2013-05-24 Nr. AB-2068-3-61-3-00770-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-823/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00770-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Artūro Drigoto,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1903-(2); 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas moka sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją. Teigė, kad teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Lietuvos Respublikos Seimas, neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuotą praktiką dėl pensijų mažinimo, 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriuo buvo sumažintos pensijos, tačiau nenustatytas kompensavimo mechanizmas. Taigi taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, šioje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Iš Laikinojo įstatymo, kurio 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintos nuostatos, sumažinančios pareigūnų valstybinių pensijų dydžius, Vidaus reikalų ministerijai kilo pareiga mokėti sumažintas pareigūnų valstybines pensijas. Valstybei nustačius anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Dėl to jis patyrė nuostolių, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai. Teigė, jog abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes galiojo Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija. Dėl to Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. 1D-1903 (2) yra teisėtas ir pagrįstas. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo G. J. skundą tenkino iš dalies: priteisė G. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 12 123,74 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d; įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją G. J. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo; kitą pareiškėjo G. J. skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, jog 2009 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-2616 pareiškėjui buvo paskirta 860,85 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. 2011 m. kovo 1 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1D-1903(2) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsisakė pareiškėjui grąžinti valstybinės pensijos dalį.

Nurodė, kad 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. spalio 26 d. redakcija). Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Darė išvadą, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Konstatavo, jog asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Nurodė, jog jame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taip pat kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 29 d.

Sprendime nurodė, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Nustatė, kad pareiškėjui 2009 m. lapkričio 26 d. paskirta 860,85 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas iki 729,14 Lt. Nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio išmokėta 11 208,74 Lt valstybinė pensija. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 12 123,74 Lt dydžio nepriemoka (729,14 Lt x 32 mėn. – 11 208,99 Lt).

Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Darė išvadą, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 12 123,74 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1903-(2) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Darė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų ir juos atmesti. Apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas, nepagrįstai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kurio įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 12 123,74 Lt dydžio nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. t. y. priteisė už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teigia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

2) Teismas taip pat visiškai nepagrįstai įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo. Pažymi, kad toks teismo sprendimas ne tik prieštarauja bylos medžiagai, bet ir apskritai prieštarauja tiek jo priėmimo metu, tiek ir šiuo metu galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Teigia, jog Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. raštas Nr. 1D-12903 (2), Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. 11D (P)-5327 patvirtina, jog pareiškėjui Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas valstybinės pensijos ribojimas nebuvo taikomas. Be to, įstatymų leidėjas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu (Nr. XI-2196), įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d., pakeitė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą, nustatydamas, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Nurodo, kad Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., neteko galios iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas G. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: atmesti Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir palikti galioti 2012 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą; nuo 12 123,74 Lt sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki apeliacinio bylos nagrinėjimo dienos iš apelianto Vidaus reikalų ministerijos priteisti delspinigius; iš apelianto Vidaus reikalų ministerijos priteisti 300 Lt turtinę žalą atsiradusią dėl bylinėjimosi išlaidų ir palūkanų už imtus kreditus skoloms apmokėti; iš apelianto Vidaus reikalų ministerijos priteisti 5 000 Lt moralinę žalą.

Atsiliepime paaiškina, jog 2009 m. lapkričio 26 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-2616 nuo 2009 m. lapkričio 14 d. neterminuotai pareiškėjui buvo apskaičiuota 860,85 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nurodo, jog vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 21 metus 4 mėnesius 13 dienų, pasinaudodamas susidariusia situacija, nes nuo 2010 m. sausio l d. buvo naikinamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariatas, bei valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis, išėjo į pensiją ir nuo 2009 m. lapkričio 17 d. įsidarbino į UAB „Gelsauga“. Teigia, kad 2009 metais įvertinęs savo finansines galimybes, nusprendė iš banko imti paskolą ir pirkti namą. Visi dokumentai apie pareiškėjo šeimos pajamas bankui buvo pateikti iki Laikinojo įstatymo priėmimo. Iš banko gavęs būsto kreditą 2010 m. liepos 27 d. nusipirko namą. Pažymi, jog esant finansiniams sunkumams jam ir šeimos nariams teko iš draugų, pažįstamų ar finansinių struktūrų skolintis pinigų, kad laiku būtu sumokėta mėnesinė būsto kredito įmoka ir kiti mokesčiai, todėl pareiškėjas ir jo šeimos nariai patyrė ne tik papildomas finansines išlaidas, bet ir nemalonius išgyvenimus. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nurodo, jog Vidaus reikalų ministerija nevykdo įstatymo galią turinčio Konstitucinio Teismo nutarimo, jį kvestionuoja ir skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, teismus apkrauna papildomu darbu, vilkindama sprendimus netinkamai ir nepagrįstai naudoja žmogiškuosius resursus, finansinius išteklius, daro realią žalą valstybei, toliau didina žmonių nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Teigia, jog tokie Vidaus reikalų ministerijos veiksmai jam toliau daro ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. J. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančio Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 11SP-2616 matyti, jog pareiškėjui nuo 2009 m. lapkričio 14 d. paskirta 860,85 Lt pensija už tarnybą (b. l. 42). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi bei įstatymo 2 priedu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas 2011 m. kovo 1 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą 860,85 Lt pensiją (b. l. 46–47). Vidaus reikalų ministerija 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1D-1903 (2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 48–49). Pareiškėjas 2011 m. balandžio 1 d. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1903-(2) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą priteisė G. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 12 123,74 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d; įpareigojo Vidaus reikalų ministeriją G. J. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo; kitą pareiškėjo G. J. skundo dalį atmetė.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1D-1903-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta 860,85 Lt valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8470) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 729,14 Lt, bei pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta (b. l. 48–49).

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-5327 patvirtina, jog nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, iš viso sudarė 23 332,48 Lt. Šią pensiją dar kartą perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui buvo išmokėta 11 208,74 Lt valstybinės pensijos (b. l. 35). Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 12 123,74 Lt dydžio nepriemoka (23 332,48 Lt (t. y. 729,14 Lt x 32 mėn.) – 11 208,74 Lt).

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 12 123,74 Lt dydžio pensijos nepriemoką iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytą pensijos nepriemoką priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 taip pat konstatavo, jog byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo buvo ir yra nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, prieštaravo ir prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gimęs 1967 metais, be pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, gauna kokią nors kitą pensiją ir kad jo gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo mažintas taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo atsakovui nustatytas įpareigojimas G. J. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant ir išmokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo, yra nepagrįstas ir naikintinas. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokią išvadą darė ir kitose analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013).

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kurio įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., teigia, jog šis nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Šis atsakovų apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1903-(2), nurodydamas, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame atsakovo sprendime be pateiktos informacijos apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama, taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1D-1903-(2) dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1903-(2), keistina.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą kelia naujus reikalavimus, t. y. prašo nuo 12 123,74 Lt sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki apeliacinio bylos nagrinėjimo dienos iš Vidaus reikalų ministerijos priteisti delspinigius, taip pat iš Vidaus reikalų ministerijos priteisti 300 Lt turtinę žalą atsiradusią dėl bylinėjimosi išlaidų ir palūkanų už imtus kreditus skoloms apmokėti bei 5 000 Lt moralinę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjas pirmiau įvardytų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų reikalavimų skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Pabrėžtina, jog pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus. Teisėjų kolegija, visa tai įvertinusi, nenagrinėja pareiškėjo reikalavimų, išdėstytų atsiliepime į apeliacinį skundą ir kurie nebuvo įvardyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Iš minėto pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą galima daryti išvadą, jog jis prašo teismo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pastebėtina, jog nors pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jis jų konkrečiai neįvardija, byloje nėra pateikta jokių jo išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Atkreiptinas dėmesys, jog prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. J. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti G. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 12 123,74 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1D-1903-(2) dalį, kuria atsisakyta G. J. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė