2024-07-17 Nr. AB-10801-3-61-3-03071-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-492-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03071-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Arimta“ ir Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. D. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 24SD12486, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, bei įpareigoti atsakovą tokį pareiškėjo prašymą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė imtis priemonių teikiamo reikalavimo užtikrinimui ir leisti pareiškėjui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei dirbti iki bus priimtas bei įvykdytas galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad teismui priėmus galutinį procesinį sprendimą pareiškėjo naudai, imant domėn ir (duomenys neskelbtini) aplinkybę, sprendimo vykdymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagal 2024 m. sausio 24 d. prašymą išdavimo būtų labai apsunkintas arba net visiškai neįmanomas, o pareiškėjui ir jo šeimai tuo padaroma neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčijamu teisiniu santykiu bei užtikrinti galimybę pareiškėjui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir dirbti iki galutinio bei neskundžiamo teismo sprendimo priėmimo; dabartiniu metu egzistuoja aplinkybė, kad pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti, pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių argumentų, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu kils neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, taip pat nenurodė jokių argumentų, kodėl tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjo argumentas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Apibendrinęs teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra pagrindo. Nurodė, kad nutartis pareiškėjui neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas M. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir priimti naują sprendimą – imtis priemonių teikiamo reikalavimo užtikrinimui ir leisti pareiškėjui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei dirbti iki bus priimtas bei įvykdytas galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Mano, jog yra tikslinga laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su pareiškėjo ir Migracijos departamento ginčytinais teisiniais santykiais.

Teismas teisingai akcentavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Mano, kad pareiškėjas ir jo šeima šiuo metu yra tokių aplinkybių subjektai, todėl pareiškėjui turėtų būti užtikrinta teisė būti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei dirbti iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas pradėtoje nagrinėti administracinėje byloje.

Pareiškėjas prašo prijungti prie bylos 2024 m. gegužės 27 d. darbo sutarties Nr. ARDS-086-2024-05-27 kopiją bei UAB „Arimta“ direktoriaus 2024 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 20240705-ISK-01, kuriuo pareiškėjas atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjas paaiškina, kad toks sprendimas priimtas bendru šalių susitarimu, nes pagal Migracijos departamento bei Valstybinės darbo inspekcijos formuojamą praktiką, jeigu nors ir yra apskųstas Migracijos departamento sprendimas nepratęsti leidimo gyventi, nurodytu atveju nuo 2024 m. liepos 7 d. pareiškėjo darbas UAB „Arimta“ būtų traktuojamas kaip nelegalus bei pradėtos procedūros dėl juridinio asmens ir jo vadovo nubaudimo pagal nelegalų darbą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. nutarties dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – leisti pareiškėjui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje bei dirbti iki bus priimtas bei įvykdytas galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šiuo atveju neegzistuoja aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pareiškėjas prašė prijungti prie bylos papildomus įrodymus (2024 m. gegužės 27 d. darbo sutarties Nr. ARDS-086-2024-05-27 kopiją bei UAB „Arimta“ direktoriaus 2024- m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 20240705-ISK-01, kuriuo pareiškėjas atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu), tačiau nemotyvavo, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teisme turėtų būti priimami nauji įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šiuos pareiškėjo pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip hipotetinio pobūdžio bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).

Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taip pat, byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę, todėl argumentai, dėl situacijos pareiškėjo kilmės šalyje, šiuo atveju negali būti vertinami. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nurodytas priežastis, dėl kurių turi būti taikomos šios priemonės, atsižvelgdama į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kaip iš esmės ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė