9407d85c-c8b5-4e51-8a62-756d2bf722b7 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-2236/2014Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00294-2011-5Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gruodžio 11 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa GudžiÅ«nienė raÅ¡ytinio proceso tvarka teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vespila“ atskirÄ jį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2608-259/2014 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Aksa holdingas“ ieÅ¡kinį atsakovams bankrutavusiai individualiai įmonei „Gilaba“, uždarajai akcinei bendrovei „Vespila“ dėl sandorio nuginčijimo.

Teisėja n u s t a t ė : I. Ginčo esmė                          Byloje kilęs ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių komiteto nutarimo bei įmonės sudaryto turto pardavimo sandorio teisėtumo.              Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.              IeÅ¡kovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aksa holdingas“ kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiu atsakovo bankrutavusios individualios įmonės (toliau – ir BIÄ®) „Gilaba“ 2013 m. rugsėjo 5 d. kreditorių komiteto protokolo nutarimÄ 3 darbotvarkės klausimu, kuriuo pritarta nekilnojamojo turto pardavimui už ne mažesnę kaip 500 000 Lt sumÄ ; pripažinti negaliojančia atsakovų 2013 m. lapkričio 6 d. sudarytÄ turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis).

IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad atsakovui BIÄ® „Gilaba“ priklausęs turtas parduotas už ypatingai žemÄ kainÄ â€“ taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus. Be to, turtas parduotas asmeniui (atsakovui UAB „Vespila“), kurio valdymo organų nariai ir akcininkai yra susiję su atsakovu BIÄ® „Gilaba“ bei jo savininku ir vadovu.              Reikalavimų užtikrinimui ieÅ¡kovas prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones: pagal Sutartį atsakovo UAB „Vespila“ įgyto turto areÅ¡tÄ .

IeÅ¡kovo manymu, atsakovas UAB „Vespila“ gali imtis priemonių paslėpti ar perleisti, įkeisti pagal Sutartį įgytÄ turtÄ . Tokių sandorių ginčijimas užtruktų, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nebÅ«tų pasiektas pagrindinis bylos tikslas – teisinės taikos atstatymas. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ , taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, tenkino. Teismas, įvertinęs ieÅ¡kinio turinį, pateiktus įrodymus, priėjo iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kinys yra pagrįstas CPK 144 straipsnio 1 dalies apimtyje.

Nurodęs, kad atsakovas UAB „Vespila“ ginčijamu sandoriu įgytÄ turtÄ gali perleisti tretiesiems asmenims, teismas sprendė esant tikslinga šį turtÄ areÅ¡tuoti, uždraudžiant jo savininkui sudaryti bet kokius turto realizavimo sandorius, taip pat šį turtÄ Ä¯keisti. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai                           Atskirajame skunde atsakovas UAB „Vespila“ praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:                          IeÅ¡kinys paremtas prielaidomis, o su juo bylos svarstymui pateikti dokumentai nepatvirtina reikalavimų pagrįstumo. Sprendimas parduoti Sutarties objektu esantį turtÄ priimtas atsakovo BIÄ® „Gilaba“ kreditorių susirinkimo daugumos balsais. Taigi, jis atitiko įmonės kreditorių interesus ir valiÄ . Turto ginčo pardavimo kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad jis nesėkmingai pardavinėtas daugiau nei metus.

IeÅ¡kinio prima facie nepagrįstumÄ , anot apelianto, patvirtina ir tai, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir AB „Swedbank“, kurių reikalavimo teises perėmė ieÅ¡kovas, pritarė ginčo turto pardavimo kainai. Kadangi jie neapskundė atsakovo BIÄ® „Gilaba“ 2013 m. rugsėjo 5 d. kreditorių komiteto sprendimo per nustatytÄ terminÄ , ieÅ¡kovas neperėmė tokios teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.

S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-494/2013). IeÅ¡kinio nepagrįstumas implikuoja, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra adekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia proporcingumo, ekonomiÅ¡kumo principus, Å¡alių interesų pusiausvyrÄ . SavarankiÅ¡kas pagrindas naikinti skundžiamÄ nutartį yra motyvų nenurodymas, apsiribojant deklaratyviais teiginiais.                           Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o skundÄ atmesti.

Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:                           Skunde dėstomos aplinkybės savo esme yra apelianto materialiniai atsikirtimai į ieÅ¡kinį. Pagrįsti faktui, kad teismas neteisingai įvertino ieÅ¡kinio preliminarų pagrįstumÄ , apeliantas įrodymų nepateikė. IÅ¡ pareikÅ¡to ieÅ¡kinio turinio matyti, kad aiÅ¡kiai suformuluotas jo pagrindas bei dalykas, prie jo pateikti jį pagrindžiantys įrodymai. Todėl Å¡ioje proceso stadijoje, anot ieÅ¡kovo, negalima konstatuoti, kad ieÅ¡kinys nėra tikėtinai pagrįstas.

IeÅ¡kovas pažymi, kad teismo nustatyti ribojimai yra minimalÅ«s teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Apelianto teiginiai, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pažeidžiant Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo principÄ , jos sukeliÄ jam žalÄ , yra nemotyvuoti.              Teisėja k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų praÅ¡ymu gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, jeigu Å¡ie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieÅ¡kinio reikalavimÄ ir nesiėmus Å¡ių priemonių bÅ«simo galimai ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

                          Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikÅ¡tų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimÄ . Ä®sitikinęs, kad iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, galėtų bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.                          Šioje byloje skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, atlikęs pareikÅ¡tų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimÄ , pripažino, kad byloje gali bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus sprendimas, bei konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių – turto areÅ¡to, taikymo bÅ«tinybę suponuoja ieÅ¡kovo pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu siekiamos teisinės pasekmės, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos natÅ«ra taikymas.

Anot teismo, apeliantui iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos nebÅ«tų kliūčių atlikti teisinius veiksmus, kurie apsunkintų arba padarytų faktiÅ¡kai neįmanomu jo pagal Sutartį gauto turto grÄ Å¾inimÄ pardavėjui BIÄ® „Gilaba“. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad teismas netinkamai aiÅ¡kino prima facie doktrinÄ ir pritaikydamas ieÅ¡kovo praÅ¡omas laikinÄ sias apsaugos priemones pažeidė bylos Å¡alių interesų pusiausvyrÄ , nes neproporcingai suvaržė apelianto teises.

Be kita ko, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Nurodyti klausimai sudaro Å¡io apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykÄ (CPK 320, 338 straipsniai).                           Kaip minėta, vienas iÅ¡ motyvų, remdamasis kuriuo apeliantas įrodinėja apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinimo poreikį, – tai akivaizdus ieÅ¡kinio reikalavimų nepagrįstumas. PastarÄ jį faktÄ apeliantas grindžia tuo, kad ieÅ¡kovo argumentai yra deklaratyvÅ«s, jis remiasi tik prielaidomis bei yra praleidęs atsakovo BIÄ® „Gilaba“ 2013 m. rugsėjo 5 d. kreditorių komiteto nutarimo, priimtu 3 darbotvarkės klausimu, apskundimo terminÄ (Ä®monių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalis).

Taigi, apeliantas ieÅ¡kinio prima facie nepagrįstumÄ de facto sieja su detaliu aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieÅ¡kinys, nagrinėjimu bei fakto, ar ieÅ¡kovas yra praleidęs terminÄ skųsti kreditorių komiteto nutarimÄ , nustatinėjimu. Nurodytos aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iÅ¡ esmės tyrimo dalykas. Spręsdamas klausimÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieÅ¡kinio pagrįstumo iÅ¡ esmės, netiria ir nevertina ieÅ¡kinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Ina Trade“ v.

UAB „Ave Matrox“, bylos Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „iTree Lietuva“ v. UAB „Affecto Lietuva“, bylos Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieÅ¡kinio preliminaraus pagrįstumo) doktrinÄ atliekamo ieÅ¡kinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, galėtų bÅ«ti priimtas ieÅ¡kovui palankus teismo sprendimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Turto valdymo projektai“ v.

Fjordtrade AS, bylos Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje RUAB „VėtrÅ«na“ v. UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013). Å ioje byloje ieÅ¡kovas pareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje praÅ¡o pripažinti negaliojančiu ne tik konkretų atsakovo BIÄ® „Gilaba“ kreditorių komiteto nutarimÄ , bet ir jį vykdant tarp atsakovų sudarytÄ turto perleidimo sandorį. Apeliantas neneigia, kad tokie reikalavimai gali bÅ«ti reiÅ¡kiami ir jų patenkinimas sukeltų teisines pasekmes.

IeÅ¡kinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį galimai pagrindžiantys įrodymai. Todėl prima facie doktrinos požiÅ«riu ieÅ¡kinys yra tikėtinai pagrįstas. Remiantis tuo, atskirojo skundo argumentai Å¡ioje dalyje atmetami kaip nepasitvirtinę.                           Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėtumÄ apeliantas, be kita ko, netiesiogiai grindžia ir tuo, kad nėra kitos sÄ lygos jų taikymui, t. y. grėsmės teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui nebeįmanomu.

Pažymėtina, kad pastarasis argumentas tiesiogiai susijęs su apelianto teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nemotyvavimo. Byloje pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas siekia restitucijos taikymo natÅ«ra, t. y. kad BIÄ® „Gilaba“ bÅ«tų grÄ Å¾intas jo pagal Sutartį UAB „Vespila“ perleistas turtas. Ä®vertinęs tokį tikslÄ , pirmosios instancijos teismas taikė konservacinę ir prevencinę funkcijas atliekančias laikinÄ sias apsaugos priemones: areÅ¡tavus ginčo objektu esantį turtÄ užtikrinta, kad jis nebus perleistas tretiesiems asmenims, taip pat garantuota, kad nebus nustatyti teisiniai ribojimai, galintys sutrukdyti turto grÄ Å¾inimÄ pirminiam savininkui.

Vadinasi, taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinamas ieÅ¡kovo lÅ«kestis į realų teismo sprendimo įvykdymÄ . Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad iÅ¡vada, ar egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, gali bÅ«ti tiek faktinė (pvz., jei atsakovas paskelbtų apie ginčo turto perleidimÄ ), tiek ir hipotetinė (teoriÅ¡kai įmanoma) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje V. K. v. K. J. ir kt., bylos Nr. 2-1211/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje BUAB „ERP“ v.

UAB „Mokipay Europe“, bylos Nr. 2-1320/2014). Å iuo atveju nuspręsti, ar neiÅ¡vengiamai reikia taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones užteko to, kad apeliantui nėra objektyvių kliūčių perleisti 2013 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusius nekilnojamuosius daiktus tretiesiems asmenims ar kitaip suvaržyti nuosavybės teises į juos. Teismas Å¡iÄ aplinkybę aiÅ¡kiai iÅ¡skyrė ir ja rėmėsi. Kadangi nurodyta aplinkybė per se detalesnio aptarimo nereikalinga, negalima sutikti su apelianto pozicija, kad teismas nepateikė savo sprendimo motyvų.

Pagal nustatytas faktines aplinkybes netaikant laikinųjų apsaugos priemonių būtų neproporcingai tarp šalių paskirstyta galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Remiantis tuo, atskirojo skundo argumentai šioje dalyje pripažintini nepagrįstais (CPK 185 straipsnis).                            Tęsiant atskirojo skundo argumentų analizę, pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartÄ konstatuota, kad ekonomiÅ¡kumo principas reiÅ¡kia, jog teismas gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai bÅ«tina ir pakanka užtikrinti bÅ«simo teismo sprendimo, kuris gali bÅ«ti palankus ieÅ¡kovui, įvykdymui. EkonomiÅ¡kumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja iÅ¡laikyti proceso Å¡alių teisėtų interesų pusiausvyrÄ , todėl laikinosios apsaugos priemonės turi bÅ«ti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iÅ¡ Å¡alių perdėto pranaÅ¡umo ar nesuvaržytų vienos proceso Å¡alies teisių daugiau, nei bÅ«tina teisėtam tikslui pasiekti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Vystyk“ v.

UAB „Apgyvendinimo sprendimai“, bylos Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Aukso centras“ v. UAB „Kornas“ ir kt., bylos Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų bÅ«ti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės bÅ«tų neproporcingos siekiamiems tikslams. Nagrinėjamu atveju taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nustatyti suvaržymai yra proporcingi siekiamiems tikslams. Apeliantui pritaikyti apribojimai ne tik užtikrina ieÅ¡kovui palankaus teismo sprendimo įvykdymÄ , t. y. restitucijos natÅ«ra taikymÄ , bet ir minimaliai varžo apelianto teises.

ArgumentÄ , kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia bylos Å¡alių interesų pusiausvyrÄ , apeliantas motyvuoja tik ieÅ¡kinio akivaizdžiu nepagrįstumu. Kaip prieÅ¡ tai minėta, apeliantas ydingai traktuoja prima facie doktrinos turinį. Be to, apeliantas neidentifikuoja priežastinio ryÅ¡io tarp jam pirmosios instancijos teismo nustatytų suvaržymų ir jais užtikrinto ieÅ¡kovo siekiamo materialinio teisinio rezultato. Ä®rodymų, kad 2013 m. lapkričio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalyku buvusių nekilnojamųjų daiktų areÅ¡tas bei kiti su tuo susiję draudimai iÅ¡ esmės ribotų apelianto kasdienę Å«kinę–komercinę veiklÄ , keltų grėsmę jo veikimui, apeliantas nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, prieitina prie iÅ¡vados, kad apeliantas neįrodė atskirojo skundo teisinio, faktinio pagrindų ir Å¡ioje dalyje.              Dėl to spręstina, kad atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstÄ pirmosios instancijos teismo nutartį.                           Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

                          Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėja                                                                                                                                          Rasa GudžiÅ«nienė