A-602-2817-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2817/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00066-2012-2 Procesinio sprendimo kategorija 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. E.,

atsakovo atstovui V. Č.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. E. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. E. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – ir atsakovas) 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (12.14)-2K1-09 „Dėl specialiųjų paveldosaugos sąlygų“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).

Skunde paaiškino, kad 2007 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. JP-339 įsigijo gyvenamąjį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog butas registruotos VĮ Registrų centre ir tai patvirtina 2007 m. sausio 10 d. VĮ Registrų centro pažymėjimas, registro įrašo Nr. 50/58551. Teigė, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties 5.1.2. punkte nurodyta, kad „į parduodamą Daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, parduodamas Daiktas niekam kitam neperleistas, neįkeistas, neareštuotas ir neapribotas, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą Daiktą“.

Pažymėjo, jog viešajame registre nėra jokių įrašų apie tai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam butui būtų taikomi kokie nors naudojimo apribojimai. Minėtos sutarties sudarymo metu nebuvo jokių duomenų apie statinio – (duomenys neskelbtini), kuriame yra jo butas įrašymą į Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą, todėl nebuvo atlikti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyti veiksmai, t. y. buto pardavėjai M. M. ir B. M. neinformavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos padalinį apie ketinimą sudaryti sandorį, todėl pirkėjui (pareiškėjui) negalėjo pereiti buto, esančio (duomenys neskelbtini), kaip kultūros paveldo objekto teritorijoje teisės, pareigos ir atsakomybė.

Taip pat teigė, kad skundžiamas sprendimas visiškai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų keliamų individualių administracinių aktams. Pažymėjo, jog jame nėra faktinių aplinkybių analizės, nenurodyti argumentai ir konkrečios teisės normos, lėmusios tokio sprendimo priėmimą – neišduoti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pagal pareiškėjo prašymą. Pažymėjo, jog nesupranta, kodėl sprendime cituojamos įstatymo nuostatas dėl nekilnojamojo kultūros vertybių naikinimo, nes jis siekia rekonstruoti mansardą (duomenys neskelbtini), šitokiu būdu išsaugant ne tik pastato būklę, bet ir savo šeimos bei kitų žmonių sveikatą ir gyvybę.

Pažymėjo, jog nuo stogo dangos vanduo bėga tiesiai ant sienų dėl ko jo namuose jaučiasi ne tik blogas kvapas, bet jau matomas „pelėsis“ ant kambario sienų. Nurodė, jog dėl supuvusių kazilų, kurie remiasi į specialų gegninį rąstą, kyla grėsmė, jog stogas gali įgriūti į namo vidų, o tiksliau į pareiškėjui priklausantį butą. Tuo tarpu dėl žemos stogo dangos pakėlimo (tik 10 cm), kuri paklota ant senų paklotų ir išilginių tvirtinimo lentų, jungiančių stogo konstrukciją ir paklotus, nuolat kyla grėsmė, jog nuo sniego svorio (vėjo) nukris stogo danga žemyn.

Akcentavo, jog siekia rekonstruoti mansardą, tam, kad išvengtų ne tik didelių materialinių nuostolių, bet ir siekdamas apsaugoti savo ir savo šeimos bei kitų žmonių gyvybę ir sveikatą. Pažymėjo, jog atsakovas sprendime nurodė, kad pastatas – (duomenys neskelbtini), yra kultūros paveldo objekte – Klaipėdos senamiestyje, nurodant KVR unikalų kodą 16075, tačiau nepateikė teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kuriais remiantis šis pastatas-namas priskirtas Klaipėdos senamiesčio teritorijai. Taip pat pažymėjo, jog sprendime nenurodyta nuo kada ginčo pastatas pripažintas saugotinu viešam pažinimui ir naudojimui ir kada yra įrašytas Nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą, suteikiant jam numerį.

Be to, nurodė, jog jis iki šiol nėra informuotas, kokie apsaugos reglamentai yra taikomi ginčo pastatui. Išdėstė, jog pagal Kultūros vertybių registro nuostatų 47.7 punktą, Kultūros paveldo registro tvarkytojas turi pareigą pateikti vertybės savininkui ar valdytojui vertybės pasą, tačiau jis tokio paso nėra gavęs iki šiol (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Pridūrė, jog kultūros paveldo objektą paskelbus saugomu su saugomo objekte esančiais nekilnojamojo turto savininkais sudaromos sutartys (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 8 dalis), tačiau tokia sutartis su juo taip pat nebuvo sudaryta.

Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįvykdė imperatyvių jo kompetencijai priskirtų pareigų ir neinformavo ankstesnio buto, esančio (duomenys neskelbtini) savininko, vėliau ir pareiškėjo, nesudarė su saugomame objekte esančiu nekilnojamojo turto savininku sutarties, neišdavė pareiškėjui nekilnojamosios kultūros vertybės paso, atsisakymas išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, todėl skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepimu į pareiškėjo skundą su šio skundo reikalavimais nesutiko ir skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas negavęs statybą leidžiančio dokumento, ėmėsi pastato adresu (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbų. Pažymėjo, jog ruošiant šį atsiliepimą, 2012 m. kovo 2 d. atsakovas nuvyko užfiksuoti ginčo pastatą, kurio metu surašė 2012 m. kovo 2 d. apžiūros aktą, kuris įrodo, kad yra pakeistos stogo konstrukcijos ir suformuotas mansardinis aukštas virš 8 buto. Todėl pareiškėjas skunde nutylėdamas šią svarbią aplinkybę, sąmoningai klaidina teismą. Pažymėjo, jog tikėtina, kad pareiškėjas atliko pastato rekonstrukcijos darbus dar iki 2011 m. gruodžio 8 dienos pateikiant prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, taip suklaidindamas ir atsakovą.

Nurodė, jog pareiškėjo veika atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies sąvoką savavališka statyba. Taip pat rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalimi, kurioje įtvirtinta, kas yra statybą leidžiantis dokumentas, bei pažymėjo, jog nėra pritaręs pareiškėjo projektui, todėl pareiškėjas negali turėti statybą leidžiančio dokumento. Be to, pats faktas, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą skųsdamas sprendimą, įrodo, kad jis neturi statybą leidžiančio dokumento, priešingu atveju nebūtų ir ginčo. Teigė, jog pareiškėjas savavališkai rekonstruodamas ginčo pastatą pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes jis nutylėdamas apie savavališkos statybos faktą, pažeidė ir Statybos įstatymo 28 straipsnio reikalavimus, bandydamas įteisinti savavališkos statybos padarinius, nesivadovaujantis šio straipsnio reikalavimais.

Atkreipė dėmesį, jog ginčo butas – adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso pareiškėjui ir Nekilnojamojo turto registro išrašo 8.1 punkte yra žyma: „patalpa yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje“. Pažymėjo, jog ši 8.1 punkto žyma galioja nuo 2011 m. spalio 28 d., t. y. dar iki pareiškėjo 2011 m. gruodžio 8 d. prašymo išduoti specialiąsias paveldosaugos reikalavimus bei skundžiamo sprendimo priėmimo. Paaiškino, jog šis ginčo pastatas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau patenka į valstybės saugomos kultūros vietovės (unikalus Kultūros vertybių registro objekto kodas – 16075) – Klaipėdos senamiesčio teritoriją.

Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 straipsnio taikymu, neinformavimu apie sandorį ir tuo, kad pareiškėjui neturėjo pereiti buto, kaip kultūros paveldo objekto teritorijoje teisės, pareigos ir atsakomybė, turi būti atmesti. Akcentavo, jog pareiškėjas sudarė sandorį dėl buto, kuris yra pastate, neįrašytame į Kultūros vertybių registrą, o ne dėl pačios kultūros vertybės – Klaipėdos senamiesčio pirkimo. Be to, jei pareiškėjas mano, kad sandoris buvo įvykdytas, pažeidžiant teisės aktus, jis gali įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Taip pat pažymėjo, jog informavimas apie sandorius, vykstančius dėl kultūros paveldo objektų yra ne atsakovo, o sandorio dalyvių pareiga. Nurodė ir tai, kad sprendimą reikėtų vertinti kompleksiškai, t. y. kartu su prieš tai parašytais atsakymais į pareiškėjo prašymus bei su pateiktu priedu – Klaipėdos miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio 2009 m. lapkričio 27 d. protokolu Nr.

48. Teigė, kad pareiškėjas dar 2008 m. siekė padaryti ginčo buto rekonstrukciją, iškeliant mansardinį aukštą pastato pagrindiniame ir kiemo fasaduose, o 2008 m. liepos 4 d. raštu Nr. (12.14)Skl-169 „Dėl specialiųjų projektavimo sąlygų (duomenys neskelbtini)“ atsakovas tokiam pareiškėjo siekiui nepritarė. Tų pačių 2008 m. pabaigoje pareiškėjas vėl kreipėsi į atsakovą su prašymu pritarti ginčo pastato – (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos eskizui. 2009 m. sausio 6 d. atsakovas išsiuntė pareiškėjui atsakymą Nr. (7.12)2Kl-03, kuriame nurodė pagrindinį nepritarimo motyvą – „...nepritaria esminiam techniniam sprendimui – buto patalpų, esančių mansardiniame aukšte rekonstrukcijai pakeliant stogą.

Pastatas yra vertingas Senamiesčio (NKV reg. Nr. U17) formantas, išsaugojęs XX a. pr. Klaipėdos miesto užstatymui būdingą architektūrinę išraišką.“ Po eilinio 2009 m. spalio 16 d. pareiškėjo prašymo svarstyti jo buto rekonstrukcijos priešprojektinio pasiūlymo eskizą atsakovas 2009 m. spalio 27 d. raštu Nr. (1.27K1)2K1-49 kreipėsi į Klaipėdos miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą su prašymu organizuoti ginčo pastato nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą. Pažymėjo, jog Klaipėdos miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009 m. lapkričio 27 d. protokolu Nr. 48 nurodė, kad:

„Gyvenamosios paskirties pastatas (duomenys neskelbtini) statytas 1932 metais yra Klaipėdos miesto senamiestyje (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)). Tai vienas išlikusių ir XX a. architektūrinę stilistiką atspindinčių pastatų, sudarantis to meto (duomenys neskelbtini) gatvės išklotinės dalį.“ Taip pat nutarta: „Nepritarti projektiniam pasiūlymui.

2. Mansardinio aukšto rekonstrukcija galima, nekeičiant pastato tūrio, išsaugant XX a. pradžios laikotarpio statybos būdingą architektūrinę stilistiką“. Pažymėjo, kad pareiškėjas šio vertinimo tarybos dokumento neskundė, nors atsakovas 2009 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. (7.12)2Kl-431 jam persiuntė šį vertinimo tarybos dokumentą. Atkreipė dėmesį, jog skundžiamame sprendime pareiškėjui nurodyta, kad: „...pastatas (duomenys neskelbtini) yra kultūros paveldo objekte – Klaipėdos senamiestyje (KVT unikalus kodas 16075) pripažintame saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui, Žin., 2005, Nr. 58-2034), kurio apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio nuostatos (Žin., 2004, Nr. 152-5571), šio straipsnio 2 dalies 1 punktui nurodoma, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugojamame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes.“ Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė IV skyriuje „Kiti duomenys“ nurodoma Klaipėdos senamiesčio kultūrinė vertė – urbanistinė, architektūrinė, istorinė.

Atkreipė dėmesį, jog laikosi nuomonės, kad pareiškėjo numatomi ir, kaip paaiškėjo, atlikti rekonstrukcijos darbai – stogo iškėlimas, suformuojant mansardines patalpas, pažeidžia Klaipėdos senamiesčio vertingąsias savybes. Teismui pateikė 2009 m. iš pareiškėjo gauto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) III aukšto mansardos rekonstrukcijos eskizo kopiją. Teigė, jog iš pateiktų brėžinių ir 2012 m. kovo 2 d. apžiūros akto nuotraukų yra akivaizdu, kad pakeistas ikikarinio pastato tūris, atsirado istorinei aplinkai nebūdinga stogo konstrukcija, atraminės sienos, pastato architektūra prarado harmoningą visumą, fasadai tapo asimetriškais, iškraipoma pradinė statinio architektūros idėja.

Beje, ir pats pareiškėjas 2011 m. gruodžio 8 d. prašyme specialiesiems paveldosaugos reikalavimams gauti 7 punkte nurodė, kad bus keičiama architektūrinė pastato išraiška. Akivaizdu, kad atsakovas atsakydamas į kelis pareiškėjo prašymus suderinti pastato rekonstrukciją bei pridėdamas prie skundžiamo 2012 m. sausio 13 d. rašto Nr. (12.14)-2K1-09 priedą – minėtą 2009 m. lapkričio 27 d. protokolą Nr. 48, tokiu būdu motyvavo savo sprendimą neišduoti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakydamas derinti pareiškėjo planuojamą rekonstrukciją bei išduoti specialiuosius paveldosauginius reikalavimus, rėmėsi tuo pačiu argumentu, nepateikdamas naujų reikalavimų ir naujų nederinimo motyvų, kurie galėtų pažeisti pareiškėjo lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

Taip pat nurodė, jog įvertinus pareiškėjo siekius – keisti esamą gyvenamojo namo stogo konstrukciją, architektūrinę pastato išraišką numatant mansardos įrengimą (pastogę), bei tai, kad pareiškėjas prie skundo nepridėjo jokių įrodymų, jog pastatas yra avarinės būklės ir nesaugus eksploatuoti, mano, kad tikrasis motyvas atlikti ginčo pastato rekonstrukciją yra ne išsaugoti pastatą bei kitų žmonių sveikatą bei gyvybę, o padidinti buto gyvenamąją erdvę. Atkreipia dėmesį, jog šį tikslą nurodo ir pats pareiškėjas 2011 m. gruožio 8 d. prašyme gauti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus 7 punkte „..Keičiama esamo gyvenamojo namo stogo konstrukcija, architektūrinė pastato išraiška, numatant mansardos įrengimą (pastogę), padidinant (duomenys neskelbtini) gyvenamąsias patalpas“.

Paaiškina, jog tai, kad ginčo pastatas pateko į kultūros vertybės teritoriją – Klaipėdos senamiestį – pareiškėjui buvo žinoma vėliausiai nuo 2008 m., kai jis pirmą kartą teikė projektinius pasiūlymus atsakovui tikslu rekonstruoti šį pastatą, tačiau tuomet šis faktas pareiškėjui nekėlė abejonių, be to, jis šį faktą galėjo suprasti ir iš Nekilnojamojo turto registro įrašo, viešai ir nemokamai Internete prieinamo Kultūros vertybių registro, taip pat – viešai prieinamo Klaipėdos miesto bendrojo plano, kuriuose pažymėtos Klaipėdos senamiesčio ribos.

Mano, jog taip pat turėtų būti atmestas pareiškėjo argumentas dėl to, jog Kultūros paveldo registro tvarkytojas neperdavė jam vertybės paso, nes jis minėtos nuosavybės nevaldo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniu dėl 2012 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (12.14)-2K1-09 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė faktines bylos aplinkybes bei nurodė, jog ginčo atveju pareiškėjas siekia gauti iš atsakovo specialiąsias paveldosaugos sąlygas iš esmės jau faktiškai atliktiems ginčo buto bei namo rekonstrukcijos (statybos) darbams. Rėmėsi 2010 m. liepos 2 d. Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir priedu, įstatymu Nr. XI-992 pakeistu Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, taip pat – Statybos įstatymo 2 straipsnio 13, 18, 22, 31, 71, 92 dalimis, 23 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. D1-708 (Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-808 redakcija) patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 2 bei 7 punktu. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju statybą leidžiančio dokumento ginčo rekonstrukcijos darbams vykdyti pareiškėjas neturi ir (ar) prašymo (su reikalingais kartu pateikti ir kitais dokumentais) gauti leidimą vykdyti ginčo rekonstrukciją kompetentingai institucijai, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui, nėra pateikęs. Nurodė, jog prejudicinę reikšmę byloje turi tai, kad pareiškėjas jau yra nubaustas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutarimu už savavališkos statybos darbus (vykdė mansardinio aukšto dalies rekonstrukcijos darbus, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento) ginčo pastate, todėl teismas papildomai nenagrinėja ginčo rekonstrukcijos darbų pobūdžio, masto ir pan.

Pažymėjo, jog vertinant šias aplinkybes teismas pripažįsta pagrįstais skundžiamo sprendimo argumentus, nukreiptus į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009 m. lapkričio 27 d. nepritarimą ginčo rekonstrukcijos projektiniams pasiūlymams, taip pat nuoroda į Paveldo tvarkymo reglamento PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ nuostatas. Teismas rėmėsi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi bei pažymėjo, jog ginčo pastatas yra Klaipėdos senamiesčio teritorijoje Nr. 16075, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl norint pareiškėjui ginčo pastate vykdyti statybos (rekonstrukcijos) darbus privalu vadovautis ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Paveldo tvarkybos reglamento normomis.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas visus pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su skundžiamo sprendimo nepagrįstumu ir (ar) neteisėtumu atmetė kaip nepagrįstus. Kitus pareiškėjo argumentus dėl buto pirkimo-pardavimo sandorio aplinkybių, dėl neinformavimo apie pastato (buto) įtraukimą į nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą, dėl sutarties sudarymo paskelbus saugomą objektą saugomu ir pan., teismas manė esant faktiškai ir juridiškai nereikšmingais ginčui ištirti ir (ar) pertekliniais. Apibendrino, jog vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 9 dalimi, sistemiškai aiškinant ir analizuojant aukščiau išdėstytų teisės aktų normas, vertinant faktinę bylos situaciją, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, jo pasirašytas, sprendime išsamiai ir aiškiai išdėstyti ginčo situacijos faktiniai ir juridiniai aspektai, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 138 – 141), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Nekilnojamojo turto registre nėra jokių įrašų apie tai, kad jam nuosavybės teise priklausančiam ginčo butui būtų taikomi kokie nors naudojimo apribojimai ar specialiosios naudojimo sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog butas tik nuo 2011 m. spalio 28 d. yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje (2012 m. vasario 29 d. Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko įrašo registro Nr. 50/58551). Nurodo ir tai, jog savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-1106110-00031 surašytas 2011 m. birželio 10 d., t. y. atlikus rekonstrukcijos stogo darbus ginčo pastatas Registrų centro duomenimis nebuvo įregistruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje.

Pažymi ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad jam 2011 m. birželio 16 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis 2011 m. birželio 7 d., apie 13 val., vykdė mansardinio aukšto dalies rekonstrukcijos darbus, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento. Nurodo, jog jis pripažino, kad nuardė dalį čerpinio stogo konstrukcijos (virš savo buto), kuri buvo sutręšusi ir kėlė grėsmę ne tik jo šeimos nariams, bet ir likusiems gyventojams. <...> Dėl to Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 4 d. nutarimu nustatė, jog jis pažeidė Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir šiais savo veiksmais padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1591 straipsnio 7 dalyje bei skyrė jam 500,00 Lt administracinę baudą, kurią jis sumokėjo.

Akcentuoja, jog bylos nagrinėjimo metu buvo paaiškinta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nurodė, jog norint pateikti prašymą Klaipėdos miesto savivaldybei dėl specialiųjų reikalavimų dėl gyvenamojo stogo (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projekto, prie prašymo reikia pateikti iš Kultūros paveldo departamento specialiuosius reikalavimus. Pažymi, jog atsižvelgęs į tai, jis ir kreipėsi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos padalinį dėl gyvenamojo namo stogo (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projekto išdavimo.

Mano, jog teismas šio Klaipėdos padalinio sprendimo neišduoti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pagal pateiktą prašymą visiškai netyrė ir neįvertino jo teisėtumo. Taip pat nurodo nesuprantantis, kodėl teismas, atmesdamas jo skundą cituoja Statybos įstatymo normas, akcentuodamas tai, kad apeliantas savavališkai atliko statybos darbus, bei nurodo, jog jis privalo kreiptis į Klaipėdos miesto savivaldybę, tačiau visiškai nepasisako ir nenurodo teisinio pagrindo bei motyvų dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos padalinio 2012 m. sausio 13 d. sprendimo Nr.(12.14)-2Kl-09 atsisakyti išduoti specialiąsias paveldosaugos sąlygas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pažymi, jog jo prašymo pateikimas sąlygojo administracinės procedūros pradėjimą. Teigia, jog administracinė procedūra ir jos išdavoje priimtinas sprendimas (bendrine prasme) suteikia galimybę matyti, koks klausimas buvo iškeltas viešojo administravimo subjektui, kaip vyko pati procedūra, kokia medžiaga buvo tiriama, kokiais teisės aktais remtasi priimant sprendimą, kokia galutinė išvada bei kokie argumentai nulėmė šią išvadą. Tikina, jog ginčijamas sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio keliamų reikalavimų individualiam administraciniam aktui.

Nurodo, jog jame nėra faktinių aplinkybių analizės, nenurodyti argumentai ir konkrečios teisės normos, pagrindžiančios išvadą, lėmusios tokio sprendimo priėmimą – neišduoti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pagal pateiktą prašymą. Pažymi, jog tiek teismas savo sprendime, tiek atsakovas cituoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio nuostatas apie tai, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jos teritorijoje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti kultūros vertybių pase nurodytas vertingąsias savybes.

Tačiau atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta kultūros vertybių paso, neaišku, kokias konkrečias vertingąsias savybes gyvenamojo stogo (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini) rekonstravimo darbai pažeidė. Priešingai – byloje yra Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos urbanistinės plėtros departamento paveldosaugos skyriaus 2009 m. lapkričio 11d. raštas Nr. (21.56)-PAl-50 „Dėl vertingųjų savybių nustatymo“, kuriame aiškiai nurodyta, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini) vertiningosios savybės nėra išaiškintos.

Mano, jog atsižvelgus į tai, kad pastatas neturi nustatytų vertingųjų savybių, nėra aišku, ką nagrinėjamu atveju reikia saugoti, juo labiau, kad teismui buvo pateiktos nuotraukos, kuriose yra užfiksuoti tokių pat, kaip ginčo objekto, pastatų rekonstrukcijos tokiu pat būdu. Nurodo, jog minėti statiniai yra toje pat vietoje, kaip ir ginčo objektas, bet jie pastatyti laikantis teisės aktų ir jų savininkai jais gali naudotis. Tuo tarpu kodėl jam yra neišduodamos sąlygos nemotyvavo nei Kultūros departamentas, nei aiškinosi bylą nagrinėjęs teismas.

