2016-03-23 Nr. AB-6383-3-61-3-03105-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-806-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03105-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. M. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4175; 2) panaikinti 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4735; 3) nustačius, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, jį atnaujinti; 4) įpareigoti VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyrių ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 14 576,82 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą (pensijos sumažinimo neteisėtumą), taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl 3 metų terminas skundui paduoti nebuvo praleistas. Senaties termino skaičiavimas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, neatitiktų protingumo ir teisingumo reikalavimų. Pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, kad praradimai bus jai kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Pasibaigus ekonominei krizei ir per protingą laiką įstatymų leidėjui nenustačius pensijų nepriemokų kompensavimo tvarkos bei ilgą laiką vyravus teisiniam neaiškumui, pareiškėja turinti teisę prašyti atnaujinti terminą, jei vis dėlto teismas manytų jį esant praleistu. Be to, pareiškėjos teisėtų interesų apsauga turi būti sustiprinta ir terminas turi būti atnaujintas dar ir todėl, kad pareiškėja patenka į specifinę asmenų grupę, t. y. grupę asmenų, kurių dauguma turi specialius poreikius, yra socialiai ir materialiai pažeidžiami.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi (b. l. 26–28) priėmė nagrinėti tik pareiškėjos reikalavimą panaikinti skundžiamą VSDFV 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4735, kitoje dalyje pareiškėjos skundą buvo atsisakyta priimti.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų (797,26 Eur) priteisimo ir bylinėjimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b. l. 78–93).

Atsakovas VSDFV atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–43).

Nurodė, kad 3 metų terminas skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų) paduoti buvo praleistas, nes minėtas terminas pagal administracinių teismų praktiką skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Pareiškėja dėl išmokėtų sumažintų pensijų pirmą kartą kreipėsi į VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyrių 2014 m. balandžio 4 d. VSDFV suteikė pareiškėjai terminą (iki 2014 m. gegužės 30 d.) pateikti dokumentus, įrodančius, kad termino praleidimą lėmė svarbios, nuo pareiškėjos nepriklausiusios aplinkybės. Įvertinusi pareiškėjos 2014 m. gegužės 15 d. prašymo argumentus, VSDFV nusprendė, jog jie negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl pareiškėjos prašymo pagrįstai nenagrinėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 99–103) pareiškėjos N. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4735 „Dėl 2014 m. gegužės 15 d. prašymo“ (b. l. 53), kuriuo atsisakyta pareiškėjai atnaujinti skundo padavimo terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

2014 m. balandžio 4 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyrių prašydama išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį (16 543,32 Lt) (b. l. 45). VSDFV Utenos skyrius minėtą pareiškėjos prašymą persiuntė VSDFV (b. l. 44), kuri atsakė pareiškėjai 2014 m. gegužės 5 d. raštu (b. l. 46–47), nurodydama, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija; toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje numatytą 3 metų skundų padavimo terminą, todėl pareiškėjos prašymą atsisakoma nagrinėti. Minėtu atsakymu pareiškėjai taip pat buvo pasiūlyta iki 2014 m. gegužės 30 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (t. y. įrodyti, kad 3 metų terminą pareiškėja praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių) ir išaiškinta pareiškėjos teisė šį atsakymą apskųsti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. 2014 m. gegužės 15 d. pareiškėja per atstovą (advokatą dr. T. B.) dar kartą kreipėsi į VSDFV (b. l. 57–60). Šiuo prašymu pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus veiksmų paduoti ir išnagrinėti prašymą iš esmės bei įpareigoti VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo. Atsakydama į minėtą pareiškėjos prašymą, VSDFV priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, o pareiškėjos pateikti argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą VSDFV teritorinio skyriaus valiniam sprendimui (mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją) apskųsti (b. l. 53).

LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje. Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. LVAT šiose nutartyse yra nurodęs, kad tokio pobūdžio ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje nuostatoje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taip pat buvo išaiškinta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, konstatuoja, kad pareiškėjos 2014 m. balandžio 4 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Taigi, pareiškėja, prieš kreipdamasi į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo terminą ir privaloma ikiteismine tvarka ginčo iš esmės nenagrinėjo.

Pagal VSDFV Utenos skyriaus pateiktą teismui raštą (b. l. 32) ir VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus išmokų mokėjimo 2010 m. sausio mėn. žiniaraštį (b. l. 70) byloje nustatyta, kad taikant Laikinojo įstatymo nuostatas pirma sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Šios faktinės aplinkybės pareiškėja neginčija. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą LVAT suformuotą praktiką, 3 metų terminas pradedamas skaičiuoti būtent nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momento. Konstatuotina, kad pareiškėja, 2014 m. balandžio 4 d. kreipdamasi su skundu į VSDFV teritorinį skyrių, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundų pateikimo terminą daugiau nei 1 metus. Kaip minėta, faktines aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas, pareiškėja atsakovui pateikė 2014 m. gegužės 15 d. prašyme (b. l. 48–51), o atsakovas dėl šių aplinkybių skundžiamu sprendimu padarė išvadą, kad jos nesudaro pakankamo pagrindo praleistą terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija, spręsdama skundžiamo atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, vertina tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos minėtame pareiškėjos 2014 m. gegužės 15 d. prašyme ir, kurias įvertinusi, skundžiamą sprendimą priėmė VSDFV.

Pareiškėja 2014 m. gegužės 15 d. prašyme nurodė, kad patvirtinimas apie objektyvių kliūčių paduoti skundą egzistavimą dokumentais nėra būtinas dėl to, kad pagrindas terminui atnaujinti yra vieša bei oficiali informacija, kurios nereikia papildomai įrodinėti. Objektyviomis kliūtimis, lėmusiomis tai, kad pareiškėja ilgą laiką neatliko aktyvių veiksmų, siekiant savo pažeistų teisių gynimo, pareiškėja įvardijo iš esmės tik vieną aplinkybę, t. y. turėtą teisėtą lūkestį, kad praradimai bus kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir sąlygomis, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis įtvirtina reglamentavimą dėl valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Iš pateikto įstatyminio reguliavimo matyti, kad asmenims, kurie skundą pateikia praleidę nustatytą terminą, taikomas reikalavimas įrodyti, kad tokį termino praleidimą lėmė svarbios priežastys, kurias asmuo turi pagrįsti atitinkamais dokumentais. Be to, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje yra pažymėjusi, kad termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, kuris yra pakankamai ilgas ginčui inicijuoti. Pareiškėja 2014 m. gegužės 15 d. prašyme nurodė, kad valstybinių pensijų gavėjams turėtų būti taikoma išimtis iš šios taisyklės. Tokios išimties taikymą pareiškėja grindžia LVAT praktika, suformuota 2014 m. balandžio 2 d. ir 2014 m. balandžio 10 d. nutartimis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į vėlesnę, išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotą LVAT poziciją tokio pobūdžio byloje, t. y. į minėtą LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartį, kurioje ir buvo apibrėžti reikalavimai termino praleidimą sąlygojusioms priežastims.

Subjektyvų supratimą apie pažeistas teises pareiškėja teismui pateiktame skunde sieja su minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi (LVAT 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A30-822/2015).

Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi praėjus daugiau nei 2 metams, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos pažeistos teisės gynimo realizavimas nėra priklausomas nuo kokių nors papildomų veiksmų, pavyzdžiui, specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Taigi, pareiškėja neprivalėjo susilaikyti nuo kreipimosi į VSDFV, kol bus priimtas jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Pareiškėja, manydama, kad jai taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Darytina išvada, kad toks pareiškėjos delsimas negali būti pateisinamas viltimi (lūkesčiu), kad bus priimtas neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmas.

Įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino atnaujinimą galimai sąlygojančias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kad egzistavo svarbios priežastys, objektyviai sukliudžiusios pareiškėjai laiku atlikti būtinus veiksmus savo teisių realizavimui, t. y. laiku kreiptis į VSDFV, pateikiant skundą. Darytina išvada, kad VSDFV (kaip privaloma išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija), atsižvelgdama į pareiškėjos jai pateiktą informaciją, turėjo pagrindą praleisto termino neatnaujinti ir palikti pareiškėjos skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 31 punkte („Jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas“), todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

III. Pareiškėja N. M. apeliaciniu skundu (b. l. 194–197) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą skundui VSDFV paduoti bei jos skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia iš esmės tokiomis pat faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pareiškėja nurodo, kad nesutinka su teismo nurodytu 3 metų termino skaičiavimu, kadangi šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos. Vadinasi, kreipdamasi į VSDFV teritorinį skyrių 2014 m. balandžio 4 d., pareiškėja nepraleido 3 metų termino. Be to, LVAT analogiško pobūdžio bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo yra nurodęs, kad minėtas 3 metų terminas gali būti atnaujinamas. Taigi šiuo aspektu valstybinių pensijų gavėjams iš esmės yra suteikiamos privilegijos – jiems terminai atnaujinami. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, kad jos patirti praradimai bus kompensuoti be teisminės valdžios įsikišimo. Tačiau iki šios dienos nėra aiškūs terminai ir tvarka, kuria turi būti grąžinamos susidariusios nepriemokos. Tai yra objektyvi kliūtis, sukliudžiusi pareiškėjai laiku kreiptis į teismą. Tokia kliūtimi buvo ir teisiniuose santykiuose vyravęs neaiškumas.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 119–125) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai atsakovas pažymėjo, kad su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ir jame išdėstytais motyvais sutinka. Atsakovo manymu, pareiškėja laikosi klaidingos pozicijos, kuri prieštarauja LVAT išaiškinimams, kadangi administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog 3 metų terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, o nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Be to, pareiškėja nepagrįstai remiasi LVAT praktika, suformuota bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–118) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjos N. M. skundą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tik pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo buvo prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4735. Skundžiamu sprendimu atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2014 m. gegužės 15 d. prašyme nurodytas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų kreipimosi į VSDFV termino priežastis, minėtą terminą atsisakė atnaujinti, o pareiškėjos prašymo dėl susidariusios pensijos nepriemokos nenagrinėjo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio 26 d. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino kreiptis į VSDFV, kaip į ginčus išankstine privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, termino.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose (t. y. bylose dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, susidariusios nepriemokos išmokėjimo), pateiktais išaiškinimais. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nenurodė.

Atsakovui pateiktame 2014 m. gegužės 15 d. prašyme atnaujinti praleistą 3 metų terminą, taip pat teismui pateiktame skunde bei apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė nežinojusi apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo), taip pat rėmėsi teiginiais dėl teisėtų lūkesčių principo užtikrinimo, ilgą laiką šių teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo, sukliudžiusio laiku kreiptis į VSDFV, ir pan. Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes pagrįstai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tokie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties adm. byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams, atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-870-146/2015). Tad pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai dėl privilegijų šiuo aspektu teikimo pareigūnams ir kariams nepagrįsti.

Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė