P-146-69-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P146-69/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02478-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmuo uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu prašymu (b. l. 1–4) prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 30-1478 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-1478).

Pareiškėjas paaiškino, kad vykdydamas administracinę savivaldybių priežiūrą, 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Administracijos direktorių, nes, patikrinęs teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, nustatė, jog Administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose Administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika) nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau konkretaus bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio nenustatė. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu Administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir LRV nutarimas Nr. 603), kuriuo buvo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatai (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 22–28) atsakovas paaiškino, kad Įsakymas Nr. 30-1478 priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050, kuriuo buvo patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai (toliau – ir Administravimo nuostatai), Pavyzdiniais nuostatais ir įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Paaiškino, kad Administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1478 nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Aiškino, kad Įsakymu Nr. 30-1478 paskirtas administratorius, vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą. Todėl administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Taigi, teigti, kad savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį, nėra jokio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas, jei jis nenuginčys Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus, nebūtų įmanomas šio įsakymo vykdymas. Atkreipė dėmesį į tai, kad, vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Įsakymas Nr. 30-1478 yra neteisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 54–58) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 30-1478 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, taip pat atmetė atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai yra privalomi ir Administracijos direktoriui, kuris priėmė ginčijamą Įsakymą Nr. 30-1478. Teismas konstatavo, kad Vyriausybės atstovo teikime nurodytame įsakyme Administracijos direktorius, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 19 d.) nustatytą reikalavimą. Teismas taip pat padarė išvadą, kad tiek Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte, tiek ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Teismas nurodė, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Šioje byloje yra sprendžiamas konkretaus akto atitikties klausimas Vyriausybės nutarimui. Panaikinus ginčijamo Įsakymo Nr. 30-1478 dalį, kitų su juo susijusių aktų teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas paties atsakovo ar kitų savivaldybės institucijų, tuos aktus panaikinant ar pakeičiant, todėl susijusių aktų pareiškėjas neprivalo nuginčyti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą. Pirmosios instancijos teismui taip pat nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo, todėl jis atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 64–72) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir šiuo nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir todėl priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo.

2. Tam, kad būtų nustatyta, ar Administracijos direktorius Įsakyme Nr. 30-1478 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus neveikimas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme gali būti tiriamas teisme tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2029/2012, kurioje pareiškėjas prašė ištirti Administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą.

3. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas Nr. 30-1478 yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Naujamiesčio būstas“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu Nr. 30-1478 yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra trečiasis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą.

4. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 padarytais išaiškinimais, apeliantas teigė, kad Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymą gali reikšti tik po to, kai: 1) pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą – atitikimą Vyriausybės nutarimui; 2) teismas patenkino tokį Vyriausybės atstovo prašymą ir nustatė, kad atitinkama ginčijamo įsakymo nuostata prieštarauja Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui; 3) įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamo įsakymo nuostata prieštarauja Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui, Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Vyriausybės nutarimą ginčijamame įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį kreipiasi į savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti.

5. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neįgyvendinamas. Įvykdžius teismo sprendimą, Įsakymo Nr. 30-1478 laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Įsakyme Nr. 30-1478 ir Administravimo nuostatų 8.1 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius apskaičiuoja mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą Metodiką, o kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

6. Administratorius, veikdamas konkurencinėje aplinkoje, taiko mažesnį nei apskaičiuotą mokestį. Apeliantas akcentavo, kad administratorius neturės teisės įtakoti administracinio mokesčio dydžio sumažinimo. Vadovaujantis pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo logika, administratoriui pritaikius mažesnį mokestį nei nustatytasis Įsakyme Nr. 30-1478, Vyriausybės atstovas privalės kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti atlikti veiksmus, kadangi administratoriaus taikomas mažesnis mokestis skirsis nuo maksimalaus administravimo mokesčio arba nuo mokesčio, kurį patvirtins Administracijos direktorius. Tuo atveju, kai administratorius taikys mažesnį mokestį, nei nurodytas Įsakyme Nr. 30-1478, bus pažeidžiama konkurencija.

7. Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal savivaldybės tarybos patvirtintą Metodiką, todėl teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme Nr. 30-1478, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (LRV nutarimo Nr. 603 2.1 p.).

8. Pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar pareiškėjas laikėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, o nustatęs, jog buvo pažeistas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procesas, privalėjo bylą nutraukti. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui), kuris artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Pareiškėjas duomenų apie nurodytos funkcijos įvykdymą nepateikė, todėl galima daryti išvadą, jog Vyriausybės atstovas nesilaikė Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme numatytos tvarkos ir ją pažeidė.

9. Apelianto teigimu, LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktas priimtas neturint tam įgaliojimų. Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios. Sistemiškai aiškinant nurodytas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą, t. y. nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Todėl LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Be to, LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, nes vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 str.) veikia laisvai ir savarankiškai, todėl savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 109–119) grindė tokiais argumentais:

1. Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas tirti LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikimą Konstitucijai ir Vietos savivaldos įstatymui (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimai pagal prašymus Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B- 5/2012).

2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, kad tam, jog būtų nustatyta, ar Administracijos direktorius Įsakyme Nr. 30-1478 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymėjo, kad Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes ji yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą. Kitoje byloje ir kitais pagrindais, priešingai nei teigė atsakovas, Vyriausybės atstovas ginčijo Administravimo nuostatus, tačiau, Administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitus ginčijamas nuostatas (įskaitant Administravimo nuostatų 8.1 punktą), suderinant jas su LRV nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta, Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo teismui.

3. Taip pat nesutiko su atsakovo teiginiu, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Pažymėjo, kad ginčijamas Įsakymas Nr. 30-1478 yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams, kuriems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Atkreipė dėmesį, kad į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose.

4. Byloje nėra keliami reikalavimai, susiję su administratoriui taikomais savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais Administravimo nuostatais. Bylos ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas, kylantis tiek iš CK, tiek ir iš LRV nutarimo Nr. 603 reikalavimų, t. y. savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti administravimo mokestį vadovaujantis LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktu. Jei atsakovas mano, kad jo priimtas norminio pobūdžio teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (konkrečiu atveju – Vyriausybės nutarimui), tokiu atveju jam kyla pareiga pakeisti savo priimtus teisės aktus taip, kad jie būtų suderinti su aukštesnės galios teisės aktais.

5. Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Paaiškino, kad tiek nustatytas pagal LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, nes mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką.

6. Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, todėl buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsakovui kylančios abejonės dėl administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius šiuo metu yra visiškai pašalintos, nes galiojančių Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas ir Administravimo nuostatų 8.1 punktas nustato, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

7. Mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pažymėjo, kad minėtas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.

8. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalies nuostata neturi jokios tiesioginės įtakos Vyriausybės atstovo teikimo / reikalavimo įvykdymui, nes ši nuostata yra skirta tik savivaldybės tarybos narių informavimo procedūrai bei sietina su savivaldybės administracijos direktoriaus vidaus kontrole (savivaldybės tarybai prižiūrint jos paskirtą ir jai atskaitingą asmenį – savivaldybės administracijos direktorių). Atsakovo prašomos informacijos pateikimas nagrinėjamai bylai net nebuvo aktualus, o pareiga įrodyti, kad kopijos negavo, tenka pačiam atsakovui, nes teikimą, kuriame nurodoma ir kopija savivaldybės merui, atsakovas gavo.

9. Vyriausybė LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civiliniame kodekse įstatymo leidėjo įtvirtintas nuostatas, konkretizuodama administruojamą turtą apibūdinančius ir turto administratorių identifikuojančius duomenis. Pareiškėjo nuomone, LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata nėra prieštaraujanti ir konkuruojanti CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai. Atsakovas taip pat neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, numatanti administracijos direktoriaus įsakymo dėl administratoriaus skyrimo turinį, negali būti laikoma prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto nuostatai, o kartu ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, įtvirtinančiai, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

10. Pažymėjo, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais (t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatą, suderinant ją su LRV nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-66 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, kuriuo papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį – 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (Civilinio kodekso ir Vyriausybės nutarimo) nuostatas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012, (b. l. 127–134) atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 30-1478 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (b. l. 29–33). Šiuo 2011 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 30-1478 buvo papildytas Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas 348–384 eilutėmis.

Įsakymo Nr. 30-1478 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, atsižvelgusi į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuris nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad LRV nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d.

įsakymo Nr. 30-1917 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (www.vilnius.lt) 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Įsakymas Nr. 30-1478, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas, taip pat yra netekęs galios.

Atsakovui pripažinus netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39, pareiškėjo suformuluotas reikalavimas – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1478, kuriuo papildytas 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-39, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kitaip tariant, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstas ir objektyviai neįgyvendinamas, nors pareiškėjas to prašė pagrįstai, priešingu atveju būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.

Pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 30-1917 buvo nurodyti ir konkretūs UAB „Naujininkų ūkis“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčiai (2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1917 priedas „Uždarosios akcinės bendrovės „Naujininkų ūkis“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata, tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1478 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujininkų ūkis“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1478 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl atsakovo apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą atmetė.

V. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2013 m. sausio 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodydama šio sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo ir nemotyvuodama jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Pareiškėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas priėmė įstatymų nuostatomis nepagrįstą sprendimą, išeidamas už bylos nagrinėjimo ribų, nes ištyręs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavęs, kad teismas nepažeidė jokių materialiosios ar proceso teisės normų, jį panaikino vien tik nustatęs naujas faktines aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nesiedamas jų su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pareiškėjas remiasi ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktu, nustatančiu apeliacinio skundo juridinį pagrindą, 136 straipsniu, apibrėžiančiu bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, ir 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įtvirtinančiomis apeliacinės instancijos teismo teises išnagrinėjus bylą. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 ir 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl priimdamas sprendimą šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konstatavęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikinęs sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir tai turėjo esminės įtakos šiam neteisėtam sprendimui priimti. Mano, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui (ABTĮ 86 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje byloje panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, netyrė ir apeliacinio skundo pagrįstumo, tačiau nusprendė apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, neatsižvelgęs į tai, kad būtent atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės bylos paruošimo nagrinėti metu geranoriškai įvykdęs šį teismo sprendimą, kartu paneigdamas savo apeliacinio skundo argumentus.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pagal Vyriausybės atstovo prašymus teismui dėl savivaldybės administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus, savivaldybės administravimo subjektui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius teismo sprendimus iki apeliacijos išnagrinėjimo, yra konstatuojama, kad „apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi, ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl dėl šios aplinkybės priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą, kaip to prašo atsakovas, nėra pagrindo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2010, 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-430/2011). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1261/2010, atsakovui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius Vyriausybės atstovo reikalavimą, pabrėžė, kad atsakovas tokiais veiksmais pats „iš dalies paneigė dalį savo apeliacinio skundo argumentų“, ir konstatavo, kad „nagrinėdamas šį ginčą pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, dėl ko atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-153/2011, kurioje atsakovas pakeitė ginčijamą aktą po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, yra pažymėjęs, kad atsakovas tokiais veiksmais iš esmės suformavo naujus teisinius santykius, lyginant juos su byloje nagrinėjamais teisiniais santykiais, ir padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

3. Nagrinėjama byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiška kitoms šiais metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoms administracinėms byloms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012, 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2487/2012, 2012 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2584/2012, 2012 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2581/2012, 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2839/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2851/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2852/2012). Paminėtose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika analogiško pobūdžio bylose yra prieštaringa, pareiškėjas mano, jog būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012 dėl esminių klaidų ištaisymo ir vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo. Teigia, kad tokia teisiškai neapibrėžta situacija dėl nevienodos praktikos formavimosi pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą, taip pat pažeidžia ir viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Administracinė byla Nr. A492-2451/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą (b. l. 126–134), kuriuo teismas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012 buvo pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. sausio 16 d. (b. l. 138–146). Todėl konstatuotina, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr. 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimant sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012, anot pareiškėjo, padarytais ABTĮ 86 straipsnio, 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 136 straipsnio, 140 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio, 142 straipsnio ir 143 straipsnio nuostatų pažeidimais. Tačiau pažymėtina, kad minimose ABTĮ nuostatose yra įtvirtintos ne materialiosios, o proceso teisės normos, kurių pažeidimu negali būti grindžiamas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr. 2004 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6-45/2004, 2007 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-189/2007), jog ABTĮ nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Įvertinusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, turi būti įvertinta ne tik tai, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, bet kartu turi būti atsižvelgta į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, šių bylų faktines aplinkybes.

Šiuo atveju pareiškėjas motyvuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą tuo, kad išnagrinėta administracinė byla Nr. A492-2451/2012 pagal jos faktines aplinkybes yra analogiška kitoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoms administracinėms byloms: Nr. A143-2484/2012, Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2581/2012, Nr. A261-2839/2012, Nr. A858-2851/2012, Nr. A858-2852/2012.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012, matyti, kad šioje byloje teisėjų kolegija apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 30-1917 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39 „Dėl UAB „Naujininkų ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. spalio 12 d. įsakymas Nr. 30-1478, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-39 ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekė pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1478 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujininkų ūkis“ priskirtų daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-1478 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl atsakovo apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą atmetė.

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo minimose administracinėse bylose Nr. A143-2484/2012, Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2581/2012, Nr. A261-2839/2012, Nr. A858-2851/2012, Nr. A858-2852/2012, pradėtose taip pat pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, prašant įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą kituose įsakymuose, kuriais kitos bendrovės paskirtos konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriais, nebuvo nustatyta analogiškų faktinių aplinkybių kaip administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012, kurios procesą prašoma atnaujinti, t. y. nebuvo nustatyta, kad individualūs administraciniai aktai, kuriais buvo paskirti konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai ir kuriuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nebuvo nustatęs konkretaus mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, būtų pripažinti netekusiais galios. Todėl pareiškėjo nurodytos administracinės bylos pagal savo faktines aplinkybes negali būti vertinamos kaip tapačios administracinei bylai Nr. A492-2451/2012, bei negalima daryti išvados, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos neturi lemiamos įtakos vienodos administracinių teismų praktikos (jurisprudencijos) formavimui (ABTĮ 13 str.) ir nebuvo nagrinėjamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad priimdama 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, pateiktus išaiškinimus. Svarbu pažymėti, kad nurodytoje byloje Nr. A662-2481/2012, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, t. y. apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustačiusi, jog ginčijamas įsakymas, kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, byloje siekė pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, yra netekęs galios, išplėstinė teisėjų kolegija priėmė tokį patį sprendimą, t. y. atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, kad administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012 ginčą nagrinėjusi teisėjų kolegija nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio administracinėse bylose, arba kad teismų praktika buvo formuojama klaidinga linkme.

Remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą irgi negali būti pripažintas pagrįstas, todėl atmestinas.

Kartu pažymėtina, jog administracinėse bylose Nr. A556-2480/2012, Nr. A525-2580/2012, Nr. A662-2481/2012, Nr. A146-2784/2012, A146-2840/2012, kuriose nustatyta faktinė situacija buvo tapati administracinės bylos Nr. A492-2451/2012 faktinėms aplinkybėms (be kita ko, išvardytose administracinėse bylose apeliacinio skundo nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog atitinkamais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais buvo nutarta pripažinti netekusiais galios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus individualius administracinius aktus, kuriais buvo paskirti konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai ir kuriuose nebuvo nustatyta konkretaus mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą) bei kurios, kaip ir administracinė byla Nr. A492-2451/2012, buvo išnagrinėtos nuosekliai vadovaujantis aukščiau paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje formuojama praktika (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), išnagrinėjus analogiško turinio Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymus atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis atnaujinti administracinį procesą taip pat atsisakyta (žr. administracines bylas Nr. P438-72/2013, Nr. P662-70/2013, Nr. P556-31/2013, Nr. P822-245/2012, Nr. P520-244/2012).

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, apibendrinus šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2451/2012 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmuo uždarajai akcinei bendrovei „Naujininkų ūkis“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis