2020-05-20 Nr. AB-10169-3-61-3-00944-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1857-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00944-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 50 Eur už kiekvieną kalinimo dieną neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo teises. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija dažnai be pagrindo keitė jo kalinimo kameras. Nurodė, kad buvo kankinamas, pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, negalėjo oriai nusiprausti duše, kelis kartus negavo maisto. Be to, jam nesuteikė medicininės pagalbos, nenupirko prekių kalėjimo parduotuvėje, neišmokėjo socialinės išmokos, kuri, pareiškėjo teigimu, jam priklauso pagal vidaus tvarkos taisykles. Taip pat reiškė nepasitenkinimą pareigūnų elgesiu, sanitarinių mazgų įrengimu kamerose, išduotų materialinių daiktų kokybe. Pažymėjo, kad su skundais dėl kalinimo sąlygų yra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau padėtis nepasikeitė. Teigė, kad tokiu būdu jis buvo žeminamas, morališkai išgyveno ir patyrė psichologinę traumą, tapo agresyvus, prarado pasitikėjimą žmonėmis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime į skundą pateikė informaciją apie pareiškėjo judėjimo ir buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius. Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja turtą. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Išvedimas į dušą organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, įskaitant 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų, plotis 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. Nurodė, kad dušo patalpos įrengtos laikanti teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis etikos, vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nurodė, kad pareiškėjas higienos reikmenimis, avalyne ir drabužiais buvo aprūpintas pagal normas. Drabužiai buvo išduoti nauji ir tinkami dėvėti. Dėl piniginių išmokų pažymėjo, kad pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti (jos skiriamos, kai atitinkamame fonde yra lėšų), taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Be to, teisės aktai nenumato konkrečios arba nekintamos pinigų sumos, mokėtinos nuteistajam. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 510 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas iš pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), nustatė, kad pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Atkreiptas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad ir atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m) iš EŽTT aiškinimo kilęs 3 kv. m minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, teismas atsižvelgė į tai, kad atsiliepime į skundą buvo nurodyta, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 143 paras.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu, t. y. jis negalėjo praustis oriai, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu. Atsižvelgiant į tai, buvo pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimą (per ginčo laikotarpį – 20 kartų, skaičiuojant, kad pareiškėjas bent kartą į savaitę turi teisę naudotis dušu).

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, jog jo privatumas, jam dušo patalpose šluostantis arba nusirengiant, buvo ribojamas pareigūnams jį stebint per duryse įrengtą stebėjimo langą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius.

Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas būtų būtinas ir pateisinamas. Byloje nebuvo duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Pažymėta, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, todėl buvo sprendžiama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka.

Tačiau nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad dušai yra netinkamai įrengti, nes tokių duomenų nebuvo.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skundėsi medicininės pagalbos kokybe (be kita ko, susijusia su rūkymu), socialinių išmokų negavimu, nepamaitinimu, psichologiniu smurtu (be kita ko, durų trankymu, nepagrįstu kilnojimu iš kameros į kamerą), inventoriaus kokybe, nesudarymu galimybės apsipirkti, tačiau teismas posėdžio metu išsiaiškino, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl medicininės pagalbos kokybės nereiškia, todėl tai nenagrinėjama, nes medicininių paslaugų kokybės vertinimas priklauso bendrosios kompetencijos teismams.

10. Dėl to, kad pareiškėjas skundėsi, kad negavo socialinių išmokų, teismas pabrėžė, kad teisės aktuose (be kita ko, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str. 7 d.) pataisos įstaigos direktoriui numatyta teisė, bet ne pareiga skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti (jos skiriamos, kai atitinkamame fonde yra lėšų), taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Be to, teisės aktai nenumato konkrečios arba nekintamos pinigų sumos, mokėtinos nuteistajam. Todėl konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nebuvo jokios galimybės.

11. Pareiškėjo skundai dėl nepamaitinimo, psichologinio smurto (be kita ko, durų trankymo, nepagrįsto kilnojimo iš kameros į kamerą), inventoriaus kokybės, nesudarymo galimybės apsipirkti buvo niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas pats teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo aspektu jokių įrodymų pateikti negali; juolab, kad jis net vengė kreiptis į psichologus. Taigi, šiais aspektais žalos padarymas pareiškėjui neįrodytas. Nors teismas objektyviai nustatė, kad per ginčo laikotarpį (apie 5 mėnesius) pareiškėjas buvo devyniose kamerose, bet konstatuoti, kad tai prieštarauja teisės aktų reikalavimams nebuvo jokio teisinio pagrindo.

12. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažinta, kad privatumo sanitariniuose mazguose trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis 510 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

14. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo. Pažymi, jog nors EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Nurodo, kad kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–417, 418–426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Pažymi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės.

15. Nurodo, kad dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Dušų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.

16. Nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Lukiškių TI-K prižiūrėtojai privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

17. Atsakovas taip pat dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

18. Pareiškėjas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Taip pat prašo priteisti po 50 Eur už kiekvieną dieną neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas nesutinka, kad jo skundas buvo tik iš dalies patenkintas. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į netvarką, žiaurų elgesį Lukiškių TI-K. Tualete nėra užuolaidų, į dušą ne visada veda tos pačios lyties asmenys. Dušai netvarkingi. Pareigūnai netinkamai, nepagarbiai elgiasi. Nuo sienų krenta pelėsis, nuo lubų krenta dažai, kamerų būklė avarinė. Drabužius duoda netinkamo dydžio. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas skundėsi ir dėl to, kad nebuvo pamaitintas. Teismas, apskaičiuodamas plotą, išskaičiavo sanitarinį mazgą, tačiau neišskaičiavo praustuvo, stalo, kėdžių, lovos ploto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d., atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo privatumo pažeidimą pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu (143 paras) ir dušu (20 kartų), o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisė 510 Eur.

22. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad sanitariniai mazgai ir dušai yra įrengti tinkamai.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).

26. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo nurodęs, kad dušų pertvaros aukštis 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks dušo kabinos įrengimas neužtikrino privatumo pareiškėjui naudojantis juo.

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

28. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).

29. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas visiškai nenurodė jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų, Lukiškių TI-K dušai buvo atskirti 1,6 m aukščio ir 1,2 m pločio sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, dėl ko tokio pobūdžio pažeidimas konstatuotas nepagrįstai. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktai nenustato reikalavimo pataisos įstaigų dušo patalpose įrengti sieneles, skiriančias maudymosi vietas.

30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida, taip pat konstatavo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu tomis dienomis, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas (143 paras).

31. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

32. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

34. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas (143 paras), nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, ir konstatavo tokio pobūdžio pareiškėjo teisių pažeidimą.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

38. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą (143 paras, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu); į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-339-662/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

39. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes (tai, kad nebuvo nustatyta ploto, higienos normos reikalavimų pažeidimų ir kt.), byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, įvertinusi kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista 510 Eur suma yra pakankama dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, jos mažinti nėra pagrindo.

40. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka, kad jo skundas buvo tenkintas iš dalies, ir nurodo, jo teigimu, buvusius kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimus bei prašo jo skundą patenkinti visiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikiami apeliacinį skundą padavusios šalies faktinių ir teisinių argumentų vertinimai. Tačiau keliami savarankiški reikalavimai gali būti pareikšti paduodant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ABTĮ 134 str. 2 d.). Kadangi pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais apeliacinio skundo nepadavė, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas tik atsakovo apeliacinio skundo ribose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė