudarymas nelėmė bendrovės nemokumo prielaidų.

Ä®monės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų 2009 metais, lyginant su 2008 m. finansiniu laikotarpiu, sumažėjimas patvirtina, kad turtas buvo perleistas ir už jį gautos lėšos faktiÅ¡kai panaudotos padengti įmonės skolinius įsipareigojimus, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumÄ ir perspektyvÄ .Tretieji asmenys A. S., M. T., A. J. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – atmesti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:AB „AuÅ¡ra“ turto pardavimo bÅ«tinybę lėmė pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės sukelti rinkoje padariniai, o ne vadovų siekis privesti bendrovę prie bankroto. Be to, turtas buvo parduotas ne tretiesiems asmenims, o UAB koncernui „ACHEMOS GRUPĖ“ – AB „AuÅ¡ra“ motininei bendrovei, tuo siekiant, kad AB „AuÅ¡ra“ iÅ¡saugotų teisę valdyti ir naudoti patalpas ir nebÅ«tų iÅ¡ jų iÅ¡keldinta.Byloje nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 16 d. pirkimo - pardavimo sutartimis perleidus turtÄ , AB „AuÅ¡ra“ bÅ«tų atsidÅ«rusi nemokumo bÅ«senoje, t. y. kad pradelsti įmonės įsipareigojimai tuo metu bÅ«tų virÅ¡iję pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Byloje neįrodytas priežastinis ryÅ¡is tarp ginčo sandorių ir bendrovės nemokumo.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad AB „AuÅ¡ra“ 2009 m. pardavė turtÄ ne už rinkos kainÄ . VÄ® Registrų centro pažymoje nurodyta vidutinė nekilojamojo turto rinkos vertė negali bÅ«ti vienintelis ir esminis faktorius, apsprendžiantis faktinę nekilnojamojo turto rinkos vertę. Byloje pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai – turto vertės nustatymo pažymos paneigia argumentus dėl turto pardavimo 2009 metais žemesne nei rinkos kaina. Ä®monės akcijų pardavimas už 1 Lt kainÄ nerodo tyčinio bankroto prielaidų, nes pirkėjas turėjo prisiimti visÄ rizikÄ dėl tolesnės įmonės veiklos.

UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ per visÄ laikotarpį, kuriuo valdė AB „AuÅ¡ra“ akcijas, turėjo įmonę vystyti, finansavo AB „AuÅ¡ra“, pirkdama iÅ¡ jos paslaugas brangiau nei rinkos kaina arba skolindama jai pinigų bei pirkdama jos turtÄ krizės paveiktoje rinkoje, kurioje sandorio sudarymo metu tas turtas buvo nepaklausus.Trečiasis asmuo V. M. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiÅ¡kimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuojant V.

M. galimÄ kaltę, ir pareiÅ¡kimÄ Å¡ioje dalyje atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais:Buvęs AB „AuÅ¡ra“ vadovas V. M., įvertinęs įmonės finansinę padėtį, įskaitant skolas kreditoriams, apyvartinių lėšų trÅ«kumÄ , sumažėjusiÄ pardavimų apimtį, sudarė sutartį dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, tokiu bÅ«du iÅ¡vengiant AB „AuÅ¡ra“ pareigos mokėti baudas lizingo davėjui UAB „Swedbank lizingas“ dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bei atlyginti visus lizingo davėjo patirtus nuostolius dėl lizingo sutarčių nutraukimo.

Sutartis dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, kaip sandoris, įmonei buvo neabejotinai naudingas, nes ji iÅ¡vengė nemokumo ir iki 2014 m. birželio 9 d. tęsė savo veiklÄ .Teismas turėjo bÅ«ti aktyvus Å¡io pobÅ«džio byloje ir iÅ¡reikalauti iÅ¡ LUAB „Sapnų sala“ bankroto administratoriaus ir (ar) BAB „AuÅ¡ra“ bankroto administratoriaus įrodymus (dokumentus), patvirtinančius AB „AuÅ¡ra“ mokestinės nepriemokos perėmimÄ bei jos padengimÄ LUAB „Sapnų sala“ turėta PVM permoka.

Nesudarius sutarties dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, AB „AuÅ¡ra“ bÅ«tų patyrusi 308 186,82 Eur nuostolį, turėdama Å¡iÄ sumÄ papildomai sumokėti į valstybės biudžetÄ . Lizinguojamas turtas (įrengimai) AB „AuÅ¡ra“ niekada nuosavybės teise ir nepriklausė, jį įmonė siekė įsigyti iÅ¡simokėtinai, sudariusi su UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartis. Bendrovės įsiskolinimus pagal lizingo sutartis ėmė dengti LUAB „Sapnų sala“, kaip ilgametis verslo partneris. 2010 m. lapkričio 30 d. sudarius sutartį dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo, kuria LUAB „Sapnų sala“ perėmė iÅ¡ AB „AuÅ¡ra“ teises bei pareigas pagal lizingo sutartis, lizinguotas turtas faktiÅ¡kai liko AB „AuÅ¡ra“ žinioje, kuriai buvo sudarytos sÄ lygos tęsti veiklÄ , neatlygintinai naudojant jai nepriklausančiÄ Ä¯rangÄ .

Lizinguotu turtu AB „AuÅ¡ra“ naudojosi iki 2011 m. lapkričio 30 d., kai LUAB „Sapnų sala“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla.Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi iÅ¡keldamas AB „AuÅ¡ra“ restruktÅ«rizavimo bylÄ , įvertino įmonės verslo perspektyvas ir galimybę tęsti veiklÄ . V. M. su AB „AuÅ¡ra“ tuo metu neturėjo nieko bendra, jau buvo praėję trys metai nuo sutarties dėl lizingo gavėjo teisių ir pareigų perleidimo sudarymo, dėl Å¡ios sutarties nei vėlesnė įmonės valdyba, nei vadovybė V.

M. jokių pretenzijų neturėjo.Tretieji asmenys G. V., A. Č. ir V. D. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiÅ¡kimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuojant G. V., A. Č. bei V. D. galimÄ kaltę, ir pareiÅ¡kimÄ Å¡ioje dalyje atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: Byloje nėra įrodymų, kad suinteresuoti asmenys sÄ moningai ir tyčia bÅ«tų sudarę sandorius, kurie blogino įmonės bÅ«klę, be to, teismas nepagrįstai aiÅ¡kino ginčo sandorių paskirtį.

Net ir nuostolingų verslo sprendimų vėlesnė peržiÅ«ra, neturint specialių žinių, laikytina nekorektiÅ¡ka. Teismas nevertino esminės aplinkybės, kodėl sandoriai pažeidė bendrovės interesus. Samprotavimai apie suinteresuotų asmenų priimtų verslo sprendimų logikÄ yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi ir ekonomiÅ¡kai klaidingi.Teismas nepagrįstai teigė, kad AB „AuÅ¡ra“ 2009 m. pardavė nekilnojamÄ jį turtÄ , o vėliau tas pačias patalpas nuomojosi iÅ¡ pirkėjo, o tai esÄ buvo įmonės žlugimo pradžia dėl netinkamo įmonės valdymo.

Antai analogiÅ¡kÄ sandorį, susijusį su nekilnojamuoju turtu, 2007 m. sudarė ir AB SEB bankas, kuris visÄ savo parduotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ vėliau nuomojosi iÅ¡ jo pirkėjo. AB „AuÅ¡ra“ nesivertė sandoriais nekilnojamuoju turtu, todėl sėkmingai realizavusi savo nekilnojamÄ jį turtÄ , sumažino įsipareigojimus kreditoriams, o turto nuomos kaÅ¡tai buvo mažesni nei turto iÅ¡laikymo iÅ¡laidos. Tuo atveju, jeigu UAB „Swedbank lizingas“ bÅ«tų nutraukęs lizingo sutartis ir susigrÄ Å¾inęs įrangÄ , lizingo gavėjai AB „AuÅ¡ra“ bÅ«tų atsiradusi pareiga patikslinti PVM atskaitÄ (faktiÅ¡kai nesumokėto PVM apimtyje), todėl įmonė bÅ«tų patyrusi 308 186,82 Eur nuostolį, bÅ«tų tekę apmokėti ir visus įrangos demontavimo, transportavimo kaÅ¡tus, nuostolius pagal nutrauktas lizingo sutartis.

Teismas turėjo iÅ¡reikalauti iÅ¡ LUAB „Sapnų sala“ tai patvirtinančius duomenis. Be to, bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo E. K., administruojantis BAB „AuÅ¡ra“ bankroto procedÅ«ras, dirba ir UAB „Karaliaučiaus grupė“, kuri administruoja LUAB „Sapnų sala“ bankroto procesÄ , taigi turi prieigÄ prie visų buhalterinės apskaitos dokumentų, kiek tai susiję su Å¡ių įmonių tarpusavio atsiskaitymais, vadinasi, galėjo tokius dokumentus pateikti.Trečiasis asmuo H.

M. atskiruoju skundu praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiÅ¡kimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuojant H. M. galimÄ kaltę, ir pareiÅ¡kimÄ Å¡ioje dalyje atmesti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:AB „AuÅ¡ra“ lizinguoti įrengimai nebuvo perleisti UAB „Sapnų sala“, kadangi Å¡is turtas įmonei niekada nuosavybės teise ir nepriklausė. Sutarties dėl teisių ir pareigų perleidimo sudarymas AB „AuÅ¡ra“ buvo naudingas, nes įmonė iÅ¡vengė realiai gresiančių baudų už sutartinių įsipareigojimų pagal lizingo sutartis nevykdymÄ , be to, įmonei buvo sudarytos visos galimybės toliau nepertraukiamai vykdyti savo komercinę Å«kinę veiklÄ , neatlygintinai naudojantis lizinguotais įrengimais.H.

M., buvusi AB „AuÅ¡ra“ akcininkė, nepriėmė sprendimų, kuriuos bÅ«tų galima pripažinti kaip nuoseklų ir kryptingÄ siekimÄ Ä¯monės nemokumui atsirasti. H. M. AB „AuÅ¡ra“ akcijas iÅ¡ UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ už 1 Lt įsigijo 2010 m. sausio 27 d., o 2012 m. kovo 15 d. įmonės akcijas taip pat už 1 Lt pardavė V. D.. Kaina abiem atvejais nustatyta įvertinus prastÄ finansinę įmonės padėtį.Bankroto administratorius nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su restruktÅ«rizavimo bylos įmonei iÅ¡kėlimu. 2013 m. kovo 18 d. iÅ¡keldamas AB „AuÅ¡ra“ restruktÅ«rizavimo bylÄ teismas matė AB „AuÅ¡ra“ kaip finansinių sunkumų turinčiÄ , tačiau funkcionuojančiÄ bei vykdančiÄ veiklÄ Ä¯monę.Atsiliepime į atskiruosius skundus BAB „AuÅ¡ra“ bankroto administratorė UAB „Verslo administravimo centras“ praÅ¡o atskiruosius skundu atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:Suinteresuoti asmenys, valdydami įmonę, siekė jiems ir AB „Achema“ (susijusiai įmonei) naudingų tikslų, savo nustatytomis kainomis realizavo nekilnojamÄ jį turtÄ ir užkirto keliÄ AB „AuÅ¡ra“ tolimesniam vystymuisi. Ä®monė buvo fiktyviai perleista Baltarusijos piliečiui, kuris neturėjo nei galimybių, nei gebėjimų valdyti įmonę, todėl buvo eliminuota galimybė kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iÅ¡ įmonės turto.

Sandorių, kuriais suinteresuotų asmenų sprendimu buvo itin nuostolingai parduotas AB „AuÅ¡ra“ nekilnojamasis turtas, negalima vertinti per laisvos rinkos sandorių sudarymo prizmę, nes nebuvo realizuotas sutarties laisvės principas. Turtas buvo parduotas subjektui, su kuriuo AB ,AuÅ¡ra“ buvo tiesioginio pavaldumo santykiuose. Turto vertės nustatymo pažymos yra abejotinos įrodomosios galios. Vertinimo pažymÄ pagrindžianti turto vertinimo ataskaita pateikta tik su atskiruoju skundu, todėl kelia abejonių savo korektiÅ¡kumu, neaiÅ¡ku, ar ataskaita nebuvo paruoÅ¡ta atgaline data ir skirta tik skundo motyvams paremti.

Be to, nenurodyta motyvų, kodėl turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta anksčiau (CPK 314 straipsnis).Nuostolingi nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai nulėmė įmonės nemokumo, kaip finansinės padėties, susiformavimÄ . IÅ¡ finansinių rodiklių suvestinės ir audito įmonės „Audija“ iÅ¡vados matyti, kad įmonės finansiniai rodikliai 2009 metais katastrofiÅ¡kai pablogėjo ir įmonės veiklos nuostoliai virÅ¡ijo 5 mln. Lt. Motyvai dėl didžiulių įmonės investicijų 2007 - 2008 metais yra nepagrįsti, nes AB „Achema“ privatizavimo sutartimi prisiėmė įsipareigojimus už investicijas ir paskolas AB „AuÅ¡ra“ vardu ir Å¡ie įsipareigojimai pagal privatizavimo sutartį galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Be sandorių, sudarytų dėl lizinguojamo turto perėmimo į tų pačių savininkų valdomÄ Ä¯monę UAB „Sapnų sala“, blogÄ ir netinkamÄ Ä¯monės valdymÄ Ä¯rodo ir kitos faktinės aplinkybės bei vertinamojo laikotarpio įmonės veiklos rezultatai. Be to, AB „AuÅ¡ra“ didžiÄ jÄ dalį lizinguojamų įrengimų vertės jau buvo iÅ¡mokėjusi ir Å¡iÄ vertę V. M., atstovaudamas sandorio Å¡alis, perdavė UAB „Sapnų sala“, tokiu bÅ«du padarydamas žalÄ AB „AuÅ¡ra“.

Priešingai nei teigia suinteresuoti asmenys, sandoriu, sudarytu su BAB „Sapnų sala“, jokios mokestinės prievolės sutaupymo nebuvo.Suinteresuoti asmenys nepaneigė tyčinio bankroto prezumpcijos, apibrėžtos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, 2 punkte bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje. Taip pat nepateikė jokių motyvų ir įrodymų, paneigiant tyčinio bankroto požymius, nurodytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, bei ĮBĮ 20 straipsnio 1 daleis 4 ir 5 punktuose.

Atsiliepime į atskiruosius skundus trečiasis asmuo A. P. prašo atskiruosius skundus tenkinti. Nurodo, kad pritaria atskirųjų skundų argumentams dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atsiliepime į atskiruosius skundus trečiasis asmuo G. L. prašo atskiruosius skundus vertinti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:Bankroto administratorė bei teismas nevertino bei nepasisakė dėl fakto, jog 2013 m. kovo 18 d. AB „Aušra“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla.

Tuo metu H. M. su AB „AuÅ¡ra“ jau neturėjo nieko bendra, todėl negali bÅ«ti atsakinga už įmonės bankrotÄ , be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad kiti suinteresuoti asmenys sÄ moningai, tyčia bÅ«tų atlikę sandorius, kurie blogintų įmonės bÅ«klę, o teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai dėl pareiÅ¡kėjos nurodytų sandorių neturi nieko bendra su teisės aiÅ¡kinimu ar tokiu sandorių supratimu.Krizės padariniai palietė visÄ Lietuvos spaudos produkcijos rinkÄ , bankrutavo net penkios aktyviai spaustuvių rinkoje veikusios įmonės ( UAB „Vilniaus spauda“, Klaipėdos spaustuvė „Diena Media Print“ AB spaustuvė „Spindulys“, UAB „Print.LT“, UAB „AJS Spaustuvė“).

Ekonominė krizė taip pat paveikė ir AB „AuÅ¡ra“ veiklÄ , sumažėjo užsakymų, klientai susidÅ«rė su finansiniais sunkumais ir pradėjo neatsiskaityti už suteiktas paslaugas.Prie AB „AuÅ¡ra“ sunkios finansinės situacijos prisidėjo ir 2009 m. pradžioje priimti teisės aktai dėl mokestinių santykių reglamentavimo pokyčių. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, galiojusiu iki 2009 m. sausio 1 d., buvo numatytas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, tačiau nuo 2009 m. sausio 1 d. pradėtas taikyti 19 procentų PVM tarifas, dėl ko pabrangus leidinių, knygų spausdinimo sÄ naudoms, padidėjo internetinės spaudos paklausa.

Bankams reikalaujant griežtai laikytis paskolų grÄ Å¾inimo sÄ lygų, 2009 metais nebuvo galimybių rasti papildomų finansavimo Å¡altinių įmonės veiklos kreditavimui. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas buvo viena sisteminių priemonių, kuriomis įmonės valdyba siekė suÅ¡velninti ekonominės krizės sukeltus padarinius ir užtikrinti įmonės Å«kinės komercinės veiklos tęstinumÄ .UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“, valdydama AB „AuÅ¡ra“ akcijas, turėjo tikslÄ Å¡iÄ Ä¯monę vystyti, o ne jÄ vesti prie bankroto.

UAB koncernas „ACHEMOS GRUPĖ“ finansavo AB „AuÅ¡ra“, pirkdama iÅ¡ jos paslaugas brangiau nei rinkos kaina arba skolindama jai pinigų bei pirkdama jos turtÄ krizės paveiktoje rinkoje, kurioje sandorio sudarymo metu tas turtas buvo nepaklausus. Atsiliepime į atskiruosius skundus trečiasis asmuo R. V. praÅ¡o atskiruosius skundus tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį. Nurodo, kad R. V. AB „AuÅ¡ra“ valdybos nariu ir primininku buvo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2010 m. vasario 22 d., vėliau bendrovės veikloje nedalyvavo, įtakos bendrovės sprendimams nedarė.

Tačiau bet kuriuo atveju byloje esantys duomenys nepagrindžia teismo iÅ¡vadų dėl tyčinio bankroto požymių.Atsiliepime į atskiruosius skundus tretieji asmenys A. S., M. T. ir A. J. praÅ¡o atskiruosius skundus tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:2005 - 2007 metais (ikikriziniu laikotarpiu) į AB „AuÅ¡ra“ veiklÄ buvo padarytos didžiulės investicijos, įsigyjant veiklos vykdymui ir plėtrai reikalingos įrangos lizingo sutarčių pagrindu, o vien tik mėnesio įmokos pagal Å¡ias sutartis siekė 30 000 Eur.

Teismas nevertino Å¡ių aplinkybių bei poligrafijos paslaugų rinkos pokyčių ginčo pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo laikotarpiu.Ginčo pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymas nelėmė bendrovės nemokumo ir prielaidų bendrovės bankrotui. Po bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo, vertinant net ne pradelstus įmonės įsipareigojimus minėtu laikotarpiu, o apskritai visus bendrovės įsipareigojimus, turėtus 2009 m. gruodžio 31 d., akivaizdu, kad tokie įsipareigojimai nevirÅ¡ijo pusės į bendrovės balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės.Teismas nesilaikė Lietuvos teismų suformuotos praktikos, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, vertinama aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visuma.

Priimdamas skundžiamÄ nutartį teismas netinkamai vertino bylai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, nesivadovavo teismų suformuota praktika bankroto pripažinimo tyčiniu bylose, netinkamai taikė ir aiÅ¡kino tiek procesinės ir materialinės teisės nuostatas.Teismask o n s t a t u o j a :Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacijos objektÄ sudaro Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties, kuria atsakovės BAB „AuÅ¡ra“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Šį klausimÄ teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Dėl naujų įrodymų priėmimoNagrinėjamo ginčo Å¡alys kartu su atskiraisiais skundais bei atsiliepimais į juos apeliacinės instancijos teismui pateikė ir naujų įrodymų.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, todėl net nustatęs, kad įrodymas galėjo bÅ«ti pateiktas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar nėra prielaidų CPK 314 straipsnyje iÅ¡vardytoms iÅ¡imtims taikyti ir šį įrodymÄ priimti.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į vieÅ¡ojo intereso Å¡ios kategorijos bylose egzistavimÄ , į tai, kad pateikti įrodymai yra aktualÅ«s nustatant faktines aplinkybes, susijusias su BAB „AuÅ¡ra“ vykdyta veikla iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo, taip pat į tai, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos iÅ¡nagrinėjimas, priima naujus įrodymus, pateiktus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Priimamų dokumentų pateikimo į bylÄ faktas (kaip ir jų turinys) byloje dalyvaujantiems asmenims buvo arba galėjo bÅ«ti žinomas, taigi jie turėjo galimybę iki paskirto teismo posėdžio pradžios pateikti savo vertinimus bei nuomonę dėl tokių naujų įrodymų.Dėl ginčo esmėsTeisme iÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ , kreditoriai ar paskirtas bankroto administratorius turi teisę kreiptis į teismÄ dėl tyčinio bankroto nustatymo (Ä®BÄ® 20 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sÄ vokos, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pagrindas įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu yra ir tuomet, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sÄ moningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, Å«kinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias bÅ«tina atlikti konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015).Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja – atsakovės BAB „AuÅ¡ra“ bankroto administratorė UAB „Verslo administravimo centras“ pareiÅ¡kimÄ dėl tyčinio bankroto pripažinimo grindė, o ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto bÅ«sena įmonėje susidarė dėl to, jog įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, o bÅ«tent tuo, kad: 1) 2009 ir 2010 metais buvo sudaryti nuostolingi ir įmonei ekonomiÅ¡kai nenaudingi sandoriai dėl nekilnojamojo turto ir turtinių teisių bei įsipareigojimų perleidimo;

2) laiku nebuvo inicijuotas bankroto bylos iškėlimas įmonei;

3) įmonę valdyti buvo pavesta nekompetentingam asmeniui, todėl bankroto administratorei buvo neperduoti įmonės dokumentai ir turtas. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindÄ tenkinti bankroto administratorės pareiÅ¡kimÄ , atskirai aptaria bankroto administratorės įvardintus atsakovės tyčinio bankroto požymius Å¡ioje byloje pateiktų duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų kontekste.Dėl BAB „AuÅ¡ra“ valdymo organų netinkamo įstatymuose nustatytų pareigų vykdymo ir įmonės dokumentų bei turto neperdavimo bankroto administratorei faktų, kaip tyčinį bankrotÄ kvalifikuojančių požymiųBankroto administratorė, įrodinėdama BAB „AuÅ¡ra“ bankrotÄ esant tyčinį, pirmiausia pareiÅ¡kimÄ grindė aplinkybėmis, kad paskutinis įmonės vadovas A.

V. neperdavė bankroto administratorei bankrutuojančios įmonės turto ir visų dokumentų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl tyčinio bankroto, be kitų, bÅ«tina įvertinti aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014).Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, Å«kinės, finansinės bÅ«klės rezultatus ar įvertinti turtÄ .

Tai taip pat gali bÅ«ti kliÅ«timi identifikuoti tikrÄ sias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotÄ kvalifikuojančių požymių įstatyme iÅ¡skirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal Å¡iÄ Ä¯statymo nuostatÄ , netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neiÅ¡saugomi apskaitos dokumentai.

Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui jos valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Ä®BÄ® 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai). PareigÄ pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimÄ , turi atsakingi įmonės valdymo organai. Taigi sÄ moningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) yra tyčinį bankrotÄ kvalifikuojantis kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015;

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-163-381/2016).Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonės vadovas (generalinis direktorius) V. D., vadovavęs įmonei laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d., naujai paskirtam įmonės vadovui A. V. 2013 m. gruodžio 27 d. dokumentų ir turto perdavimo aktu, sudarytu Kaune, perdavė AB „AuÅ¡ra“ dokumentus bei turtÄ už laikotarpį nuo 2003 iki 2013 metų (iÅ¡ viso 893 pozicijos, t. 9, b. l. 56-91).

A. V. AB „AuÅ¡ra“ vadovu buvo nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi. Å ia nutartimi Kauno apygardos teismas atsakovės bankroto administratore paskyrė UAB „Verslo administravimo centras“ ir nustatė 10 dienų terminÄ (skaičiuojamÄ nuo nutarties įsiteisėjimo) AB „AuÅ¡ra“ valdymo organams perduoti administratorei įmonės turtÄ pagal finansinę atskaitomybę, sudarytÄ nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus atskirÄ jį skundÄ dėl Å¡ios nutarties. Taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teisme 2014 m. spalio 20 d. bankroto administratorei buvo iÅ¡duotas vykdomasis raÅ¡tas, o 2014 m. spalio 22 d. nutartimi AB „AuÅ¡ra” administracijos vadovui A. V. paskirta 300 Lt bauda už dokumentų neperdavimÄ bankroto administratorei (Å¡ios nutarties kopija su vertimu į rusų kalbÄ 2014 m. spalio 28 d. iÅ¡siųsta A.

V. į Baltarusijos RespublikÄ ). Kauno apygardos teismas, nustatęs, jog A. V. daugiau kaip keturis mėnesius neperduoda įmonės bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto bei neteikia informacijos apie įmonę, 2015 m. sausio 9 d. nutartimi apribojo A. V. teisę trejus metus eiti vieÅ¡ojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar bÅ«ti kolegialaus valdymo organo nariu (Å¡i nutartis yra įsiteisėjusi). Aplinkybė, kad buvęs BAB „AuÅ¡ra“ vadovas iki Å¡iol neperdavė bankroto administratorei bankrutavusios AB „AuÅ¡ra“ turto ir visų dokumentų, Å¡ioje byloje neginčijama.Neturėdama bankrutavusios įmonės turto ir dokumentų, bankroto administratorė negali nustatyti tikrųjų įmonės Å«kinės ir finansinės bÅ«klės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks buvusio įmonės vadovo neveikimas, nenurodant jokių objektyvių priežasčių, net ir po baudos skyrimo bei teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas suvaržymo, laikytinas sÄ moningu ir piktybiÅ¡ku, suteikiančiu pakankamÄ pagrindÄ iÅ¡vadai, jog AB „AuÅ¡ra“ veikla prieÅ¡ bankroto bylos jai iÅ¡kėlimÄ buvo organizuojama netinkamai, jog tokiu elgesiu tikėtinai siekta užkirsti keliÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti tikrÄ sias AB „AuÅ¡ra“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, nuslėpti galimÄ turto iÅ¡Å¡vaistymÄ ar pasisavinimÄ .Esant tokioms pirmiau nurodytoms aplinkybėms darytina iÅ¡vada, kad dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui Å¡iuo atveju laikytinas kaip tyčinį bankrotÄ kvalifikuojantis požymis, apibrėžtas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, kurį (požymį) pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.Bankroto administratorė taip pat įrodinėjo, jog įmonės valdymo organai, žinodami apie tai, kad įmonė yra nemoki, nevykdė Ä®BÄ® įtvirtintos pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, o pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ir Å¡is tyčinio bankroto požymis, apibÅ«dintas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, Å¡ioje byloje yra nustatytas, t. y., kad AB „AuÅ¡ra“ vadovai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, nes laiku nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo.

Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovui arba kitiems asmenims pagal kompetencijÄ tenka tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdami į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovas arba kitas pagal kompetencijÄ atsakingas asmuo prisiima rizikÄ dėl atsiradimo pareigos padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę bÅ«klę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiÅ¡kai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali bÅ«ti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto.

Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbÅ«t nemoki, nereiÅ¡kia tyčinio bankroto, juolab, jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklÄ , jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedÅ«rų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).Jau minėta, kad atsakovei AB „AuÅ¡ra“ teisminė bankroto byla iÅ¡kelta 2014 m. birželio 9 d. nemokumo konstatavimo pagrindu, po to kai 2014 m. vasario 14 d. su pareiÅ¡kimu dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo į Kauno apygardos teismÄ kreipėsi įmonės kreditorė – buvusi darbuotoja, turinti reikalavimo teisę į įmonę dėl žalos, susijusios su prarastu darbingumu, atlyginimo, o prie Å¡ios kreditorės su analogiÅ¡kais pareiÅ¡kimais prisijungė kiti kreditoriai.

AB „AuÅ¡ra“ valdymo organai bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo neinicijavo. Tokiu atveju sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigÄ savalaikiai kreiptis į teismÄ dėl jo vadovaujamos įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo, bÅ«tina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sÄ lygas tokios pareigos atsiradimui (pvz., įmonės nemokumo sÄ lygos).Pagal Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯monės vadovas arba kitas pagal kompetencijÄ asmuo, esant Å¡ios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sÄ lygoms (t. y. jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Ä®monės nemokumas, kurio sÄ voka, be kita ko, įtvirtina Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje, yra objektyvi bÅ«klė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais – tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigÄ kreiptis į teismÄ su pareiÅ¡kimu iÅ¡kelti bankroto bylÄ . Pirmosios instancijos teismas analizavo AB „AuÅ¡ra“ 2009 ir 2011 metų finansinės atskaitomybės duomenis ir sprendė, kad įmonė buvo blogai valdoma ir vedama prie bankroto jau nuo 2009 metų, o nemokia tapo 2011 metais (kadangi įmonės turtÄ sudarė 2 247 767 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 1 349 299 Lt).

Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės grindė įmonės nemokumÄ â€“ tai įmonės finansinės atskaitomybės rodikliai, atspindėję įmonės turtÄ bei jos finansinius įsipareigojimus. Pirmiau aptarta, kad įmonės nemokumui konstatuoti bÅ«tina nustatyti įstatymo reikalaujamÄ rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma virÅ¡ytų pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Tačiau tokie duomenys apie to meto (ir vėlesnius) pradelstus įmonės įsipareigojimus, jų mastÄ , palyginus su įmonės turto dydžiu, buvo tiriami ir fiksuoti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartyje, kuria AB „AuÅ¡ra“ iÅ¡kelta restruktÅ«rizavimo byla ir kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-1458-2013).

Taigi apeliantai Å¡iuo atveju iÅ¡ esmės teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados apie 2011 metais susidariusiÄ Ä¯monės nemokumo bÅ«senÄ ir atitinkamai – atsiradusiÄ valdymo organo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo yra prieÅ¡taringos bei teisiÅ¡kai nepagrįstos, kadangi padarytos neatsižvelgiant į teismine tvarka pradėtÄ ir vykdytÄ Ä¯monės restruktÅ«rizavimo procedÅ«rÄ .Ä®monių restruktÅ«rizavimo įstatymas (toliau – Ä®RÄ®) reglamentuoja atvejus, kada restruktÅ«rizavimo byla negali bÅ«ti iÅ¡kelta.

Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktÅ«rizavimo bylÄ , jeigu nagrinėdamas pareiÅ¡kimÄ padaro pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad įmonė yra nemoki (Ä®RÄ® 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tai reiÅ¡kia, kad spręsdamas restruktÅ«rizavimo bylos iÅ¡kėlimo klausimÄ teismas kompleksiÅ¡kai vertina tiek įmonės finansinę bÅ«klę, tiek restruktÅ«rizavimo plano metmenis. Kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1458-2013, atmetė suinteresuotų asmenų argumentus, jog egzistuoja Ä®RÄ® 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytas atvejis (įmonės nemokumas), suponuojantis pagrindÄ atsisakyti iÅ¡kelti restruktÅ«rizavimo bylÄ , bei pripažino, kad tokios aplinkybės, kaip skolos VSDF biudžetui didėjimas bei turto vertės mažėjimas (be kita ko, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas Å¡ioms aplinkybėms teikė didelę reikÅ¡mę) nėra pakankamos akivaizdžiam įmonės nemokumui įrodyti, o byloje esantys duomenys nepatvirtino ilgai besitęsiančio beviltiÅ¡ko įmonės nemokumo be galimybės jį eliminuoti (CPK 182 straipsnio 2 punktas, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Vadinasi, prieÅ¡ingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ne tik 2011 metais, bet ir vėliau (dar 2013 metų pirmoje pusėje) AB „AuÅ¡ra“ finansiniai sunkumai teismų buvo pripažinti esantys laikino pobÅ«džio, dėl ko įmonei suteikta galimybė paÅ¡alinti juos restruktÅ«rizavimo proceso metu.Minėta, kad restruktÅ«rizavimo bylos iÅ¡kėlimo stadijoje kompleksiÅ¡kai vertinama ne tik įmonės finansinė bÅ«klė, bet ir jos parengti restruktÅ«rizavimo plano metmenys. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1458-2013, analizavo ir AB „AuÅ¡ra“ pasirinktų ekonominių priemonių perspektyvumÄ bÅ«simo restruktÅ«rizavimo procese bei pripažino jas tikėtinai įgyvendinamomis (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai apskųstoje nutartyje, kad buvęs AB „AuÅ¡ra“ vadovas V. D. turėjo teikti teismui ne 2013 m. sausio 3 d. pareiÅ¡kimÄ dėl restruktÅ«rizavimo bylos iÅ¡kėlimo, bet inicijuoti įmonės bankroto procedÅ«rÄ , taip pat negali bÅ«ti pripažįstami pagrįstais. Teisės aktuose įtvirtintas įmonės restruktÅ«rizavimo proceso prioriteto, lyginant su bankrotu, principas (Ä®BÄ® 9 straipsnio 6 dalis). Tokia įstatymų leidėjo valia paaiÅ¡kinama tuo, jog restruktÅ«rizavimas sudaro palankiausias sÄ lygas pasiekti kreditoriaus ir skolininko interesų balansÄ , kadangi restruktÅ«rizavimo plano įgyvendinimo metu tenkinami kreditorių reikalavimai, laikantis tokiame plane nustatytos tvarkos, iÅ¡ pajamų, gautų tiek tęsiant įmonės veiklÄ , tiek pardavus įmonės veikloje nereikalingÄ turtÄ .

Kita vertus, įmonės galimybės sėkmingai restruktÅ«rizuotis yra siejamos su jos kreditorių pozicija Å¡iuo klausimu, kadangi bÅ«tent kreditorių dauguma turi pritarti restruktÅ«rizavimo planui (Ä®RÄ® 14 straipsnio 3 dalis), o restruktÅ«rizavimo proceso pradėjimas neturint didžiųjų įmonės kreditorių paramos, iÅ¡ esmės yra formalus bei pasmerktas žlugti (Ä®RÄ® 28 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi nutraukė AB „AuÅ¡ra“ restruktÅ«rizavimo bylÄ Ä®RÄ® 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (nustatytu terminu nepateikus restruktÅ«rizavimo plano), o taip pat iÅ¡aiÅ¡kino pareigÄ , kad esant Ä®BÄ® nustatytoms sÄ lygoms reikia teikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad aptariamu atveju pareiga tuometiniam AB „AuÅ¡ra“ vadovui inicijuoti bankroto bylos iÅ¡kėlimÄ kilo tuoj po to, kai buvo nutraukta restruktÅ«rizavimo byla. Akivaizdu, kad nepavykus pasiekti restruktÅ«rizavimo procese planuotų tikslų ir nutraukus restruktÅ«rizavimo bylÄ , pesimistinis AB „AuÅ¡ra“ turimo turto vertės bei pradelstų įsipareigojimų santykis įpareigojo įmonės vadovÄ po 2013 m. lapkričio 12 d. nedelsiant kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo.

Šių faktinių aplinkybių ir aptartų ĮRĮ nuostatų kontekste aktualūs ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-240/2014, kurioje nagrinėtas ginčas dėl įmonės restruktūrizavimo bylos nutraukimo tuo pagrindu, kad nustatytais terminais nebuvo pateiktas restruktūrizavimo planas, motyvai. Toje nutartyje nustatyta, kad baigiantis restruktūrizavimo plano pateikimo terminui, nei restruktūrizavimo administratoriui, nei pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos jokios aplinkybės, dėl kurių nebuvo laiku pateiktas restruktūrizavimo planas.

Tuo tarpu iš restruktūrizavimo administratoriaus nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad su administratoriumi nebendradarbiaujama, nereaguojama į priminimus, prašymus, administratoriui nežinoma RAB „Aušra“ restruktūrizavimo plano rengimo eiga, realios priežastys, dėl kurių restruktūrizavimo planas laiku nebuvo parengtas. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad RAB „Aušra“ vadovas apsiribojo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais aiškindamas, dėl ko restruktūrizavimo planas nebuvo parengtas ĮRĮ nustatytu terminu.

Aptarti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties motyvai sudaro objektyvias prielaidas iÅ¡vadai, kad RAB „AuÅ¡ra“ valdymo lygmenyje neabejotinai turėjo bÅ«ti žinoma (suvokiama), jog Kauno apygardos teismui 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi nutraukus restruktÅ«rizavimo bylÄ , RAB „AuÅ¡ra“ jau neturėjo realių galimybių tęsti restruktÅ«rizavimo procedÅ«ros. Tikėtis, jog įmonės patiriami finansiniai sunkumai dar galėjo bÅ«ti iÅ¡spręsti nekeliant bankroto bylos ir iÅ¡saugant AB „AuÅ¡ra“ kaip veikiantį rinkos dalyvį, tuo metu nebebuvo jokio objektyvaus pagrindo.Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės bankroto administratorės nurodytas įmonės netinkamo valdymo požymis – nesikreipimas (laiku) į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, Å¡ioje byloje nustatytas pagrįstai (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 2 punktas), nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė (identifikavo) įmonės nemokumo, kaip imperatyvios sÄ lygos vadovui kreiptis į teismÄ dėl jo vadovaujamos įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo, atsiradimo momentÄ , nes, kaip jau minėta, toks momentas Å¡iuo konkrečiu atveju sietinas su atsakovės restruktÅ«rizavimo bylos nutraukimu pirmosios instancijos teisme.

             Dėl sudarytų sandorių nuostolingumo (nenaudingumo), kaip tyčinio bankroto požymioBankroto administratorė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonė sudarė ekonomiÅ¡kai nenaudingus sandorius, susijusius su jos valdyto nekilnojamojo turto ir turtinių teisių bei pareigų perleidimu, turėjusius įtakos jos nemokumui atsirasti ar padidėti (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nesutinka iÅ¡ esmės visi atskiruosius skundus pateikę apeliantai, įrodinėdami, kad byloje vertintais konkrečiais sandoriais ekonominės krizės metu buvo siekiama stabilizuoti įmonės finansinę padėtį bei gauti trÅ«kstamų apyvartinių lėšų, kad Å¡ių sandorių nepelningumas įmonei savaime dar neįrodo, jog įmonė prie bankroto buvo vedama (privesta) tyčia.Pagal kasacinio teismo suformuotas teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisykles, nei įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti iÅ¡aiÅ¡kinimai neteikia pagrindo iÅ¡vadai, jog ekonominės krizės situacija per se (liet. savaime) reiÅ¡kia nenugalimos jėgos faktÄ , dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

Tačiau kasacinis teismas, formuodamas praktikÄ tyčinio bankroto bylose, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylÄ iÅ¡kėlusiam teismui bÅ«tina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia Å¡ios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015).Dar daugiau, plėtodamas tyčinio bankroto nustatymo bylose teisės aiÅ¡kinimo taisykles kasacinis teismas konstatavo, kad, teismui sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, Å¡iuo tikslu, be kita ko, vertinant įmonės vadovo veiklÄ , taikytina verslo sprendimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kuriÄ , siekiant iÅ¡vengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, įmonės valdybos nariams (vadovui) suteikiama iÅ¡plėsta verslo sprendimų apimtis (angl. a widened scope of business judgement).

Tai reiÅ¡kia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rÅ«pestingumo) ar lojalumo trÅ«kumų. Kai pareiÅ¡kime nurodoma, kad tyčinį bankrotÄ lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, bÅ«tina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebÅ«tų pasiektas prieÅ¡ingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebÅ«tų slopinama įmonių vadovų protinga rizika, kuri yra bÅ«tina verslui plėtoti.

Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklÄ subjekto veiksmus, t. y., kiek jis buvo lojalus įmonės interesams, rÅ«pestingas, kiek jo sprendimai buvo sÄ Å¾iningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).Nurodyta taisyklė akcentuojama ir aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje.

Byloje dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo padarytos žalos atlyginimÄ Ä¯monei dėl jos vardu sudarytų sandorių ir vadovo kaip akcininko piktnaudžiavimo teisėmis, aiÅ¡kinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad, siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieÅ¡kinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kuriÄ preziumuojamas Å¡ių asmenų veikimas bona fide (liet. atvirai, sÄ Å¾iningai) geriausiais įmonės, kuriai jie vadovauja, interesais.

Å i prezumpcija skirta apsaugoti įmonės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sÄ Å¾iningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rÅ«pestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktÄ , tačiau bÅ«tina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sÄ Å¾iningumo, protingumo ir kt.) pažeidimÄ , akivaizdų protingos Å«kinės komercinės rizikos peržengimÄ , aiÅ¡kų aplaidumÄ arba jiems suteiktų įgaliojimų virÅ¡ijimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452-415/2016, 59 p.).Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja bankroto administratorė, įrodinėdama BAB „AuÅ¡ra“ tyčinio bankroto požymius, pareiÅ¡kimÄ grindė konkrečių įmonės nuostolingų sandorių sudarymu ir įmonės vadovų fiduciarinių pareigų įmonei sÄ moningu pažeidimu.

Bankroto administratorės įsitikinimu, įmonės valdymo organai 2009 metais sÄ moningai priėmė ekonomiÅ¡kai nenaudingus ir nepagrįstus sprendimus dėl nekilnojamojo turto perleidimo už smarkiai mažesnę kainÄ , nei Å¡is turtas buvo įsigytas, arba nei vyravo rinkoje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorių tiesioginės įtakos įmonės tyčiniam bankrotui, padarė iÅ¡vadas, kad byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigti faktai apie nekilnojamojo turto pardavimÄ mažesnėmis nei rinkos kainomis, todėl sprendė, kad Å¡ie sandoriai įmonei buvo nenaudingi ir turėjo tiesioginės įtakos įmonės privedimui prie tyčinio bankroto.

Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis nesutinka ir laikosi nuostatos, kad jos prieÅ¡tarauja verslo sprendimų priėmimo taisyklei (angl. business judgment rule), suformuotai pirmiau paminėtoje kasacinio teismo praktikoje. Nustatyta, kad AB „AuÅ¡ra“ valdyba, susidedanti iÅ¡ valdybos pirmininko R. V., valdybos narių A. J., A. S. ir M. T., 2009 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 09/07 nutarė leisti parduoti AB „AuÅ¡ra“ nekilnojamÄ jį turtÄ , esantį Rėkyvos g. 30, Å iauliuose, bei Vytauto pr. 23, Kaune, už valdybos nustatytas kainas (t. 6, b. l. 135). 2009 m. birželio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi AB „AuÅ¡ra“ pardavė nekilnojamÄ jį turtÄ : gamybinius, administracinį bei Å«kinį pastatus ir kiemo statinius, esančius Vytauto pr. 23, Kaune, pirkėjai – UAB koncernui „ACHEMOS GRUPĖ“ už 1 717 880 Lt kainÄ (sutartyje įraÅ¡yta ir tai, kad VÄ® Registrų centro Kauno filialo nustatyta bendra parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 3 801 780 Lt, 4 sutarties punktas) (t. 6, b. l. 132-134).

Kito nekilnojamojo turto: sargybos posto, sandėlių bei kiemo statinių, esančių adresu Rėkyvos g. 30, Å iauliuose, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. liepos 16 d., kuria minėtas turtas pirkėjai AB spaustuvei „Titnagas“ parduotas už 465 000 Lt kainÄ (sutartyje įraÅ¡yta ir tai, kad VÄ® Registrų centro Å iaulių filialo nustatyta bendra parduodamo turto vidutinė rinkos vertė 1 090 530 Lt) (t. 6, b. l. 154-158). Be to, iÅ¡ byloje esančios 2004 m. rugsėjo 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, kad tÄ patį nekilnojamÄ jį turtÄ , esantį Rėkyvos g. 30, Å iauliuose, AB „AuÅ¡ra“ buvo įsigijusi iÅ¡ tos pačios įmonės AB spaustuvės „Titnagas“ už didesnę – 600 000 Lt kainÄ (t. 6, b. l. 159-161).Rinkos kaina gali bÅ«ti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų iÅ¡vadomis bei bet kuriais kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008).

Kasacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Pasisakydamas dėl AB „AuÅ¡ra“ parduoto nekilnojamojo turto rinkos vertės pirmosios instancijos teismas iÅ¡imtinai vadovavosi Å¡io turto pirkimo-pardavimo sutartyse užfiksuotais Nekilnojamojo turto registro duomenimis.

Trečiųjų (suinteresuotų) asmenų pateiktas tyrimui ir svarstymui individualias turto vertės nustatymo pažymas (Nr. 15-09-102p ir Nr. 9-05-86p) pirmosios instancijos teismas laikė netinkamomis (nepakankamomis) objektyviam ir teisingam 2009 metais parduoto nekilnojamojo turto rinkos kainos nustatymui, kadangi pateiktos turto vertės nustatymo pažymos nepagrįstos turto vertinimo ataskaitomis, be to, turtas vertintojų realiai buvo apžiÅ«rėtas tik 2015 metais. Tokios pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aukščiau aptartų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių keliamų reikalavimų.Kasacinėje byloje dėl teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo pasisakyta, kad civilinis procesas, inter alia (liet. be kita ko), grindžiamas ginčo Å¡alių rungimosi ir lygiateisiÅ¡kumo principais.

Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms Å¡alims: kiekviena Å¡alis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, iÅ¡skyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. LygiateisiÅ¡kumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiÅ¡kia, kad bylÄ nagrinėjantis teismas ginčo Å¡alims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 31 p.).Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo turto vertinimo ataskaitos juridinę galiÄ tuo atveju, kai ji atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintus reikalavimus.

Ir nors pirmosios instancijos teismui pateiktos turto vertės nustatymo pažymos (Nr. 15-09-102p ir 9-05-86p) neatitiko tokių reikalavimų dėl jose neatskleistos visos informacijos (turto vertinimo prielaidų, ypatybių ir metodų, vertinamo turto aprašymų ir kt.), tačiau priešingai nei Nekilnojamojo turto registre nurodytos vidutinės turto rinkos vertės, kurios nustatomos masinio vertinimo būdu, tokios vertinimo pažymos (nesant kitų objektyvesnių įrodymų) šiuo konkrečiu atveju sudarė prielaidas vadovautis būtent jose retrospektyvaus vertinimo būdu individualiai nustatyta konkretaus turto verte (CPK 12, 17 straipsniai).Kita vertus, iš trečiųjų asmenų byloje pateiktų 2015 m. rugsėjo 14 d. ir 2016 m. liepos 20 d. sudarytų retrospektyvaus turto vertinimo ataskaitų matyti, kad ginčo nekilnojamojo turto Kreivoji g. 29, Šiauliuose (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 25 d.

įsakymu Nr. A-91, objektų adresai Rėkyvos gatvėje pervadinti į KreivÄ jÄ gatvę, t. 11, b. l. 137), rinkos vertė jos nustatymo datai (2009 m. liepos 1 d.) buvo 464 200 Lt (t. 11, b. l. 72-137), tuo tarpu perleisto nekilnojamojo turto, buvusio Vytauto pr. 23, Kaune, rinkos vertė jos nustatymo datai (2009 m. birželio 29 d.) buvo 550 000 Eur, kas atitinka 1 899 040 Lt sumÄ (t. 11, b. l. 139-198, t. 12, b. l. 4-41). Lyginant retrospektyvaus turto vertinimo ataskaitose nustatytas to meto nekilnojamojo turto rinkos vertes su kainomis, kuriomis Å¡is turtas buvo parduotas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad turtas buvo parduotas esmingai nukrypstant nuo jo rinkos kainų (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Ä®vertinus tai, kad VÄ® Registrų centro kaupiami duomenys apie turto vertę, kuriais remdamasi bankroto administratorė įrodinėjo neadekvačiÄ perleisto turto kainÄ , sudaromi tokio pobÅ«džio turto masinio vertinimo bÅ«du, skirtingai nei nustatoma konkretaus turto individualaus vertinimo ataskaitose (fiksuojama individualizuota vertė), atsižvelgiant į specifinį parduoto nekilnojamojo turto statusÄ , jo paskirtį, lokalizacijÄ ir kitus rinkos parametrus, netikėti ir/ar kritiÅ¡kai vertinti iÅ¡vadas, padarytas retrospektyvaus turto vertinimo ataskaitose, parengtose kvalifikuotų turto vertintojų D.

K. ir T. M., nėra pagrindo, nes tos iÅ¡vados nenuginčytos kitais objektyviais įrodymais (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamo klausimo kontekste aktualu ir tai, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai buvo sudaryti ir parduodamo turto kainÄ AB „AuÅ¡ra“ valdyba nustatė 2009 metais, t. y. ekonominės krizės laikotarpiu, tuo metu, kai nekilnojamojo turto rinkoje toks turtas nebuvo itin paklausus. Nuo 2008 metų pasauliniu ir nacionaliniu mastu pasireiÅ¡kusi ekonominė krizė (kaip visuotinai žinoma aplinkybė – CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) lėmė, kad nekilnojamasis turtas buvo stipriai nuvertėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Akivaizdu, kad VÄ® Registrų centro fiksuotais duomenimis turto vertė, nustatyta masinio vertinimo bÅ«du, buvo kur kas didesnė nei reali AB „AuÅ¡ra“ turto rinkos kaina jo pardavimo sandorio sudarymo laikotarpiu.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nusprendė ir dėl 2010 metais sudarytos teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo sutarties ekonominio nenaudingumo, detaliai neįvertinęs Å¡io sandorio sudarymo sÄ lygų ir konteksto, t. y. to, kad ginčo sutarties sudarymo metu įmonė, siekdama iÅ¡saugoti jos veikloje naudotÄ lizinguojamÄ Ä¯rangÄ , neturėdama pakankamai apyvartinių lėšų savo įsipareigojimams lizingo bendrovei vykdyti, ieÅ¡kojo galimybių toliau naudotis Å¡iuo turtu savo gamybinėje veikloje (CK 1.5 straipsnis).Nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. praneÅ¡imu Nr. 01-30-5992 UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo bendrovė) informavo lizingo gavėjÄ AB „AuÅ¡ra“ dėl vienaÅ¡alio lizingo sutarčių nutraukimo prieÅ¡ terminÄ , lizingo gavėjai iÅ¡ esmės pažeidus sutarčių sÄ lygas, nurodydama, kad įsiskolinimų pagal lizingo įmokas suma sudaro 839 245,35 Lt, taip pat pareikalaudama nutraukti lizinguoto turto eksploatacijÄ ir ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 6 d. perduoti turtÄ lizingo bendrovei (t. 11, b. l. 5). 2010 m. lapkričio 30 d.

UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo bendrovė), AB „Aušra“ (klientė) ir UAB „Sapnų sala“ (naujoji klientė) sudarė trišalę sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo (t. 8, b. l. 106-108), kuria naujoji klientė UAB „Sapnų sala“ perėmė visas teises ir pareigas pagal klientės AB „Aušra“ sudarytas lizingo sutartis (2.1. ir 3.1 punktai). Kaip matyti iš šios sutarties, jos sudarymo metu pradinė klientė AB „Aušra“ lizingo sutarčių pagrindu naudojosi tokiu turtu:

CtP įranga, kurios neiÅ¡pirkta vertė – 347 610,64 Lt; penkių spalvų lapine ofsetine spaudos maÅ¡ina, kurios neiÅ¡pirkta vertė – 1 132 706,01 Lt; nauja knygų gamybos linija, kurios neiÅ¡pirkta vertė – 205 944,54 Lt; kieto įriÅ¡imo virÅ¡elių gamybos ir prieÅ¡lapių klijavimo įrenginiais, kurių vertė – 600 000 Lt; viso AB „AuÅ¡ra“ neiÅ¡pirkto turto vertė – 2 286 261,19 Lt (1.2. punktas). UAB „Sapnų sala“ 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi buvo iÅ¡kelta bankroto byla, paskirta bankroto administratorė, tačiau iki bankroto bylos UAB „Sapnų sala“ iÅ¡kėlimo lizingo objektais esančia gamybine įranga, įvardinta 2010 m. lapkričio 30 d. triÅ¡alėje sutartyje, naudojosi AB „AuÅ¡ra“, o lizingo bendrovei ta įranga buvo perduota (grÄ Å¾inta) tik 2012 metais (t. 11, b. l. 7-10).

Be to, aplinkybę dėl to, jog dalis turto (įrengimų) buvo neteisėtai perduota AB „AuÅ¡ra“, kaip vienÄ iÅ¡ tyčinio bankroto požymių įrodinėjo ir BUAB „Sapnų sala“ bankroto administratorė, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 17 d. nutartimi atmetė bankroto administratorės pareiÅ¡kimÄ dėl BUAB „Sapnų sala“ bankroto pripažinimo tyčiniu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-2907-431/2016, CPK 179 straipsnio 3 dalis).Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas prielaidas apie įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų pažeidimÄ , jiems suteiktų įgaliojimų virÅ¡ijimÄ , akivaizdų protingos Å«kinės komercinės rizikos peržengimÄ ir (ar) aiÅ¡kų aplaidumÄ sudarant 2010 m. lapkričio 30 d. sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perleidimo.

Juolab, kad svarstymui pateikti 2009 m. liepos 7 d. AB „AuÅ¡ra“ veiklos rezultatai, parengti pagal UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ strateginės sesijos protokolÄ , 2009 metų ekonominės situacijos analizės, 2009 m. lapkričio 5 d. UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ pasitarimo pas viceprezidentÄ protokolas dėl AB „AuÅ¡ra“ finansinių įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ vykdymo (1 darbotvarkės klausimas) leidžia įsitikinti, jog AB „AuÅ¡ra“ pati jau nebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ pagal pasiraÅ¡ytas lizingo sutartis, kas atitinkamai kėlė rizikÄ visų UAB koncerno „ACHEMOS GRUPĖ“ įmonių kreditavimo sÄ lygoms ir lėmė atitinkamų verslo sprendimų priėmimÄ (t. 10, b. l. 42-47, 48-51, 52-55).Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nepakanka įrodymų, liudijančių apie tyčinį blogÄ BAB „AuÅ¡ra“ valdymÄ , kiek tokia aplinkybė buvo grindžiama įmonei akivaizdžiai nenaudingų sandorių sudarymo aspektu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Å¡ioje nutartyje analizuotų AB „AuÅ¡ra“ 2009 metais sudarytų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo bei 2010 metais sudaryto turtinių teisių ir pareigų perleidimo sandorių sudarymÄ lėmė verslo nesėkmės, kurias paskatino 2008 metais kilusi pasaulinė ekonominė krizė, o ne sÄ moningi įmonės valdymo organų nesÄ Å¾iningi veiksmai, kuriais, siekiant iÅ¡vengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, įmonė bÅ«tų tyčia kryptingai vedama prie bankroto.Dėl bylos baigties Kaip jau buvo nurodyta, įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumÄ .

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrįstai nustatyti Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, 3 dalies 2 punkte apibrėžti įmonės tyčinio bankroto požymiai, todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis paliekama nepakeista, pripažįstant BAB „AuÅ¡ra“ tyčinio bankroto faktÄ (CPK 328 straipsnis, 338 straipsnis).Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                                     Rasa Gudžiūnienė                                                                                                                                                Danguolė Martinavičienė Gintaras Pečiulis