Akcentuoja, jog teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi niekuo nepagrįstomis prielaidomis, jog ginčo namas yra galimai istorinis, architektūrinis paveldas, nes jis yra priskirtas Klaipėdos senamiesčio teritorijai Nr. 16075, tačiau jokių leistinų įrodymų nebuvo pateikta. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktos nuotraukos bei paaiškinta, kad greta esančiame name (duomenys neskelbtini) (jis taip pat yra Klaipėdos miesto senamiesčio teritorijoje) buvo atlikti analogiški stogo rekonstrukcijos darbai, kuriems Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos padalinys neprieštaravo, tačiau teismas šališkai šiuos paaiškinimus atmetė motyvuodamas, jog siekiant remtis šiomis aplinkybės būtina pateikti dokumentus, tuo tarpu atsakovo samprotavimus dėl tikėtinumo, kad ginčo namas, esantis (duomenys neskelbtini) turi istorinę, architektūrinę vertę priėmė kaip įrodymą, nepaisant to, kad atsakovas savo samprotavimams nepateikė jokių leistinų įrodymų.

Mano, jog teismas nukrypdamas nuo bylos esmės sprendime nagrinėja 2008 m. birželio 30 d. V. E. prašymą, 2008 m. liepos 4 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos padalinio raštą Nr. (12.14)Skl-169 „Dėl specialiųjų projektavimo sąlygų (duomenys neskelbtini)“, kai skundžiamas yra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2012 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. (12.14)-2Kl-09. Teigia, jog teismas nesilaikė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies, nes sprendime visiškai nėra argumentų, dėl kurių teismas atmetė pareiškėjo įrodymus, bet priėmė atsakovo nemotyvuotus paaiškinimus.

Be to, pažymi, jog yra nesuprantama, kodėl teismas nenagrinėja skundžiamo akto teisėtumo, o nukreipia bylos esmę kita linkme, t. y. cituoja ir komentuoja teisės normas reglamentuojančias savavališkos statybos įteisinimą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 146 – 149) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su apelianto pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo skundo esmės, neišnagrinėjo ir motyvuotai nepasisakė dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2012 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (12.14)-2Kl-09) teisėtumo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, o jo sprendimas yra motyvuotas ir teisėtas. Priduria, jog teismas, išaiškindamas pareiškėjo savavališkos statybos faktą, buvo aktyvus, nes šis faktas neabejotinai turėjo svarią reikšmę nagrinėjant bylą. Taip pat pakartoja argumentus, jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą.

Pareiškėjas per savo atstovą advokatą E. K. 2012 m. sausio 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais, be kita ko, nurodė, jog palaiko apeliaciniame skunde pareikštus reikalavimus ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti.

Papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog pateikia antstolio A. S. 2012 m. rugsėjo 26 d. protokolą Nr. 67, kuriame užfiksuota ginčo buto išorinių sienų bei stogo dangos faktinė būklė, kurie įrodo, jog buvo būtina atlikti tokio pobūdžio statybos darbus, kurie buvo atlikti, kad būtų ištaisyta netinkama statyba bei pašalinti statinio trūkumai. Pažymi, jog atlikus statybos darbus namui, be kita ko, sumažėjo neigiamas aplinkos poveikis, sienos nustojo pelyti. Tuo tarpu iki statybos darbų atlikimo, į pareiškėjo butą bėgo vanduo, ant sienų kaupėsi pėlėsis, kas kenkė pareiškėjo ir jo šeimos narių sveikatai. Tikina, jog jei nebūtų atlikęs statybos darbų, laukines namo sienas sumūrijęs iš tinkamų medžiagų ir nebūtų sustabdęs namo sienų irimo, šiuo metu namo dalis jau būtų galimai sugriuvusi. Taip pat nurodo manantis, jog atsakovas nepagrįstai prieštarauja pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams. Teigia, jog ginčo namas nėra kultūros paveldo registre, nėra saugomas objektas, be to, jis yra pačiame pakraštyje teritorijos, kuri įvardijama kaip senamiesčio teritorija ir saugoma kultūros paveldo. Priduria, jog kitas toje pačioje gatvėje esantis namas ((duomenys neskelbtini)) parengė projektinius pasiūlymus ir atliko lygiai tokius pačius statybos darbus, kam kultūros paveldo specialistai pritarė. Tuo tarpu jam yra taikomi kiti standartai bei nepagrįstai nepritariama jo projektiniams pasiūlymams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas V. E. (toliau – ir pareiškėjas) nuo 2008 m. siekė gauti statybą leidžiantį dokumentą, idant galėtų atlikti jam nuosavybės teise priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją.

Nustatyta, jog pareiškėjas 2008 m. birželio 30 d. su prašymu kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti projektavimo sąlygas ginčo buto mansardinio aukšto rekonstrukcijai, pakeliant stogą (b. l. 25 – 26). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento Architektūros ir miesto planavimo skyrius 2008 m. liepos 1 d. paprašė atsakovo išduoti specialiąsias projektavimo sąlygas ginčo buto rekonstrukcijai (b. l. 24), į ką atsakovas minėtam skyriui 2008 m. liepos 4 d. raštu (b. l. 23), atsakė, jog pateiktiems projektiniams pasiūlymams nepritaria ir prašomų sąlygų neišduos. Šį raštą atsakovas motyvavo tuo, kad pastatas, kuriame yra ginčo butas, registruotos kultūros vertybės Klaipėdos senamiesčio teritorijoje, pripažintoje saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. IV-190, Valstybės žinios, 2005, Nr. 58-2034), o pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (buvęs – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 21 straipsnio nuostatas, tokioms teritorijoms taikomas kultūrinių draustinių statusas, jose draudžiama naikinti ar kitaip žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus, naikinti jų autentiškumą, iš esmės pakeisti kultūros paveldo objektų aplinką, mažinant kultūros paveldo objektų vertę. Paaiškino, kad ginčo rekonstrukcija sumažintų Klaipėdos senamiesčio vertingumą, keistų gatvės urbanistinį charakterį.

Pareiškėjas 2008 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į atsakovą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį (toliau – ir atsakovas), pateikdamas ginčo buto mansardos rekonstrukcijos projektą. Atsakovas 2009 m. sausio 6 d. raštu Nr. (7.12)2KI-03 (b. l. 36), be kita ko, nurodė, jog siūlomi tie patys sprendiniai, kuriems minėtu 2008 m. liepos 4 d. raštu buvo nepritarta bei atkreipė dėmesį, jog nepritaria esminiam techniniam sprendimui – buto patalpų, esančių mansardiniame aukšte, rekonstrukcijai pakeliant stogą.

Pareiškėjas 2009 m. spalio 16 d. atsakovui dar kartą pateikė prašymą (b. l. 37), kuriuo nurodė pateikiantis svarstymui buto rekonstrukcijos priešprojektinio pasiūlymo eskizą bei prašė jį apsvarstyti. Atsižvelgdamas į pastarąjį pareiškėjo prašymą, atsakovas 2009 m. spalio 27 d. raštu Nr. (1.27KL)2KL-49 (b. l. 43) kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento Paveldosaugos skyrių, prašydamas, vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, organizuoti minimo pastato nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą bei apie tai 2009 m. lapkričio 11 d. raštu informavo pareiškėją, į ką Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos urbanistinės plėtros departamento paveldosaugos skyrius 2009 m. lapkričio 11 d. raštu atsakė, jog pareiškėjo priešprojektinį pasiūlymą rekonstruoti jam nuosavybes teisė priklausančio buto mansardą pateiks Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai. Apie tai taip pat buvo informuotas pareiškėjas (b. l. 46).

Atsakovas 2009 m. gruodžio 3 d. raštu informavo pareiškėją, jog 2009 m. lapkričio 27 d. įvyko Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdis, kurio metu buvo nepritarta pareiškėjo pateiktam projektiniam pasiūlymui. Pareiškėjas buvo taip pat informuotas, jog šiais metais savivaldybė neskyrė biudžeto lėšų pastatų vertingųjų savybių išaiškinimui, todėl neorganizuos minimo pastato vertingųjų savybių atskleidimo.

Iš 2009 m. lapkričio 27 d. Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos posėdžio protokolo nustatyta, kad jame buvo nepritarta pareiškėjo projektiniam pasiūlymui rekonstruoti ginčo butą – iškelti mansardinį aukštą pastato pagrindiniame ir kiemo fasaduose, įrengti balkoną vakariniame fasadą, motyvuojant tuo, kad mansardinio aukšto rekonstrukcija galima, tačiau nekeičiant ginčo pastato tūrio, išsaugant XX a. pradžios laikotarpio statybai būdingą architektūrinę stilistiką (b. l. 8). Be to, protokole paaiškinta, kad ginčo pastatas (namas) yra statytas 1932 m., yra Klaipėdos miesto senamiestyje, kuriuo unikalus kodas 16075, jog tai vienas išlikusių ir XX a. architektūrinę stilistiką atspindinčių pastatų, sudarančių to meto (duomenys neskelbtini) išklotinės dalį.

2011 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas su prašymu vėl kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus gyvenamojo namo – (duomenys neskelbtini) ir buto šiame name – (duomenys neskelbtini), rekonstravimui (b. l. 54 – 55). Prašyme nurodė, kad rekonstravimo projektu numatyta: keisti ginčo namo stogo konstrukciją, architektūrinę pastato išraišką, įrengti mansardą (pastogę), padidinant ginčo buto gyvenamąsias patalpas, visa tai sprendžiant kompleksiškai ir vieningu pasato architektūriniu sprendimu, išlaikant simetrišką kompoziciją. Šiems projektiniams sprendiniams įgyvendinti naujai montuojama stogo šlaito dalis, pakeičiant reikalingas gegnes ir atramas (pakeliamas stogas), o su lauku besiribojančios sienos mūrijamos iš plytų ir tinkuojamos iš išorės bei projektuojami nauji langai, nekeičiant namo pagrindinių (laikančių) konstrukcijų.

Atsakovas 2012 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (12.14)-2K1-09 „Dėl specialiųjų paveldosaugos sąlygų“ (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjui atsakė, jog specialiųjų paveldosaugos sąlygų ginčo namo ir buto jame rekonstravimui neišduos (b. l. 7). Taip pat pažymėjo, jog toks sprendimas priimamas, remiantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi bei Paveldo tvarkybos reglamento 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkytos darbų projekto rengimo taisyklių“ IV skyriaus 17 punktu, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos 2009 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolą Nr. 28.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas ginčija būtent pastarąjį Sprendimą, todėl nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tikrina jo teisėtumą. Ginčijamas sprendimas priimtas pagal pareiškėjo prašymą, kuris yra paduotas siekiant parengti pagal teisės aktų reikalavimus statinio rekonstrukcijos projektą.

Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, statinio projektas rengiamas vadovaujantis inter alia Kultūros paveldo departamento išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ patvirtinimo patvirtintas Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 2.2 punktas taip pat įtvirtina, jog projektuojant tam tikros paskirties statinius, be šio Reglamento, taikomi papildomi reikalavimai, kuriuos, be kita ko, nustato: kultūros paveldo statiniui – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, jo pagrindu parengti paveldo tvarkybos reglamentai, taip pat šių statinių laikinieji apsaugos reglamentai.

Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, jog kad pareiškėjui priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į nekilnojamojo kultūros paveldo teritoriją, kuri yra saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui – Klaipėdos senamiestį. Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį kultūros paveldo vietovė yra teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų. Kultūros paveldo objektais pagal to paties straipsnio 14 dalį laikomi pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Todėl akivaizdu, jog konkrečioje situacijoje be statybos teisės normų, reguliuojančių statinio projektavimą, taikytinos ir specialiosios normos, siekiančios užtikrinti kultūros paveldo apsaugą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, siekdamas gauti statybą leidžiantį dokumentą rekonstrukcijai atlikti, pirmiausia privalėjo iš Kultūros paveldo departamento gauti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus, kaip prielaidą gauti specialiuosius architektūros reikalavimus iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir tokiu būdu tęsti procedūrą statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Faktiniai bylos duomenys, kaip bebūtų, rodo, jog šiuo metu ginčo buto rekonstrukcija yra atlikta bei pareiškėjo atžvilgiu dėl to buvo surašytas Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. rugpjūčio 8 d. reikalavimas Nr. REI-30-110808-00048 pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuris Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu buvo paliktas nepakeistu, o pats pareiškėjas už savavališkas statybas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutarimu buvo nubaustas administracine bauda.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, sprendžia, jog minėtus specialiuosius paveldosaugos reikalavimus pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti teisėtai.

Pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčo butas yra Klaipėdos senamiesčio teritorijoje Nr. 16075, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), norint jame vykdyti statybos (rekonstrukcijos darbus) privalu, be kita ko, vadovautis ir Paveldo tvarkymo reglamentu PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ (toliau – ir Tvarkybos reglamentas). Pagal Tvarkybos reglamento 16 punktą projektiniais pasiūlymais saugomo objekto valdytojas arba jo įgaliotas asmuo išreiškia, kaip numato įgyvendinti savo planuojamą veiklą kultūros paveldo objekte arba šio objekto teritorijoje ar apsaugos zonoje esančiame objekte. Šio reglamento 17 punktas įtvirtina, jog projektinius pasiūlymus rengia reglamento 7 punkte nurodyti rengėjai, remdamiesi kultūros paveldo objekto apskaitos dokumentais ir kitais registro duomenimis, prieš projektavimą atliktų tyrimų išvadomis, istoriniais, ikonografiniais ir kitais duomenimis. Rengiant projektinius pasiūlymus tvarkomiesiems statybos darbams kultūros paveldo objektų teritorijoje ar apsaugos zonoje vadovaujamasi šiuo reglamentu bei statybos techniniu reglamentu STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ nustatytais reikalavimais. Tuo tarpu minėto reglamento 18 punkte, be kita ko, numatyta, jog projektiniai pasiūlymai turi būti pateikti patikrinti (pritarti) už kultūros paveldo apsaugą atsakingai valstybės arba vietos savivaldybės institucijai (pagal kompetenciją), kuri pateiktiems pasiūlymams pritaria raštu arba institucijos spaudu „Patikrinta“ ir projektinius pasiūlymus tikrinusio (jiems pritarusio) specialisto parašu.

Iš aptartųjų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 2009 m. spalio 27 d. raštu Nr. (1.27KL)2KL-49 (b. l. 43) kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento Paveldosaugos skyrių, prašydamas, vadovaujantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalimi, organizuoti minimo pastato nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalis numato, jog konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai <...>, o 5 dalis įtvirtina, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Iš paminėto matyti, jog atsakovas inicijavo nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos veiksmus (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 str. 1 d.) ir to išdavoje Klaipėdos miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba išaiškino ginčo namo, kaip kultūros paveldo vietovėje esančio objekto, reikšmingumą, ką pagal kompetenciją, kaip aptarta aukščiau, jai ir pavesta daryti. Iš byloje esančio šios vertinimo tarybos protokolo matyti, jog jis expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) nurodė, kad mansardinio aukšto rekonstrukcija galima tik nekeičiant ginčo pastato tūrio bei išsaugant XX a. pradžios laikotarpio statybos būdingą architektūrinę stilistiką. Pareiškėjas savo ruožtu, žinodamas vertinimo tarybos minėtąjį išaiškinimą, ir teikdamas projektinį pasiūlymą, 2011 m. gruodžio 8 d. vis tiek pateikė tą patį architektūrinį sprendimą, numačiusį keisti esamo gyvenamojo stogo konstrukciją, architektūrinę pastato išraišką ir numatant pastogės įrengimą, tokiu būdu pažeisdamas imperatyvų Tvarkybos reglamento 17 punkte įtvirtintą reikalavimą projektinius pasiūlymus rengti remiantis inter alia – nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos dokumentais (b. l. 54 – 55). Visa tai, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai pažeidžia vertinimo tarybos išaiškinimą, todėl atsakovas, įvertinęs nurodytus faktorius, teisėtai neišdavė pareiškėjui specialiųjų paveldosaugos reikalavimų.

Pažymėtina, jog nepagrįsti ir pareiškėjo motyvai dėl ginčijamo Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Tačiau, praktikoje neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualaus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, todėl pirminėje informacijoje atspindėti faktai nebūtinai turėtų būti perkėlinėjami į administracinį aktą, tad priimant individualų administracinį aktą neretai pakanka padaryti nuorodą į atitinkamą šaltinį (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–633/2008, Nr. A-756-253/2010). Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi bei darė nuorodą į Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos 2009 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolą Nr. 28, išdėstė faktines aplinkybes bei teisinį pagrindą, remiantis kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, savo sprendimą motyvavo.

Ginčijamame Sprendime atsakovas, kaip jo priėmimo pagrindą, nurodo ne vien Klaipėdos miesto Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarnybos 2009 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolą Nr. 28, bet ir kitus Sprendimo priėmimo pagrindus, būtent Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 straipsnio nuostatas dėl draudimo naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį ginčijamo Sprendimo pagrindą ir iš esmės teisingai sprendė, kad atsakovas teisėtai atsisakė išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes pagrindžiančia medžiaga bei teisės aktų normomis. Iš minėtų duomenų matyti, kad kultūros paveldo objektas – Klaipėdos senamiestis, pripažintas saugotinu viešajam pažinimui ir naudojimui, yra, be kita ko, vertingas dėl savo urbanistinės, architektūrinės ir istorinės išraiškos. Pareiškėjo pateiktais projektiniais pasiūlymais yra keičiama statinio architektūra – statinio, kaip meno kūrinio vidaus erdvės ir išorės pavidalas, statinio dalių išdėstymas, jų formų meninė išraiška ir visų statinio elementų tarpusavio santykis (Statybos įstatymo 2 str. 1 p.). Pareiškėjo pateiktais projektiniais pasiūlymais, dėl kurių didinamas statinio tūris, yra keičiamas statinio išorės pavidalas, dėl ko keičiasi ir kiti minėti statinio architektūros elementai.

Esant šioms aplinkybėms bei sistemiškai įvertinus byloje esančių duomenų visetą, teigti, jog sprendimas yra nemotyvuotas bei pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus yra nepagrįsta.

Pažymėtina, jog atsakovas be pagrindo akcentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nustatytus faktus, nes tokių tarybų kompetencija yra vykdyti nekilnojamojo turto vertybių apskaitą, o atsakovo institucija yra atsakinga už kultūros paveldo apsaugą. Būtent atsakovo institucijai yra pavesta spręsti tam tikrus klausimus statybos procese, todėl pati institucija, vadovaudamasi nustatytais faktais bei teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo apsaugą, reikalavimais privalo vykdyti savo valstybinės priežiūros funkcijas dėl kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų (kaip buvo nagrinėjamoje byloje) arba dėl kultūros paveldo objekto tvarkybos darbų.

Pažymėtina, jog nepagrįsti yra atsakovo sprendimo motyvai, jog projektavimas nebuvo pagrįstas atliktų tyrimų išvadomis. Atsakovas nenurodė, kokie tyrimai turėtų būti atlikti bei neparėmė šios savo išvados nei faktiniais duomenimis, nei teisės aktų reikalavimais.

Minėti ginčijamo Sprendimo aspektai nepaneigia kitų pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje nutartyje minėtų teisėtų sprendimo priėmimo motyvų, todėl nesudaro pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

Pridurtina, jog ginčijamo Sprendimo neteisėtu nedaro ir tas faktas, jog, kaip teigia apeliantas, ginčo butas tik nuo 2011 m. spalio 28 d. yra pastate, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje. Toks teiginys, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tikslus, nes nors, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, šis juridinis faktas ginčo namo ((duomenys neskelbtini)) registre buvo įrašytas nuo 2011 m. spalio 27 d., tai, kad minėtasis pastatas patenka į valstybės saugomos kultūros vietovės Klaipėdos senamiesčio teritoriją, buvo nustatyta ir visuotinai žinoma tuometinio Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120. Be to, iš faktinių bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui šis faktas buvo žinomas dar 2008 m., tuomet, kai jis pirmą kartą kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, siekdamas įgyvendinti savo teisę atlikti rekonstrukciją, o ginčijamo Sprendimo priėmimo metu (2012 m. sausio 13 d.) šis juridinis faktas taipogi jau buvo įrašytas į registrą.

Analogiškai nereikšmingi yra pareiškėjo argumentai, jog jam ginčo butui nebuvo išduotas nekilnojamojo nekilnojamosios kultūros vertybės pasas (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 19 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog nekilnojamąja kultūros vertybe, kaip tai suprantama Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje, yra Klaipėdos senamiestis, kurio pareiškėjas nevaldo. Priešingai – jo valdomas ginčo butas tik patenka į kultūros paveldo vietovę, todėl jis neturi teisės ir reikalauti išduoti jam šios nekilnojamosios vertybės pasą.

Pažymėtina ir tai, jog ginčijamo Sprendimo teisėtumo nenuginčija ir pareiškėjo išsakyti teiginiai dėl kritinės ginčo buto būklės, kėlusios pavojų jo šeimos narių ir kitų žmonių sveikatai ir gyvybei, dėl ko jis buvo priverstas imtis rekonstrukcijos, ką jis, be kita ko, bandė pagrįsti prie bylos pateikiamu antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Tokie, iš esmės su būtinojo reikalingumo institutu sietini teiginiai, nesudaro pagrindo skirti pareiškėjo prašytos ekspertizės ir įtakos ginčo išsprendimui neturi, nes iš pareiškėjo teiktų dokumentų matyti, jog jis rekonstrukciją atlikti siekė tam, kad padidintų gyvenamąjį plotą, o teiginius apie kritinę pastato būklę (sienų sutrūkinėjimą ir pelijimą, stogo dangos nestabilumą ir pan.) pradėjo kelti tik vėliau. Tokia pareiškėjo ex post facto (lot. – nuo įvykusio fakto) iškelta versija vertintina kaip gynybinė. Be to, net ir konstatavus būtinybę imtis veiksmų, siekiant likviduoti kritinę pastato būklę, tai savaime nesuteiktų pareiškėjui teisės tai daryti nesilaikant paveldosaugos reikalavimų, t. y. statybos trūkumus pašalinti nedidinant pastato tūrio ir nekeičiant jo architektūrinės išraiškos.

Taip pat nepagrįstais laikytini ir tie pareiškėjo teiginiais, kuriais jis nurodo, jog analogišką rekonstrukciją buvo leista atlikti kitam toje pačioje gatvėje esančiam gyvenamajam namui ((duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pastebi, jog bendrasis teisės principas įtvirtina, jog iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Analogiškai teisė nėra sietina su kito subjekto veiksmais, nes nors aplinkybės iš pirmo žvilgsnio ir gali būti panašios, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje yra aktuali tik pareiškėjo situacija bei jos faktinė ir teisinė analizė, atliekama objektyvių, byloje esančių duomenų pagrindu. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju tikrinant Sprendimo teisėtumą, nėra pagrindo remtis pareiškėjo išsakytomis prielaidomis apie tai, jog kitas minėtosios gatvės gyventojas atliko analogiškus statybos darbus ir jam tai buvo leista.

Pridurtina ir tai, jog nors pareiškėjas teigė nesuprantantis, kodėl pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime citavo Statybos įstatymo normas, akcentuodamas tai, kad apeliantas savavališkai atliko statybos darbus, teisėjų kolegijos nuomone, tai savaime nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, todėl platesni teismo pasisakymai dėl pareiškėjo savavališkų statybų fakto, kertinių teismo išvadų teisingumo nagrinėjamu atveju nepanaikina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. E. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė