2021-07-12 Nr. AB-14125-3-61-3-02539-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2021-07-12 Nr. AB-14125-3-61-3-02539-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) neišmokėtą 344,55 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.
Full text
Administracinė byla Nr. A-68-261/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02539-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) neišmokėtą 344,55 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d.
2. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 buvo pripažintas netekusiu galios. Naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d., atitinkamai iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta kompensacija. Visą šį laiką pareiškėja ėjo Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės Tarnybos organizavimo poskyrio vyriausiosios postinės pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad pareiškėja atsakovui ginčo aktualiu laikotarpiu deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos.
3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė neturintis teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai išmokėtą važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už skunde nurodytą laikotarpį.
II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo 272,96 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., o kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 8 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis. LVAT 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
7. Teismas nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjai kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką. Nuo 2019 m. kovo 4 d. galiojančiame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 nustatyta kelionės išlaidų kompensavimo tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs pareiškėjai kompensuoti kelionės išlaidas pagal minėtą nustatytą tvarką. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl jai mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas, atsakovo pateiktą pažymą apie pareiškėjai neišmokėtos kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. bei remdamasis LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjai kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., kuri sudaro 272,96 Eur.
III. 8. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.
9. Atsakovas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą nenaikindamas individualių administracinių aktų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo). Pareiškėja turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Aprašo 11 punkte nurodyto sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos. Jeigu toks sprendimas nebuvo įteiktas – per vieną mėnesį nuo apskaičiuotos važiavimo išlaidų kompensacijos išmokėjimo dienos. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjai buvo išmokėta 2016 m. balandžio 10 d.
10. Vadovaujantis Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, minėtas prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui ar įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma, buvo priimti sprendimai – Vilniaus AVPK viršininko įsakymai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo. Atsakovas kompensaciją pareiškėjai apskaičiavo ir išmokėjo, tačiau priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami.
11. Vadovaujantis Aprašo nuostatomis, pareiškėjai buvo apskaičiuotas transporto išlaidų dydis. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija ginčijamu laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama pagrįstai.
12. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šiuo atveju tai būtų 2019 m. gegužės 16 d., tačiau Aprašo, kuris numatė važiavimo išlaidų mažinimą 35 procentais, redakcija nebegalioja nuo 2019 m. kovo 4 d.
13. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Pagal LVAT praktiką valstybės tarnautojų pareikštiems reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytas trejų metų senaties terminas. Be to, administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo. Šią nuostatą teismas motyvavo tuo, kad darbo užmokesčio už trejus metus priteisimas, nustačius vieno mėnesio terminą administraciniams aktams nuginčyti ir reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio pareikšti, taptų praktiškai neįmanomas. Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėja turėjo nuginčyti individualius Vilniaus AVPK viršininko sprendimus dėl nustatytų kompensacijos dydžių per vieną mėnesį nuo susipažinimo su jais.
13.2. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą kartu su atsiliepimu į skundą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Atsakovas nepateikė jo nurodytų individualių aktų, nes, pareiškėjos nuomone, nelaikė jų su ginču susijusia medžiaga, ką patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, jog privalomumo ginčyti individualius sprendimus atsakovas neįrodinėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, arba tikslingai jų nepateikė pažeisdamas teismo įpareigojimą.
13.3. Pareiškėja apie pažeistą savo teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., bet 2016 m. gegužės 10 d., kai gavo darbo užmokesčio atsiskaitymo lapelį po to, kai 2016 m. gegužės 10 d. buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėn.
13.4. Ginčų sprendimas yra galimas tol, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki akto pripažinimo neteisėtu, ar jau po to, todėl šioje byloje turi būti atsižvelgiama į LVAT 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo iš atsakovo Vilniaus AVPK.
15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgdamas į tai, jog norminio administracinio akto norma, kuria vadovaujantis pareiškėjai buvo apskaičiuota kelionės išlaidų kompensacijos suma, buvo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjai kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d., todėl priteisė pareiškėjai iš atsakovo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. sudariusią 272,96 Eur neišmokėtą važiavimo išlaidų kompensaciją.
16. Atsakovas Vilniaus AVPK, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
18. Nors atsakovas prašo panaikinti visą teismo sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovas nesutinka tik su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjai iš Vilniaus AVPK 272,96 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. Be to, jau bylos nagrinėjimo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymu atsakovas pateikė papildomus duomenis dėl važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos pareiškėjai apskaičiavimo, kurie patvirtina, kad pareiškėjai, vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 10-V1-170-(1.78E-10) „Dėl važiavimo išlaidų kompensacijų nepriemokos išmokėjimo“, vis dėlto 2019 m. gruodžio mėn. buvo išmokėta 252,30 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d.
19. Kadangi atsakovas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, bet prieš nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įvykdė dalį pareiškėjos reikalavimo (t. y. išmokėjo pareiškėjai važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 4 d.), teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl šios pareiškėjos reikalavimo dalies nebelieka ginčo dalyko. Pareiškėja neginčijo šios atsakovo apskaičiuotos ir jai išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos sumos. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2022-968/2021).
20. Taigi, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinio proceso stadijoje ginčas kyla tik dėl važiavimo išlaidų kompensacijos laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
21. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje jau yra konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-552/2021).
22. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija turi pagrindą vadovautis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškoje byloje, t. y. nagrinėjamoje byloje taip pat yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjai važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. – 20,66 Eur (b. l. 46) – priteisė pagrįstai. Todėl detaliau atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais remiantis nėra pagrindo šią bylą išspręsti kitaip, nevertintini.
23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išnykus daliai ginčo dalyko šioje byloje, bylą išnagrinėjus apeliacinio skundo ribose, atsakovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjos skundą tenkinant iš dalies ir jai priteisiant iš atsakovo Vilniaus AVPK 20,66 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o kitą skundo dalį atmetant.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjos J. B. skundą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjai J. B. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 20,66 Eur (dvidešimt eurų ir šešiasdešimt šešis centus) kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
Kitą pareiškėjos J. B. skundo dalį atmesti.”
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius