2017-10-26 Nr. AB-19364-3-61-3-00873-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4858-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00873-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos B. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (15/5-1)31-195(00238) (toliau – ir sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu sprendimu jai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) tuo pagrindu, kad (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė), kurios 35 proc. akcijų ji turi, nebėra įteigtos mažiausiai trys darbo vietos. Pareiškėjos nuomone, atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė neįvertinęs objektyvių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo kontroliuoti (duomenys neskelbtini) veiklos. Pareiškėja turi sūnų, sergantį (duomenys neskelbtini), kuri diagnozuota 2014 metais. Sūnus 2016 m. spalio 14 d. buvo hospitalizuotas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale. Be to, 2016 m. spalio 20 d. sūnui kreipusis į UAB „Kardiolitą“, jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini). Taigi pareiškėjai reikėjo rūpintis vaiku, todėl skirti dėmesio bei rūpintis bendrovės veikla nebuvo pakankamai laiko.

3. Pažymėjo, kad, pagerėjus vaiko sveikatai bei pasitraukus bendrovės vadovui iš pareigų, 2016 m. lapkričio 2 d. pareiškėja buvo paskirta (duomenys neskelbtini) direktore. Tapusi direktore pareiškėja vis tiek negalėjo skirti pakankamai laiko naujų darbuotojų paieškai ir rūpintis bendrovės veikla, kadangi su sūnumi turėjo vykti į užsienį ir juo rūpintis. Laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. vasario mėnesio sūnus gydėsi (duomenys neskelbtini). Jos vyras siuntė raštus ir paklausimus į įvairias agentūras dėl galimybės įdarbinti naujus darbuotojus.

4. Dėl svarbių aplinkybių sutrikus bendrovės veiklai, pareiškėjos nuomone, leidimo panaikinimas yra neadekvatus, neatitinkantis teisėtų lūkesčių principo, juolab, kad pareiškėja yra įsigijusi Lietuvoje nekilnojamąjį turtą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad jos vaikas gydomas Lietuvoje, t. y. reikalingas nuolatinis konsultavimasis ir apsilankymai pas gydytojus, įvairios reabilitacijos procedūros, nuolatinė priežiūra bei yra privalu tęsti pradėtą gydymą Lietuvoje, skundžiamu sprendimu panaikinus leidimą pažeidžiami vaiko interesai.

5. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) formaliai vertino situaciją, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimų. Jei Migracijos departamentas būtų pakvietęs į apklausą, ji būtų pateikusi išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Ginčijamu sprendimu pritaikytos poveikio priemonės yra neproporcingos, nepagrįstai suvaržo pareiškėjos teises.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas užsieniečių kontrolę, Migracijos departamentas patikrino, ar pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo išdavimo pagrindą bei, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

8. Nustatyta, kad visi bendrovės darbuotojai buvo atleisti laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. spalio 31 d., o bendrovėje šiuo metu įdarbinta tik pareiškėja, kuri nuo 2016 m. lapkričio 7 d. užima (duomenys neskelbtini) direktorės pareigas. Pareiškėja ir jos valdoma bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl ne mažiau kaip trijų darbo vietų įsteigimo, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nuo 2016 m. rugsėjo 30 d., t. y. 5 mėnesius iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Pareiškėja nenurodė, kodėl naujų darbuotojų paieška nebuvo užsiimta nedelsiant – tik gavus darbuotojų prašymus išeiti iš darbo. Penkerių mėnesių laikotarpis yra daugiau nei pakankamas prisitaikyti prie verslo pokyčių, darbuotojų kaitos ir faktiškai vykdyti teisėtą veiklą.

9. Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kaip ir kada laiškų adresatai sureagavo į pareiškėjos vyro užklausimus dėl darbuotojų 2017 m. sausio 11 d. Abejonių kelia galimybė surasti darbuotojus, kai surašomas tokio pobūdžio skelbimas, kuriame nenurodyti reikalavimai darbuotojams, darbo sąlygos, darbo užmokestis. Iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad visi darbuotojai prašymus atleisti iš darbo pateikė 2016 m. rugsėjo 30 d.–2016 m. spalio 3 d., todėl pareiškėja turėjo imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant susirasti ne mažiau kaip tris darbuotojus. Pareiškėjos dukra, kuri yra (duomenys neskelbtini) akcininke ir buvo įdarbinta bendrovėje, buvo atleista tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir visi kiti darbuotojai.

10. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 40 straipsnį nekilnojamojo turto turėjimas nesudaro pagrindo išduoti leidimą. Jei pareiškėja pageidauja lankytis Lietuvos Respublikoje dėl priežasčių, susijusių su sūnaus gydymu, ji gali teisėtai atvykti į Lietuvos Respublika su galiojančia nacionaline viza. Be to, (duomenys neskelbtini) turi tris akcininkus, todėl naujų darbuotojų paieškos našta turėjo tekti ne tik pareiškėjai, tačiau nei vienas iš bendrovės valdytojų nesiėmė savalaikių veiksmų įdarbinti ne mažiau kaip tris darbuotojus.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė, atsižvelgęs į tai, kad (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, t. y. bendrovėje nėra įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo dieną dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikos gyvenantys užsieniečiai.

13. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatęs, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai nustatytos sąlygos, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atsakovas turėjo teisę panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 21 d. Teismo nuomone, per beveik 5 mėnesius, pareiškėja turėjo galimybę prisitaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas bendrovėje, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Bendrovė turi tris akcininkus, kurie galėjo imtis priemonių tam, kad būtų atitinkama nustatytiems reikalavimas, tačiau dėl nenustatytų aplinkybių to nepadarė.

14. Teismo vertinimu, byloje pareiškėjos pateikti jos vyro rašyti elektroniniai laiškai įdarbinimo agentūroms su prašymais surasti darbuotojus negali būti vertinami kaip svarūs įrodymai, jog buvo dedamos pastangos surasti naujus darbuotojus, kadangi nėra galimybės nustatyti, ar šie laiškai buvo realiai išsiųsti, nėra duomenų apie tai, ar buvo gauti atsakymai į šiuos laiškus, be to, toks skelbimo turinys, nenurodant detalių duomenų apie daro pobūdį, reikalavimus keliamus darbuotojams, darbo užmokestį, neatitinka įprastai tokių skelbimų turiniui keliamų reikalavimų.

15. Teismas pripažino, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog atsakovas formaliai vertino situaciją, nesuteikė galimybės pateikti paaiškinimų, kadangi nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nevertino (duomenys neskelbtini) fiktyvumo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Todėl Migracijos departamentas neprivalėjo prašyti pareiškėjos pateikti paaiškinimus.

16. Pagal Įstatymo 40 straipsnį nekilnojamojo turto turėjimas nesudaro pagrindo išduoti leidimą pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėja turi Lietuvoje nekilnojamojo turto.

17. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą. Pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra, todėl jis atmestas kaip nepagrįstas, o sprendimas paliktas galioti.

III. 18. Pareiškėja padavė teismui apeliacinį skundą, kurio prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

19. Pareiškėja teigia, kad ji privalėjo rūpintis savo vaiku ir negalėjo skirti pakankamai laiko ir dėmesio bendrovės veiklai. Kai sūnui pablogėja sveikata, pareiškėja privalo būti kartu su juo, prižiūrėti, slaugyti, todėl jai nesuprantama, kaip ji galėjo pakeisti bendrovės darbuotojų norą nutraukti darbo santykius ir juos išlaikyti bendrovėje. Pareiškėja dėjo visas įmanomas pastangas surasti naujus bendrovės darbuotojus. Dėl sūnaus ligos buvo pradėtas ilgas gydymas skirtingose valstybėse, gydymas buvo atliekamas ir (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio mėnesio iki 2017 m. vasario mėnesio. Nepaisant to, pareiškėja dėjo visas įmanomas pastangas surasti naujus darbuotojus ir ištaisyti susidariusią situaciją, o tai patvirtina ir jos vyro siųsti raštai ir paklausimai į įvairias įdarbinimo agentūras dėl galimybės įdarbinti naujus darbuotojus. Pareiškėja siekė plėsti bendrovės veiklą, įdarbinti daugiau darbuotojų, veikė išimtinai bendrovės naudai ir dėjo visas įmanomas pastangas kontroliuoti bendrovės veiklą.

20. Pareiškėja nurodo, kad ji kartu su šeima jau ne vienerius metus gyvena Lietuvos Respublikoje, užsiima teisėta veikla. Ji kartu su vyru įsigijo ir butą. Pareiškėjos įsitikinimu, tokioje situacijoje, kai dėl svarbių aplinkybių ir sunkios sūnaus ligos keletą mėnesių sutrinka bendrovės veikla ir tuo pagrindu yra panaikinamas leidimas, yra neadekvati ir neatitinkanti teisėtų lūkesčių principo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos vaikui reikalingas nuolatinis konsultavimasis ir apsilankymai pas gydytojus, įvairios reabilitacijos procedūros, nuolatinė priežiūra bei yra privalu tęsti pradėtą gydymą būtent Lietuvoje, tokiu skundžiamu sprendimu pažeidžiami ir pareiškėjos vaiko interesai, kurie turėtų būti užtikrinti ir saugomi.

21. Pareiškėja pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių motyvų dėl to, kad skundžiamas sprendimas neatitinka įstatymuose įtvirtinto proporcingumo principo. Bendrovė užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir veikia jau nuo 2010 metų. Pažymi, kad Tvarkos aprašo 198 punkte yra numatyta, kad, prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, būtina vykdyti užsieniečio apklausą, kurios metu būtų sudaryta galimybė pateikti reikiamus (trūkstamus) duomenis, paaiškinimus. Akivaizdu, kad Migracijos departamentas nepasinaudojo šia tvarka, išimtinai formaliai vertino šią situaciją ir, net nesuteikus galimybės pateikti paaiškinimus, nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą. Jeigu Migracijos departamentas būtų pakvietęs pareiškėją į apklausą, pastaroji būtų pateikusi išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Todėl pritaikytos poveikio priemonės yra neproporcingos ir nepagrįstai suvaržo jos teises.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas pažymi, kad iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog (duomenys neskelbtini) ne tik nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką, tačiau minėta bendrovė iš viso buvo nutraukusi ar sustabdžiusi veiklos vykdymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

24. Migracijos departamento teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bendrovė ir bylos nagrinėjimo metu turėjo įdarbintą tik vieną asmenį, turintį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o tai įrodo, kad nebuvo imtasi realių priemonių užtikrinti, kad pareiškėjos valdoma bendrovė atitiktų Įstatymo reikalavimus, o jos buvimas Lietuvos Respublikoje atitiktų jos deklaruotus tikslus – užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ir kita bendrovės akcininkė, kuri yra pareiškėjos dukra, pagal pateiktą darbo sutartį turėjo užimti (duomenys neskelbtini) vadybininkės pareigas, tačiau buvo atleista tuo pačiu metu kaip ir visi kiti bendrovės darbuotojai (2016 m. spalio 21 d.). Tai kelia abejonių pareiškėjos paaiškinimais, kad visi darbuotojai buvo atleisti savo noru, – kyla įtarimų, kad galbūt bendrovėje buvo priimtas vidinis sprendimas nutraukti (stabdyti) bendrovės vykdomą veiklą ir todėl buvo atleisti jos darbuotojai.

25. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjos pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai, kaip (duomenys neskelbtini) akcininkei, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos valdyba išdavė 2015 m. rugsėjo 21 d. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

27. Šioje byloje ginčijamu 2017 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (15/5-1) 3I-195(00238) minėtas leidimas buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, konstatavus, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, t. y. bendrovėje nėra įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo dieną dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

28. Patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str.), teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja, atstovaujama advokatės Ž. S., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. ji perleido jai priklausiusią (duomenys neskelbtini) akcijų dalį. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame 2017 m. rugsėjo 25 d. rašte pareiškėja nurodo, kad šią informaciją ji pateikė ir Migracijos departamentui, kuris, pareiškėjos įsitikinimu, turėtų klausimą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pasibaigimo spręsti atskirai, visai kitu savarankišku pagrindu, o ši byla turėtų būti nutraukta. Rašte, be kita ko, nurodyta ir tai, kad B. K. neketina Lietuvoje toliau užsiimti verslu.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą būtent pareiškėjos pateiktas skundas apibrėžia nagrinėjamo skundo ribas. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nėra pateikusi atsisakymo nuo apeliacinio skundo. Todėl administracinis ginčas nagrinėtinas iš esmės, ir atsakovo 2017 m. vasario 28 d. priimto sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertintinas pagal jo priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes.

30. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. spalio 4 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes įmonėje dirbo tik vienas darbuotojas. Tad šiuo atveju egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji privalėjo rūpintis sergančiu savo sūnumi ir todėl negalėjo skirti pakankamai laiko ir dėmesio bendrovės veiklai, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė kodėl rūpintis naujų darbuotojų paieška tokiu atveju negalėjo būti pavesta kitiems asmenims. Pareiškėjos vyro Š. K., kuris taip pat yra (duomenys neskelbtini) akcininkas laiškai ir paklausimai į įvairias įdarbinimo agentūras dėl galimybės įdarbinti naujus darbuotojus, kaip teisingai nurodė atsakovas, buvo išsiųsti tik 2017 m. sausio 11 d., nors bendrovė Įstatymo keliamų reikalavimų neatitiko jau nuo 2016 m. spalio 4 d. sutiktina ir su Migracijos departamento išvada, kad nors pateiktose užklausose ir įvardijama, jog ši bendrovė ieško darbuotojų, tačiau nėra nurodomi keliami reikalavimai, darbo sąlygos, darbo užmokesčio dydis ir pan. Kitų įrodymų dėl siekio surasti naujus darbuotojus pareiškėja nepateikė.

33. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas teisėtos veiklos vykdymo ir ketinimo ją toliau vykdyti pagrindu. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvus, juo siekiama, kad asmuo, kuris siekia įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, siekdamas vystyti teisėtą veiklą, tokį deklaruojamą tikslą ir įgyvendintų. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pateikta pakankamai aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) turėjo nepagrįstai trumpą laikotarpį surasti naujus darbuotojus ir spręsti, kad Įstatymas numatė pareiškėjai neproporcingus ir (ar) neįmanomus įvykdyti reikalavimus siekiant toliau išlaikyti gautą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

34. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nevykdė Tvarkos aprašo 198 punkto reikalavimo prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atlikti užsieniečio apklausą, kurios metu būtų sudaryta galimybė pateikti reikiamus (trūkstamus) duomenis, paaiškinimus. Pareiškėjos įvardijamas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2017 m. sausio 3 d. redakcija)) 188 punktas numato, kad, kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte ar 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punktuose nurodytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento arba migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi, privalo pradėti patikrinimą <...>. Šiuo atveju informacija gaunama Tvarkos aprašo 101.2-101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, kad (duomenys neskelbtini) yra fiktyvi, o dėl to, kad bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl nėra pagrįsto pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju turėjo atlikti pareiškėjos apklausą. Pareiškėja, be to, ir apeliaciniame skunde konkrečiai neišdėstė, kokius gi papildomas aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir kokius jas patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi. Pareiškėja nepateikė įtikinamų argumentų, kad atsakovo sprendimas yra formalus ir priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių.

35. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėja kartu su šeima jau ne vienerius metus gyvena Lietuvos Respublikoje, užsiima teisėta veikla, kartu su vyru įsigijo ir butą, todėl tokioje situacijoje, kai dėl svarbių aplinkybių ir sunkios sūnaus ligos keletą mėnesių sutrinka bendrovės veikla ir tuo pagrindu yra panaikinamas leidimas, yra neadekvati ir neatitinkanti teisėtų lūkesčių principo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra konstatavęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, kad institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų (pvz., 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2863/2011). Byloje nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai susiformavo teisėtas lūkestis, jog, jai neatitikus Įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimo, toks leidimas nebus panaikintas. Be to, pastebėtina, kad pati pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, liudijančius, kad šiuo metu ji yra perleidusi jai priklausiusias (duomenys neskelbtini) akcijas ir neketina toliau Lietuvoje užsiimti verslu.

36. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, nėra pagrindo teigti, kad atsakovo priimtu sprendimu pareiškėjai yra panaikinamos visos galimybės lankytis Lietuvoje. Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numato ir kitus teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindus bei jų įgyvendinimo tvarką. Tokiu būdu, pareiškėjai neužkertamas kelias minėta tvarka pasinaudoti dėl priežasčių, susijusių su sūnaus gydymu ir (ar) pan.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir byloje ištirtų įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

38. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos B. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė