2021-09-15 Nr. AB-18776-3-61-3-02982-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2713-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02982-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automėta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automėta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Automėta“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 69-86 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (7.45) K10-60 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) dalį, kuria UAB „Automėta“ neatleista nuo 6 696,05 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių ir šioje dalyje patenkinti UAB „Automėta“ 2020 m. birželio 1 d. prašymą ir ją atleisti nuo 6 696,05 Eur PVM delspinigių mokėjimo; 2) patenkinti UAB „Automėta“ prašymą dėl PVM delspinigių skaičiavimo sustabdymo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Bendrovė yra įtraukta į įmonių, paveiktų nuo COVID-19 esamos situacijos sąrašą, dėl to jai yra taikomos mokestinės pagalbos priemonės. Delspinigių išieškojimas iš Bendrovės, kuri susiduria su finansiniais sunkumais, būtų netikslingas ekonominiu požiūriu. Esant visuotinai pripažintai neigiamai faktinei situacijai dėl COVID-19, delspinigių skaičiavimas Bendrovei taptų per didele finansine našta. Pareiškėjas deda maksimalias pastangas, jog valstybei nebūtų daroma žala, aktyviai bendrauja su mokesčių administratoriumi, siekia savo situacijos aiškumo, todėl toks delspinigių skaičiavimas šiuo atveju, būtų netikslingas, neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų.

2.2. Ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodoma, kad nėra pagrindo Bendrovę atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių, nes ji nepateikė duomenų apie nepriemokos sumokėjimą. Kauno AVMI netinkamai įvertino tai, kad Bendrovė aktyviai bendradarbiauja su mokesčių administratoriumi ir susidariusi situacija jai pačiai buvo staigmena. Bendrovė geranoriškai vykdė mokesčių administratoriaus rekomendacijas ir dėl savo jaunumo rinkoje neatmeta galimybės, kad galėjo būti padaryta klaidų.

2.3. Padengti susidariusią nepriemoką Bendrovė neturi finansinių galimybių, todėl mokesčių administratoriui teikė prašymą dėl susidariusios nepriemokos išdėstymo. Būtų klaidinga konstatuoti, kad Bendrovė nepadengė susidariusios nepriemokos, kadangi ji, atsižvelgdama į savo finansinę situaciją ir siekdama išlaikyti savo veiklos ir mokumo balansą, laukia iš Kauno AVMI sprendimo dėl nepriemokos sumokėjimo termino atidėjimo ir išdėstymo. Aplinkybė, kad Bendrovė nėra padengusi nepriemokos VMI, negali būti argumentas jos neatleisti nuo likusios delspinigių sumos mokėjimo, kadangi Bendrovė dar birželio mėnesį pateikė VMI prašymą dėl nepriemokos išdėstymo, plano sudarymo, kad galėtų jį vykdyti, tačiau iki šios dienos šis prašymas nėra išspręstas.

2.4. Mokesčių administratorius, spręsdamas atleidimo nuo delspinigių mokėjimo klausimą, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad delspinigius išieškoti tokiomis aplinkybėmis yra netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes Bendrovei yra taikoma valstybės parama. Todėl, mokesčių administratorius turėtų taikyti šios teisės normos analogiją, nediskriminuodamas mokesčio mokėtojo dėl jo statuso ir remiantis tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo.

2.5. Mokesčių administratorius nepasisakė dėl Bendrovės prašymo sustabdyti delspinigių skaičiavimą, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovei yra taikoma parama ir jai valstybės taikyti suvaržymai turi didelę neigiamą įtaką. Taigi, VMI sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, jame neatsakyta į pareiškėjo skundo argumentus.

3. Atsakovas VMI su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Tai reiškia, kad teisės aktai nenumato išimčių dėl šios normos taikymo juridiniams asmenims, šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas išimtinai tik fiziniams asmenims.

3.2. COVID-19 pandemija yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti, tačiau šiuo atveju laikotarpis, už kurį nesumokėtas PVM, yra 2017-2019 metai ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti nenugalimos jėgos poveikiui ir atsitiktinių aplinkybių poveikiui. Kadangi tiek mokestis, tiek delspinigiai yra paskaičiuoti už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas negali būti atleistas nuo likusių PVM delspinigių sumokėjimo. Šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju jei mokėtina PVM suma, už kurią priskaičiuoti delspinigiai, atsirastų karantino ar ekstremalios situacijos metu.

3.3. Pareiškėjas yra įtrauktas į įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą ir jam nuo 2020 m. kovo 16 d. (karantino pradžios) iki ekstremaliosios situacijos pabaigos bei dar du mėnesius po jos nėra skaičiuojami delspinigiai. Tai, kad Bendrovė bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nėra ta aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo visų PVM delspinigių mokėjimo. Kauno AVMI atsižvelgusi į šią aplinkybę ir taip atleido pareiškėją nuo 1/2 PVM delspinigių mokėjimo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Automėta“ skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, pacitavo MAĮ 100 straipsnio 1 dalį, 141 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie minėtų aplinkybių buvimą, todėl jis negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pareiga mokėti 92 796 Eur PVM atsirado už 2017–2019 mokestinį laikotarpį, patikslinus PVM deklaracijas.

6. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktais, nurodė, jog mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaudamasis mokesčių įstatymais, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas šios pareigos neįvykdė.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, jog Bendrovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo deklaruoti teisingas PVM sumas ir laiku sumokėti PVM, todėl mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė atleisti Bendrovę nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. MAĮ nuostatos išimčių juridiniams asmenims nenumato, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma analogija, nepagrįstas.

8. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, priėjo prie išvados, kad VMI sprendimas ir Kauno AVMI sprendimo dalis, kuria Bendrovė neatleista nuo 6 696,05 Eur PVM delspinigių, yra teisėti ir pagrįsti, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad minėtuose sprendimuose yra nurodytas delspinigių skaičiavimo laikotarpis, teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl delspinigių skaičiavimo sustabdymo.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Jis taip pat prašo patenkinti jo prašymą dėl delspinigių skaičiavimo sustabdymo.

10. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su VMI 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo neišsamumu ir nemotyvuotumu. VMI savo atsakymu neatsakė Bendrovei į jos teiktame skundo argumentus, dėl ko ji nesutinka su Kauno AVMI sprendimu. Teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad tiek Kauno AVMI, tiek VMI visiškai ignoravo

ir nepasisakė dėl Bendrovės prašymo sustabdyti delspinigių skaičiavimą, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovei yra taikoma parama ir jai valstybės taikyti suvaržymai turi didelę neigiamą įtaką. Nors pareiškėjas akcentavo šią aplinkybę visuose savo prašymuose, tačiau nei Kauno AVMI, nei VMI dėl šio prašymo nepasisakė, jo nenagrinėjo.

10.2. Teismas neįvertino, kad tiek Kauno AVMI, tiek VMI visiškai nepasisakė dėl įmonės prašymo ją atleisti nuo likusios delspinigių sumos tuo pagrindu, kad delspinigius išieškoti tokiomis aplinkybėmis yra netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes Bendrovei dėl pasaulyje susiklosčiusios situacijos ir jai daromo poveikio yra teikiama valstybės parama. Kad esant tokioms aplinkybėms mokesčių administratorius turėtų taikyti šios teisės normos analogiją (dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių), nediskriminuojant mokesčio mokėtojo dėl jo statuso ir tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo.

10.3. Motyvas, kad Bendrovė nėra padengusi nepriemokos VMI, negali būti argumentu jos neatleisti nuo likusios delspinigių sumos sumokėjimo, kadangi Bendrovė pateikė VMI prašymą dėl jos išdėstymo, plano sudarymo.

10.4. Teismas skundą išnagrinėjo formaliai, neatsižvelgė į tai, kokį poveikį pandemija ir su ja susiję taikomi ribojimai turi Bendrovės tiesioginei veiklai. Todėl pareiškėjas prašo atsižvelgti į visas detales, turinčias reikšmę teisingam sprendimui priimti, vadovautis teisingumo ir protingumo principais ir atleisti jį nuo likusios delspinigių sumos sumokėjimo.

11. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Pareiškėjas nuo PVM delspinigių sumokėjimo esant sunkiai ekonominei padėčiai negali

būti atleidžiamas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu. Šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas taikomas tik fiziniams asmenims ir tik tuo atveju, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

11.2. Pareiškėjui delspinigiai yra apskaičiuoti MAĮ nustatyta tvarka. Jis yra įtrauktas į įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19 sąrašą ir jam nuo 2020 m. kovo 16 d. (karantino pradžios) iki ekstremaliosios situacijos pabaigos bei dar du mėnesius po jos nėra skaičiuojami delspinigiai.

11.3. Aplinkybė, kad Bendrovė bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi nėra laikoma aplinkybe, kurios pagrindu pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo visų PVM delspinigių mokėjimo. Be to, Kauno AVMI atleido pareiškėją nuo ½ PVM delspinigių mokėjimo, todėl dar didesnis atleidimas nuo delspinigių galbūt pažeistų pačią delspinigių kaip vieno iš mokestinės prievolės užtikrinimo būdų esmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI sprendimo dalies ir VMI sprendimo, kuriais atsisakyta atleisti pareiškėją nuo dalies priskaičiuotų PVM delspinigių sumos ir jų skaičiavimo sustabdymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Kauno AVMI sprendimo dalies ir VMI sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

15. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

16. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

17. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada neatleisti jo nuo priskaičiuotos delspinigių sumos dalies mokėjimo ir jų skaičiavimo sustabdymo.

18. MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą, už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį mokesčių administratoriui atsiranda pareiga skaičiuoti mokesčių mokėtojui delspinigius.

19. Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki 2020 m. gegužės 6 d. buvo atlikta Bendrovės stebėsena, kurios metu buvo nustatyti duomenų neatitikimai tarp Bendrovės pateiktų PVM deklaracijų ir tarptautinės PVM duomenų pasikeitimo programos. Stebėsenos metu buvo nustatyta, kad Bendrovės pateiktos sąskaitos faktūros skiriasi nuo Belgijos įmonių išrašytų sąskaitų faktūrų. Belgijos įmonių išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad tiekimams Bendrijos viduje taikomas 0 proc. PVM tarifas, o Bendrovės pateiktose sąskaitose faktūrose tiems patiems tiekimams nurodyta, kad taikoma maržos schema. Pareiškėjas apie nustatytus neatitikimus buvo informuotas ir jam pasiūlyta patikslinti PVM deklaracijas ir i.SAF registro duomenis už 2017–2019 metų mokestinį laikotarpį. Pareiškėjui patikslinus nurodytus duomenis, mokėtinas PVM padidėjo 92 796 Eur suma, todėl pareiškėjui už laiku nesumokėtą PVM apskaičiuota 13 392,11 Eur PVM delspinigių suma. Taigi nagrinėjamu atveju už pareiškėjo laiku nesumokėtą PVM, mokesčių administratoriui pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsirado pareiga skaičiuoti delspinigius.

20. Iš byloje surinktos rašytinės medžiagos taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. birželio 1 d. prašymu kreipėsi į Kauno AVMI, prašydamas atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių. Pareiškėjas prašymą grindė sunkia Bendrovės finansine padėtimi dėl COVID-19 pandemijos ir jos metu įvestų ribojimų. Kauno AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei vadovaudamasi MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių 7 ir 28 punktais, 2020 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. (7.45)K10-60, kuriuo atleido Bendrovę nuo 50 proc., t. y. 6 696,06 Eur PVM delspinigių sumokėjimo, bet neatleido nuo likusios dalies PVM delspinigių, t. y. 6 696,05 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (7.45)K10-60 dalimi, kuria pareiškėjas nebuvo atleistas nuo 6 696,05 Eur PVM delspinigių sumokėjimo, pateikė skundą VMI. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 69-86 patvirtino Kauno AVMI 2020 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (7.45)K10-60 ir neatleido pareiškėjo nuo 6 696,05 Eur PVM delspinigių sumokėjimo.

21. MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

22. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

23. LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą – mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo – jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant, kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis ir pan., gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011; 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-364-968/2019). LVAT praktikoje taip pat pažymima, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių) nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015).

24. LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, jog šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005; 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie minėtų aplinkybių buvimą. Dėl šių įrodymų nebuvimo, teismas pagrįstai neatleido pareiškėjo nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui pareiga sumokėti 92 796 Eur PVM atsirado ne COVID-19 pandemijos metu, o dar iki ekstremaliosios padėties paskelbimo, t. y. 2017 – 2019 metų mokestinį laikotarpį, kai tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti nenugalimos jėgos arba atsitiktinių aplinkybių poveikiui. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, kadangi tiek PVM, tiek delspinigiai buvo paskaičiuoti už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas pagrįstai nebuvo atleistas nuo likusių PVM delspinigių mokėjimo, nes šis pagrindas taikomas tik esant nenugalimai jėgai arba atsitiktinėms aplinkybėms.

26. Pagal MAĮ 138 straipsnį, mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmens elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Kiekvieno mokesčio mokėtojo atsakomybė yra individuali ir taikoma atsižvelgiant į konkrečiu atveju atsakomybėn traukiamo, o ne į kito mokesčių mokėtojo padarytą pažeidimą ar jam taikomus mokestinių sankcijų dydžius (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1034/2011). MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose nustatyta mokesčių mokėtojų pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, t. y. teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaujantis mokesčių įstatymais.

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Bendrovė MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose įtvirtintos pareigos neįvykdė. Aplinkybė, kad Bendrovė patikslino PVM deklaracijas, patvirtina, jog pareiškėjas sutiko su Kauno AVMI ir VMI nustatytais neatitikimais PVM sąskaitose faktūrose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindų galima būtų konstatuoti, jog Bendrovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo deklaruoti teisingas PVM sumas ir laiku sumokėti PVM, todėl dėl nurodomų priežasčių, pagrįstai buvo atsisakyta atleisti Bendrovę nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

28. Pareiškėjas, be kita ko, prašė jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, minima nuostata taikoma tik fiziniams asmenims. Kadangi pareiškėjas yra juridinis asmuo, jam teisės aktai jokių išimčių nenumato.

29. Be jau išnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas taip pat nurodo, kad Kauno AVMI ir VMI ignoravo ir nepasisakė dėl Bendrovės prašymo sustabdyti delspinigių skaičiavimą, įvertinus tai, jog Bendrovė yra įtraukta į įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą ir jai teikiama valstybės parama. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas sprendimuose akcentavo ir atsižvelgė į tai, jog Bendrovė yra įtraukta į įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19 sąrašą ir kad jai nuo 2020 m. kovo 16 d. iki ekstremalios situacijos pabaigos bei dar du mėnesius po ekstremalios situacijos pabaigos nėra skaičiuojami delspinigiai. Dėl nurodomų priežasčių, Kauno AVMI sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo dalies privalomos sumokėti delspinigių sumos. Todėl pareiškėjo argumentai, kad institucijos, nagrinėjusios mokestinį ginčą, nepasisakė dėl Bendrovės prašymo sustabdyti delspinigių skaičiavimą yra nepagrįsti, nes kaip minėta, delspinigių skaičiavimas esant ekstremaliai situacijai ir dar du mėnesius po jos ir taip yra sustabdytas.

30. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl formalaus jo skundo išnagrinėjimo ir dėl to, kad esą nebuvo atsižvelgta į COVID-19 pandemijos daromą poveikį Bendrovei atmetami kaip nepagrįsti.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismo sprendimas yra pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Automėta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė