2018-03-21 Nr. AB-5976-3-64-3-01960-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-582-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01960-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. vasario 22 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kamerose tekdavo nepakankamai ploto, dėl to visą laiką tekdavo sėdėti arba gulėti. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo tinkamos ventiliacijos, veisėsi pelėsis, nuo lubų krito tinkas. Tualetai nevisiškai buvo atitverti nuo bendros kamerų erdvės (be durų), iš jų sklido smarvė, sanitariniame mazge esančios kriauklės buvo išdaužytos, vamzdžiai surūdiję. Kamerose veisėsi žiurkės. Pareiškėjo teigimu, higienos reikmenų buvo išduodama per mažai, jie buvo prastos kokybės. Pažymėjo, kad, atvykus į Šiaulių TI, jį 5 valandoms uždarydavo kartu su 8–10 asmenų į mažą kamerą, joje nebuvo šviesos, tualetas visiškai nebuvo atskirtas nuo bendros šios kameros erdvės. Dėl nurodytų sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui negali būti taikomas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato ieškinio senaties termino.

4. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. vasario 22 d. Prašė nagrinėjamoje byloje taikyti ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo interesų.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą padavė 2016 m. rugsėjo 14 d. Teismas pripažino, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. vasario 22 d. paduoti

8. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo metu, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Dėl to pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai jam buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. vasario 22 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Todėl pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, Šiaulių TI prašymu, teismas taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjo teigimu, jis ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nemotyvavo, kodėl atsisakė vadovautis ginčui aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendžiant dėl priteistino dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

13. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Šiaulių TI pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisiu pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo daromi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu pareiškėjo skundą atmetė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

16. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

17. Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, kad senaties termino negalima taikyti dėl to, jog to nenumato Konvencijos 3 straipsnis, vertina kaip nepagrįstą.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 4), nors Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2011 m. vasario 22 d. (b. l. 9). Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šiaulių TI pareiškėjo skundui ieškinio senatį prašė taikyti.

19. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

20. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos jam neigiamų patyrimų metu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

21. Taigi teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (t. y. tai, kad nebuvo į lietuvių kalbą išversta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika) nepateisina to, kad jis praleido ieškinio senaties terminą. Juolab iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad šis procesinis dokumentas buvo grindžiamas iš esmės nacionalinių teisės aktų normų pažeidimu.

22. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio reikalavimui ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir skundą atmetė.

23. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, kas suponuoja, jog ginčo sprendimui neturi esminės teisinės reikšmės skunde išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo kalinimo sąlygų ar nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika apskaičiuojant neturtinės žalos dydį.

24. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė