2019-09-11 Nr. AB-17128-3-61-3-01736-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5263-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01736-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-789 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Indijos Respublikos piliečiui M. I. S., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu Sprendimu, kadangi atsakovas, atlikdamas administracinę procedūrą, neiškvietė pareiškėjo, nesudarė galimybių pateikti paaiškinimus, nenustatė termino ištaisyti susiklosčiusią padėtį, neatsižvelgė į susiklosčiusių aplinkybių laikiną pobūdį ir priežastis, dėl to priėmė Sprendimą, neatsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, kurias galėjo paaiškinti pareiškėjas.

1.2. Migracijos departamentas, tikrindamas, ar pareiškėjas atitinka išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, leidimas) sąlygas, ir priimdamas Sprendimą, privalėjo iš anksto informuoti pareiškėją apie atliekamą patikrinimą, galimas pasekmes bei suteikti terminą ir galimybę pareiškėjui pasisakyti dėl atliekamo patikrinimo. Kadangi atsakovas to nepadarė, jis pažeidė gero administravimo principą.

1.3. Pareiškėjas nėra nutraukęs darbo sutarties su UAB „Majisainikas“ (toliau – ir Bendrovė) ir iki šiol dirba Bendrovės valdomame restorane virėjo pareigose.

1.4. Pareiškėjo sutuoktinė, kuri buvo Bendrovės direktorė, nutraukė darbo santykius su Bendrove dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl to, jog ji laukėsi ir 2018 m. gruodžio 31 d. pagimdė vaiką. Pareiškėjo sutuoktinei nebegalint eiti direktorės pareigų, į šias pareigas buvo paskirta A. P. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad A. P. laikinai išvyko į Vokietiją, ir manydamas, kad Bendrovės direktorius privalo būti ir gyventi Lietuvoje, nusprendė laikinai save paskirti direktoriumi, kaip formalų, kontaktinį asmenį.

1.5. Jeigu pareiškėjas būtų informuotas, kad negali būti ir restorano virėju, ir tuo pačiu direktoriumi, jis nuo tokių veiksmų būtų susilaikęs. Migracijos departamentas turėjo įspėti pareiškėją, kad jeigu jis ir toliau bus Bendrovės direktoriumi, tai jam kils neigiamos teisinės pasekmės, tačiau to nepadarė ir pažeidė gero administravimo principą. Šią situaciją pareiškėjas būtų galėjęs ištaisyti itin greitai ir lengvai, kadangi yra Bendrovės akcininkas. Tai patvirtina ir faktas, jog kai tik pareiškėjas sužinojo, kad jis negali būti Bendrovės direktoriumi, direktore ir toliau buvo užregistruota A. P., su kuria darbo sutartis ir nebuvo nutraukta.

1.6. Akivaizdžiai neproporcinga, kad sumažėjus Bendrovės darbuotojų gaunamo atlyginimo vidurkiui, net nežinant tokio sumažėjimo priežasčių ar tokio sumažėjimo trukmės, tai savaime sąlygotų pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimą ar išvadą, kad tariamai pareiškėjas su prašymu dėl leidimo išdavimo buvo pateikęs klaidingus duomenis.

1.7. Pareiškėjo darbo užmokesčio dydis buvo sumažėjęs, nes restorane vyko patalpų atnaujinimo ir remonto darbai, todėl jis objektyviai dirbo ne visą laiką. Pareiškėjui mažiau dirbant, jam išmokamas ir mažesnis atlyginimas. Pareiškėjas dirba virėju nuo 2018 m. liepos 10 d., o sumažintą algą gavo tik du mėnesius.

1.8. Pareiškėjas nėra pateikęs atsakovui tikrovės neatitinkančių duomenų. Teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindais, pateikė visus dokumentus, kurie atitiko tikrovę. Jeigu pareiškėjas būtų siekęs piktnaudžiauti, akivaizdu, jog būtų siekiama pasikeitusias aplinkybes slėpti ar klastoti mokamą darbo užmokestį, tačiau pareiškėjas veikė priešingai – jam oficialiai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis ir viešai deklaravo esantis Bendrovės direktoriumi. Pareiškėjo tikslas, paduodant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo ne užsiimti tik valdymu, bet realiai vykdyti darbo funkcijas – būti virėju indiškame restorane, o valdymas ir vadovavimas yra antraeiliai veiksmai, todėl pareiškėjas pagrįstai kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kaip darbuotojas, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė Sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. liepos 31 d., atvykimo dirbti į Bendrovės restorano virėjo pareigose pagrindu. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovėje bus įdarbintas restorano virėjo pareigose ir už tai jam bus mokamas 600 Eur per mėnesį darbo užmokestis, taip pat kitus su prašymu susijusius dokumentus.

2.2. Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui už darbą Bendrovėje 2019 m. vasario–kovo mėnesiais buvo mokamas 555 Eur per mėnesį darbo užmokestis, todėl darė išvadą, kad su pareiškėjo prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys dėl užsieniečio darbo užmokesčio dydžio. Kompetentingoms migracijos institucijoms nebuvo pateikti jokie duomenys apie pakeistą pareiškėjo darbo sutartį ir atitinkamai – darbo užmokestį. Be to, atsakovas, vadovaudamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas eina Bendrovės direktoriaus pareigas, t. y. nedirba pagal tas Įstatymo sąlygas, pagal kurias buvo įvertinti pareiškėjo pateikti duomenys ir išduotas leidimas laikinai gyventi, t. y. atvykimo dirbti pagrindu, o ne atvykimo vykdyti teisėtą veiklą pagrindu. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitus aplinkybėms pareiškėjas nesikreipė su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir Sprendimu panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi.

2.3. Iš Juridinių asmenų registro duomenų yra žinoma, kad pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 18 d., t. y. beveik nuo pat Bendrovės įsteigimo (Bendrovė įregistruota 2018 m. sausio 17 d.), yra jos akcininkas. Pareiškėjas Bendrovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. balandžio 23 d., o nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. direktoriaus pareigas ėjo jo sutuoktinė, kuri pasirašė tiek pareiškėjo darbo sutartį, tiek ir Bendrovės tarpininkavimo raštą, kad jis eis restorano virėjo pareigas. Nuo 2019 m. kovo 18 d. Bendrovės direktoriaus pareigas vėl ėjo pareiškėjas, todėl jo teiginiai, kad jis nesiekė užsiimti tik valdymu, yra deklaratyvūs. Toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip užsieniečio sąmoningas siekis piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjas privalėjo pranešti Migracijos departamentui, kad jis Bendrovėje dirba ne virėju, dėl ko jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, bet direktoriumi, ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu.

2.4. Pareiškėjo teiginiai, kad jis save paskyrė direktoriumi trumpam laikui, kadangi jo sutuoktinė pagimdė vaiką, o Bendrovės direktorė A. P. ištekėjo ir išvyko į Vokietiją, jam reikėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – ir VMVT) dėl maisto tvarkymo pažymėjimo gavimo, neturi teisinės reikšmės skundžiamo Sprendimo priėmimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, yra imperatyvūs ir jis negalėjo eiti jokių kitų pareigų. Be to, pareiškėjas dėl Bendrovės registravimo Maisto tvarkymo registre kreipėsi tik 2019 m. balandžio 25 d. ir šiuo pagrindu Bendrovei 2019 m. gegužės 7 d. buvo išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas. Todėl darytina išvada, kad Bendrovė iki 2019 m. gegužės 7 d. neturėjo teisinio pagrindo vykdyti maisto tvarkymo veiklą, o pareiškėjo teiginys, kad Bendrovei išduoto maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo galiojimo laikas baigėsi, todėl jis paskyrė save Bendrovės direktoriumi, yra tik pareiškėjo gynybinė pozicija.

2.5. Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo mokamas mažesnis nei nustatytas darbo sutartyje atlyginimas dėl to, kad restoranas ir darbuotojai nedirba dėl remonto, atitinkamai dėl to pareiškėjui mokamas mažesnis atlygis, tik patvirtina, kad pareiškėjas neatitiko jam išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo.

2.6. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, nes surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo tikslas buvo ne atvykti dirbti restorano virėju į Bendrovę Lietuvos Respublikoje, bet įteisinti savo ir savo šeimos narių buvimą Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje bei faktiškai valdyti savo įsteigtą Bendrovę.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios 2018 m. liepos 10 d. pareiškėjo su Bendrove sudarytos darbo sutarties matyti, jog buvo sutarta, kad pareiškėjas nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pradės dirbti UAB „Majisainikas“ restorano virėjo pareigose, dirbs 8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę, o Bendrovė jam mokės 600 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Tokias pačias sąlygas, be kita ko, patvirtina UAB „Majisainikas“ 2018 m. rugpjūčio 1 d. tarpininkavimo raštas ir Lietuvos darbo biržos 2018 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. UD-673 „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d., o 2019 m. vasario–kovo mėnesiais jam buvo mokamas 555 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Pareiškėjas neginčijo fakto, kad minėtu laikotarpiu jam buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, tačiau paaiškino, kad jam buvo sumažintas darbo užmokesčio dydis dėl to, kad restorane vyko patalpų atnaujinimo ir remonto darbai, todėl pareiškėjas dirbo ne visą laiką ir gavo mažesnį darbo užmokestį. Pareiškėjas per teismo posėdį į bylą pateikė UAB „Majisainikas“ 2019 m. vasario–kovo mėnesių atlyginimų apskaičiavimus, pagal kuriuos pareiškėjui minėtais mėnesiais išmokėtas darbo užmokestis pagal jo darbo sutartyje sutartas sąlygas, t. y., pareiškėjo ir jo atstovės teigimu, atsakovo nustatytas pažeidimas buvo pašalintas.

6. Teismo nuomone, nors iš pareiškėjo pateiktų minėtų duomenų matyti, kad 2019 m. vasario–kovo mėnesiais pareiškėjui buvo priskaičiuotas 773,40 Eur darbo užmokestis, t. y. netgi daugiau nei buvo nustatyta kartu su prašymu pateiktuose minėtuose dokumentuose, tačiau pareiškėjo pateiktų duomenų sudarymo data nėra nurodyta, be to, jie nepatvirtina, kad juose nurodyta darbo užmokesčio suma buvo realiai pareiškėjui išmokėta. Akivaizdu, kad pareiškėjo pateikti duomenys buvo sudaryti po skundžiamo Sprendimo priėmimo, be to, jie nepaneigia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) 2019 m. balandžio 23 d. išraše esančių duomenų.

7. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl jo darbo užmokesčio, nes pareiškėjui 2019 m. vasario–kovo mėnesiais nebuvo mokamas darbo sutartyje, Bendrovės tarpininkavimo rašte ir Lietuvos darbo biržos (dabar – Užimtumo tarnyba) sprendime nustatytas 600 Eur per mėnesį darbo užmokestis.

8. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Bendrovės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. balandžio 23 d. ir nuo 2019 m. kovo 18 d. Pareiškėjas Bendrovės direktoriumi buvo registruotas nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., o A. P. registruota Bendrovės direktore nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2019 m. kovo 18 d. ir nuo 2019 m. gegužės 6 d. Pareiškėjo teigimu, jis save Bendrovės direktoriumi paskyrė trumpam laikui, kadangi Bendrovės direktorė A. P. ištekėjo ir išvyko į Vokietiją, o pareiškėjui reikėjo kreiptis į VMVT dėl maisto tvarkymo pažymėjimo gavimo, nes jis baigė galioti.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą pateikė 2016 m. rugpjūčio 24 d. maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 69M2-4158, kuris buvo išduotas „Maji Sainik Omlet“ filialui, bet ne Bendrovei. Be to, pareiškėjas į VMVT su prašymu dėl maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimo išdavimo (registracijos) kreipėsi tik 2019 m. balandžio 25 d., t. y. jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo. VMVT 2019 m. gegužės 7 d. Bendrovei išdavė maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą Nr. 69MTSPP-7715. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. B1-527 patvirtintų Maisto tvarkymo subjektų tvarkos aprašo 14 punktu, Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 4 punktu, darė išvadą, kad iki 2019 m. gegužės 7 d. UAB „Majisainikas“ apskritai neturėjo teisinio pagrindo vykdyti maisto tvarkymo veiklą. Nors, pareiškėjo teigimu, jis tuo pačiu metu ėjo UAB „Majisainikas“ direktoriaus pareigas ir dirbo šios Bendrovės virėju, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.

10. Teismas pastebėjo, kad Įstatyme nėra įtvirtinta Migracijos departamento pareiga informuoti užsieniečius, kad jie privalo laikytis Įstatymo nustatytų pareigų. Būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2020 m. liepos 31 d., o pasikeitus aplinkybėms, kurios buvo pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi, kreiptis su nauju prašymu. Teismas, atsižvelgęs, kad pareiškėjui leidimas buvo išduotas ne pirmą kartą, darė išvadą, jog jam buvo žinomos Įstatymo nuostatos ir ypač tos, kurių pagrindu jis kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir vėliau jo pakeitimo. Teisės aktai taip pat neįtvirtina Migracijos departamento pareigos informuoti užsienietį apie jo atžvilgiu atliekamą kontrolės procedūrą.

11. Teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu buvo pasikeitusios aplinkybės, kurioms esant pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi t. y. pareiškėjui nebuvo mokamas kartu su prašymu pateiktuose dokumentuose nustatytas darbo užmokestis – 600 Eur per mėnesį, be to, pareiškėjas nedirbo jo pateiktuose dokumentuose nurodytose virėjo pareigose. Pasikeitus aplinkybėms, kurios buvo pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Nors pareiškėjas teigė, kad atsakovas turėjo pareigą išklausyti pareiškėją, atsižvelgti į pasikeitusių aplinkybių priežastis ir tik po to priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjas teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, dėl to Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

12. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Nežymiai mažesnio darbo užmokesčio mokėjimas itin trumpą laiko tarpą negali sąlygoti leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

13.2. Pareiškėjas nuosekliai paaiškino ir priežastis, kodėl jis laikinai buvo įdarbintas kaip Bendrovės direktorius. Pareiškėjas savo deklaruojamus tikslus įgyvendino – įgijo maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą būdamas direktoriumi, nes buvusi direktorė dėl savo išvykimo negalėjo išspręsti šio klausimo. Tai įrodo, kad pareiškėjo darbovietė ir anksčiau faktiškai atitiko keliamus reikalavimus maisto tvarkymo subjektui.

13.3. Vienareikšmiškai reikalauti pakeisti leidimą gyventi dėl nesvarbu kokių ir kokiam laikui pasikeitusių aplinkybių yra neproporcinga ir tai prieštarautų teisėtiems lūkesčiams, kadangi ne visas aplinkybes galima numatyti ar kontroliuoti. Taigi, siekiant užtikrinti teisėtų lūkesčių principą, užsieniečiams turėtų būti suteikta tam tikra galimybė arba pateikti paaiškinimus dėl laikino aplinkybių pasikeitimo, arba Migracijos departamentas juos turėtų informuoti, jog jie turi kreiptis dėl naujojo leidimo gyventi išdavimo per nustatytą terminą.

13.4. Nors Lietuvos teisinėje sistemoje nėra nustatytos besąlyginės pareigos Migracijos departamento darbuotojui prašyti užsieniečio pateikti paaiškinimus dėl vykdomos kontrolės, tačiau paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vystoma praktika patvirtina, kad asmenims turi būtų suteikta galimybė būti išklausytiems. Todėl Migracijos departamentas turėtų prašyti užsieniečio pateikti paaiškinimus būtent tais atvejais, kai yra nežymūs neatitikimai, tam, kad būtų užtikrintas gero administravimo principas.

13.5. Nors Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, nes buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės ir kyla abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo tikslo ir sąlygų Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjas nėra pateikęs tikrovės neatitinkančių duomenų, pareiškėjas dirba restorano virėju.

13.6. Pareiškėjo žmonai ir vaikams jau yra išduoti leidimai laikinai gyventi, dėl to neigiamo teismo sprendimo pareiškėjui atveju iškils šeimos vienybės išsaugojimo klausimas, kadangi vaikų leidimų gyventi trukmė priklauso nuo panaikinto pareiškėjo leidimo laikinai gyventi trukmės.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą ir prašymas atnaujinti praleistą atsiliepimo pateikimo terminą.

17. Nors atsakovo atsiliepimas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) įvirtintą terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, kodėl atsiliepimas negalėjo būti pateiktas laiku, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

V. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (15/5-11) 50U-789, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2, 10 ir 14 punktais sistemiškai taikant 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

21. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad įšduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (o sistemiškai taikant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...>.

22. Teisėjų kolegija išaiškina, kad minėta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, (pateikti duomenys neatitinka tikrovės) reiškia ir gali būti taikoma tik tada, kai užsienietis, prašydamas išduoti ar pakeisti leidimą, sąmoningai (tyčia) pateikia tam tikrus duomenis, nors žino (suvokia ar supranta), kad jie neatitinka arba neatitiks tikrovės, ir tokiu būdu siekia suklaidinti subjektą, išduodanti leidimą gyventi, kad jis išduotų ar pakeistų tokį leidimą, nors tam iš tiesų nėra pagrindo.

23. Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, darytina išvada, kad Migracijos departamento motyvas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. pripažinti, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, buvo tai, kad pareiškėjo atsakovui teiktuose dokumentuose (pvz., darbo sutartyje) buvo nurodytas didesnis atlyginimas, nei jam Bendrovė mokėjo 2019 m. vasario ir kovo mėnesiais.

24. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, vien nustatyta minėta aplinkybė nepagrindžia, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jam Bendrovės mokėtiną atlyginimą, kadangi Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nepagrindė, kad pareiškėjas, pateikdamas minėtus duomenis apie atlyginimą, siekė suklaidinti subjektą, išduodanti leidimą, kad jis išduotų leidimą. Todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nepagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl aplinkybės, kad pareiškėjui 2019 m. vasario ir kovo mėnesiais buvo mokamas mažesnis atlyginimas, nei turėjo būti mokamas pagal pareiškėjo teiktus atsakovui duomenis.

25. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad įšduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (o sistemiškai taikant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir panaikinamas), jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

26. Pareiškėjui nagrinėjamu atveju leidimas buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. spalio 1 d.), kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Pareiškėjui atitikus minėtas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas sąlygas, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi kaip virėjui, dirbančiam (dirbsiančiam) Bendrovėje.

27. Taigi esminė aplinkybė gauti leidimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo ta, kad pareiškėjas dirba (dirbs) Bendrovėje būtent virėjo pareigose. Visgi Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nustatė, kad pareiškėjas bent tam tikrą laiką dirbo ne virėjo, o Bendrovės direktoriaus pareigose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija minėtos aplinkybės, jog bent tam tikrą laiką jau po leidimo gavimo užėmė Bendrovės direktoriaus pareigas, tačiau tvirtina, kad kartu vykdė ir virėjo funkcijas. Visgi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų būti pagrindas pagrįsti aplinkybei, kad jis apskritai Bendrovėje vykdė virėjo pareigas, o byloje pateiktas 2019 m. gegužės 7 d. maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr. 69MTSPP-7715 suteikia pagrindą konstatuoti, kad Bendrovė vykdyti maisto tvarkymo veiklą galėjo tik nuo 2019 m. gegužės 7 d. (2016 m. rugpjūčio 24 d. maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas Nr. 69M2-4158 buvo išduotas ne Bendrovei, o „Maji Sainik Omlet“ filialui, dėl to minėtas pažymėjimas nepatvirtina, kad Bendrovė turėjo teisę verstis maisto tvarkymo veikla) (Maisto įstatymo 4 str. 3 d. 4 p.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjas bent tam tikrą laiką Bendrovėje dirbo ne virėjo, o direktoriaus pareigose, nors pagal išduotą leidimą privalėjo dirbti ir virėjo pareigose, yra pagrįsta, dėl to Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

28. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad įšduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (o sistemiškai taikant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir panaikinamas), jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

29. Atsižvelgus, kad pareiškėjui pagrįstai buvo panaikintas leidimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, nustačius, kad jis dirba ne virėjo, o direktoriaus pareigose, ir tai, kad, priešingai nei nustatyta Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje, pareiškėjas nesiekė gauti naujo leidimo, nors pasikeitė aplinkybės, lemiančios turimo leidimo išdavimo pagrindą, darytina išvada, kad pareiškėjas sąmoningai piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad niekuo nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad atsakovas jį turėjo informuoti apie pareigą gauti leidimą kitu pagrindu. Todėl konstatuotina, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu pagrįstai pripažino, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad ir ateityje gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, dėl to pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

30. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats savo veiksmais, t. y. bent tam tikrą laiką Bendrovėje vykdymas direktoriaus, o ne virėjo funkcijas, ir nesikreipdamas dėl leidimo išdavimo kitu pagrindu, lėmė, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą yra neproporcingas (nepagrįstai suvaržantis (apribojantis) pareiškėjo teises) ir (ar) pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

31. Teisėjų kolegija sutinka, kad asmuo, prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą jo atžvilgiu, turi teisę būti išklausytas (pateikti papildomus paaiškinimus), vis dėlto Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti, tai gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4459-556/2019).

32. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo imperatyvią pareigą informuoti pareiškėją apie atliekamas jo patikrinimo procedūras ir jį apklausti (suteikti teisę pateikti paaiškinimus). Priešingai, šioje byloje padaryta išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą, patvirtina, kad atsakovo atliktų veiksmų pakako ginčijamam Sprendimui priimti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pažeidė ir gero administravimo principą. Visgi net konstatavus, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos (pvz., jo neapklausus, neinformavus), teisėjų kolegijos vertinimu, tai nebūtų esminis pažeidimas, dėl kurio ginčijamas Sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.

33. Teisėjų kolegija taip pat vertina kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia jo, jo žmonos ir vaikų teisę į gyvenimą kartu šeimoje, kadangi minėtas Sprendimas pats savaime nepaneigia teisės pareiškėjui ir visai jo šeimai būti kartu, o ir teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio(-ių) teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

34. Taigi konstatuotina, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo pateikti duomenys apie atlyginimą neatitinka tikrovės, nes šio Sprendimo rezoliucinė dalis panaikinti pareiškėjui leidimą yra teisėtą ir pagrįsta.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. I. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas