2017-03-29 Nr. AB-7320-3-61-3-03844-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-568-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03844-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Atenergo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje UAB „Atenergo“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Atenergo“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2015 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. V-110 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, jog skundžiamu Įsakymu jam skirta nuobauda – įspėjimas, nes bankroto administratorius pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 28 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Kodeksas) 11.2 punkto nuostatas. Nurodė, jog bankroto administratorius prieš vykdydamas pirmąjį kreditorių susirinkimą išsiuntė pranešimą G. P. IĮ „Vakarų piligrimas“ (toliau – ir bankrutavusi įmonė) vadovui dėl taikos sutarties sudarymo, kuriame į kreditorių susirinkimo darbotvarkę septintuoju klausimu įtraukė klausimą dėl taikos sutarties sudarymo, kuris buvo aptartas ir sprendimas dėl jo priimtas kreditorių susirinkime, todėl, teigė, jog bankroto administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą nurodytą ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje ir jos nepažeidė. Nurodė, jog bankroto administratorius perėmė visą savininko (savininkų) turtą, kuris buvo perduotas įmonei ir naudojamas įmonės veikloje, kaip individualios įmonės turtą. Atsižvelgiant į tai, jog individualios įmonės savininkui taikoma neribota turtinė atsakomybė, o įmonės savininkas atsako visu savo turtu, bankroto administratorius kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, kuris 2013 m. lapkričio 20 d. tenkino bankroto administratoriaus prašymą leisti parduoti turtą.

Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartis buvo nesudaryta buvo pagrindas pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl teismas nutartimi likvidatoriaus funkcijas pavedė atlikti pareiškėjui. Nurodė, jog 2015 m. birželio 8 d. parengtoje išvadoje „Dėl bankrutavusios G. P. IĮ „Vakarų piligrimas“ bankroto administratoriaus UAB „Atenergo“ veiksmų“ (toliau – ir Išvada) nepagrįstai buvo konstatuota, kad bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į G. P. turtą, nes teismas buvo priėmęs nutartį dėl įmonės likvidavimo ir likvidatoriaus pareigas pavedė bankroto administratoriui, todėl dar vienos nutarties priėmimas tuo pačiu pagrindu būtų perteklinis. Teigė, kad šiuo klausimu nebuvo tinkamai įsigilinta ir išvadose buvo pareikšti pažeidimai bankroto administratoriui visiškai be pagrindo, nes savininko (savininkų) turto kuris nebuvo perduotas įmonės veiklai nebuvo, todėl nebuvo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl savininko (savininkų) turto pardavimo. Teigė, jog išvados dėl administravimo išlaidų prieštaravo ĮBĮ normoms, nes administratorius gavo pinigines lėšas iš antstolio, tačiau įkeisto turto nepardavė. Be to, administravimo išlaidos tvirtinamos kreditorių susirinkimo nutarimu, sudaroma pavedimo sutartis. Nurodė, jog vadovaujantis ĮBĮ 36 straipsniu kreditoriai patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, buvo pasirašyta pavedimo sutartis, kitų kreditorių priimtų nutarimų dėl administravimo lėšų išmokėjimo, paskirstymo bei disponavimo nebuvo. Su Kodekso 11.2 punkto pažeidimu pareiškėjas taip pat nesutiko, nes nerealizavus viso įmonės turto nebuvo galima proporcingai paskirstyti gautų lėšų. Taip pat, jei bankroto administratorius nevykdė vieno kreditoriaus neteisėtų reikalavimų tai nereiškia, kad bankroto administratorius neatitiko profesionalumo principų, neturėjo pakankamai žinių ir patirties. Pažymėjo, kad 2014 m. buvo atliktas pareiškėjo patikrinimas, pažeidimų nebuvo nustatyta, iki ginčijamos nuobaudos skyrimo pareiškėjas ir jo vadovas jokių nuobaudų neturėjo.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi G. P. IĮ „Vakarų piligrimas“ iškėlė bankroto bylą, o 2013 m. lapkričio 20 d. ji buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2015 m. vasario 11 d. Departamentas gavo Hipotekos kreditoriaus atstovaujamo UAB „NIF Lietuva“ skundą dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų (toliau – ir Hipotekos kreditoriaus skundas), todėl Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 23.2 punktu, nusprendė atlikti neplaninį pareiškėjo veiklos patikrinimą dėl minėtame skunde keltų reikalavimų. Pareiškėjas 2015 m. kovo 4 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. gegužės 25 d. ir 2015 m. gegužės 26 d. pateikė Departamentui paaiškinimus ir dokumentus. 2015 m. birželio 8 d. buvo parengta ir Departamento direktoriui pateikta išvada, kurios pagrindu Departamento direktorius 2015 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-110 priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda už tai, jog administruodamas bankroto procesą, jis pažeidė ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes prieš pradėdamas bankrutavusios įmonės savininko turto pardavimą, nesikreipė į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į šį turtą bei ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pardavė bankrutavusios įmonės savininko turtą, nesant įsiteisėjusios teismo nutarties dėl išieškojimo nukreipimo į šį turtą tuo pačiu pažeisdamas ir Kodekso 11.2 punkto nuostatas. Šio punkto pažeidimas konstatuotas ir dėl to, jog pareiškėjas ilgiau nei metus neperdavė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad Hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos.

Nurodė, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 12 d. varžytinėse pardavė bankrutavusios įmonės savininkui priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, kuris yra įkeistas Hipotekos kreditoriui. Taip pat, vykdė automobilio pardavimą, tačiau dėl išieškojimo iš šio turto pareiškėjas į teismą nesikreipė. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimui buvo pateiktas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo ir kuriuo kreditoriai nutarė, kad taikos sutartis nebus sudaroma, nepagrindė to, kad pareiškėjas įvykdė ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pažymėjo, jog patikrinimo metu nebuvo pateikta duomenų, kad bankrutavusios įmonės savininkas nuosavybės teise į nekilnojamąjį turtą bei automobilį būtų perleidęs bankrutavusiai įmonei.

Atsakovas pareiškėjo argumentą, kad nerealizavus viso bankrutavusios įmonės turto negalima proporcingai paskirstyti gautų lėšų, kai bankrutavusios įmonės dalis turto įkeista, o kita dalis neįkeista ir šios dalys nevienodos, vertino kaip nereikšmingą, nes antstolė už parduotą turtą, įkeistą Hipotekos kreditoriui, pervedė didesnę pinigų sumą nei patvirtintos administravimo išlaidos. Atsižvelgiant į tai, šį skirtumą, pareiškėjas turėjo pervesti Hipotekos kreditoriui. Nors įstatymai nenustato termino, per kurį tokie veiksmai turėjo būti atlikti, tačiau pareiškėjas daugiau nei metus nepervedė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad Hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos, o toks neveikimas neatitiko profesionalumo principo, todėl teigė, kad pagrįstai buvo konstatuotas Kodekso 11.2 punkto pažeidimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2015 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V-110 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ skyrimo“ panaikinimo. Skundžiamu įsakymu buvo nuspręsta skirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą už ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies ir Kodekso 11.2 punkto pažeidimus.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso nuostatomis.

Teismas nustatė, jog bankroto administratorius prieš vykdydamas pirmąjį kreditorių susirinkimą išsiuntė pranešimą bankrutavusios įmonės vadovui dėl taikos sutarties sudarymo, kuriame į kreditorių susirinkimo darbotvarkę septintuoju klausimu įtraukė klausimą dėl taikos sutarties sudarymo. Bankrutavusios įmonės pirmojo kreditorių susirinkimo protokolo turinys patvirtino, jog taikos sutartis nebuvo sudaryta. Šioje dalyje teismas, sutiko su pareiškėju, jog bankroto administratorius tinkamai įvykdė savo pareigą pasiūlyti sudaryti taikos sutartį, tačiau pažymėjo, jog iš minėtos normos turinio aiškiai matyti, jog išsprendus klausimą dėl taikos sutarties sudarymo ir nusprendus nesudaryti taikos sutarties, bankroto administratoriui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl leidimo išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, o pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į G. P. turtą.

Su pareiškėjo pozicija, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl savininko (savininkų) turto pardavimo, kadangi savininko (savininkų) turto kuris nebuvo perduotas įmonės veiklai nebuvo, teismas nesutiko. Iš byloje esančių Valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų teismas nustatė, jog žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatas gyvenamasis-namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė ne bankrutavusiai įmonei, o G. P.. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnis numato, kad turtas įmonei priklauso nuosavybės teise, t. y. įmonės turtas nėra tapatinamas su įmonės savininko turtu.

Teismas atsižvelgęs į tai, jog minėtas turtas buvo atskirtas nuo individualios įmonės turto, sprendė, jog teismo nutartis likviduoti įmonę bankroto administratoriui nesuteikė teisės nukreipti išieškojimą į minėtą turtą. Teismas darė išvadą, jog dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininkui priklausančio turto bankroto administratorius turėjo kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė ir minėtą nekilnojamąjį turtą pardavė varžytynėse tokiu būdu pažeisdamas ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl administravimo išlaidų teismas pažymėjo, jog ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Teismas sutiko su Departamento argumentu, jog neturėtų būti nepagrįstai ilgai delsiama pervesti hipotekos kreditoriui iš antstolio gautas lėšas už parduotą įkeistą įmonės turtą. Kadangi, bankroto administratorius ilgiau kaip metus nepervedė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos, tokį bankroto administratoriaus elgesį vertino, kaip nepateisinamą delsimą, kuris pažeidė Kodekso 11.2 punkto nuostatas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo skirta švelniausia bankroto administratoriui skirtina nuobauda – įspėjimas. Vertino, kad pažeidimas jo atžvilgiu Departamento buvo nustatytas pagrįstai, objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis nuobauda už nustatytus pažeidimus galėtų būti netaikoma, byloje nebuvo nustatyta, todėl sprendė, kad skirta nuobauda buvo proporcinga.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjo skundas būtų tenkintas, o atsakovo priimtas sprendimas panaikintas. Nurodo, jog su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka dėl sekančių motyvų:

1. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad įmonės savininkas perdavė nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą pagal priėmimo - perdavimo aktus. Pažymėjo, kad individualios įmonės savininko turtas nėra atskirtas nuo individualios įmonės turto. Mano, kad teismas visiškai nevertino situacijos ir neatsižvelgė į tai, kad savininkas buvo perdavęs pagal priėmimo - perdavimo aktus individualiai įmonei jam priklausantį turtą. Įstatymų nuostatos nors ir numato, kad individualios įmonės savininko turtas nėra atskirtas nuo įmonės turto, bet šiuo atveju savininko turto perdavimas buvo perduotas pagal turto priėmimo - perdavimo aktus.

2. Nei departamentas nei teismas nesigilino į situaciją, kaip reikia procentaliai paskirstyti administravimo išlaidas tenkančiais įkeistam turtui ir neįkeistam. Nurodė, jog pagal įstatymą administravimo išlaidos apmokamos pirmiausiai, mano, kad teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad gautų lėšų suma buvo tolygi administravimo išlaidų sumai kuri buvo patvirtinta kreditorių, tai kyla klausimas kokias lėšas reikėjo išmokėti, nes kitų lėšų nebuvo. Mano, kad tiek departamentas, tiek teismas neišsamiai išsiaiškino visas aplinkybes ir padarė išvadas dėl administratoriaus profesionalumo.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų faktinių ar teisės taikymo aplinkybių kurios nebūtų buvusios nagrinėjamos Departamento bei Vilniaus apygardos administracinio teismo. Nurodo, jog Tarnyba laikosi pozicijos išdėstytos 2015 m. rugpjūčio 11 d. atsiliepime Nr. (6.25)A2-1223 Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taip pat pažymi kad pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į įmonės savininko turtą ir įmonės savininko turtą bankroto proceso metu pardavė ir vis dar pardavinėja, nesant įsiteisėjusios teismo nutarties, leidžiančios vykdyti išieškojimą iš įmonės savininko (savininkų) turto, o teisę į nuosavybę pagrindžia atitinkami dokumentai, o ne turto perėmimo būdas. Taip pat akcentuoja, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad iš antstolės administratorius buvo gavęs didesnę suma, nei patvirtintos administravimo išlaidos. Atsižvelgiant į tai, šį skirtumą, pareiškėjas vienareikšmiškai turėjo pervesti Hipotekos kreditoriui. ĮBĮ termino, per kurį iš antstolio gautos lėšos už parduotą įkeistą įmonės turtą privalo būti pervestos hipotekos kreditoriui, nenustato, tačiau mano, kad atlikti tokį veiksmą neturėtų būti delsiama nepagrįstai ilgai. Akcentuoja, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju ilgiau kaip metus nepervedė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad Hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos. Teigia, jog toks Pareiškėjo neveikimas neatitinka profesionalumo principo reikalavimų tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas, visada veikti profesionaliai, dėl ko šiuo atveju visiškai pagrįstai buvo konstatuotas Kodekso 11.2 punkto pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2015 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V-110 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Atenergo“ skyrimo“ panaikinimo. Skundžiamu įsakymu buvo nuspręsta skirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą už ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies ir Kodekso 11.2 punkto pažeidimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis (suvestinė redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) nustato, jog įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, parduodamas įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas bankroto administratorius prieš vykdydamas pirmąjį kreditorių susirinkimą išsiuntė pranešimą bankrutavusios įmonės vadovui dėl taikos sutarties sudarymo, kuriame į kreditorių susirinkimo darbotvarkę septintuoju klausimu įtraukė klausimą dėl taikos sutarties sudarymo. Bankrutavusios įmonės pirmojo kreditorių susirinkimo protokolo turinys patvirtina, jog taikos sutartis nebuvo sudaryta (I t., b. l. 141–146).

Teismas teisingai nustatė, jog išsprendus klausimą dėl taikos sutarties sudarymo ir nusprendus nesudaryti taikos sutarties, bankroto administratoriui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl leidimo išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl išieškojimo nukreipimo į G. P. turtą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad įmonės savininkas perdavė nuosavybės teisę į jam priklausantį turtą pagal priėmimo - perdavimo aktus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad turto priėmimo – perdavimo aktais buvo perduota dalis G. P. nuosavybės teise priklausančio turto t. y. žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastatas gyvenamasis-namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 81-82). Tačiau, G. P. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini), turto priėmimo-perdavimo aktu IĮ „Vakarų piligrimas“ perduotas nebuvo.

Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad turtas įmonei priklauso nuosavybės teise. Tai reiškia, kad individualios įmonės savininko turtas yra atskirtas nuo individualios įmonės turto, t. y. įmonės turtas nėra tapatinamas su įmonės savininko turtu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsižvelgiant į tai, kad bankroto teisės normos yra iš esmės viešosios teisės normos, o viešojoje teisėje galima tik tai, kas leidžiama įstatymo, individualios įmonės dalyviui (įmonininkui) asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas neturėtų būti perduodamas bankrutuojančios individualios įmonės administratoriui saugoti, o tuo labiau valdyti ir naudoti, nes to nenumato įstatymas. Be to, tokią nuomonę yra išreiškęs ir Lietuos Aukščiausiojo teismo teisėjų senatas (2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jog dalis G. P. priklausančio turto yra atskirta nuo individualios įmonės turto, teismo nutartis likviduoti įmonę bankroto administratoriui nesuteikė teisės nukreipti išieškojimą iš minėtą turtą. Apibendrinus tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininkui priklausančio turto bankroto administratorius turi kreiptis į teismą, tačiau nagrinėjamu atveju to nepadarė ir minėtą nekilnojamąjį turtą 2013 m. rugpjūčio 26 d. pardavė varžytynių metu už 37 510 Lt (t. I, b. l. 153) tokiu būdu pažeisdamas ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatas.

ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų), kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog neturėtų būti nepagrįstai ilgai delsiama pervesti hipotekos kreditoriui iš antstolio gautas lėšas už parduotą įkeistą įmonės turtą. Nagrinėjamu atveju, bankroto administratorius ilgiau kaip metus nepervedė ir nesiėmė jokių realių veiksmų, kad hipotekos kreditoriui būtų pervestos jam priklausančios lėšos. Jokių tokį bankroto administratoriaus delsimą pateisinančių įrodymų, ar duomenų pareiškėjas nepateikė, taip pat, nėra aišku kokios aplinkybės galimai trukdė bankroto administratoriui pervesti lėšas hipotekos kreditoriui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog padengus administratoriaus patirtas išlaidas nebeliko ką būtų galima pravesti Hipotekos kreditoriui. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje yra pateikti duomenys iš kurių matyti, jog pareiškėjas pardavė turto už 50 208,07 Lt, o administravimo išlaidos sudarė 48 400 Lt(40 000 Lt + PVM). Todėl, pareiškėjo teiginiai, kad pardavus turtą ir padengus administravimo išlaidas nebeliko lėšų kurias būtų galima pervesti Hipotekos kreditoriui, nepagrįsti tiksliais skaičiavimais ir įrodymais, teisėjų kolegijos vertintini kritiškai. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad toks bankroto administratoriaus nepateisinamas delsimas pažeidžia Kodekso 11.2 punkto nuostatas, kuris nustato, jog bankroto administratorius vadovaujasi profesionalumo principu – turėti pakankamai žinių ir nuolat tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti; tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas; visada veikti profesionaliai, aiškinti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyviams proceso teisinį reguliavimą ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus.

Pagal ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalį Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą; 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirta švelniausia bankroto administratoriui skirtina nuobauda – įspėjimas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas pagrįstai, objektyvių aplinkybių, kuriomis remiantis nuobauda už nustatytus pažeidimus galėtų būti netaikoma, byloje nenustatyta. Todėl sutinka su pirmosios instancijos prieita išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu paskirta nuobauda yra proporcinga.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo UAB „Atenergo“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė