2020-12-09 Nr. AB-23986-3-61-3-01840-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2492-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01840-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. kalėjo Vilniaus PN, kur turėjo naudotis dušu, pažeidžiant jo teisę į privatumą. Naudojantis I-o gyvenamojo korpuso dušo patalpomis jis patirdavo nepatogumus, nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes įrengtos prausimosi vietos nebuvo atskirtos tarpusavyje pertvaromis. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs fizines ir dvasines kančias, išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją ir pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Dušo patalpos atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, dėl šių patalpų pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų, jis visą ginčo laikotarpį naudojosi galimybe praustis duše, nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad teisės aktų nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo, tačiau, kaip matyti iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą, Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras. Teismas pažymėjo, kad į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taigi, Vilniaus PN patys savo iniciatyva stengiasi sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Vilniaus PN savo veiksmais kaip nors būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus, taigi nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl naudojimosi dušu sąlygų, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

III. 7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN atsiliepime į skundą iš dalies sutiko, kad sienelės tarp dušų buvo įrengtos tik 2018 m. pabaigoje, ir tai įrodo, kad iki šio laikotarpio sienelių nebuvo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, jog tiek nacionaliniai teismai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) laikosi pozicijos, kad sienelių neįrengimas pažeidžia žmogaus privatumą, be to, dėl tokio pažeidimo kai kuriems nuteistiesiems jau yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau teismas nesivadovavo šiais argumentais. Teismas nepatikrino faktų ir neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismo praktiką. Taip pat teismas nepagrįstai vadovavosi naujomis nuotraukomis, kuriose užfiksuotos jau sutvarkytos dušo patalpos.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10. Atsakovas cituoja teisės aktų nuostatas dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir su tuo susijusią teismų praktiką, teigia, kad pareiškėjas skundą grindžia ne į rodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai abstraktūs, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, kitaip neįrodo skunde nurodyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš jo privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo Vilniaus PN nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d., atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu teisės aktai nenustatė atsakovo atstovui pareigos įrengti pertvaras dušuose, nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir dėl to pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2139-602/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

15. Kita vertus, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).

16. Nagrinėjamo ginčo atveju nors byloje pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, jog Vilniaus PN dušai atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, atsakovo atstovas nenurodė, kad šios nuotraukos darytos. Be to, Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad dalis Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančių prausimosi vietų viena nuo kitos pertvaromis buvo atskirtos 2017 metų pradžioje, likusi dalis – 2018 metų antroje pusėje. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kada tiksliai buvo baigti pertvarų tarp prausimosi vietų įrengimo darbai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pertvaros buvo įrengtos 2018 m. pabaigoje. Atsakovo atstovui niekaip nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, laikytina, kad pareiškėjo teiginiai dėl pertvarų iki 2018 m. pabaigos nebuvimo liko nepaneigti. Teismo vertinimu, deklaratyvaus pobūdžio atsakovo atstovo teiginiai, kad nuo 2017 metų pradžios dalį prausimosi vietų atskyrus pertvaromis, pareiškėjas galėjo rinktis, kuriomis prausimosi vietomis naudotis, atmestini, kadangi, turint omenyje tai, kad vienu metu į dušą asmenys vedami kartu su kitais nuteistaisiais / suimtaisiais, nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui faktiškai buvo sudarytos sąlygos naudotis pertvaromis atskirta prausimosi vieta duše. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas pakankamas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, todėl jis galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių nepatogumų.

17. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

18. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d., bet ne visą laiką, nes pareiškėjui teisė praustis duše suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę, be to, nuo 2017 m. pradžios dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai nesiskundė), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą visa apimtimi. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN buvo pažeista. Dėl aptartų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais prašoma priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą, nepripažintini pagrįstais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo O. L. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo O. L. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista. Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė