2021-05-05 Nr. AB-9674-3-61-3-00939-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-310-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00939-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3.1; 59.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grifs AG“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grifs AG“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl akto, papildomo akto, atsiliepimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2020 m. rugsėjo 9 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 10 (toliau – ir Aktas);

2) panaikinti VDI Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus 2021 m. vasario 3 d. Įvykio darbe, kurio metu 2020 m. rugpjūčio 5 d. buvo sunkiai traumuotas UAB „Grifs AG“ TECHNIKAS A. C., papildomo tyrimo aktą (toliau – ir Papildomas aktas);

3) panaikinti VDI Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus 2021 m. vasario 23 d. Atsiliepimą į pranešimą dėl nelaimingo atsitikimo papildomo tyrimo (toliau – ir Atsiliepimas);

4) įpareigoti VDI iš naujo atlikti nelaimingo atsitikimo tyrimą;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, kad skundą dėl Akto panaikinimo padavė nepraleidęs skundo padavimo termino, pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Papildomo akto ir Atsiliepimo panaikinimo. Šį prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad suprato, jog Papildomą aktą gali skųsti tiesiogiai (neteismine tvarka) valstybinio darbo inspektoriui, taip kaip buvo skundžiamas Aktas, nes VDI pareiškėjui neišaiškino Papildomo akto apskundimo tvarkos. Todėl pareiškėjas 2021 m. vasario 22 d. vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui pateikė nesutikimą su Papildomo akto išvadomis. Pareiškėjas, tik gavęs Atsiliepimą, kuriame buvo atsisakyta pakeisti nelaimingo atsitikimo pagrindinę priežastį, suprato, kad pareiškėjo skundas (nesutikimas) nebus tenkinamas. Taigi, pareiškėjas apie galutinę VDI poziciją sužinojo tik 2021 m. vasario 23 d. Pareiškėjas, nedelsdamas kreipėsi į profesionalius teisininkus, norėdamas apginti savo pažeistas teises. Atitinkamai pareiškėjas nepraleido termino paduoti skundą dėl Atsiliepimo panaikinimo, nes, jeigu VDI būtų paaiškinusi, kad Papildomas aktas gali būti skundžiamas teismui, pareiškėjas būtų ir padavęs skundą teismui, o nesikreipęs į VDI išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VDI surašė Aktą, kurį pareiškėja 2020 m. spalio 22 d. apskundė vyriausiajam inspektoriui, kuris surašė Papildomą aktą, kuriuo pakeitė Aktą dalyje, papildant Aktą 5 punktu bei pakeičiant Akto 11 punktą, taip konstatuodamas pažeidimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su Papildomu aktu, 2021 m. vasario 22 d. nurodė, kad Papildomo akto nepasirašys, kadangi nesutinka su nustatyta nelaimingo atsitikimo priežastimi. Į šį nesutikimą vyriausiasis inspektorius pateikė Atsiliepimą, nurodydamas, kad Papildomame akte nurodyta nelaimingo atsitikimo priežastis nebus keičiama.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 28 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2014 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-334 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos ūkio subjektų veiklos patikrinimų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 56 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę skųsti Papildomą aktą teismui per vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos. Tačiau, kaip nustatyta, į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2021 m. kovo 24 d., t. y. praleidęs teisės aktų nustatytą terminą skundui paduoti. Todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad termino nėra praleidęs.

Teismas, įvertinęs prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog apie galutinę VDI poziciją ginčo klausimu sužinojo ir ją suprato tik gavęs Atsiliepimą, nepagrįsti. Pareiškėjas ir jį atstovaujantis advokatas buvo raštiškai informuoti apie Papildomo akto priėmimą. Papildomame tyrime dalyvavo pareiškėjo atstovas advokatas. Todėl prašymo argumentas, kad nebuvo išaiškinta Papildomo akto apskundimo tvarka ir apie tai nebuvo žinoma, nepagrįstas ir nesudarantis pagrindo teigti, jog tai sukliudė pareiškėjui tinkamai ir laiku kreiptis į teismą. Šią išvadą pagrindžia aplinkybė, kad pareiškėjas Aktą apskundė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, nors tuo metu pareiškėjo teisininkas neatstovavo. Teismas pažymėjo, kad, kai į teismą kreipiasi juridinis asmuo, jis veikdamas operatyviai ir tinkamai parinkęs organizacines bei technines priemones, turi geras galimybes laiku paduoti skundą teismui. Šiuo atveju pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuriam keliami netgi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių svarių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais dėl objektyvių ne nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių negalėjo įgyvendinti savo teisės pateikti skundo teismui teisės aktų nustatytais terminais. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas.

Pasisakydamas dėl skundo reikalavimo panaikinti Atsiliepimą, teismas nustatęs, kad Atsiliepime pateikta informacija apie tai, kad nustatytos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys nebus keičiamos, padarė išvadą, kad Atsiliepimas yra tik informacinio pobūdžio teisės aktas, kuris, priešingai nei skunde nurodo pareiškėjas, nėra VDI galutinis sprendimas dėl ginčo. Pagal pareiškėjo pateiktus argumentus nėra pagrindo vertinti, kad apie tyrimo procedūrą ir jos metu atliekamus veiksmus, nustatytą tvarką skųsti sprendimus tiek pareiškėjui, tiek ir kvalifikuotam teisininkui tai nebuvo žinoma. Tai nustatęs, teismas konstatavo, kad Atsiliepimas nėra individualus administracinis aktas, sukeliantis konkrečias teisines pasekmes, dėl ko negali būti nagrinėjamas teisme.

Netenkinęs prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei nustatęs, kad skundžiamas Atsiliepimas nenagrinėtinas teismo ABTĮ nustatyta tvarka, teismas, remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktais, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartį ir grąžinti skundo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad teismas, spręsdamas dėl Papildomo akto apskundimo termino praleidimo priežasčių svarbos, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas reikšmingas aplinkybes ir argumentus nurodytus jo skunde, todėl nepagrįstai nusprendė pareiškėjo skunde nurodytų padavimo termino praleidimo priežasčių nelaikyti svarbiomis. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Akte nebuvo nurodyta apskundimo tvarka kaip ir Papildomame akte, tačiau pareiškėjas Aktą apskundė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Priešingai, Akto medžiagoje buvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Todėl pareiškėjas galėjo suprasti kaip ir per kiek laiko turi apskųsti Aktą. Taip pat skundžiant Papildomą aktą pareiškėjo, priešingai nei nurodė teismas, neatstovavo teisininkas. Nors pareiškėjui kaip juridiniam asmeniui yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, tai savaime nereiškia, kad juridiniai asmenys privalo išmanyti procesinių dokumentų apskundimo terminus. Būtent dėl tos priežasties, Papildomame akte ir turėjo būti aiškiai nurodyta, kad nesutinkant su jo išvadomis, jį galima skųsti teismine tvarka per nustatytą terminą. VDI to nepadarė, taigi, pati VDI pažeidė procedūrą, neinformuodama pareiškėjo apie galimybę skųsti Papildomą aktą. Tai, kad pareiškėjas nepraleido Atsiliepimo apskundimo termino, patvirtina, kad dėl to, jog VDI iš karto neišaiškino Papildomo akto apskundimo, pareiškėjas nesilaikė nustatytos jo apskundimo tvarkos.

Nepagrįsta teismo išvada, kad Atsiliepimas nėra individualus administracinis aktas, sukeliantis konkrečias teisines pasekmes. Atsiliepime aiškiai nurodytas VDI priimtas sprendimas, kuriuo sukeliamos pasekmės pareiškėjui. Todėl teismo argumentai, kad Atsiliepimas tik informacinio pobūdžio dokumentas, yra klaidingi.

Paaiškino, kad Aktas, Papildomas aktas ir Atsiliepimas yra tiesiogiai susiję dokumentai, dėl ko jie visi, o ne atskirai po vieną skundžiami teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjimo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktų pagrindais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą apskųsti Papildomą aktą, ir nenustatęs svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Akto ir Papildomo akto panaikinimo (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Pareiškėjas, neginčydamas teismo išvados dėl praleisto skundo padavimo termino dėl Akto ir Papildomo akto panaikinimo, nesutinka su teismo išvada, kad nėra svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas skundo padavimo terminas galėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas neskundžia teismo išvados dėl praleisto skundo dėl Akto ir Papildomo akto panaikinimo padavimo termino, toliau sprendžia dėl teismo atsisakymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 30 str. 1 d.). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012).

Vertinant, dėl kokių priežasčių įstatymo nustatytas terminas kreiptis į teismą praleistas, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (liet. be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015).

Pažymėtina, kad, kai į teismą kreipiasi juridinis asmuo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jis, veikdamas operatyviai ir tinkamai parinkęs organizacines bei technines priemones, turi geras galimybes laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-194/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-251-822/2019).

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įvykis darbe, dėl kurio darbuotojas patiria žalą sveikatai, nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo turi būti ištirti ir jų tyrimo rezultatai surašyti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 77 punkte nustatyta, kad, jeigu nukentėjęs darbuotojas, jo įgaliotas asmuo arba šeimos atstovas ar darbdavys nesutinka su dvišalės komisijos ar Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriaus atlikto įvykio darbe, nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo tyrimu, jis (jie) pateikia skundą vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. Nuostatų 88 punkte nustatyta, kad vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus sprendimas dėl skundo, kuriame skundžiamas nelaimingo atsitikimo darbe arba nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo aktas, gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs Aktą, jį, vadovaudamasis Nuostatų 77 punktu, apskundė vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. Išnagrinėjus šį skundą buvo priimtas Papildomas aktas, kuris, Nuostatų 88 punkto nustatyta tvarka skundžiamas tiesiai teismui. Šiuo atveju pareiškėjas pasirinko kitą veikimo modelį ir vietoje to, kad operatyviai ir laiku paduotų skundą dėl Akto ir Papildomo akto panaikinimo teismui, savo galimai pažeistas teises gynė, kreipdamasis į vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių.

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, pripažinęs, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog egzistavo svarbios priežastys, nulėmusios tai, kad skundas teismui buvo paduotas praleidus nustatytą terminą. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo atskirojo skundo argumentą, kad iš Akto galėjo suprasti jo apskundimo tvarką, o iš Papildomo akto – ne, nes šis teiginys neįrodytas jokiomis reikšmingomis aplinkybėmis ar dokumentais. Pareiškėjo teiginys, kad VDI jį suklaidino dėl Papildomo akto apskundimo tvarkos, yra deklaratyvus, neįrodytas jokiomis reikšmingomis aplinkybės, taip pat ar dokumentais dėl suklaidinimo. Pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-646/2004). Todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad jis nežinojo apskundimo tvarkos, ji nebuvo tinkamai jam išaiškinta, nustačius, kad prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą grindžiamas deklaratyviais teiginiais, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Akto ir Papildomo akto panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Atsiliepimo panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad Atsiliepimas yra informacinio konstatuojamojo pobūdžio, kuriame pateikta informacija apie tai, kad nustatytos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys nebus keičiamos ir jis nėra galutinis sprendimas dėl ginčo, kuris sukeltų teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija, šiuo aspektu nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, t. y. administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs Papildomą aktą, informavo VDI, kad nepasirašys Papildomo akto, nes su juo nesutinka. Atsakydama į šį pareiškėjo kreipimąsi, VDI priėmė Atsiliepimą, iš kurio turinio yra aišku, kad vyriausiasis darbo inspektorius atsisakė pakeisti Papildomame akte nurodytas nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes bei priežastis. Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje yra akivaizdu, kad Atsiliepimas yra tik informacinio pobūdžio teisės aktas ir negali būti administracinės bylos dalyku, nes jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik nagrinėjant bylą iš esmės būtų galima išsiaiškinti Atsiliepimo priėmimo pagrindą ir ar iš tiesų jis pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, o atsižvelgiant į pastarąją išvadą spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą galbūt pažeistų teisių teisminės gynybos būdą – Atsiliepimo panaikinimą ir įpareigojimą atlikti veiksmus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo nustatė, jog yra ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Atsiliepimo panaikinimo. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis panaikinama ir klausimas dėl skundo dėl Atsiliepimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo perduodamas spręsti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Grifs AG“ atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarties dalį dėl atsiliepimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir perduoti skundo dėl atsiliepimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius