2021-09-09 Nr. AB-18033-3-61-3-00789-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3508-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00789-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (15/6-15) 12PR-21 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pakartotinį prieglobsčio prašymą teikė dėl baimės būti žiauriai kankinamas bei patirti nežmonišką elgesį įkalinimo įstaigoje, dėl jam iškeltos sufabrikuotos baudžiamosios bylos, t. y., pirminio prieglobsčio prašymo metu atmetus jo prašymą, buvo atmestas ir pasakojimas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos sufabrikavimo (šioje dalyje pareiškėjas plačiau nepasisako), tačiau nebuvo įvertintos įkalinimo sąlygos, tikslu įvertinti papildomos apsaugos poreikį. Sprendime konstatuota pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjui bus paskirta įkalinimo bausmė, tačiau, įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją bei individualią pareiškėjo situaciją, nėra pagrįstos tikimybės, kad (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojui gresia veiksmai, nurodyti Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei sąlygojantys papildomos apsaugos suteikimo būtinybę. Pareiškėjo vertinimu, nurodyta išvada iš esmės prieštarauja paties atsakovo surinktai kilmės valstybės informacijai, patvirtinančiai nežmoniškas įkalinimo sąlygas, todėl nepagrįstai atsisakė suteikti papildomą apsaugą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra pasisakęs dėl (duomenys neskelbtini) paplitusių ir reguliariai teisėsaugos pareigūnų naudojamų kankinimų bei jų nebaudžiamumo, dėl kalinimo sąlygų, kurios tik patvirtina pareiškėjo baimę patirti kankinimus bei nežmonišką elgesį.

4. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl išsiuntimo procedūros paaiškino, kad jam turėtų būti suteikiama galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos, o ne taikomas priverstinis išsiuntimas. Skunde detalizavo išsiuntimo procedūros reglamentavimą, įtvirtintą tiek nacionalinės teisės aktų nuostatuose, tiek tarptautiniuose dokumentuose ir teigė, kad iš Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) struktūros, išdėstant taikytinas procedūras nuo pačios liberaliausios – savanoriško grįžimo – iki labiausiai asmens laisvę varžančios priemonės – sulaikymo iki asmens išsiuntimo, ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos matyti, kad taikant trečiųjų asmenų grąžinimo procedūrą valstybės narės turi teikti prioritetą savanoriškam asmens grįžimui prieš priverstinį grąžinimą ar kitų prievartos priemonių panaudojimą, nes visa asmens grąžinimo procedūra, nesuteikus jam prieglobsčio, yra reguliuojama Europos Sąjungos teisėje įtvirtintu proporcingumo principu.

5. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, neužtikrino prievolės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos taikymo galimybės. Priverstinis išsiuntimas iš Lietuvos Sprendimu formaliai pagrįstas tuo, kad pareiškėjas pateikė nepagrįstą paskesnį prašymą, kuriuo siekiama vilkinti procedūrą bei ja piktnaudžiauti. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju užsieniečiui taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo netenkinimas savaime patvirtina jo piktnaudžiavimą procedūra ir siekį ją vilkinti. Įstatymo 77 straipsnis aiškiai nustato, kad prieglobsčio prašytojas pateikus paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų, priimamas sprendimas nenagrinėti prašymo suteikti prieglobstį. Vien tai, kad atsakovas atmetė pareiškėjo pakartotinį prieglobsčio prašymą nereiškia, kad asmuo, įgyvendindamas Įstatyme numatytas teises, savaime laikomas piktnaudžiaujančiu prieglobsčio suteikimo procesu. Nagrinėjamu atveju, jokių objektyvių aplinkybių / duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas gali pasislėpti, vengdamas grąžinimo, atsakovas nenurodė.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam bendradarbiaujant su kompetentingomis institucijomis prieglobsčio suteikimo procedūros metu, nesant duomenų apie bandymą pasislėpti, neteisėtai išvykti iš Lietuvos ar kitų duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas gali pasislėpti, vykdant grąžinimo procedūrą, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjui teisę pirmiausia išvykti savanoriškai (Įstatymo 125 str. 1 d. 7 p.). Apie galimybę pateikti prašymą leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą užsienietį jam suprantama kalba informuoja institucija, nustačiusi, kad užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir bendradarbiauja grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, – Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba Migracijos departamentas. Nagrinėjamu atveju tokia galimybė pareiškėjui neišaiškinta, tokiu būdu jam nesuteikiant teisės pasinaudoti prašymu leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, taip pažeidžiant proporcingumo principą, sureguliuotą ESTT praktikoje bei Direktyvoje, taikant grąžinimo procedūrą.

7. Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai jam Sprendimu uždrausta į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jo išsiuntimo, tai pagrindžiant Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 44.4.1., 44.3.1., 44.3.6 papunkčių nuostatomis.

8. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. neskundžiama nutartimi pareiškėjo apeliacinis skundas taip pat buvo atmestas.

10. Atsakovas, cituodamas Įstatymo 2 straipsnio 181 dalį, nurodė, kad paskesnis prašymas suteikti prieglobstį teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas.

11. Atsakovas pažymėjo, kad surinko visą aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir šios informacijos kontekste priėmė ginčijamą sprendimą. Atsižvelgus į pareiškėjo raštu pateiktame paskesniame prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes, ginčijamame sprendime buvo aptarta padėtis (duomenys neskelbtini) kalėjimuose bei jos vertinimas prieglobsčio suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra iškelta baudžiamoji byla ir gresia laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą bei jam gresiančias laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamas veikas pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamąjį kodeksą, nustatyta, jog jam gresiantis baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste. Nepaisant to, yra pagrįsta tikimybė, jog už padarytą nusikaltimą pareiškėjui bus paskirta bausmė – įkalinimas, todėl buvo įvertinta, ar (duomenys neskelbtini) kalėjime jam gresia kankinimai ar kitoks žiaurus, nežmoniškas elgesys. Atsakovo teigimu, kalėjimo sąlygos (duomenys neskelbtini) savaime nesąlygoja visiško draudimo grąžinti pareiškėjo į šalį, reikia vertinti žmogaus individualią situaciją.

12. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad priimant sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, nebuvo užtikrinta prievolė savanoriškai išvykti. Nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes ir spręsti, ar to asmens atžvilgiu numatyti prievolę savanoriškai išvykti (grįžti) ar išsiuntimo procedūrą, jeigu nėra nustatyta aplinkybių, trukdančių grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Pagal Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalį užsieniečiui leidžiama nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti, jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, tačiau toks vertinimas turi būti pagrįstas individualiu atitinkamo asmens atvejo tyrimu (ESTT 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Md Sagor, C- 430/11).

13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo paskesnis prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas bei grindžiamas suklastotais dokumentais. Siekdamas pagrįsti savo pasakojimą, pareiškėjas pateikė tris sąskaitas faktūras (nepasirašytas, be atspaudo), datuojamas 2018 m. spalio 31 d., 2018 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d., ir tris pinigų priėmimo kvitų, datuojamų 2018 m. spalio 31 d., 2018 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d., kopijas. Šie dokumentai patvirtina, kad 2018 m. spalio–gruodžio mėn. pareiškėjas mokėjo už apgyvendinimo paslaugas Lietuvoje.

Persekiojimo kilmės valstybėje tikimybės ar kitų tyrimui reikšmingų aplinkybių šie dokumentai nepatvirtina. Remiantis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra kaltinamas didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimu ir laikymu, turint tikslą jį platinti. Anot tyrėjų, 2019 m. vasario 2 d. (duomenys neskelbtini) mieste, kartu su kitu asmeniu, mikroautobusu Hyundai Starex pareiškėjas gabeno didelį kiekį narkotinių medžiagų. Pareiškėjo pateikti dokumentai (sąskaitos faktūros ir pinigų priėmimo kvitai) neįrodo, kad 2019 m. vasario 2 d. pareiškėjas nebuvo (duomenys neskelbtini).

Taip pat pareiškėjas pateikė keturių „šaukimų“ nuotraukas. „Šaukimai“ yra identiškos formos ir turinio, jais keturi asmenys, įskaitant pareiškėją, kviečiami atvykti 2021 m. vasario 18 d. 10.30 val. į (duomenys neskelbtini) m. vidaus reikalų skyrių. Pateikti „šaukimai“ nėra patvirtinti kviečiančios įstaigos antspaudų. „Šaukimai“ surašyti ant blankų, kuriuose palikti tarpai įrašams ranka. Taigi, šių dokumentų įforminimui tariamai buvo naudojami nustatytos formos blankai, ranka įrašant su konkrečiu asmeniu susijusią informaciją.

Tačiau „blankai“ šiuo atveju parengti naudojant išskirtinai rusų kalbos abėcėlės raides, jomis pakeičiant (duomenys neskelbtini) kalboje naudojamas specifines raides (duomenys neskelbtini), kurių analogų rusų kalboje nėra. Nėra tikėtina, jog (duomenys neskelbtini) institucijose naudojami oficialūs blankai būtų parengti nenaudojant unikalių (duomenys neskelbtini) kalbos raidžių, pakeičiant juos „panašiomis“ raidėmis, todėl remiantis Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjui nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

14. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjas bendradarbiavo su kompetentingomis institucijomis, kad nesant duomenų, pagrindžiančių, jog jis gali pasislėpti nurodė, kad iki prašymo suteikti prieglobstį pateikimo 2019 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai (jam išduota viza baigė galioti 2018 m. gruodžio 5 d.). Atsakovui atmetus jo prašymą suteikti prieglobstį bei dvejų instancijų teismams patvirtinus Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą, pareiškėjas pateikė nepagrįstą paskesnį prašymą, kuriuo siekiama vilkinti procedūrą bei ja piktnaudžiauti. Todėl atsakovas sprendė, jog atsisakius pareiškėjui suteikti prieglobstį, jis vengs grąžinimo ir gali pasislėpti.

15. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas klaidingai remiasi Tvarkos 44.1 papunkčiu. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo ir nėra pateikęs prašymo savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Be to, nagrinėjant prieglobsčio prašymą buvo nustatytos aplinkybės, nurodytos Tvarkos 44.3 papunktyje, todėl šiuo konkrečiu atveju Tvarkos 44.1 papunktis pareiškėjo situacijoje negali būti taikomas. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Remiantis Tvarkos 44.4.1 papunkčiu, užsieniečiui nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu jis buvo išsiųstas ir nustatomos dvi ar daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje. Nagrinėjamu atveju nustatytos šios aplinkybės: užsieniečio pateiktas prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka (Tvarkos 44.3.1 papunktis) ir užsienietis savo veiksmais tikslingai klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus (Tvarkos 44.3.6 papunktis). Pareiškėjui teisėtai bei pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje jam atsisakius duoti melagingus parodymus prieš savo darbdavį dėl sukčiavimų mokesčių srityje, jo gyvybei gresia pavojus, t. y. (duomenys neskelbtini) jis bus nužudytas. Be to, (duomenys neskelbtini) jam yra iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla, susijusi su narkotikais. Departamentas, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą, 2020 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Šis sprendimas teismų sprendimais paliktas galioti. Paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindžia naujomis aplinkybėmis – grįžus į (duomenys neskelbtini) jam gresia sulaikymas, tačiau ankstesniame Migracijos departamento sprendime nebuvo įvertintos dėl to pareiškėjui kylančios grėsmės ir įkalinimo sąlygos, tikslu įvertinti papildomos apsaugos poreikį.

18. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, kurios jau buvo įvertintos teismų sprendimuose iš naujo nevertinamos ir dėl jų nepasisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis)). Teismas pasisakydamas dėl teisminio nagrinėjimo metu duotų liudytojo paaiškinimų nurodė, jog dalis jų iš esmės yra susiję su pareiškėjui iškelta baudžiamąja byla (tam tikru metu buvo Lietuvoje, todėl įvykdyti nusikaltimo negalėjo, gyveno kartu su pareiškėju ir t. t.), kita paaiškinimų dalis yra susijusi su liudytojo verslo plėtojimu ir kilusiomis problemomis. Teismas vertino, kad liudytojo paaiškinimai nėra aktualūs šios bylos nagrinėjimo kontekste.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tikimybę, jog (duomenys neskelbtini) kalėjime pareiškėjas patirs kankinimus, nežmonišką ar jo orumą žeminantį elgesį ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime pateiktu vertinimu bei atlikta EŽTT analize, kurioje pateikti išaiškinimai, kad kalėjimo sąlygos (duomenys neskelbtini) savaime nesąlygoja visiško draudimo grąžinti prieglobsčio prašytojo į šalį, reikia įvertinti žmogaus individualią situaciją. Teismas pabrėžė, jog atsakovas detaliai įvertino visas pareiškėjo pateiktas aplinkybes, padėtį (duomenys neskelbtini) kalėjimuose ir pateikė aplinkybių vertinimą prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo kontekste. Įvertinęs bylos rašytinę medžiagą bei pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nepriklauso padidintos rizikos grupių asmenims, o kitų individualių aplinkybių, dėl kurių jo situacija sąlygotų padidintą riziką, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė. Pareiškėjo argumentus, kad jam grįžus į (duomenys neskelbtini) jis bus kankinamas ir patirs nežmonišką elgesį įkalinimo įstaigoje, teismas vertino kaip nepagrįstus ir grindžiamus tik jo paties prielaidomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo paskesnis prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas bei grindžiamas suklastotais dokumentais. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas apklausos metu atsakovo atstovei pateikė tris sąskaitas faktūras (nepasirašytas, be atspaudo), datuojamas 2018 m. spalio 31 d., 2018 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d., ir tris pinigų priėmimo kvitus, datuojamus 2018 m. spalio 31 d., 2018 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. gruodžio 31 d., kopijas. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad šie dokumentai patvirtina, kad 2018 m. spalio–gruodžio mėn. pareiškėjas mokėjo už apgyvendinimo paslaugas Lietuvoje, tačiau persekiojimo kilmės valstybėje tikimybės ar kitų tyrimui reikšmingų aplinkybių šie dokumentai nepatvirtina. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra kaltinamas didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimu ir laikymu, turint tikslą jį platinti, todėl pagrįstai pareiškėjui nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nėra išreiškęs tokio prašymo, todėl nesuprantama pareiškėjo pozicija dėl savanoriško išvykimo.

21. Teismas konstatavo, jog draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas pagrįstai, kaip ir pagrįstai įvestas perspėjimas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

22. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad atsakovo ir teismo sprendimuose padaryta išvada prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai, patvirtinančiai nežmoniškas įkalinimo sąlygas, todėl nepagrįstai pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą. Atkreipia dėmesį, kad kilmės valstybės informacija, patvirtinanti apie nežmoniškas ir gyvybei pavojingas kalėjimo sąlygas, nėra siejama su jokiomis padidintos rizikos grupės asmenimis, t. y. yra surinkta ir kilmės valstybės informacija, patvirtinanti ir politinių kalinių žudymą, kankinimą, tačiau net ir ne opozicijos narių kalinimo sąlygos yra pavojingos gyvybei, prilyginamos kankinimams.

25. Pareiškėjas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas ir S. S., kuriam Lietuvos Respublikoje yra suteiktas pabėgėlio statusas, o pareiškėjas patiria persekiojimą būtent dėl sąsajų su S. S.. Pareiškėjo teigimu, teismas liudytojo parodymų nevertino kaip aktualių šios bylos nagrinėjimo kontekste, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str. 7 d.). Priešingai nei nurodo teismas, liudytojo parodymai yra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi pareiškėjas nurodė baimės patirti kankinimus (iki)teisminio proceso metu bei kalint ir dėl jo individualių savybių, t. y. valdžios institucijų jo atžvilgiu vykdomo persekiojimo dėl sąsajų su S. S.. Esant viešai prieinamai informacijai apie teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimą valdžia bei aplaidumą, vykdomus sisteminius kankinimus ir žmogaus teisių pažeidinėjimus (iki) teisminio proceso metu bei kalėjimuose, teismas turėjo pripažinti nurodytas individualias aplinkybes kaip sąlygojančias didesnę riziką patirti nežmonišką elgesį įkalinimo įstaigoje.

26. Pareiškėjo teigimu, Direktyvos 2008/115 preambulės 10 dalyje pabrėžiama, kad, kai nėra pagrindo manyti, jog tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį neužtikrino prievolės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos taikymo galimybės. Pareiškėjo tvirtinimu, atsakovas bei teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo netenkinimas savaime patvirtina jo piktnaudžiavimą procedūra ir siekį ją vilkinti, nes pareiškėjas su pakartotiniu prieglobsčio prašymu į atsakovą kreipėsi jam pirminio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu neįvertinus jo kalinimo sąlygų. Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek teismas formaliai konstatavo, kad yra nustatyta tikimybė, jog atsisakius pareiškėjui suteikti prieglobstį, jis vengdamas grąžinimo gali pasislėpti, nes nėra jokių byloje įrodymų patvirtinančių tikimybę, kad pareiškėjas pasislėps, siekdamas išvengti išsiuntimo.

27. Pareiškėjo tvirtinimu, jis bendradarbiavo su atsakovo darbuotojais tiek pirminio, tiek paskesnio prieglobsčio prašymo pateikimo metu, taigi ši aplinkybė pagrindžia, jog atsakovas nepagrįstai nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį.

28. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl priimti sprendimai yra nepagrįsti ir turėtų būti panaikinti.

29. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Migracijos departamento priimtus sprendimus palikti nepakeistus.

30. Migracijos departamentas, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą, laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, bei tinkamai pritaikius teisės normas, todėl, atsakovo vertinimu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti minėtus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (15/6-15) 12PR-21 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ teisėtumo bei pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų, bei išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

33. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

37. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir joje surinktus įrodymus, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

43. Nagrinėjamos bylos kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad nustatyta, jog Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-115, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagal pareiškėjo prašymą, kurį jis grindė tuo, kad dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje, kurią nori nusavinti prezidento šeima, o kadangi jis nesutiko bendradarbiauti (t. y. liudyti prieš įmonės vadovą), bus (duomenys neskelbtini) nužudytas, dėl atsisakymo bendradarbiauti jam iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla. Migracijos departamentas sprendė, kad pareiškėjo pateikta istorija stokoja patikimumo, nuoseklumo, nėra detali, taip pat prieštaringa pareiškėjo ir jo darbdavio S. S. apklausos metu pateikta informacija. Pareiškėjo baimė patirti baudžiamąjį persekiojimą (duomenys neskelbtini) yra visiškai pagrįsta, tačiau baudžiamasis persekiojimas per se neprilygsta „persekiojimui“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatų kontekste. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra paieškomas, jam pateikti kaltinimai, susiję su narkotinių medžiagų gabenimu. Šį Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo atmetė.

44. Paskesnį prašymą, dėl kurio yra priimtas šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento 2021 m. vasario 25 d. sprendimas, pareiškėjas motyvavo tuo, kad Migracijos departamentui yra žinoma, jog grįžus į (duomenys neskelbtini) jam gresia sulaikymas, tačiau Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendime nebuvo įvertintos dėl to jam kylančios grėsmės – prastos kalinimo sąlygos, teisėtvarkos organai naudoja įvairaus pobūdžio smurtą prieš įtariamuosius ir nuteistuosius, todėl jis būtų kankinamas, žeminamas jo orumas ir tokiu būdu, sulaikymo ar bausmės atlikimo metu, jis būtų baudžiamas.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad liko neįvertinta kilmės valstybės informacija, kuri patvirtina nežmoniškas kalinimo sąlygas (duomenys neskelbtini). Ginčijamo Migracijos departamento sprendimo turinys patvirtina, kad atsakovas išsamiai aptarė padėtį (duomenys neskelbtini) kalėjimuose bei atliko vertinimą prieglobsčio suteikimo kriterijų kontekste. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) yra iškelta baudžiamoji byla ir gresia laisvės atėmimo bausmė. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą bei jam gresiančias laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamas veikas pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamąjį kodeksą, atsakovas nustatė, jog pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste. Nepaisant to, yra pagrįsta tikimybė, jog už padarytą nusikaltimą pareiškėjui bus paskirta bausmė – įkalinimas, todėl buvo įvertinta, ar (duomenys neskelbtini) kalėjime jam gresia kankinimai ar kitoks žiaurus, nežmoniškas elgesys. Migracijos departamentas, apžvelgęs kalinimo sąlygas (duomenys neskelbtini), vertino, kad šios sąlygos savaime nesąlygoja visiško draudimo grąžinti prieglobsčio prašytojo į šalį, reikia vertinti žmogaus individualią situaciją. Pagal kilmės valstybės informaciją prie padidintos rizikos grupių priskiriami žmogaus teisių aktyvistai, valdžios kritikai ar opozicinių partijų nariai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prieglobsčio prašytojo priskyrimą prie šių kategorijų asmenų. Kitų individualių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo situacija sąlygotų padidintą riziką, pareiškėjas nenurodė. Nėra pagrindo nesutikti su Migracijos departamento vertinimu ir padarytomis išvadomis. Migracijos departamento analizė paremta EŽTT išaiškinimais, pagal kuriuos kalėjimo sąlygos (duomenys neskelbtini) savaime nesąlygoja visiško draudimo grąžinti prieglobsčio prašytojo į šalį, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

46. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai neįvertino liudytojo S. S. parodymų, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

47. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

48. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su ginčo dalyku ir pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl duotų liudytojo S. S. paaiškinimų konstatavo, jog dalis jų iš esmės yra susiję su pareiškėjui iškelta baudžiamąja byla (tam tikru metu buvo Lietuvoje, todėl įvykdyti nusikaltimo negalėjo, gyveno kartu su pareiškėju ir t. t.), kita paaiškinimų dalis yra susijusi su liudytojo verslo plėtojimu ir kilusiomis problemomis. Teismas vertino, kad liudytojo paaiškinimai nėra aktualūs šios bylos nagrinėjimo kontekste ir šiai išvadai apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria. Pabrėžtina, kad prašymas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, kuris nebuvo tenkintas šioje byloje skundžiamu Migracijos departamento sprendimu, buvo grindžiamas iš esmės nauja aplinkybe – tikimybe patirti nežmoniškas kalinimo sąlygas. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamo persekiojimo dėl sąsajų su jo darbdaviu S. S. buvo pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio 2020 m. gruodžio 16 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartyje, įvertinus Migracijos departamento medžiagą, atliktų pareiškėjo ir jo darbdavio S. S. apklausų transkripcijas, pripažįstant, kad šių asmenų pateikta informacija yra prieštaringa. Pabrėžtina, kad aplinkybės, kurios jau buvo įvertintos teismų sprendimuose iš naujo nevertinamos ir dėl jų nepasisakoma (ABTĮ 57 str. 2 d.).

49. Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamos pareiškėjui netaikytos savanoriško grįžimo galimybės akcentuotina, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių. Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 2008/115/EB 7 str. 4 d.). Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

50. Iš skundžiamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo paskesnis prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas bei grindžiamas suklastotais dokumentais; iki prašymo suteikti prieglobstį pateikimo 2019 m. lapkričio 13 d. prieglobsčio prašytojas gyveno Lietuvos Respublikoje neteisėtai (jam išduota viza baigė galioti 2018 m. gruodžio 5 d.); Migracijos departamentui atmetus prašymą suteikti prieglobstį bei dviejų instancijų teismams patvirtinus Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą, prieglobsčio prašytojas pateikė nepagrįstą paskesnį prašymą, kuriuo siekiama vilkinti procedūrą bei ja piktnaudžiauti. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis vengdamas grąžinimo gali pasislėpti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

51. Nėra pagrindo nepritarti Migracijos departamento išvadai ir pirmosios instancijos teismo vertinimui šiuo aspektu, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas pagrįstai. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis bendradarbiavo su atsakovo darbuotojais tiek pirminio, tiek paskesnio prieglobsčio prašymo pateikimo metu, kas pagrindžia, jog atsakovas nepagrįstai nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį, atmestini kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms ir Migracijos departamento 2021 m. vasario 25 d. sprendime bei pirmosios instancijos teismo sprendime aptartiems įrodymams.

52. Pagal Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 44.4.1 papunktį 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nustatomos dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis nurodyta nuostata, pagrįstai taikė pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų trukmės laikotarpį, nustatęs Tvarkos 44.3.1 papunktyje (prašymas išnagrinėtas skubos tvarka) ir 44.3.6 papunktyje (užsienietis savo veiksmais tikslingai klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus) nurodytas aplinkybes.

53. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436) (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 ir/ar 25 straipsnį Migracijos departamentas priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas gali būti įvestas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįsileidimu atvykus <...>. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu bus taikomas atsisakymas leisti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjo argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas su paskesniu prašymu nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

55. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai nusprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė